Apr 042013
 

retirement-fund-jarSeniai, seniai, kai tik prasidėjo pensijų sistemos reforma ir atsirado II/III pakopų pensijos buvai didelis optimistas ir praktiškai iš karto pasirašiau II pensijų pakopos sutartį. Atsižvelgiant į demografinę prarają, į kurią Lietuva vis dar su pagreitėjimu lekia, toks sprendimas man atrodė labai patrauklus: nepasitikėti vien atgyvenusia pajamų perskirstymo sistema, bet išskaidant rizikas tarp privataus ir valstybinio. Net ir dabar tikiu, kad tai buvo gera idėja.

Bet bėgo laikas, keitėsi valdžios.. ir raudonieji konservatoriai visai Lietuvai įrodė, kad žaidimo taisyklių privalo laikyt tik pilkosios masės. Valstybės mastu tas negalioja: pasirašiau sutartį dėl 5.5%, vėliau nusprendžiau kad man tai nepatinka.. procentus sumažinau. O tie kas valstybę patikėjo.. tai jiems taip ir reikia. Lietuvių liaudies išmintis sako: durnių ir bažnyčioje muša.

Bet grįžkime prie „naujo“ pensijų reformos varianto. Egzistuoja trys pasirinkimo variantai. O pasirinkimo kaip visada nėra:

  1. Paliekama II pakopos pensijų kaupimo sistema tokia.. kokia ir buvo numatyta: dalis žmogaus mokamų Sodros įmokų pervedama į privačius pensijų fondus. Tiesa.. yra keli niuansai: pervedimas procentas sumažintas daugiau nei du kartus, egzistuoja precedentas, kai „valstybė“ vienašališkai šį procentą mažino. Išlieka didelė tikimybė, kad po keletos metų, įmokos į privačius pensijų fondus vėl bus sumažintos (ar net fondai nacionalizuoti). Tarp politikų gajus požiūris, kad į II pakopą yra pervedami Sodros (uždirbti ?) pinigai, o kažkokie neaiškūs fondai į juos kėsinasi.
  2. Kitas variantas dar įdomesnis: papildomai į pasirinktą pensijų fondą pervesti 1-2% savo pajamų, ir valstybė (beveik) tiek pat pridės nuo savęs. Be ankščiau aprašytų pasitikėjimo valstybę problemų (šiuo atveju jau rizikuoji ir dalimi savo algos) čia atsiranda ir „socialinio teisingumo veiksny“. Valstybės tuos % prideda ne nuo būsimojo pensininko pajamų.. o nuo vidutinės algos. Labai teoriškai žiūrint – toks pensijos kaupimo būdas labai patrauklus mažesnes nei vidutines pajamas gaunančiam žmogui: jei ant popieriaus gauni minimumą, tai valstybybė tavo „laisvanorišką“ įnašą patrigubins. Tiesa, mano nuomone, tik vokelininkai, gaunantys minimalią algą gali sau leisti galvoti apie pensiją, taigi turime dar vieną (iš daugelio) šešėlinės ekonomikos skatinimo mechanizmų.
  3. Paskutinysis variantas – tai išganinga galimybė grįžti į Sodrą. Žinoma, dalinai prarandant tuos metus, kada klystkeliais po privačius fondus buvo vaikštoma. Bet Sodra priims tokius sūnus (ir dukras) palaidūnus su išskėstomis rankomis. Tik atiduokit Jūs jai savo uždirbtus pinigus. Tiesa, atsižvelgiant į elementarią statistiką.. kai per paskutinius 6 metus moksleivių Lietuvos mokyklose sumažėjo daugiau nei 30%.. perskirstomoj Sodros pensija taip pat nebeprimena Gralio taurės.

Reziumuojant peršasi vienintelė išvadą: lyginant su pirminių reformuotos pensijos variantu, pagal kurį sutartis pasirašė milijonas Lietuvos piliečių visi trys pasiūlymai yra ženkliai blogesni. Pasirinkus pirmus du variantus lieka labai didelė pakartotinio valstybės įsikišimo galimybė. Trečiasis variantas, mano nuomone, iš viso nesvarstytinas: su dabartine demografine padėtimi Sodra yra pasmerkta.


Raktai: watch Be isipareigojimu, watch Gelezinis zmogus 3, www esuraymas lt
Mar 202013
 

Wizard of Oz           Kovo 8 dieną. Lietuvoje pradėtas rodyti filmas “Ozas – didingas ir galingas”.Gaila, neturiu galimybės jo pamatyti, tačiau  papasakosiu istoriją, kuri yra glaudžiais susijusi su filmu ir beveik visiškai nežinoma Lietuvoje.

           Taigi, vaikystėje, man mama skaitė pasaką „Smaragdo miesto burtininkas“. Tai buvo nuostabi pasaka – su nuotykiais ir tikra, kažkur pasaulyje egzistuojančia stebuklų šalimi.  Vėliau tos pasakos tęsinius skaičiau pats, dar vėliau pasaką prisiminė Keistuolių teatras ir pastatė  spektaklį vaikams- „Geltonų plytų kelias“,  ir pagaliau, po daugelio metų, pasirodo šios pasakos  priešistorė – pasaka apie Oza.

            Lietuvoje burtininkas Ozas yra žinomas vaikams ir  tėveliams (kurie pasakas skaito) burtininko Gudvino vardu. Pasaka apie mergaitę, Kaliausę ,Geležinį medkirtį, Bailųjį liūtą ir visus jų nuotykius yra kilusi iš Amerikos.  Rašytojas  Aleksandras Volkovas ją šiek tiek perdarė ir  pakeitė taip, kaip jam norėjosi. Taigi, rašytojo  L. Frank Baum sukurtas  burtininkas Ozas, tapo burtininku Gudvinu,  šuniukas Totošė – prašneko, atsirado daugiau nuotykių, tačiau pasakos siužetas nenutolo  nuo originalo.

            Čia jums atskleisiu paslaptį kurios nesužinosite iš filmo „Ozas – didingas ir galingas“, taip pat nesužinosite perskaitę „Smaragdo miesto burtininką“ arba originalą „The wonderful wizard of Oz“.Taigi, skaitykite tyliai, kad niekas neišgirstu – tai ne pasaka. Tai tikra istorija, apvilkta  pasakos rūbais, ir tapusi viena geriausių pasakų vaikams, tikra istorija – ne mažiau paslaptinga, keista ir deja liūdna….

            Pasaulyje  nuo Romos imperijos laikų vyksta slaptas karas. Karas apie kurį  niekas nenutuokia, tačiau jis griauna ištisas šalis, atima laisvę, nuskurdina tautas ir ardo mūsų planetą. Deja, šiuo metu laimi ne tie kurie norėtu atnešti laisvę ir gerovę… Karas yra toks ilgas kad jau pasikeitė kartų kartos, planeta skurdinama ir teršiama, badas išplitęs, artėjame prie visiško žlugimo ir atrodo prie pralaimėjimo.

            Kol dar nepradėjote kastis bunkerių, kaupti atsargų ir slėptis miškuose nuo bombų, iškart pasakysiu, kad šiame kare nesprogdinama ir nešaudoma (nors gali ir klystu). Karas vyksta rašalu ir popieriumi, nieko nereikia sprogdinti,  užtenka tik išlaikyti tai ką nugalėtojai turi. O turi jie daug, labai daug. Jie turi viską, todėl dabar užtenka  tik migdyti  mases pasakomis apie ką tik nori- popiežių, eurozoną, co2 emisijas tik ne apie esmę. Esmė paprasta – kas valdo pinigus tas valdo ir šalį. Čia tikriausiai paklausite. Koks gi ryšis tarp  „Smaragdo miesto burtininko“ ( Ozo), Romos imperijos,  slapto karo ir pinigų?

            Taigi viskas iš eilės. Kažkam senovės Romoje  šovė mintis kad pinigai gali būti ne tik sidabriniai ir auksiniai, tačiau bus geri ir bronziniai. Taigi Roma pradėjo kaldinti bronzines monetas. Atrodo kas čia tokio, tačiau tuo metu tai buvo išradimas. Bronzinių monetų buvo galima kaldinti daug ir pigiai. Tai užtikrino reikiamą pinigų kiekį ekonomikoje ir ekonomika suklestėjo. Senatas kontroliavo pinigų kalyklas, todėl neturėjo problemos su pinigų trūkumu – kiek reikėjo, tiek nukaldavo.. Roma klestėjo. Tačiau  po Julijaus Cezario nužudymo ,  bronzinių monetų buvo atsisakytą, paliekant  auksines monetas. Nereikia aiškinti kad auksas yra retas metalas, todėl pakeitus pinigus, monetų smarkiai sumažėjo. Jų sumažėjo taip smarkiai, kad žmonės nebegalėjo laisvai prekiauti, jie skurdo,skolinosi, prarasdavo turtą ir laisvę. Kartu  nyko ir  Romos galybė.

            Panaši istorija nutiko senovės Anglijoje. Karalius Henris Pirmasis nusprendė kaip pinigus naudoti medines rantuotas lazdeles.   Nereikia sakyti kad medinis pinigas bevertis. Lazdelės puikiai atliko savo darbą – Anglija klestėjo tol, kol… ir vėl negrįžo prie auksinių pinigų. Pasakysiu tiksliai-gerovė sugriuvo ne todėl, kad pinigai tapo auksiniai, ji sugriuvo todėl, kad monetų kiekis buvo nepakankamas. Kartu su auksinių pinigų įvedimu Anglija prarado ir pinigų kiekio kontrolę.

             Tokių pavyzdžių yra  daugiau – būtent iš JAV istorijos.  Svarbiausias dalykas yra tas, kad valstybės ,kurios įvesdavo pigius pinigus, pačios kontroliuodavo ir pinigų kiekį apyvartoje. Reiškia, valstybė nebuvo niekam skolinga – kitaip sakant neturėjo biudžeto deficito.  Kai nėra deficito nereikia ir skolintis. Kai nėra valstybės skolos mokesčiai irgi gali būti mažesni. Tiesa, kas pas mus skoliną popierinius pinigus? Aišku bankai… Nors pinigai dabar popieriniai, jie nėra pigūs. Už pinigų išleidimą į ekonomiką imamos palūkanos. Kai pinigus skolina bankai, tai reiškia kad jie reguliuoja pinigų kiekį apyvartoje. Kitaip sakant, bankai turi galią spausdinti pinigus. Todėl bankininkai  yra pasiryžę bet kam, kad tik šią galią išlaikytu.

            Taigi, JAV  kongresas1873 metais oficialiai  atsisakė sidabrinių dolerių. Palikdamas tik auksinius. Pinigų kiekis ekonomikoje drastiškai sumažėjo. Kai pinigų nėra, juos skolinamės… Skolos vėliau prislegia, tada prislegia smarkiau, prireikia  mokėti didesnius mokesčius bei tenka atiduoti tai kas tavo. Lieka tik  skursti. Būtent tai  nutiko JAV 1873 metais.

            Galiu tik pridurti, kad 1873 metų įstatymas, išimantis sidabrinius dolerius iš pinigų sistemos, buvo priimtas paperkant kongreso narius. Tai atvirai rašė to meto spauda. Tas įstatymas buvo labai naudingas  bankininkams. Štai ir priartėjome prie pasakos apie burtininkus.

            1896 metais JAV vyko prezidento rinkimai, vienas kandidatas – William Jennings Bryan pasisakė už sidabrinio dolerio sugrąžinimą ir valstybės kontroliuojamą pinigų sistemą.  Jis buvo labai populiarus, tačiau deja pralaimėjo. Nors  William Jennings Bryan ir pralaimėjo, tačiau jo įtaka buvo tokia stipri, kad bankininkai nedrįso galutinai užgrobti pinigų sistemos iki pat 1913 metų, kuomet JAV buvo įsteigtas Federalinis Rezervo Bankas – privatus bankas kuris skolina pinigus JAV vyriausybei. Argi tai ne absurdas? Tautai skolintis popierinius pinigus už palūkanas, kuomet galėtu juos  spausdinti pati, pagal poreiki?

            Štai kodėl rašytojas L. Frank Baum  įkvėptas  W.J. Bryan idėjų sukūrė pasaką vaikams – „The wonderful wizard of Oz“. Šioje pasakoje yra daug pinigų sistemos simbolių. Taigi, kelis  jų apžvelgsiu.

          Pati stebuklų šalis vadinasi Oz. oz- tai Trojos uncija – paplitęs aukso, sidabro (ir ne tik ) matavimo vienetas. Geltonų plytų kelias – tai aukso standartas, kitaip tariant pinigų sistema paremta auksu.  Mergaitės Elės sidabrinės kurpaitės – tai sidabrinis, valstybės kalamas doleris, už kurio išleidimą į apyvartą nereikėtu mokėti palūkanų. Sidabrinės kurpaitės per visą pasaką buvo mergaitei po nosimi ir būtu ją parnešusios  namo pačią pirmą dieną.  Tai simbolis to, kaip lengvai galima išspręsti pinigų problemą- tereikia kaldintis monetas pačiai valstybei ir nesiskolinti iš bankų.

Kaliausė simbolizuoja žemdirbį. Ji pirmoji prisijungė prie mergaitės ir kartu keliavo į Smaragdo miestą. Kaliausė simbolizuoja judėjimo už sidabrinį dolerį pradžia. JAV judėjimas prasidėjo tarp žemdirbių, vėliau prisijungė ir pramonės darbininkai. Darbininkus ir pramonę simbolizuoja- Geležinis Medkirtys. Jam nuolat reikia tepalo kad nesurūdytu. Tepalas – tai pinigai  ekonomikoje. Kad  ekonomika klestėtu, pinigų turi užtekti, kitaip ekonomika stringa.

            Pasakoje yra pelės, kurios padeda iš aguonų lauko ištraukti užmigusi Bailųjį Liūtą. Pelės tai žmonės – rinkėjai. Po vieną jie silpni, tačiau jei žino krypti kur koncentruoti savo valią- gali kalnus nuversti. Smaragdo miestas – tai popierinis doleris -„greenback“, šie pinigai buvo spausdinami ir kontroliuojami JAV vyriausybės valdant A. Linkolnui, dėl ko JAV neturėjo biudžeto deficito. Gudvino (Ozo) rūmuose, buvo septynios salės ir trys laiptai- tai simbolizuoja 1873 metų nusikaltimą kai buvo atsisakyta sidabrinio dolerio.

            Na ir linksmiausia dalis – raganos. Pasakoje yra dvi blogos raganos- Gingema ir Bastinda. jos simbolizuoja du įtakingiausius to meto bankininkus J.D.Rockefeller ir J.P. Morgan.    Beje, pats burtininkas Ozas  pasirodo besąs tik apgavikas – tikras bankininko simbolis. Simbolių yra ir daugiau, tačiau tikiuosi to ką parašiau užteks kad pažiūrėję fimą „Ozas – didingas ir galingas“ ne tik gerai praleistumėte laiką, tačiau dar ir  pagalvotumėte kodėl mokesčiai dideli, ir kodėl gyvenimas gražus tik pasakose.

            Tiesa, tam kad parašyti šia istoriją, man nereikėjo sėdėti bibliotekoje ir  skaityti kalnus knygų. Kažkas tai padarė anksčiau  ir sukūrė filmą „The secret of Oz“- tikrąją burtininko Ozo priešistorę. Jei istorija patiko, pasakykite „ačiū“ vyrukams iš themoneymasters.com

Tekstas: Filosoffas


Raktai: smaragdo miesto burtininkas filmas
Jan 092013
 

Dar viena konservatorių dovanėlė melžiamai liaudžiai.

Patikrinau kaip keisis mano žemės mokestis pagal naująją tvarką. Paaiškėjo, kad man jis didės – 26 kartus. Sakyčiau persistengė valdžiažmogiai mažumėlę. Ir tai tik pirmas žingsnis (žadama mokamą % didinti). O kai įves tokio paties dydžio mokestį už namuką.. tai viršys mano mėnesines pajamas.

Žinoma, malonu, kad ponai iš registrų centro sklypą Kauno priemiestyje prie neasfaltuotos ir neapšviestos „gatvės“ ir 1.2 km. iki artimiausio autobuso, vertina 7000 Lt/a, tik kažkodėl abejoju ar man pavyktų jį šiandien už tiek parduoti…

Reiks pasiaiškinti, kaip galima tą vertinimą apskųsti.

Kai tik priėmė šitą įstatymą spėjau, kad tai labai elegantiškas būdas iš ploretariato atimti prestižinėse vietose esantį nekilnojamąjį turtą. Jei turi lūšnelę arčiau centro ar kitų prestižinių rajonų.. sklypas gali būti įvertintas 200.000 ar 300.000, uždėjus 2%-4% mokestį ir netgi vidutines pajamas gaunantis žmogus tokio mokesčio neatlaikys. Net ir šiandieninis 0.6% žemės mokestis yra gan skausmingas, net jei jis būtų skaičiuojamas nuo realios žemės vertės.

P.S. kam idomi jo NT perkainuota vertė ją galite pasižiūrėti čia. Jei nžinote unikalaus numerio, jį galite rasti čia.

P.P.S. įdomus faktas, bet Vilniuje žemės mokesčio tarifas yra dvigubai mažesnis nei Kaune (0.3% vs. 0.6%).


Raktai: zemes mokestis 2013, zemes mokestis pagal unikalu numeri, žemes mokestis kaune, vmi kur moketis pajamu mokesti 20
Dec 032012
 

Chris Martenson,  the Crash Course 17a-20 dalys

 

Visai neseniai Alfa.lt komanda paskelbė įdomų straipsnį „Pigios skalūninės dujos ir didieji pasaulio geopolitiniai pokyčiai”.

Šį kūrinėlį sugalvojo ne jie patys, tačiau gavo iš „The Guardian“. Ir Alfa, ir The Guardian nusitvėrė idėjos, kad JAV netrukus taps energetiškai nepriklausoma ir dėl to  pasaulio  politika keisis.

Štai geriausia citata: „Kaip energijos išteklių perteklius paveiks geopolitiką, iki galo nėra aišku. Prognozuojama, kad Australija turėtų pralenkti Katarą iki 2030 metų kaip didžiausia suskystintų dujų eksportuotoja. Vakarų Afrika, kaip ir Argentina, turėtų tapti naujais didžiuliais veiklos centrais. Taigi laukia įdomus daugiapolis pasaulis.”

 Nenoriu nieko įžeisti, bet, mano nuomone, tas straipsnis ( ir Alfos,  ir „The Guardian“ originalas) visiškai prasilenkia su realybe. Energetinių išteklių pertekliaus JAV ir tuo pačiu likęs pasaulis neturės. Neturės dėl paprasčiausių gamtos dėsnių. Tuos dėsnius dar 1956 metais aprašė Marion King Hubbert – geologas ir mokslininkas. Ta proga pristatome svarbiausias Žlugimo kurso dalis,  o 17a dalis yra skirta būtent šiai teorijai- naftos piko teorijai.

Pabaigoje keli skaičiai iš visiškai priešingos analizės apie energetinę JAV nepriklausomybę.  Šiaurės Dakotoje, skalūninėse uolienose, yra apie 4500 gręžinių, vidutiniškai duodančių 144 barelius naftos per dieną  iš gręžinio. Tuo tarpu  įprastas vienas gręžinys (ne skalūninėse uolienose) gali duoti nuo 3500 iki 5000 barelių naftos per dieną, o viena jūrinė platforma netgi iki 200 000 barelių iš daugelio gręžinių. Tam, kad JAV taptų nepriklausoma naudojant skalūninę naftą, reikia išgręžti dar 60 000 gręžinių ir juos pergręžti kas 3-4 metus, siekiant išlaikyti produkciją. Akivaizdu, kad tai neįmanoma, nes geriausios vietos gręžiamos jau dabar, o likusios bus prastesnės, dėl to vėliau produkcija tik kris.

Kas tinka naftai, tinka ir dujoms. Taigi, kur tiesa,o kur  nusišnekėjimai,  vertinkite patys, jei  anglų kalba maišo, pažiūrėkite likusias Žlugimo kurso dalis – titrai lietuviški. Dvidešimta dalis netitruota, tačiau tai autoriaus valia. Jei ką nors sudomins sprendimų priėmimo metodas, parašykite, paskelbsiu vertimą.  Vienu aspektu Alfa ir The Guardian yra teisūs – pasaulis keičiasi, o sprendimai laukia sunkūs.

 17a dalis: Naftos piko teorija

Chapter 17a: http://www.youtube.com/watch?v=cwNgNyiXPLk

17b dalis: Energijos biudžetas

Chapter 17b: http://www.youtube.com/watch?v=WeBtdwPpTQM

17c dalis: Energija ir ekonomika

Chapter 17c: http://www.youtube.com/watch?v=6w6gf3tSGTg

18 dalis: Ekosistema

Chapter 18: http://www.youtube.com/watch?v=PfAQktktGgQ

19 dalis: Būsimas šokas

Chapter 19: http://www.youtube.com/watch?v=YDNvr82gqd0

20 dalis: Ką mums  daryti?

Chapter 20: http://www.youtube.com/watch?v=4juZfRsQRzs

Tekstas: Filosoffas

Pirma dalisAntra dalis, Trečia dalis.

Nov 202012
 
Mėsos - tai beišsipildanti Lietuvos viduriniosios klasės svajonė

Mėsos – tai beišsipildanti Lietuvos viduriniosios klasės svajonė

Visada galvojau kad viduriniosios klasės Lietuvoje beveik nėra. Yra 80%-90% skudžiai gyvenančių piliečių, kokie 5% „vidutiniokų“ o visi likusieji „elitas“. Pasirodo klydau. Remiantis Verslo Žinių duomenimisLietuvoje gyvena beveik 200.000 viduriniosios klasės šeimų. Arba 22% namų ūkių. Skaičiai nuteikia džiugiai… kol nepradedi žiūrėti  į prielaidas, kas, pasak VŽ žurnalistų yra vidurinioji klasė Lietuvoje. Kad nereikėtų daug skaityti VŽ tekstų pateiksiu 5 punktų sąrašiuką pagrindinių viduriniosios klasės požymių Lietuvoje:

  1. Turi pinigų susimokėti mokesčius
  2. Gali sau leisti iki higienos normų reikalavimų šildyti būstą
  3. Gali sau leisti savaitę per metus praleisti palapinėje prie ežeriuko
  4. Gali sau leisti kas dieną valgyt mėsą
  5. Turi 250 eurų santaupų.

Pagal mano pasaulėžiūrą tai greičiau skurdo riba o ne viduriniosios klasės požymis. Šie 5 punktai tai yra minimumas būtinas išgyventi. Tiesa.. galima mėsos valgymą sumažinti iki 2 kartų per savaitę. Ir neturėti bankėje paslėptų 250 eurų juodai dienai, bet tai situacijos iš esmės nekeičia. VŽ maišo skurdo ribą su viduriniąja klase. Sunku įsivaizduoti, kaip galima „vidutiniokais“ laikyti šeimą.. kuri teišgali susitaupyti pusę vidutinės mėnesinės algos.

Keista, kad į Lietuvos vidutiniosios klasės apibrėžimą galėjo patekti sąlygą valgyti pilnavertį maistą. Arba galimybė normaliai šildytis turimą būstą ? Tai apibrėžimas bėdžiaus.. kol kas dar nemirštančio iš bado ar šalčio. Tikriausiai panašus apibrėžimas turėjo būti „pasiturinčio baudžiauninko“  kažkur XIX a. glūdumoje. Gyvenant XXI a. Tikriausiai grįžtame į senovės Romos laikus, kai plebėjai gatvėse reikalaudavo duonos ir reginių. Lietuvos vidutinė klasė tokiu atveju turėtų reikalauti mėsos ir šilumos. Mano supratimu šiandieninė vidutinioji klasė privalo sau leisti truputėlį daugiau nei vien pavalgyti ir išsimiegoti šiltoje lovoje.

Tikriausiai to daiktais net nepavyks išreikšti (vienam vertybė naujas automobilis, kitam – kelionė po pasaulį). Nepaisant to, „vidutiniokas“ neturėtų pusę metų taupyti kad nueiti pas dantistę ar į restoraną šeimyninių pietų. Gyvename atvirame pasaulyje, dėl to ir vidutiniokus reikėtų vertinti bendrame kontekste. Jeigu tokių pas mus yra. Daugiau nei graudu, kai pradedama aiškinti.. kad vidutiniokas tai tas kuris nebadauja. Arba tas, kuris gauna vidutinę algą (apie 450 eurų/mėn), kuri yra ženkliai mažesnė nei daugelio ES šalių minimumas. Aš žinau, kad pasaulyje yra daug skurdesnių šalių. Nepaisant to neįsivaizduoju Lietuvos ateities, kur gyvenimo pasiekimo laikomas elementarus gebėjimas įsigyti mėsos.

Pabaigai: reikėtų išmokti daiktus vadinti tikraisiais vardais. Skurdo ribą pavadinus viduriniąją klase gyvenimas tikrai nepagerės.

Turėti pietums mėsos – tai skiriamasis Lietuvos viduriniosios klasės bruožas.