Ir vėl apie USB mokesčius (O gal geriau jį vadinti Zvonkės ar Cicino mokesčiu ?).

Visgi gajos Lietuvoje komunizmo idėjos. Visiems pagal poreikius, ir visai nesvarbu, kad tavo siūlomas produktas niekam neįdomus. Tiesa, šiuo atveju visiems – tai išskirtinei žmonių grupei save vadinančiai menininkai. Tiesa, kas yra menininkas nėra labai aišku. Vieni menininku laiko visus kurie užsiregistravę visokiose organizacijose „ginančiose“ autorių teises. Kiti – turinčius oficialų kūrėjo statusą (pripažinta nomenklatūros).

Šiandien spaudoje pasirodęs kultūros ministro pareiškimas „autorių socialinė padėtis tragiška, platesnis tuščios laikmenos apmokestinimas pagražintų jų būtį“ – užmušantis. Arba dar geriau: „klestintis technologijų verslas turėtų dalintis pelnu su tais, kurie įprasmina jų produktą“. Tikriausiai kaltas menkas mano išsilavinimas, bet tikrai nematau, kaip mano telefoną įprasmina Lietuvos „kūrėjai“. Arba darbinį kompiuterį. Arba fotoaparato atminties kortelę.

Suprantu, kad Lietuvos kūrėjai nori gyventi geriau. Aš irgi nieko prieš būčiau pasigrąžinti savo buitį. Ypač kitų sąskaita. Tikriausiai dėl to kad aš esu labai ne meniškos sielos žmogus, bet niekaip nesuprantu, jei žmogus kuria meną, kurio NIEKAM nereikia (t.y. jis nesugeba parduoti savo produkcijos), tai kam toks menininkas aplamai reikalingas ?

Iš ministro bei suinteresuotų organizacijų platinamos pozicijos galima susidaryti įspūdį, kad šis mokestis bus skirtas išimtinai pop muzikos atlikėjams (nes jei ir yra pažeidinėjamos kažkokių Lietuvos kūrėjų autorinės teisės, tai tik popsininkų, nes į minimas laikmenas neįrašinėjamos nei skulptūros nei teatro spektakliai), tik ar juos galima vadinti kūrėjais. Ateityje galbūt prisidės keli rašytojai. Taigi, šis mokestis bus skirtas popso kūrėjams ? Arba tai tik eilinė priemonė (labai tikėtinas variantas) gauti papildomų pajamų organizacijoms ginančioms tuos „kūrėjus“. Kas liks.. gal nubyrės ir tiems patiems kūrėjams.

Žinoma negražu skaičiuoti pinigus kitų kišenėje, bet kai kas nors lenda į maniškę.. visgi galima žvilgtelti į svetimas. Kam atrodo kad Cicinas su Zvonke skursta ? Iš mano varpinės žiūrint nepanašu.

Rinkos ekonomikoje jei nesugebi parduoti savo produkto (pvz. koncerto ar CD), tai eik dirbti kito darbo. Tikrai nuo to Lietuvos kultūra ženkliai nenukentės. Galbūt tada tavo buitis bus gražesne ?

Prisiminus vaikystę skundikas buvo vienas iš labiausiai negatyvių epitetų. Nesvarbu tai tiesa ar melas, bet jei „aukštesnėms instancijoms“ perdavei kokią nors informaciją, kuri gali pakenkti bendraamžiui esi skundikas. Ir visai nesvarbu, ar mokytojai pasakei apie klasioką išdaužusį langą, ar „dėdei milicininkui“ apie iš parduotuvės vagiamą degtinę. Bet koks informacijos „nutekinimas“ valdžios atstovams buvo laikomas blogiu ir griežtai smerkiamas. „Nerašytos taisyklės“, tikriausiai atėjusios iš zonos, kuriomis mano jaunystės metais vadovavosi vaikai išliko ir „suaugusių“ pasaulyje. Tiesa, jos nėra taip griežtai ir garsiai įvardinamos kaip vaikystėje, bet jų įtaka yra milžiniška.

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų pažįstame ne vieną vagį ar sukčių: dirbanti nelegaliai ir nemokanti mokesčiu, pardavinėjantį kontrabandinį dyzeliną, nusipirkusį nedarbingumo lapelį ar invalidumą, davusį pakišą, ar elementariai vagiantį iš parduotuvės. Bet nemanau kad nors vienas apie tai pranešė „atitinkamiems organams“. Mes gi ne skundikai.

Tarybiniais laikais beveik legaliai egzistavo „vagių kultūra“. Vogti iš valstybės nebuvo nuodėmė. Nepriklausomybės pradžioje kai kurie veikėjai tai apibūdino kaip pasyvų pasipriešinimą rėžimui. Turime unikalią situacija: aš vagiu, tu vagi, jie, jos vagia. Tokioje aplinkoje sąžiningai apie vagystę (sukčiavimą, korupciją) pranešęs žmogus tampa visuotiniu priešu: skundiku.

Beje, tokiose sistemoje skundiko padėtis nepavydėtina. Jo tikriausiai nepripjaus, kaip kad galėtų atsitikti kalėjime, bet problemų jis pasidarys su kaupu: jei tik sužinos aplinkiniai (o jie būtinai sužinos) būsi paženklintas skundiko etikete, turėsi problemų su darbu, su aplinkiniais, su „sistema“. Akivaizdūs pavyzdžiai – „vokelių“ skandalo auka, ar policininkų kryžiaus žygis prie kontrabandą (valdžią).

Neseniai gan nuodugniai perskaičiau delfi.lt komentarus po straipsnių apie Vilniuje sugautą „garažą“ prekiaujanti kontrabandiniu dyzelinu. Didžioji dalis komentatorių piktinasi.. valdžios veiksmais (ir skundikais), bei palaiko kontrabandininkus. Pridėkime gandus apie policininkus, nevengiančius užtraukti kontrabandinį dūmą ir turėsime „gražų vaizdelį“.

Gyvename pasaulyje, kur kontrabandininkai, vagys ir žudikai yra romantizuojami (palaikomi visuomenės), todėl keistai atrodo aukščiausių valdžios sluoksnių deklaratyvūs pareiškimai apie (sėkmingą) kovą su kontrabandą. Kol nepasikeis žmonių mąstymas – tai tik karas su vėjo malūnais: iš šono panašu į darbą, bet rezultato jokio.

Paveiksliukas pasiskolintas iš http://www.zurich-airport.com/

Oro uosto taxi

Kad taksistai, vežiojantys keleivius iš/į oro uosta lupikauja niekam nenaujina. Pamenu pažystamas lietuviukas taksuojantis NY pasakojo, kad jei negalėtų keleivių mulkinti – nepragyventų. Viena iš jo istorijų: vežė japonus/kintiečius iš oro uosto į viešbutį, pasakius kelionės kainą vienas iš keleivių pasidomėjo ar čia bendra suma ar tiek reikia mokėti kiekvienam. Spėkit kas jam buvo atsakyta ?

Kultūringose šalyse tiek ES, tiek JAV dažnai yra nustatyti fiksuoti tarifai, kiek kainuoja kelionė taxi iš/į oro uostą iš miesto centro. Jei tokių tarifų nėra – atvykėlis gali nuogąstauti, kad taxistas jį vežios aplinkiniais keliais (taip didindamas kainą), bet kad važiavimo tarifai aerouosto ir miesto taxi skirtųsi kartais – su tuo neteko susidurti (tiesa, aš taxi retai važinėju, bet pasitaiko). Nuskridus į Vieną ar Milaną kažkaip nekyla mintis pirš sėdant į taxi išsiaiškinti kiek kainuos įsėdimas, kilometras ar ieškoti kuris taksisastas pigiausias. Automatiškai darau prielaidą kad visų jų kainos panašios (visai kitas reikalas jei tenka keliauti į kokį Kijevą ar Accrą. Ten prieš lipdamas tvirtai susitari dėl kainos.). Daugelio miestų valdžia, ypač tų, kurie nors kiek rūpinasi turizmu, stengiasi kad jų svečiai (klientai) galėtų pasiekti miestą už normalią kainą. Lietuvoje yra atvirkščiai. Ypač baisiai skamba Romualdo Bieliausko pasamprotavimai :

„Taksistas yra verslininkas: jeigu jis sugebėjo paimti tuos pinigus, tai valio!“,

„Jeigu sako, kad yra laisva konkurencija, o klientas sumoka už paslaugą tiek, tai ko pykti ant to taksisto?“

Pagal tokia logiką kiekvienas keleivis įlipęs į taxi ir iki galo neišsiaiškinęs visų tarifų gali būti apiplėštas. Įdomų kodėl tuomet už kelionę nuo oro uosto iki Aušros Vartų buvo paimta tik 90Lt o ne 900 ? 9000 ?

Darbo reikalais nemažai tenka bendrauti su užsieniečiais. Dažniausiai jiems nėra suprantama, kodėl mūsų iš anksto jiems užsakytas taxi, net jei lauks pusvalandį su įjungtu skaitikliu, jiems kainuos kelis kartus pigiau nei sėsti į pirmą pasitaikiusią mašiną prie išėjimo iš oro uosto. Užjaučiu visus turistus ar šiaip žmones atskridusius į Lietuvą ir nežinančius čia galiojančios tvarkos. Viešasis transportas praktiškai neegzistuoją (autobusas važiuojantis kartą į valandą nesiskaito). Po tokių taxi kainų ir pradeda sklisti kalbos, kad Lietuvos taxsistai – plėšikai. Vieną kartą iš oro uosto į viešbutį nuvažiavęs taupesnis užsienietis toliau taxi vengs kaip velnias kryžiaus.

Eilinis valdžiažmogių nekompetencijos pavyzdys. Gaivinam turizmą, o atvykstančius žmones apiplėšinėjam tik išėjus iš oro uosto. Triukšmas dėl nepagrįstai didelių taxi kainų kilo jau senokai, bet nei susisiekimo ministras, nei naujasis TVOU vadovas tikriausiai tame nemato jokios problemos. Tik džiaugiasi kad brangiai pardavė prestižines vietas, o apie jokias kitas pasekmes kaip visada nepagalvojo. Retorinis klausimas: kada postus valdžioje ir valdiškose įmonėse užims žmonės pagal kompetenciją o ne pagal partinę priklausomybę ar pažintis.

Rugpjūčio 25-28 Vilniuje organizuojame tarptautinę energetikos ekonomikos konferenciją. Pagal preliminarius skaičiavimus atskristi turėtų 250-300 užsieniečių. Nesinori kad juos masiškai apiplėšinėtų taksisatai tik įkėlus koją į Lietuvos žemę. Daugelis jų pirmą karta bus Lietuvoje. Galima įsivaizduoti koks bus jų pirmasis įspūdis. Kai organizuojame 10-20 žmonių seminarus jiems suorganizuoti taxi iš oro uosta sąlyginai paprasta, bet kai atvykstančių keli šimtai – čia jau papildomas galvos skausmas.

Laisvalaikiu perskaitinėjau valstybės sukūrimo (Mindaugo karūnavimo) dienos šventines kalbas. Gražūs, iškilūs žodžiai. Gaila kad už jų visai nebeliko nei turinio, nei prasmės. Apsidairius aplinkui susidaro kardinaliai priešingas įspūdis: didelė dalis Lietuvos gyventojų žiūri į savo valstybę – kaip į melžiamą karvę. Skundžiamasi sumažintomis pensijomis, motinystės išmokomis, kompensacijomis ir t.t. Valdžiažmogių požiūris į valstybę irgi panašus. Visi tie automobiliai kainuojantys šimtus tūkstančių, pasivažinėjimai „darbo reikalais“ po egzotiškas šalis iš šono atrodo kaip gyvenimas pagal šūkį: griebk viską ką gali, tol kol gali (aš čia net neminiu įstatymų, kurie iš šono žiūrint atrodo keistai). Mūsų visų mylimi emigrantai, rimčiau susirgę ar susižaloję, taip pat yra kartkartėmis linkę grįžti tėvynėn „apsilopyti“ (susimokėję nepilnai porą šimtų litų įgyja teisę į nemokamą gydymą) ar pasigimdyti vaikus.

Įvairios išimtys, mokesčių lengvatos ir panašūs reiškiniai – tai tik dar vienas būdas melžti valstybę (tiems kas prieiną ir tiems kas garsiausiai rėkia).

Nežinau, kodėl toks požiūris susiformavo. Galbūt tai vis dar tarybinės santvarkos atgarsiai, kuomet valstybė kuravo/kontroliavo didžiąją dalį piliečių veiklos ir viskas buvo visų (o vogimas iš valstybės net nuodėme nebuvo laikomas). Galbūt tai paprasčiausiai baimė prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ar „lengviausio kelio“ ieškojimas. Nežinau. Bet, mano nuomone, ilgai tai tęstis negali. „Melžėjų“ dalis šalyje sparčiai didėja, tų, kurie kuria vertę (ir moka mokesčius) – mažėja.

Kiek ilgai mes, kaip valstybė su tokiu požiūriu sugebėsime išgyventi ? Jau dabar tokio požiūrio pasekmės lopomos milijardinėmis paskolomis ir didinamais mokesčiais, bet ilgai tai irgi negalės tęstis. Kas bus tada ?

 Šį tekstą pradėjau rašyti skaitinėdamas proginę Mindaugo karūnavimo dienos žiniasklaidą. Tik šiandien radau laiko grįžti ir pabaigti. Per tas praėjusias keliolika dienų valstybės, kaip melžiamos karvės įspūdis tik stiprėjo. Nėra dienos, kai žiniasklaidoje nepasirodytų bent viena su tuo susijusi naujiena: pradedant pirmojo prezidento paskutinės žmonos išsikovota teisę gyventi Turniškėse (tikriausiai prašymą vyriausybei padavė neužilgo kai tik Prezidentas išėjo į amžintosios medžioklės plotus) ir baigiant vienos mamytės laimėta byla prieš Sodrą (įdomi istorija: studijavusi UK būsima mamytė dar negavus diplomo grįžta į Lietuvą, įsidarbina vadybininkę ir po poros mėnesių išeina į dekretines atostogas).

Mane labiausiai „minios“ reakcija. Visi vienbalsiai piktinasi, kai valstybę melžia „išrinktieji“, bet beveik taip pat vieningai yra džiūgaujama, kai valstybę melžia „eiliniai“.  Esminio skirtumo nėra ar tai daroma pasinaudojus įstatymo skylėmis, sukčiaujant ar elementai vagiant.

Gazdina mane toks požiūris.  20 nepriklausomybės metų atrodo neigiamai paveikė visuomenė. Formuojasi išlaikytinių ir siurbėlių mentalitetas.

Jau rašiau kad man labai nepatinka svarstomas „atsinaujinančių energijos išteklių įstatymas“ ir jame formuojamos skylės piktnaudžiavimui. Vakar akis užkliuvo už diskusijos dėl miškų įstatymo pakeitimų. Galima susidaryti įspūdį, kad kažkas specialiai kuria skyles įstatyme siekdamas sau asmeninės naudos. Konkrečiai:

a)      Atsinaujinančių įstatyme numatyta, kad nedidelės galios atsinaujinančios energijos generatorius prijungti prie tinklų nemokamai (ir be jokių leidimų).

b)      Miškų įstatyme norima įteisinti statybas miško paskirties žemėje.

Sudėję abu įstatymus gausime situacija, kai bet kuris Jonas, Aloyzas ar Antanas nusipirkęs gabalą miško žemės (diskutuojama apie 5 ha), galbūt prie kokio ežeriuko ar upelio, galės praktiškai be leidimų įsirengti vasarnamį, o pasistatęs žaislinį vėjo malūnėlį jį elektrifikuoti (ir visai nesvarbu kad miške nelabai yra vėjo). Esmė tame, kad sumokėjęs kelis (keliasdešimt) tūkstančių litų už vėjo (ar kokia kitą atsinaujinančių išteklių jėgainę) jis įgyja teisę nemokamai prisijungti prie elektros energijos tinklų (nemokamai čia reiškią kad už prisijungimą sumokės visi elektros vartotojai). Beje, elektrifikuoti sodybą kur nors atokiame miškelyje kainuoja milijonus (kartais ir dešimtis milijonų): tiesti elektros linijas per miškus yra labai brangus užsiėmimas.

Manau, kad kažkam iš didelių ir galingų (plitverslininkų) pritrūko sklypų paežerėse ir jie nusprendė vasarnamius išsiplėsti į miškus. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje yra apie 200.000 miškų savininkų.. elektra turi potencialą stipriai brangti (tiksliau jos skirstymas). Manau atsinaujinančių įstatymų pasinaudos ir visi dar nespėję paežerėse pastatytų savo vasarnamių elektrifikuoti.

P.S. abiejuose šituose įstatymuose šmėžuoja tie patys žmonės…

Straipsniukas iš automobilinės serijos, bandantis apskaičiuoti, kiek automobilistams kainuojam mūsų mylimos valdžios sprendimas dienos metu važinėti su šviesomis. Pažeidinėti kelių eismo taisyklių nesiruošiu, dėl to čia pateiksiu tik teorinius skaičiavimus. Jie nuo realios situacijos gal ir skirsis, bet skirtumai neturėtų būti žymūs.

Pirmas žingsnis norint apskaičiuoti kiek kuro sunaudojama šviesoms deginti – nustatyti, kiek elektros sunaudoja trumposios šviesos. Kaip pavyzdį paimsiu savo Fiat Stilo. Įjungus trumpas šviesas užsidega priekiniai gabaritai (4 * 5W), trumposios šviesos (2 * 55W), galinės šviesos (2 * 15W), numerio apšvietimas (2 * 5W). Kokio galingumo apšvietimą naudoją spidometras – neįsivaizduoju, bet nemanau kad jis bus didesnis nei 5W.  Taigi, sumoje, įjungus trumpąsias šviesas įsijungia apšvietimo prietaisai, kurių suminis galingumas siekia 165W. Valandos kelionė su įjungtomis trumposiomis šviesomis papildomai pareikalaus 0.165 kWh elektros energijos, kuri bus pagaminama automobilyje deginant kurą. Mano atveju tai dyzelinas.

Kiek elektros energijos galima pagaminti iš litro dyzelino ? Tarkim vidutinis dyzelino kaloringumas – 8650 kcal/l (arba 9,304 kWh), dyzelinio generatoriaus efektyvumas (naudingo veiksmo koeficientas) turėtų būti apie 30% (kaip pavyzdį paėmiau kilnojamą dyzelinį generatorių, mašinoje jis tikrai nebus geresnis). Sudeginę litrą dyzelino mes galime pasigaminti apie 3,02 kWh elektros energijos. Jos užteks „deginti“ trumpąsias šviesas 18,3 valandos. Benzino kaloringumas siekia tik 8000 kcal/l, taigi pritaikius tas pačias prielaidas iš litro benzino galima pagaminti 2,8 kWh elektros energijos, kurios užteks beveik 17 valandų „deginti“ trumpąsias šviesas.

Kiek Jums kainuoja įstatymas reikalaujantis ištisus metus važinėti su įjungtais artimųjų šviesų žibintais paskaičiuoti labai paprasta:

Jei važinėjate dyzeliniu automobiliu:

0.0546 padauginkite iš valandų per mėnesį praleistų automobilyje bei padauginkite iš dyzelino kainos.

Jei važinėjate benzininiu automobiliu:

0.0588 padauginkite iš valandų per mėnesį praleistų automobilyje bei padauginkite iš benzino kainos.

Aš, asmeniškai, per mėnesį vien kelionėms į darbą ir atgal sudeginu apie litrą dyzelino (per metus 12 litrų, arba šiandienine kaina tai man kainuoja 43 litus. Vien trumposios šviesos nuvažiuoti į darbą ir atgal).

 Pažongliruokime skaičiais (kaip kad mūsų FinMin‘as mėgsta). Tarkime Lietuvoje yra 500.000 (pusė milijono) automobilių, kurie į mėnesį kelyje praleidžia 20 valandų (5 darbo dienos po pusvalandį pirmyn ir atgal). Jei visi šie automobiliai būtų dyzeliniai, per metus vien trumposiom šviesoms „deginti“ būtų sunaudota 6,5 milijonų litrų dyzelinio kuro, kuris mažmeninėje rinkoje šiuo metu kainuotų 23,6 milijono litų ir į atmosferą buvo išmesta 161338 tonos anglies dvideginio (metaną, azoto oksidus, šviną ir kitą brudą tingiu skaičiuoti).

 P.S. aš suprantu, kad gyvenant Lietuvoje, 1/2 metų važinėjant į darbą reikalingos šviesos, taigi aukščiau pateiktus suminius skaičius galima sumažinti per pusę, bet esmės tai nekeičia. Kvailas įstatymas švaisto piliečių pinigus ir teršią orą.   

Vėl pavogė piniginę, pagalvojo Miuleris apsičiupinėjęs kišenes.

Šiandien sutaupiau penkiasdešimt aštuonias markes, pagalvojo Štirlicas išmesdamas saują tuščių piniginių.