Dali.us

Dar vienos daugiabučių renovavimo aferos metmenys

Jul 172012

Arba konservatoriškas komunizmo ilgesys

Kuo toliau šalį valdo Kubilius & Co, tuo labiau šis valdymas „nešą į kairę“. Galime prisiminti, kad tik atėję į valdžią konservatoriai „perpirko“ VST. Visą jų kadenciją tik ir girdėjosi pareiškimai apie poreikį ką nors nacionalizuoti: tai dujų perdavimo tinklus, tai šilumos ūkį. Ne mažiau „kairuoliškai“ skamba ir naujas premjero palaikomas pasiūlymas renovuoti daugiabučius savivaldybės lėšomis (vėliau, galbūt per sumažėjusias šildymo sąskaitas išleistus pinigus atsiimant iš gyventojų). Iš pirmo žvilgsnio idėja atrodo labai patraukliai (jei neklystu ji yra paremta „užsienio praktika“ ir Lietuvoje sklando jau daugiau nei dešimtmetį): gyventojams nereikia nieko užstatyti ar įsipareigoti bankams, įmonė (privati) užsiimanti renovacijos organizavimu pinigus atsiima per sumažėjusi šilumos suvartojimą (dėl to ji suinteresuota kad šis sumažėjimas būtų kuo didesnis). Be to vienai įmonei vystant kelis renovacijos projektus atsiranda galimybė skolintis pigiau ir bent dalinai diversifikuoti gyventojų nemokumo riziką.

Realybė, mano nuomone, kiek kitokia: visų pirma renovacija apima ne tik priemones skirtas sumažinti šilumos suvartojimą, bet ir kapitalinį namo ir jo sistemų remontą, dėl to investicijos vien šilumos sutaupymas neatpirks Ypač per verslui patrauklų terminą. Jei tokią renovaciją organizuos savivaldybė ar jos sukurta VŠĮ turėsime tipinė finansinės katastrofos scenarijų: politinių vėjų blaškomi valdininkai (ar politiniai VŠĮ vadovai) neturi nei atsakomybės nei paskatų (o dažnai ir kompetencijos) užtikrinti efektyvų renovacijos procesą. Jei trumpai – gausime daug nedidelių valdovų rūmų išsibarsčiusių po visą respubliką (nekalbant jau apie tai, kad skolintis pinigų didelei daliai savivaldybių neleistų šiuo metu galiojantys limitai).

Kita, grynai lietuviška tokio renovavimo būdo problema: komforto lygis. Niekam nepaslaptins, kad senuose daugiabučiuose vidaus temperatūra žiemą gali nukristi gerokai žemiau sanitarių normų (18 laipsnių). Pačiam yra tekę gyventi daugiabutyje, kur šaltomis žiemos naktimis temperatūra nukrisdavo iki12 laipsnių). Turiu negerą įtarimą, kad atlikus renovaciją „investuotojo“ lėšomis namo gyventojų komforto poreikis ženklai pakils (iki kokių 20-21 laipsnio) ir realus energijos reikalingos pastato apšildymui sutaupymas taps gerokai mažesnis nei tikimasi.

Be to toks renovavimo būdas nesprendžia didelių sąskaitų už šildymą problemos: jos lieka tokios pat ar bent jau panašios. Tiesa, namas taps išoriškai patrauklesnis, o ir valstybės mastu renovacija yra gerai: didėja užimtumas, gerėja užsienio prekybos balansas.

Pabaigai: ir pats principas, kad ateina geras dėdė politikas (savivaldybės) ir sutvarko tavo namą.. nemokama man nepatinka (ir nėra konservatoriškas). Tokiu būdu siunčiami labai blogi signalai gyventojams, ne tik mažinantys asmeninę atsakomybę už save (ir savo būstą) bet ir premijuojantis tinginius ir lodarius: pats nieko nedarai.. kiti ateina ir padaro. Ir kaip visada lieka nuskriausti individualių namų savininkai, kurie turi mokėti už kolūkiečių gerovę.

Kur laikyti pinigus: banke ar bankėj ?

Ekonomika 14 Responses »

Jul 102012

Įžanga. Jau ne pirma savaitė kaip SEB bankas linksmina net tik savo klientus, bet ir visą Lietuvą. Emocijos neprastesnės nei Omnitel įvedus „Asmeninį“ planą. Žiūrint iš šalies (jei tikėti paties SEB grasinimais, jie mano einamąją sąskaitą uždarė prieš gerus pusantrų metų) situacija tikrai įdomi: tu leidi bankui disponuoti savo pinigais.. o jis už šią privilegija iš tavęs dar mokesčio paprašo. Neįprasta kažkaip, nors LT labai madinga.

Kad būti objektyviam pabandžiau pažaisti ir pažiūrėti ką man parekomenduos SEB internetinė „paslaugų rekomendavimo“ programa. Parekomendavo.. 10Lt mėnesiui kainuojantį „Sumanių“ paslaugų planą, suteikianti nemokamas bankines operacijas… banko viduje. Dar nemokamą debetinę kortelę ir galimybę naudotis internetine bankininkyste. Nieko, kas man būtų vertas 120 lt per metus. Tiesa, klausimynas mažumėle nustebino: neigiamai atsakius į klausimą ar esate SEB klientas.. vėliau buvo klausiama ar naudojatės SEB internetine bankininkyste. Galima susidaryti nuomone, kad SEB internetiniu banku galima naudotis.. net nesant jų klientu. Progresyvu sakyčiau.

Vilionės. Prieš 20+ metų, kai pirmą kartą tapau banko klientu viskas buvo aišku ir paprasta: neši pinigus į banką, nes tikiesi uždirbti iš palūkanų. Jau buvo praūžęs „Sekundės“ uraganas.. po kurio Lietuva beveik išmoko gyventi iš palūkanų, dėl to atrodė visai normalu gauti 6%-10% metinių.. Tais auksiniais laikais beveik visos mažmeninės banko paslaugos (išskyrus pavedimus) man buvo nemokamos. Netgi pirmąsias korteles (tiek debetinę, tiek kreditinę) Lietuvoje gavau nemokamai. Ir internetinė bankininkystė buvo nemokama, ir sąskaitų tvarkymas, ir pinigų išgryninimas. Vos ne komunizmas. Laikui bėgat vis daugiau paslaugų tapo mokamomis. Kažkaip nepastebimai.. centas po cento.. nebeliko nemokamų pinigų pervedimų.. po to kortelių.. vėliau atsirado pinigų išgryninimo mokestis.. dabar sąskaitos. Sekantis, natūralus ir numatomas žingsnis – apmokestinti bet kokį kontaktą su banko darbuotoju. Tarifas turėtų būti tikrai didesnis nei už pokalbį sex‘o telefonu: banko darbuotojai visgi kvalifikuotais skaitosi, dėl to turi kainuoti didesnius pinigus.

Kaina. Lietuva nėra vienintelė pasarulyje turinti bankus, dėl to galima palyginti su realiais užsienio bankais (o ne ta sintetine statistika kuri pernai paskelbė kad Lietuvoje bankinės paslaugos vienos pigiausių ES). Turiu kelias sąskaitas užsienyje. Kažkaip pasiliko paklajojus po platų pasaulį. Asmeninė patirtis sako… , kad LT bankinės pasaugos brangiausios (iš to ką naudojau). JAV praktiškai visas bankines paslaugas galima atlikti nemokamai (kartais net primoka kad pasiimi papildomą kreditinę ar atsidarai papildomą sąskaitą). Čekių knygelės, kreditinės kortelės, pervedimai (šalies viduje), pinigų išgryninimas – viskas nemokamai. Austrijoje teko atsidaryti sąskaitą tikriausiai pačiame brangiausių vietinių bankų (bank Austria). Jie neturi net tokio varianto.. kaip nemokama banko sąskaitą. Pasirinkau pigiausią, standartinį planą, kuris kainuoja 5 eur/mėn.70% daugiau nei SEB siūlomas „protingas“ planas. Bet už tą sumą aš gaunu nemokamus ir neribotus bankinius pervedimus visoje EUR‘o zonoje (SEB siūlo tik banko viduje), kasdien galiu nemokamai išsigryninti 1500 EUR (SEB siūlo 1000 EUR/mėn), gaunu nemokamą debetinę kortelę ir priėjimą prie internetinio banko. Banko padalinių tikriausiai nemažiau nei buvo Snoro kioskelių LT.

Lietuviuko akimis žiūrint 5 EUR‘ai gal ir nemaža suma, bet tai yra dvigubai pigiau už viena (1) EUR‘ų pervedimo operaciją Lietuvos teritorijoje. Netgi nedarydamas pinigų pervedimų EUR‘ais LT bankiniams mokesčiams dažnai išleisdavau daugiau nei 17 Lt (kol dalies operacijų neperkėliau į kredito uniją): susimoki mokesčius, keletas pirkimų internete.. keletas šiaip pervedimų ir sukapsi koks 20Lt/mėn. Turiu pažystamų UK. Jie taip pat tvirtina, kad už pagrindines operacijas nemoka nieko. Bendradarbis neseniai grįžo iš Italijos. Vėlgi tenai bankinės paslaugos pigesnės nei LT

Patogumas/saugumas. Bankai savo paslaugas paskutinio metu pozicionuoja kaip konforto (o gal prabangos ?) prekę: su banko pagalba visas finansines operacijas atliksime greičiau ir patogiau (dažniausiai neiškėlę kojos iš namų). Su tuo pilnai sutinku: internetu apmokėti sąskaitas greičiau ir patogiau nei banko poskyryje ar spaudos kioske. Ir bankine kortelę patogiau nešiotis nei šūsnį kupiūrų (ypač baltų centų nemyliu). Bankų kaip saugios institucijos statusas manęs nelabai įtikina. Jei ne centriniai bankai… bankinė sistema šios krizės nebūtų atlaikius, reiškia ji gyvuoja tik dėl geros valdininkų valios. Tok saugumo garantas nelabai guodžia, bet kita vertus patys pinigai tėra tik susitarimas, kurio vieną dieną gali kažkas ir nebesilaikyti.

Kaina II. Be visgi kiek mums kainuoja bankinės paslaugos. Matomą ledkalnio viršūnę labai nesunku apskaičiuoti: visi tiesioginiai mokesčiai surašyti banko paslaugų įkainiuose. Bet yra ir kita, nematoma ledkalnio dalis: tai visu pirma verslo (pvz. prekybininkų) mokami mokesčiai: jūs atsiskaitote banko kortele.. ir pardavėjas gauna kokiais 2.5% mažiau nei jūs jam sumokėjote. Automatiškai. O jei jis vėliau sugalvos tuos pinigus „išsigryninti“ vėl mokės.. ir t.t T.y. jūs mokete daugiau dėl to kad naudojatėss patogia banko kortele. Kitas, nematomas „mokestis“ – infliacija. Jau seniai bankai nebemoka palūkanų.. reiškia atsiimti iš banko pinigai sumažės ne tik banko mokesčiais, bet ir jų perkamoji vertė bus kritus. Telieka sau atsakyti į klausimą: kiek mes norime mokėti už banko teikiamą komfortą.

Vietoj išvados: šiandien, jei nesate didelis šulas ir nevartote milijonų, geriausia algą gauti grynais ir laikyti ją bankėje (nemaišyti su banku). O jei bijot vagių… pinigus reikia leisti o ne kaupti. Šiandien už 10 litų galite nusipirkti 3 kepaliukus duonos. Po 5 metų.. tikriausiai teišeis ne daugiau 2. Taigi, žiūrint iš šiandieninės perspektyvos taupyto pinigų neverta: vis tiek ir jų netgi netolimoje ateityje jokios naudos nebus (o jei ir bus… tai mažesnė nei būtų juos išleidus šiandien). O ir patys bankai.. laikas nuo laiko ima.. ir bankrutuoja. Arba būna nacionalizuoti ir subankrotinti. Vieni nepatogumai su tais bankais.

Prieš kelis metus aš buvau didelis taupymo (kaupimo ateičiai) šalininkas. Šiandien pasaulis kardinaliai pasikeitė: taupyti paprastam mirtingajam pasidarė nebeįmanoma. Pasikeitė ir mano požiūris: taupymas nebėra dorybė (aišku skolintis ir pragerti taip pat ne išeitis). Kai sekanti karta koks nors banko klerkas Jums pasiūlys taupymo programą, mandagiai paklauskite, koką realią grąžą jei gali garantuoti (reali grąža: pajamos iš investicijos atėmus infliaciją ir mokesčius; garantuoti – reiškia gauti, nepriklausomai nuo aplinkybių). Priklausomai nuo banko darbuotojo kompetencijos.. gausite nemokamą makaronų kabinimo demonstracija, kurios reziumė bus tokia: mes galime garantuoti tik neigiamą realią grąžą). Tiesa.. ši taisyklė negalioja mažiesiems “Lietuviškiems“ bankeliams: jie KARTAIS moka palūkanas viršijančias infliaciją.

Gaila Snoro. Buvo vienintelis mažmeninis bankas Lietuvoje.. Jo nebeliko.. taigi mokesčiai tik kils. Visiems

Paklydus mintis. Skaitinėjant ką surašiau tokia mintis kilo. Tikriausiai SEB iš Snoro per daug klientų prisirinko… nusprendė keliais tūkstančiais atsikratyti. Pinigų kalnai.. nėr kur dėti (o skolinti baisu). Kita vertus LT alternatyvų praktiškai nėra: visi bankai kaip susitarę taiko labai panašius mokesčius. Lieka tik unijos, kuriomis aš iki galo nepasitikiu. Visgi gerai būtų kad greičiau tą Eurą įvestų.. būtų galima normaliai naudotis AT ar DE bankais.

Reziumė: banke pinigu laikyti patogiau, bankėje pigiau.

Kaip įsigyti kredito uniją už 5000 Lt

Ekonomika 7 Responses »

Mar 222012

Arba kredito unijos perėmimo scenarijai

Yra toks finansinis darinys pasaulyje – kredito unijos. Lietuvoje jos įgyja vis didesnį populiarumą, kartais net idealizuojamos, kaip išsigelbėjimas nuo skandinaviškų bankų lupikavimo. Iš tiesų sutinku, kad kredito unijų taikomi komisiniai atrodo labai patraukliai po „bendradarbiavimo“ su skandinavais, net įvertinus 100 Lt pajų ir 25 Lt „stojimo administravimo“ mokestį. Tai šviesioji kredito unijų pusė, kurią tik ir mato dauguma besinaudojančių jų paslaugomis…

Šį pirmadienį buvau Akademinės kredito unijos (AKU) pakartotiniame pajininkų susirinkime (pirmas neįvyko, jei kam įdomu buvo kviečiamas vidurį darbo dienos kokių 5 kvadratų dydžio kabinete, jame susirinko… 7 nariai iš maždaug 3000-4000). Į šį renginį ėjau tam, kad sužinoti, kiek kainuoja, norint perimti kredito uniją (t.y. kiek pajininkų balsų dalyvauja visuotiniame susirinkime ir sprendžia kas valdys „asignavimus“). Beje, šis susirinkimas skiria tiek valdymo tiek kontrolės organus, taigi, sugebėjęs surinkti dauguma, unija gali perimti savo kontrolėn. Visuotinis pajininkų susirinkimas valdo.

Situacijos apžvalga. Kiekvienas unijos narys, nepriklausomai nuo nieko gauna tik vieną balsą. Taigi balso kainą šiuo metu yra 125 litai (100 Lt pajus + 25 Lt stojimo mokestis). Kad įvyktų pirmasis pajininkų susirinkimas reikia kad susirinktų daugiau nei pusė narių. Tai praktiškai neįmanoma, nes dauguma jų nesidomi unijos valdymo reikalais. Jiems unija tai tik „geras bankas“ ir nieko daugiau. Be to, bent jau AKU admininistracija ir nesistengia surinkti didesnio dalyvių skaičiaus (pvz. į e-mail‘ą siuntinėją SPAM‘ą apie narių pasiūlymus, bet užsiminti apie akcininkų susirinkimą pamirštama).

Šiame kontekste yra labai svarbi išankstinio balsavimo galimybė. Kaip yra kitose kredito unijose nežinau, bet AKU kelios savaitės iki visuotinio susirinkimo (gal mėnuo?) poskyryje stovi dėžė, į kurią visi norintys gali mesti užpildytus balsavimo biuletenius pareikšti savo valią visais posėdyje svarstysimais reikalais. Jei žmogus nelabai domisi, tai paslaugi padalinio darbuotoja jam gali paaiškinti kas yra gerai. Tai pagrindinis dabartinės unijos valdžios ginklas, kurį, norint perimti uniją teks neutralizuoti. Dar vienas svarbus išankstinio balsavimo aspektas: praktiškai nėra jokios kontrolės, kas ir ką meta į išankstinio balsavimo urną. Tiksliau kontrolė yra.. tik pavardžių, ir tik susirinkimo diena. Iš to seka, kad žinant unijos narių sąrašą yra galimybė kelis balsus savo naudai „pasidaryti“. Iškarto noriu įspėti: jei rimtai žadate pirkti uniją – to nedarykite: paskutinėje perėmimo stadijoje beveik užtikrintai įsitrauks teismas, o klastojimas – tai pažintis su baudžiamąja teise. Šis metodas naudotinas tik kaip kontratakos priemonė: suklastoti balsus už jūsų oponentus, vėliau tai garsiai paviešinti. Galima ir su policija.

Perėmimo planas Nr. 1 (brangus ir užtikrintas). Iki sudalyvaujant AKU visuotiniame pajininkų susirinkime aš žinojau tik vieną užtikrintą būdą perimti kredito unijos kontrolei: balsavime surinkti daugumą. Šiuo susirinkimo atveju ta dauguma buvo maždaug 450 narių balsų (buvo apie 400 „balsuojančių“, t.y. išankstiniai + susvirinime dalyvavę žmonės. Tokiu atveju unijos perėmimo kaina būtų 56.250 Lt. Brangoka. O ir sukontroliuoti tokią minią balsuotojų yra sudėtinga.

Perėmimo planas Nr. 2a (gerokai pigesnis, bet su didesne rizika). Panaikinant išankstinius balus unijos perėmimo kaina gerokai sumažėja (panaikinti gali visuotinis pajininkų susirinkimas…. jei klausimas bus įtrauktas į darbotvarkę. Klausimą galima įtraukti tik pirmojo, neįvykusio susirinkimo metu. Tuomet balsavime dėl išankstinių biuletenių negaliojimo dalyvautu tik išankstiniai balsai surinkti tarp susirinkimų). Tokiu atveju unijai perimti reikėtų maždaug 50 – 80 žmonių. Ir tai viso labo tekainuotų tik.. 10.000 Lt. Suma jau prieinamesnė ir žmones kontroliuoti lengviau.

Perėmimo planas Nr. 2b (oportunistinis). Jei surinkti 80 ištikimų šalininkų vis tiek sudėtinga, tikriausiai tą patį efektą, tik su didesne rizika, galima pasiekti turint tik 30-40 žmonių. Ir kainuotų tai tik 5.000Lt. Skamba patraukliai: „bankelis“ su milijoninėmis apyvartomis už… 5000Lt. Algoritmas panašus kaip ir 2a atveju, tik čia, pakartotiniame pajininkų susirinkime reikia sukelti kuo daugiau triukšmo, kad didesnė dauguma „neutralų“ pereitų Jūsų pusėn. Čia turiu įspėti, kad esami unijos valdytojai su savo klanu tam kaip įmanoma priešinsis. Viena neblogai organizuota grupė „prasibalsuoja“ savo posėdžio pirmininką, balsų komisijos pirmininką. Ir didžioji dalis posėdžio kontrolės svertų jūsų rankose.

Pasakos moralas: kredito unijų išorė ir idėjos labai gražios, bet šiuo metu Lietuvoje jos taikosi į bankų segmentą (jas reikia stipriau kontroliuoti).

P.S. Jei kas nori smagiai pasijuoti, šai ką AKU vadina finansinėmis ataskaitomis: http://www.aku.lt/2011-07-27-12-20-26/finansines-ataskaitos Mane prajuokino. Kiek žinau daugelis unijų iš viso viešų ataskaitų neteikia.

P.S.S. Aš neteigiu, kad su AKU kažkas yra blogai. Aš vis dar turiu ten savo kelias sąskaitas. Ją kaip pavizdį naudojau tik dėl to, kad tai vienintelis visuotinis pajininkų susirinkimas, kuriame buvau.

Raktai: pajūrio kredito unija

Kai vogimas tampa norma, o žulikai laikomi herojais

Ekonomika 17 Responses »

Jan 052012

Istorija žino ne vieną vagį, laikyta didvyriu tai ir R.Hood‘as ir T.Blinda. Bet šiandien ne apie juos o apie Pinigųkarta svetainėje iš eilės pasirodžiusius du įrašus kuriuos sieja bendra tema: bandymas pateisinti mokesčių nemokėjimą. Pirmais apie tai, kai anoniminis „jaunos šeimos“ tėvas giriasi, kad „juodais“ pinigais pernai papildė savo šeimos biudžetą 10,000 Lt. Taip švelniai užsiminė.. tik tarp kitko kad chaltūrina „be popierių“. Kitas straipsnis gerokai atviresnis. Jame žinoma ekonomistė p. A. Maldeikienė atvirai idealizuoja žmogų, kuris turėdamas darbą ne tik kad nemokanti mokesčių, bet dar ir pašalpas gauna. Ypač daug pasakantis sakinukas: „Bet valstybei, kuri man užsidirbti neduoda, aš į biudžetą nemokėsiu, nes manau, kad mano darbas vertas ne 690 litų, o perpus daugiau.“

Nepriklausomybės pradžioje mūsų kaime pasakodavo istoriją.. kad sovietiniais laikais net kunigėlis sakydavo, kad vogti iš kolūkio ne nuodėmė. Taip buvo kovojama su rėžimu. Lietuva jau daugiau nei 20 metų neprilasoma, o vogti iš valstybės taip daugelis ir neatprato.

Aš save laikau inžinierium, taigi jaučiuosi gana kvailai bandydamas paaiškinti ekonomistės pateiktą pavyzdį, bet jaučiu kad tai padaryti reikia. Jei jau protingi žmonės aiškina kad mokesčių mokėti nereikia (ir aš esu vertas gyventi geriau) tai gal tai teisybė ?

Pažiūrėkime, ką tokiu atveju realiai turime: konkuruoja mokantis mokesčius su nemokančiu mokesčius.. Nemokantis mokesčius paslaugą gali parduoti maždaug dvigubai pigiau nei tas, kuris juos moka (Dabar mintyse palyginkime kainas. Kas nors skiriasi dvigubai ?). Išvada akivaizdi: tas, kuris mokėjo mokesčius arba bankrutuoja arba pradeda slėpti mokesčius arba pradeda „makliavoti“. Pralaimi visi.

Kita medalio pusė: kainos kyla.. o darbuotojo alga ne. Pinigų trūksta. Yra kelios išeitys: paprasčiausia – yra eiti vogti (arba nemokėti mokesčių). Arba galima dirbti už tiek kiek „duoda“ (dėl paprastumo nesvarstome pavyzdžių reikalaujančių papildomų pastangų: kvalifikacijos kėlimo, specializacijos keitimo, emigracijos). Taigi nagrinėjamu atveju jei pradedama dirbti „juodai“ visuomenė pralošia, žulikas išlošia.

Dar daugiau, žulikai tokais užaugins savo vaikus, kurie taip pat nenorės mokesčių mokėti ir stengsis gyventi iš pašalpų. Tegul valstybė duoda ! Negana to, likę ir mokesčiu normaliai mokantys žmonės yra durninami. Ir daugeliui tai nepatinka. Taip mažėja sąžiningų žmonių, mokesčių mokėtojų ir žlugdoma valstybė. Jau nekalbant apie tai, kaip turėtų jaustis mažas pajamas gaunantis žmogus perskaitęs tokį straipsnį: jis ne tik už save mokesčius sumoką bet ir už ekonomistės idealizuojamą parazitą.

Kažkodėl man minėti papostringavimai apie mokesčiu nemokėjimą primena vaikų darželį. Ten kiekvienas vaikas puikiai žino savo teises. Bet kažkodėl visi masiškai pamiršta apie pareigas. Nemokamas švietimas, teisėsauga, medicina visa tai duok ir kuo daugiau. Bet kai reikia susimokėti (mokesčius) lai juos moka kiti. Dar daugiau: visi kurie moka mokesčius yra durniai. Nes taip turi mažesnes disponuojamas pajamas. Dėl vienam nebeišeina saldainio nusipirkti. Kitam nelieka pinigų ant naujo merso.

Mažos nuodėmės… pavogta dešra prekybos centre.. nesumokėti mokesčiai tikriausiai reiškia tik vieną atrodo visai nekaltai: dėl vienos dešros prekybos centras nebankrutuos, dėl nesumokėtų kelių litų mokesčio katastrofa neivyks. Bet kai tokių žulikų daugėja kas tada ? Kita vertus, dabartiniai didieji politekonomistai ar didieji kombinatoriai irgi tikriausiai pradėjo nuo mažo..

Aš suprantu, kai kartais žmonės dirbantys su finansais ir aplamai ekonomika nesusijusiose srityse, nelabai susigaudo kas yra mokesčiai ar kuo skiriasi darbas nuo turto, bet kai ekonomistai pradeda aiškinti kad mokesčių nemokėjimas yra visuotinis gėris tai jau laikyčiau ekonominiu terorizmu nukreiptu prieš valstybės pamatus.

Manęs taip pat nežavi dabartinė (ir visos buvusios) valdžia. Aš taip pat galvoju, kad reikia atsisakyti nemokamo mokslo, medicinos ir socialinių garantijų (ir sumažinti mokesčius). Aš taip pat, kaip ir daugelis, jei manęs paklaustų ar man patinka mokečiai atsakyčiau NE. Tikrai surašiau kur išleisti tuos kelis papildomus litukus. Bet mes gyvename valstybėje su savo taisyklėmis (vadinamomis įstatymais). Kartais jos geros. Dažnai nelabai. Bet jei čia gyveni.. būk malonus laikytis taisyklių. O parazitus reikia gaudyti ir naikinti.

Kodėl vyriausybė nenori skolintis iš manęs?

Ekonomika 5 Responses »

Nov 062011

Pamąstymai populiaria valstybės skolinimosi tematika.

Kaip aš galiu paskolinti valstybei ?

Šiuo metu tėra vienintelis būdas, kurio pagalba paprasti mirtingi valstybės piliečiai gali jai paskolinti pinigų: tai vyriausybės taupymo lakštai. Idėja graži, bet subalansuota taip, kad eiliniams piliečiams NEAPSIMOKĖTŲ įsigyti šių lakštų. O ir su taupymų jie nelabai susiję. Šiuo metu platinamų lakštų siūloma metinė palūkanų norma – 2,4 % (truputi daugiau nei skandinaviškų bankų, bet mažiau nei lietuviškų). Atsižvelgus į šiandieninę infliaciją (metinė, litais, apie 4%) gauname situacija kai taupome į minusą. O jei visai tiksliai, per metus nuo savo 1000Lt prarandame 16 Lt valstybės naudai. Gal ir geriau nei prarasti 20 Lt Skandinavijos bankų naudai.. bet vis tiek, tokio veiksmo nepavadinčiau taupymui. Tai pinigų aukojimas. Plius laiko ir piniginės sąnaudos įsigyjant lakštus, plius pagarsėjęs Lietuvos vyriausybės polinkis nesilaikyti savo įsipareigojimų (paprastiems piliečiams).. daro tokią „investiciją“ labai nepatrauklią.

Tiesa, yra dar aukcionuose platinamos valstybinės obligacijos, bet paprastas mirtingais jų nelabai gali įsigyti. Čia daugiau bankų ir fondų žaidimų laukas.

Ilgalaikių pinigų Lietuvoje nėra ?

Pagrindinis finansų ministrės argumentas, kodėl nepavyksta skolintis vietinėje rinkoje (kiek žinau skolinamasi labai sėkmingai.. iš bankų) tai – fizinių ir juridinių asmenų polinkis laikyti pinigus einamosiose sąskaitose arba trumpalaikiuose terminuotose indėliuose. Pilnai sutinku, kad šiuo metu susiklostė tokia situacija. Bet tai nebūtinai reiškia, kad niekas nenori taupyti ilgesniam laikui. Paprasčiausiai to daryti NEAPSIMOKA. Kai siūlomos palūkanos yra ženkliai mažesnės už infliaciją, net „sudėtinių palūkanų stebuklas“ duoda neigiamą grąžą. Koks durnius bus linkės „investuoti“ pinigus ilgam periodui su neigiama grąža ?

Kita verus, patys bankai nelabai siūlo ilgalaikių indėlių. Daugelis jų pateikia palūkanų vertes maksimaliai 5 metų laikotarpiui (Bankui labiau apsimoką kai pinigai laikomi einamojoje sąskaitoje – tuomet jie nieko nekainuoja). Kiek kartų esu dėjęs terminuotą indėlį man niekada nėra pasiūlę dėti ilgesniam nei vienų metų laikotarpiui. Plius jei indėlis padedamas ilgiau nei 2-3 metų laikotarpiui (priklausomai nuo banko) keičiasi indėlių laikymo sąlygos. Jei su bankais pabandai pasikalbėti apie ilgesnius laikotarpius.. jie visada stengiasi pasiūlyti savo fondus arba obligacijas. Kad siūlytų pasidėti ilgalaikį indėlį.. dar negirdėjau. Nors esu buvęs ne vienoje konsultacijoje.

Kokiomis sąlygomis aš skolinčiau vyriausybei ?

Aš visada stengiuosi turėti tam tikrą pinigų rezervą nenumatytiems atvejams. Šiuo metu jį laikau įvairiuose bankuose terminuotų indėlių pavidalų (ir taip nuolat prarandu pinigus). Jei vyriausybiniai taupymo lakštai pasiūlytų pajamingumą viršijantį infliaciją (bent vienu 1%) aš mielai didesniąją dalį savo ilgalaikio „rezervo“ paskolinčiau valstybei. Tokiomis sąlygomis sutikčiau skolinti ir ilgesniam terminui. Kad ir 10‘čiai metų (žinoma, kažikokio išankstinio išpirkimo mechanizmo reikėtų.. pvz. antrinės rinkos). Šiandieninėmis sąlygomis tai būtų maždaug 5% metinių palūkanų už litus (ir 4% už eurus). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo metu valstybė skolinas už 5%-9% (ir dažniausiai užsienio valiutą o ne litus), manyčiau kad mano „norimi“ procentai realūs, netgi įvertinant papildomas sąnaudas „dirbant“ su mažomis sumomis.

O ar skolintis iš viso reikia ?

Nors kai pasižiūri į kitų metų biudžetą… tai populizmas šviečia per visus kraštus. Kalbama apie įsibėgėjančią antrąją krizės bangą, o išlaidos didžiuliais tempais atstatinėjamos iki prieš krizinį lygį. Rinkimai jaučiasi. O tas noras biudžeto deficitą didinti iki „Mastrichto“ ribos.. atrodo daugiau negu keistas. Ir taip Lietuva milijardus išleidžia skolos aptarnavimui, tai kam tą skolą dar labiau didinti ?

Older Entries Newer Entries