Jan 042013
 



Smelio_laikrodisNebeliks ir kitų „periferinių“ valstybių.

Gyvename įdomiais permainų laikais. Vos prieš 20 metų subyrėjo CCCP. Prabėgs dar 20-30-50 metų ir nebeliks daugelio iš tuomet nepriklausomybė (politinę ir/ar ekonominę) atkūrusių valstybių. Jos bus inkorporuotos į kitus politinius darinius. Jei labai pasiseks.. turėsime agrarinę Lietuvos provinciją.

XX a. pagrindiniu rišančiuoju valstybių elementu buvo nacionalizmas (uždarytos ar pridarytos sienos taip pat turėjo rišantį efektą). XXI a. Europoje šios valstybes rišančios medžiagos praktiškai nebeliko. Lietuvai įstojus į ES ne tik visiškai atsidarė sienos, bet ir dedamas visos pastangos kurti Europos piliečius (iškeliant „bendrąsias vertybes“ aukščiau nacionalinės tradicijos). Uždrausta siūlyti pirkti „prekę Lietuvišką“. Slovakam neleido ant Slovakijos euro pavaizduoti vietinių šventųjų (su nimbais). Apie išsiglumusią žmogaus teisių sampratą ir jos priešpastatymą tradicijai geriau visai patylėti. Išmirs „okupacinė“ karta ir nebeliks tikrų patriotų.

Ekonominio pagrindo atviroms ir ekonomiškai silpnos valstybėms išlikti taip nėra. Lietuva vienas geriausių to pavyzdys. Ir emigracija čia tik pirmasis simtomas. Mano nuomone, Lietuva šiandien vis didėjančiu greičiu įsisuka į savo piliečių kokybės ir kiekybės mažėjimo spiralę. Šiandien kiekvienas pakankamai įgūdžių ir/ar laiko turintis pilietis gali perplaukti Lamanšą ir už tą patį darbą gauti kelis/keliolika kartų didesnį atlygį. Dažniausiai tai reiškia ir aukštesnę gyvenimo kokybę. Pradžioje ši tendencija išryškėjo tarp jaunų, „rankomis“ dirbančių žmonių. Už identiško vinies įkalimą Norvegijoje atlyginama 4-8 kartus dosniau nei Lietuvoje. Patriotizmo praktiškai nebeliko. Tik žodžiai (iš aukštų politinių tribūnų). Socialiniai saitai silpni. Kultūrines ir adaptacines problemas lengvina augantys emigrantų getai. Analogiška situacija ir tarp „baltųjų apykaklių“. Jei sugebi kažką daugiau nei popieriukus ant stalo stumdyti persikėlęs kelis 100 km. į vakarus gali ženkliai pagerinti savo materialinę padėtį. Turtingesnės valstybės už kokybiškus žmogiškuosius išteklius pasirengę mokėti pastebimai daugiau nei skurdžios. Dėl labai tikėtina, kad vis didėjanti dalis gabių ir darbščių nusės būtent ten.



Savo patrauklumą tarptautinėje arenoje Lietuva grindžia kokybiška ir pigia daro jėga (plius dosnios ES pinigų injekcijos). Bet tai netvarus požiūris. Netgi šiandien kokybiškos ir pigios darbo jėgos LT lieka vis mažiau. Prabėgs dar 5-10 metų ir kokybiška darbo jėga išsivažinės.. o nekokybiška už „mažai“ nedirbs. Net jei sugebėtų.

Remiantis aukščiau aprašytų, matau nuolatinį Lietuvos (kaip ir kitų periferinių valstybių) gyventojų kiekybės ir kokybės nuolatinį mažėjimą. Tai pirmoji problema. Liekančiųjų „kokybė“ nuolat kris. Liks vis mažesnis procentas galinčių ir norinčių dirbti, o ir tokių pajėgumas kurti mažės tiek santykine tiek absoliučia išraiška. Mažėjanti darbo jėgos kokybė darosi nepatraukli normaliam verslui (šešėlis ar vienadieniai versliukai tikriausiai nukentės mažiau). Mažėjanti vartotojų masė pjauna per paslaugų sektorių. Iš čia gauname antrą problemą: vis mažėjanti dirbančiųjų masė turės dengti augančias „visuomenines išlaidas“. Tai tikrai iššauks mokesčių didinimą ir tikriausiai disponuojamų pajamų mažėjimą, kuris, savo ruoštu, skatins ekonominę emigraciją taip pradėdamas sekančią spiralės viją.



Net ir gaunat panašaus lygio pajamas, gyvenimas turtingesnėje valstybėje turi nemažai savo privalumų: geresnė infrastruktūra (keliai, viešasis transportas, etc.), viešosios paslaugos (medicina, švietimas) ar socialinės garantijos (pedarbio pašalpa). Tiesa.. gyvenant skurdžioje valstybeje reikia mažiau pinigų “pasijusti turtingam”.

Šiandien matau tik vieną Lietuvos išlikimo scenarijų: uždaryti sienas, uždrausti televiziją/radiją ir greituoju būdu įvesti komunizmą. O jei kalbėti rimtai – išeities praktiškai nėra. Dabartinė demokratinė sistema, valdoma polit-verslininkų yra nepajėgi ką nors pakeisti. Revoliuciją situacija tik pablogintų, nes šiandien LT ją pajėgus padaryti tik smulkūs niekšeliai prieš 4 metus daužę seimo langus.. Dėl to ir tvirtinu, kad Lietuvos provincija yra pats patraukliausias ateities scenarijus.

P.S. vakar per LTR buvo gana blanki diskusija apie emigraciją. Nustebino p. Oleko džiūgavimai dėl gero gyvenimo LT.. pagrįsti medikų emigracija ir kažkokio naujo filmo sukūrimu.

  11 Responses to “Po 50 metų Lietuvos nebeliks”

  1. nesutikciau su teiginiu, kad isvaziuoja geriausi. Priesingai, isvaziuoja prasciokai ir nesugebantys ar nenorintys kazko siekti Lietuvoje. Ya aisku vienas kitas gydytojas ar kitas profesionalas, bet tokiu tikrai mazuma. O turintys geras rankas, net ir pavadinkim purvinuju specialybiu atstovai, kaipo statybininkai, tikrai randa darbo Lietuvoje. Ir ne tik randa, bet pas juos dar ir eile laukia norinciuju nusamdyti namo statyboje pvz. Kitas reikalas, kad dabartinis jaunimas nori viska tureti cia ir dabar, vos baige mokslus. Bet taip nebuna, reikia suprasti, kad kol nepadirbesi kelis metus teks tenkintis nedideliu atlygiu.

    • Patikek manim prasciokai ir nevykeliai net jei ir isvaziuoja, tai neprisitaiko niekur, padirba keliolikoje agenturu po kelias dienas per savaite, ir prisidare skolu grizta atgal.
      Isvaziuoja ir negrizta aktyvus ir darbstus. Ir dazniausiai jauni.

      • Manau, kad ryšys lieka. Vieni grįšta ir užsiima savo verslu, kiti įsidarbina užsienio arba Lietuvos kompanijose. Turiu nemažai pažystamų kurie grįžo ir nė kiek nesigaili.
        Šis klausimas dažniausiai sprendžiasi kada žmogus nusprendžia kurti šeimą, planuoja vaikus. Tada jam reikia apsispręsti kas jo vaikai bus ir dažnai laimi noras, kad jo vaikai kalbėtų lietuviškai. Kaip pasižiūriu atgal tikrai nematau labai daug didžiulių skirtumų tarp valstybių, žmonės tokie patys, bendruominė tokia pati, vidurinio mokslo kokybė panaši. Todėl likti gyventi ten kur tu esi svetimas nematau didelės prasmės.

        Žiūrint į pragyvenimo kokybę, manau smulkaus verslo skatinimas būtų vienas iš didžiausių veiksnių kuris pakeltų pragyvenimo kokybę ir norą realizuoti save Lietuvoje. Tikėkimės kitais rinkimais žmonės pagaliau susivoks kas kur ir laimės teisingos partijos.

        • Problema tame.. kad ne kiekvienas gali buti verslininkas. O kai nėra darbo jėgos ir vartotojų.. verslas (įskaitant ir smulkų) negali normaliai vystytis.

          Pastebėjau įdomią tendenciją. Didžioji dalis tų, kurie tvirtina, kad Lietuvoje gyvenimo kokybė yra gera arba labai gera.. visada galvoje turi verslininkus. Smulkius ar stambius čia jau esminio skirtumo nėra. Bet pažiūrėkit į samdomus darbuotojus ir situacija pasikeis vienareikšmiškai.

          Skirtumai tarp valstybių milžiniški. Pradedant nuo to, “ka sau gali leisti” už vidutinę algą ir baigiant viešosiomis paslaugomis. Ir ne tik švietimas, bet ir pvz. medicina… ar elementarus viešasis saugumas.

  2. Na, kad iš Lietuvos bėga tai faktas, ypač iš provincijos. Dabar jau netgi antroji banga yra prasidėjusi, kai “įsikibę” emigrantai grįžta pasiimti antrųjų pusių. Kas ateityje dirbs kaime – neįsivaizduoju. Kita vertus, kam reikia dabar tų darbuotojų kaime, kai 10 darbuotojų padaro daugiau, negu kolūkių laikais – 150. O ir kaimo jaunimas į gyvenimą žiūri pragmatiškiau: žino, kad vairuodamas traktorių karjeros nepadarysi, o pinigų reikia čia ir dabar, aišku, kuo daugiau. Kam arti po 12 val. pas lietuvį ūkininką už 2000 jei gali paarti pas švedą ar daną už 7000, ir dar lengviau bus, nes gausi naują traktorių su visokiom kondyškėm, vairo stiprintuvais, mage ir kitais nematytais navarotais traktoriuose. Be to ir draugams “lygis” papasakot: va, dirbu, “norgėje”, čia daug geriau negu pasakyti – va, dirbu pas ūkininką. Antruoju atveju esi “lochs”, pirmuoju – “kiets”, ir visiem viskas aišku.
    Didelis ir sezoninių emigrantų būrys (čia dažniausiai žemiausio lygio darbuotojai) – vasarą padirbi kokiose braškėse, paskui miško uogose, paskui grybuose, užsikali pinigo, žiemą grįžti, užsiregistruoji biržoj, pasitvarkai sveikatą, gerai pašventi, ir vėl pavasarį – į kelionę.
    Liūdniausia, kad lt lieka tik didžiausi nevykėliai, netinkantys net braškėm užsieny skint, smarkiai pageriantys pašalpiniai, turintys po 8 vaikus, arba rimčiausi, susiorganizavę kokį versliuką (dažniausiai naudotų auto prekyba, arba prekyba rusiškomis prekėmis) ir jiem pakankamai šilta čia. Aišku ir valdžiai nuo tokio “versliuko” naudos maža, nes mokesčių – 0, o dar biržoje stovi ir visokias pašalpas susirenka pagal pilną programą.

    • dėl kaimo tai esi visiškai neteisus – žemę Lietuvoje yra kam dirbti, visur yra stiprių ūkininkų kurie su džiaugsmu pirktų daugiau žemės ūkininkamvimui deja laisvos nebėr. Čia tik Vilniaus krašte gali nėra kam dirbti žemės nes žinom koks ten kontingentas gyvena. Kaip tik manau, kad neturint nei didelių naudingų iškasenų nei kažkuo įpatingo protinio potencialo, vienintelė reali Lietuvos ateitis yra žemės ūkis. Kodėl pvz. nepadarius valstybine politika ekologinės žemdirbystės skaitinimo – pažiūrėkit kiek ekologiška produkcija kinuoja, pasiūla tikrai nespėja su paklausa. Deja kol politikoj kosmosas nieko gero nebus.

  3. Šiandien gėriau kava su pusbroliu, kuris dirba “visokius darbus prie statybų” Norvegijoj jau 10 metų. Žmona su sūnumi gyvena Lietuvoj. Kalbantis nuskambėjo tokios frazęs. “Galvojom visi važiuot į Norvegiją, bet tada ir man tektų dirbti.”, “Gryžęs iš Norvegijos vyras sako – gal Tu nebeieškok to darbo, geriau su sūnum daugiau laiko praleisk”, “Gerai kad vyru dabar su darbais gerai sekasi toj Norvegijoj”.
    Išvada akivaizdi – Norvegijoj su norvegišku atlyginimu esi tiesiog kaškoks imigrantas (dažniausiai vadina lenku) ir vistiek reikia dirbti abiem. Lietuvoj – norint gyventi reikia dirbti abiem. Gyvenimo kokybės skirtumas? Gal keliai ir labiau duobėti, bet tūlas vietinis gyventojas bare Tavęs neišvadins rusu ar lenku, kuris atiėmė iš jo darbą. Čia ir šiokiu tokiu šeimininku gali jaustis.
    Mano giminaičių pasirinkimas gyventi dalį laiko atskirai, bet “kad žmonai nereiktų dirbti” – irgi sprendimas, bet nežinau kokius nervus reikia turėti taip išsiskėtus gyventi?

    • Bare gal ir neišvadina lenku… bet šeimininku jaustis vistiek gana sunku. Kalbėti apie Norvegiją nelabai galiu. Ten niekada nesu ilgėliau užsibuvęs. Bet galiu su Austrija palyginti. Mano nuomone VIENAM dirbant Austrioj nėra esminio skirtumo (piniginio) kur tu šeima laikai: LT ar AT. Ypač jei dirbi legaliai ir sveikatos draugima gauni sau ir vaikams.

  4. Dali.us, pasaulis keičiasi, ribos tarp valstybių menksta, judriai gyvenančių vis daugiau. Galimybė pasididinti pajamas ir gerbūvį arba išvengti skurdo kažkam svarbi, ir neverta dėl to jaudintis. Galim pasidžiaugti, kad neturintys didesnių tikslų žmonės randa geresnį gyvenimą, o ne užkišti už spygliuotos vielos. Apie tai, kas verta: apsilankyt pas specialistą, paanalizuoti kokios depresinių nuotaikų priežastys. Tam yra vaistai. Arba jei tai tik mano neteisingas įspūdis, leisiu sau pajuokauti – “Jei sugebi kažką daugiau nei popieriukus ant stalo stumdyti persikėlęs kelis 100 km. į vakarus gali ženkliai pagerinti savo materialinę padėtį.” 😉

    • Depresinių nuotaikų priežastys aiškios ir be gydytojų:
      http://www.stat.gov.lt/uploads/Lietuvos_gyventojai_2011.pdf (13 puslapis)
      Artėjam prie kritinio taško, kai sistema savęs nebegalės “pamaitinti”. Nebereikės net sekančio 500.000 darbingų žmonių emigruoti.. ir sistema subyrės.

      P.S. ir jei kas leistų laikrodį atsuktį 10 metų atgal.. tikriausiai į LT nebegrįščiau. Dabar jau mažumėle vėlu gyvenimą nuo 0 pradėti.

  5. Yra ir kita tendencija – labai daug ne lietuviu Lietuvoje. Gal Kaune tai maziau pastebima, bet Vilniaus centre angliskai ir kitom (man nesuprantamom) kalbom snekanciu ryskiai daugiau nei pries 10 m. Ir turiu minty ne lenkus turistus prie Ausros vartu, bet nuolat gyvenancius, cia besimokancius ar dirbancius net seimas cia turincius, kasdien einancius i parduotuve maisto apsipirkti, suni vedziojancius ir pan. Aisku isvykstanciu/atvykstanciu masto negali palyginti, bet netikiu, kad Lietuva taptu dykra. Kitas klausimas – ar Lietuvoj po 50 m. susisnekesim lietuviskai?
    Kitas aspektas yra globalizacija – kuri reiskia kad didesnis centras traukia is periferijos zmones del didesnio pasirinkimo, didesniu galimybiu, verslo koncentracijos ir t.t. Del to visada zmones trauks Lietuvos mastais Ukmerges i Vilniu, is Sakiu i Kauna ir t.t. o globaliais mastais is Vilniaus, Kauno ar Klaipedos i Londona, Niujorka ar kad ir Varsuva. Del to reikia dziaugtis, kad priklausom ES, kuri vykdo regionine politika ir numeta pinigu is “centru” i “periferija”, tai bent truputi pristabdo procesa.
    Trecias aspektas – savigarba. kaip mes vertinam save, savo sugebejimus, savo kultura. Ir turiu minty vertinam ne deklaratyviai, bet balsuodami savo pasirinkimu. Nuo sovietmecio (o gal dar nuo seniau) mes isitikine, kad viskas kas importinio yra geresnes kokybes, graziau, patikimiau, vertas didesniu pinigu. Kalbu apie stereotipus. Pradedant konkreciom prekem pvz lietuviskas suris prastesnis nei prancuziskas ar lietuviska degtine uz rusiska pan, tesiant istisa vartojimo kultura (shudas tie cepelinai, kugeliai pries picas, sušius o alus ar degtine bomzu gerimai lyginant su viskiais, konjakais), o galu gale baigiant imoniu ir baru pavadinimais “lounge”, “bar”,”group” ar “invest”. Tai rodo ne musu zinias ar platu akirati, o savo kalbos ir kulturos nevertinima (tuo paciu ir saves, nes juk is to pacios terpes mes visi). Tuomet nori nuo lietuvybes atsiribot, nematai reikalo padet ir t.t. Visiska priesingybe pvz zydams.

 Leave a Reply

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>

(required)

(required)