Dali.us

Apr 042013
 

retirement-fund-jarSeniai, seniai, kai tik prasidėjo pensijų sistemos reforma ir atsirado II/III pakopų pensijos buvai didelis optimistas ir praktiškai iš karto pasirašiau II pensijų pakopos sutartį. Atsižvelgiant į demografinę prarają, į kurią Lietuva vis dar su pagreitėjimu lekia, toks sprendimas man atrodė labai patrauklus: nepasitikėti vien atgyvenusia pajamų perskirstymo sistema, bet išskaidant rizikas tarp privataus ir valstybinio. Net ir dabar tikiu, kad tai buvo gera idėja.

Bet bėgo laikas, keitėsi valdžios.. ir raudonieji konservatoriai visai Lietuvai įrodė, kad žaidimo taisyklių privalo laikyt tik pilkosios masės. Valstybės mastu tas negalioja: pasirašiau sutartį dėl 5.5%, vėliau nusprendžiau kad man tai nepatinka.. procentus sumažinau. O tie kas valstybę patikėjo.. tai jiems taip ir reikia. Lietuvių liaudies išmintis sako: durnių ir bažnyčioje muša.

Bet grįžkime prie „naujo“ pensijų reformos varianto. Egzistuoja trys pasirinkimo variantai. O pasirinkimo kaip visada nėra:

  1. Paliekama II pakopos pensijų kaupimo sistema tokia.. kokia ir buvo numatyta: dalis žmogaus mokamų Sodros įmokų pervedama į privačius pensijų fondus. Tiesa.. yra keli niuansai: pervedimas procentas sumažintas daugiau nei du kartus, egzistuoja precedentas, kai „valstybė“ vienašališkai šį procentą mažino. Išlieka didelė tikimybė, kad po keletos metų, įmokos į privačius pensijų fondus vėl bus sumažintos (ar net fondai nacionalizuoti). Tarp politikų gajus požiūris, kad į II pakopą yra pervedami Sodros (uždirbti ?) pinigai, o kažkokie neaiškūs fondai į juos kėsinasi.
  2. Kitas variantas dar įdomesnis: papildomai į pasirinktą pensijų fondą pervesti 1-2% savo pajamų, ir valstybė (beveik) tiek pat pridės nuo savęs. Be ankščiau aprašytų pasitikėjimo valstybę problemų (šiuo atveju jau rizikuoji ir dalimi savo algos) čia atsiranda ir „socialinio teisingumo veiksny“. Valstybės tuos % prideda ne nuo būsimojo pensininko pajamų.. o nuo vidutinės algos. Labai teoriškai žiūrint – toks pensijos kaupimo būdas labai patrauklus mažesnes nei vidutines pajamas gaunančiam žmogui: jei ant popieriaus gauni minimumą, tai valstybybė tavo „laisvanorišką“ įnašą patrigubins. Tiesa, mano nuomone, tik vokelininkai, gaunantys minimalią algą gali sau leisti galvoti apie pensiją, taigi turime dar vieną (iš daugelio) šešėlinės ekonomikos skatinimo mechanizmų.
  3. Paskutinysis variantas – tai išganinga galimybė grįžti į Sodrą. Žinoma, dalinai prarandant tuos metus, kada klystkeliais po privačius fondus buvo vaikštoma. Bet Sodra priims tokius sūnus (ir dukras) palaidūnus su išskėstomis rankomis. Tik atiduokit Jūs jai savo uždirbtus pinigus. Tiesa, atsižvelgiant į elementarią statistiką.. kai per paskutinius 6 metus moksleivių Lietuvos mokyklose sumažėjo daugiau nei 30%.. perskirstomoj Sodros pensija taip pat nebeprimena Gralio taurės.

Reziumuojant peršasi vienintelė išvadą: lyginant su pirminių reformuotos pensijos variantu, pagal kurį sutartis pasirašė milijonas Lietuvos piliečių visi trys pasiūlymai yra ženkliai blogesni. Pasirinkus pirmus du variantus lieka labai didelė pakartotinio valstybės įsikišimo galimybė. Trečiasis variantas, mano nuomone, iš viso nesvarstytinas: su dabartine demografine padėtimi Sodra yra pasmerkta.


Raktai: watch Be isipareigojimu, watch Gelezinis zmogus 3, www esuraymas lt
Mar 202013
 

Wizard of Oz           Kovo 8 dieną. Lietuvoje pradėtas rodyti filmas “Ozas – didingas ir galingas”.Gaila, neturiu galimybės jo pamatyti, tačiau  papasakosiu istoriją, kuri yra glaudžiais susijusi su filmu ir beveik visiškai nežinoma Lietuvoje.

           Taigi, vaikystėje, man mama skaitė pasaką „Smaragdo miesto burtininkas“. Tai buvo nuostabi pasaka – su nuotykiais ir tikra, kažkur pasaulyje egzistuojančia stebuklų šalimi.  Vėliau tos pasakos tęsinius skaičiau pats, dar vėliau pasaką prisiminė Keistuolių teatras ir pastatė  spektaklį vaikams- „Geltonų plytų kelias“,  ir pagaliau, po daugelio metų, pasirodo šios pasakos  priešistorė – pasaka apie Oza.

            Lietuvoje burtininkas Ozas yra žinomas vaikams ir  tėveliams (kurie pasakas skaito) burtininko Gudvino vardu. Pasaka apie mergaitę, Kaliausę ,Geležinį medkirtį, Bailųjį liūtą ir visus jų nuotykius yra kilusi iš Amerikos.  Rašytojas  Aleksandras Volkovas ją šiek tiek perdarė ir  pakeitė taip, kaip jam norėjosi. Taigi, rašytojo  L. Frank Baum sukurtas  burtininkas Ozas, tapo burtininku Gudvinu,  šuniukas Totošė – prašneko, atsirado daugiau nuotykių, tačiau pasakos siužetas nenutolo  nuo originalo.

            Čia jums atskleisiu paslaptį kurios nesužinosite iš filmo „Ozas – didingas ir galingas“, taip pat nesužinosite perskaitę „Smaragdo miesto burtininką“ arba originalą „The wonderful wizard of Oz“.Taigi, skaitykite tyliai, kad niekas neišgirstu – tai ne pasaka. Tai tikra istorija, apvilkta  pasakos rūbais, ir tapusi viena geriausių pasakų vaikams, tikra istorija – ne mažiau paslaptinga, keista ir deja liūdna….

            Pasaulyje  nuo Romos imperijos laikų vyksta slaptas karas. Karas apie kurį  niekas nenutuokia, tačiau jis griauna ištisas šalis, atima laisvę, nuskurdina tautas ir ardo mūsų planetą. Deja, šiuo metu laimi ne tie kurie norėtu atnešti laisvę ir gerovę… Karas yra toks ilgas kad jau pasikeitė kartų kartos, planeta skurdinama ir teršiama, badas išplitęs, artėjame prie visiško žlugimo ir atrodo prie pralaimėjimo.

            Kol dar nepradėjote kastis bunkerių, kaupti atsargų ir slėptis miškuose nuo bombų, iškart pasakysiu, kad šiame kare nesprogdinama ir nešaudoma (nors gali ir klystu). Karas vyksta rašalu ir popieriumi, nieko nereikia sprogdinti,  užtenka tik išlaikyti tai ką nugalėtojai turi. O turi jie daug, labai daug. Jie turi viską, todėl dabar užtenka  tik migdyti  mases pasakomis apie ką tik nori- popiežių, eurozoną, co2 emisijas tik ne apie esmę. Esmė paprasta – kas valdo pinigus tas valdo ir šalį. Čia tikriausiai paklausite. Koks gi ryšis tarp  „Smaragdo miesto burtininko“ ( Ozo), Romos imperijos,  slapto karo ir pinigų?

            Taigi viskas iš eilės. Kažkam senovės Romoje  šovė mintis kad pinigai gali būti ne tik sidabriniai ir auksiniai, tačiau bus geri ir bronziniai. Taigi Roma pradėjo kaldinti bronzines monetas. Atrodo kas čia tokio, tačiau tuo metu tai buvo išradimas. Bronzinių monetų buvo galima kaldinti daug ir pigiai. Tai užtikrino reikiamą pinigų kiekį ekonomikoje ir ekonomika suklestėjo. Senatas kontroliavo pinigų kalyklas, todėl neturėjo problemos su pinigų trūkumu – kiek reikėjo, tiek nukaldavo.. Roma klestėjo. Tačiau  po Julijaus Cezario nužudymo ,  bronzinių monetų buvo atsisakytą, paliekant  auksines monetas. Nereikia aiškinti kad auksas yra retas metalas, todėl pakeitus pinigus, monetų smarkiai sumažėjo. Jų sumažėjo taip smarkiai, kad žmonės nebegalėjo laisvai prekiauti, jie skurdo,skolinosi, prarasdavo turtą ir laisvę. Kartu  nyko ir  Romos galybė.

            Panaši istorija nutiko senovės Anglijoje. Karalius Henris Pirmasis nusprendė kaip pinigus naudoti medines rantuotas lazdeles.   Nereikia sakyti kad medinis pinigas bevertis. Lazdelės puikiai atliko savo darbą – Anglija klestėjo tol, kol… ir vėl negrįžo prie auksinių pinigų. Pasakysiu tiksliai-gerovė sugriuvo ne todėl, kad pinigai tapo auksiniai, ji sugriuvo todėl, kad monetų kiekis buvo nepakankamas. Kartu su auksinių pinigų įvedimu Anglija prarado ir pinigų kiekio kontrolę.

             Tokių pavyzdžių yra  daugiau – būtent iš JAV istorijos.  Svarbiausias dalykas yra tas, kad valstybės ,kurios įvesdavo pigius pinigus, pačios kontroliuodavo ir pinigų kiekį apyvartoje. Reiškia, valstybė nebuvo niekam skolinga – kitaip sakant neturėjo biudžeto deficito.  Kai nėra deficito nereikia ir skolintis. Kai nėra valstybės skolos mokesčiai irgi gali būti mažesni. Tiesa, kas pas mus skoliną popierinius pinigus? Aišku bankai… Nors pinigai dabar popieriniai, jie nėra pigūs. Už pinigų išleidimą į ekonomiką imamos palūkanos. Kai pinigus skolina bankai, tai reiškia kad jie reguliuoja pinigų kiekį apyvartoje. Kitaip sakant, bankai turi galią spausdinti pinigus. Todėl bankininkai  yra pasiryžę bet kam, kad tik šią galią išlaikytu.

            Taigi, JAV  kongresas1873 metais oficialiai  atsisakė sidabrinių dolerių. Palikdamas tik auksinius. Pinigų kiekis ekonomikoje drastiškai sumažėjo. Kai pinigų nėra, juos skolinamės… Skolos vėliau prislegia, tada prislegia smarkiau, prireikia  mokėti didesnius mokesčius bei tenka atiduoti tai kas tavo. Lieka tik  skursti. Būtent tai  nutiko JAV 1873 metais.

            Galiu tik pridurti, kad 1873 metų įstatymas, išimantis sidabrinius dolerius iš pinigų sistemos, buvo priimtas paperkant kongreso narius. Tai atvirai rašė to meto spauda. Tas įstatymas buvo labai naudingas  bankininkams. Štai ir priartėjome prie pasakos apie burtininkus.

            1896 metais JAV vyko prezidento rinkimai, vienas kandidatas – William Jennings Bryan pasisakė už sidabrinio dolerio sugrąžinimą ir valstybės kontroliuojamą pinigų sistemą.  Jis buvo labai populiarus, tačiau deja pralaimėjo. Nors  William Jennings Bryan ir pralaimėjo, tačiau jo įtaka buvo tokia stipri, kad bankininkai nedrįso galutinai užgrobti pinigų sistemos iki pat 1913 metų, kuomet JAV buvo įsteigtas Federalinis Rezervo Bankas – privatus bankas kuris skolina pinigus JAV vyriausybei. Argi tai ne absurdas? Tautai skolintis popierinius pinigus už palūkanas, kuomet galėtu juos  spausdinti pati, pagal poreiki?

            Štai kodėl rašytojas L. Frank Baum  įkvėptas  W.J. Bryan idėjų sukūrė pasaką vaikams – „The wonderful wizard of Oz“. Šioje pasakoje yra daug pinigų sistemos simbolių. Taigi, kelis  jų apžvelgsiu.

          Pati stebuklų šalis vadinasi Oz. oz- tai Trojos uncija – paplitęs aukso, sidabro (ir ne tik ) matavimo vienetas. Geltonų plytų kelias – tai aukso standartas, kitaip tariant pinigų sistema paremta auksu.  Mergaitės Elės sidabrinės kurpaitės – tai sidabrinis, valstybės kalamas doleris, už kurio išleidimą į apyvartą nereikėtu mokėti palūkanų. Sidabrinės kurpaitės per visą pasaką buvo mergaitei po nosimi ir būtu ją parnešusios  namo pačią pirmą dieną.  Tai simbolis to, kaip lengvai galima išspręsti pinigų problemą- tereikia kaldintis monetas pačiai valstybei ir nesiskolinti iš bankų.

Kaliausė simbolizuoja žemdirbį. Ji pirmoji prisijungė prie mergaitės ir kartu keliavo į Smaragdo miestą. Kaliausė simbolizuoja judėjimo už sidabrinį dolerį pradžia. JAV judėjimas prasidėjo tarp žemdirbių, vėliau prisijungė ir pramonės darbininkai. Darbininkus ir pramonę simbolizuoja- Geležinis Medkirtys. Jam nuolat reikia tepalo kad nesurūdytu. Tepalas – tai pinigai  ekonomikoje. Kad  ekonomika klestėtu, pinigų turi užtekti, kitaip ekonomika stringa.

            Pasakoje yra pelės, kurios padeda iš aguonų lauko ištraukti užmigusi Bailųjį Liūtą. Pelės tai žmonės – rinkėjai. Po vieną jie silpni, tačiau jei žino krypti kur koncentruoti savo valią- gali kalnus nuversti. Smaragdo miestas – tai popierinis doleris -„greenback“, šie pinigai buvo spausdinami ir kontroliuojami JAV vyriausybės valdant A. Linkolnui, dėl ko JAV neturėjo biudžeto deficito. Gudvino (Ozo) rūmuose, buvo septynios salės ir trys laiptai- tai simbolizuoja 1873 metų nusikaltimą kai buvo atsisakyta sidabrinio dolerio.

            Na ir linksmiausia dalis – raganos. Pasakoje yra dvi blogos raganos- Gingema ir Bastinda. jos simbolizuoja du įtakingiausius to meto bankininkus J.D.Rockefeller ir J.P. Morgan.    Beje, pats burtininkas Ozas  pasirodo besąs tik apgavikas – tikras bankininko simbolis. Simbolių yra ir daugiau, tačiau tikiuosi to ką parašiau užteks kad pažiūrėję fimą „Ozas – didingas ir galingas“ ne tik gerai praleistumėte laiką, tačiau dar ir  pagalvotumėte kodėl mokesčiai dideli, ir kodėl gyvenimas gražus tik pasakose.

            Tiesa, tam kad parašyti šia istoriją, man nereikėjo sėdėti bibliotekoje ir  skaityti kalnus knygų. Kažkas tai padarė anksčiau  ir sukūrė filmą „The secret of Oz“- tikrąją burtininko Ozo priešistorę. Jei istorija patiko, pasakykite „ačiū“ vyrukams iš themoneymasters.com

Tekstas: Filosoffas

Jan 292013
 

BriketaiEilinis perliukas sukurtas tūpų vadybininkų maustyti dar tūpesniems klientams.

Sunku atsistebėti  Lietuvių išradingumu. Teoriškai visi žino, kad visiškai sausos (ash dry) medienos kaloringumas svyruoja apie 4500 kcal/kg. Nuo medžio tipo (ir kada jis nupjautas) kaloringumas gali svyruoti iki 10%. Taigi realus gerų briketų kaloringumas tikriausiai svyruoja 4200 – 4300 kcal/kg. Visa kitą yra arba manipuliavimas skaičiais arba elementari apgaulė (kažkada esu susidūręs, kai pardabėjas nurodo “degios masės” kaloringumą, t.y. išminusuoja drėgmę ir pelenus ir gauną kosminį skaičių realybėje nereiškianti nieko).

Įdomiausia tai, kad panašios nesąmonės kartojasi kiekvienais metais. Dar 2010 esu rašęs apie „paturbintus“ pjuvenų briketus. Tiesa, jų kaloringumas tuomet buvo viso labo 6300 kcal/kg. Šiemetiniai „Ermitažiniai“ briketai sumušė visus ikišiolinius kvailumo rekordus deklaruodami.. 7420 kcal/kg kaloringumą. Ir pastebimai lenkdami net akmens anglį..  Įdomiausia, kad tokio kaloringumo negali būti net teoriškai.. net skaičiuojant degiąją masę.

Remiantis pateiktu drėgnumu ir peleningumu duotųjų briketų kaloringumas turėtų būti apie 4000 kcal/kg. 2011 realiam kaloringumui nustatyti buvau padaręs mažytį skaičiuotuvą. Nėra jis labai tikslus, bet įsivaizduoti realią situaciją padės.

P.S. spėčiau kad šitie stebuklingi briketai buvo importuoti iš Ukrainos. Ten laikas nuo laiko pasitaiko stebuklų.

Jan 092013
 

Dar viena konservatorių dovanėlė melžiamai liaudžiai.

Patikrinau kaip keisis mano žemės mokestis pagal naująją tvarką. Paaiškėjo, kad man jis didės – 26 kartus. Sakyčiau persistengė valdžiažmogiai mažumėlę. Ir tai tik pirmas žingsnis (žadama mokamą % didinti). O kai įves tokio paties dydžio mokestį už namuką.. tai viršys mano mėnesines pajamas.

Žinoma, malonu, kad ponai iš registrų centro sklypą Kauno priemiestyje prie neasfaltuotos ir neapšviestos „gatvės“ ir 1.2 km. iki artimiausio autobuso, vertina 7000 Lt/a, tik kažkodėl abejoju ar man pavyktų jį šiandien už tiek parduoti…

Reiks pasiaiškinti, kaip galima tą vertinimą apskųsti.

Kai tik priėmė šitą įstatymą spėjau, kad tai labai elegantiškas būdas iš ploretariato atimti prestižinėse vietose esantį nekilnojamąjį turtą. Jei turi lūšnelę arčiau centro ar kitų prestižinių rajonų.. sklypas gali būti įvertintas 200.000 ar 300.000, uždėjus 2%-4% mokestį ir netgi vidutines pajamas gaunantis žmogus tokio mokesčio neatlaikys. Net ir šiandieninis 0.6% žemės mokestis yra gan skausmingas, net jei jis būtų skaičiuojamas nuo realios žemės vertės.

P.S. kam idomi jo NT perkainuota vertė ją galite pasižiūrėti čia. Jei nžinote unikalaus numerio, jį galite rasti čia.

P.P.S. įdomus faktas, bet Vilniuje žemės mokesčio tarifas yra dvigubai mažesnis nei Kaune (0.3% vs. 0.6%).


Raktai: zemes mokestis 2013, zemes mokestis pagal unikalu numeri, žemes mokestis kaune
Jan 042013
 

Smelio_laikrodisNebeliks ir kitų „periferinių“ valstybių.

Gyvename įdomiais permainų laikais. Vos prieš 20 metų subyrėjo CCCP. Prabėgs dar 20-30-50 metų ir nebeliks daugelio iš tuomet nepriklausomybė (politinę ir/ar ekonominę) atkūrusių valstybių. Jos bus inkorporuotos į kitus politinius darinius. Jei labai pasiseks.. turėsime agrarinę Lietuvos provinciją.

XX a. pagrindiniu rišančiuoju valstybių elementu buvo nacionalizmas (uždarytos ar pridarytos sienos taip pat turėjo rišantį efektą). XXI a. Europoje šios valstybes rišančios medžiagos praktiškai nebeliko. Lietuvai įstojus į ES ne tik visiškai atsidarė sienos, bet ir dedamas visos pastangos kurti Europos piliečius (iškeliant „bendrąsias vertybes“ aukščiau nacionalinės tradicijos). Uždrausta siūlyti pirkti „prekę Lietuvišką“. Slovakam neleido ant Slovakijos euro pavaizduoti vietinių šventųjų (su nimbais). Apie išsiglumusią žmogaus teisių sampratą ir jos priešpastatymą tradicijai geriau visai patylėti. Išmirs „okupacinė“ karta ir nebeliks tikrų patriotų.

Ekonominio pagrindo atviroms ir ekonomiškai silpnos valstybėms išlikti taip nėra. Lietuva vienas geriausių to pavyzdys. Ir emigracija čia tik pirmasis simtomas. Mano nuomone, Lietuva šiandien vis didėjančiu greičiu įsisuka į savo piliečių kokybės ir kiekybės mažėjimo spiralę. Šiandien kiekvienas pakankamai įgūdžių ir/ar laiko turintis pilietis gali perplaukti Lamanšą ir už tą patį darbą gauti kelis/keliolika kartų didesnį atlygį. Dažniausiai tai reiškia ir aukštesnę gyvenimo kokybę. Pradžioje ši tendencija išryškėjo tarp jaunų, „rankomis“ dirbančių žmonių. Už identiško vinies įkalimą Norvegijoje atlyginama 4-8 kartus dosniau nei Lietuvoje. Patriotizmo praktiškai nebeliko. Tik žodžiai (iš aukštų politinių tribūnų). Socialiniai saitai silpni. Kultūrines ir adaptacines problemas lengvina augantys emigrantų getai. Analogiška situacija ir tarp „baltųjų apykaklių“. Jei sugebi kažką daugiau nei popieriukus ant stalo stumdyti persikėlęs kelis 100 km. į vakarus gali ženkliai pagerinti savo materialinę padėtį. Turtingesnės valstybės už kokybiškus žmogiškuosius išteklius pasirengę mokėti pastebimai daugiau nei skurdžios. Dėl labai tikėtina, kad vis didėjanti dalis gabių ir darbščių nusės būtent ten.

Savo patrauklumą tarptautinėje arenoje Lietuva grindžia kokybiška ir pigia daro jėga (plius dosnios ES pinigų injekcijos). Bet tai netvarus požiūris. Netgi šiandien kokybiškos ir pigios darbo jėgos LT lieka vis mažiau. Prabėgs dar 5-10 metų ir kokybiška darbo jėga išsivažinės.. o nekokybiška už „mažai“ nedirbs. Net jei sugebėtų.

Remiantis aukščiau aprašytų, matau nuolatinį Lietuvos (kaip ir kitų periferinių valstybių) gyventojų kiekybės ir kokybės nuolatinį mažėjimą. Tai pirmoji problema. Liekančiųjų „kokybė“ nuolat kris. Liks vis mažesnis procentas galinčių ir norinčių dirbti, o ir tokių pajėgumas kurti mažės tiek santykine tiek absoliučia išraiška. Mažėjanti darbo jėgos kokybė darosi nepatraukli normaliam verslui (šešėlis ar vienadieniai versliukai tikriausiai nukentės mažiau). Mažėjanti vartotojų masė pjauna per paslaugų sektorių. Iš čia gauname antrą problemą: vis mažėjanti dirbančiųjų masė turės dengti augančias „visuomenines išlaidas“. Tai tikrai iššauks mokesčių didinimą ir tikriausiai disponuojamų pajamų mažėjimą, kuris, savo ruoštu, skatins ekonominę emigraciją taip pradėdamas sekančią spiralės viją.

Net ir gaunat panašaus lygio pajamas, gyvenimas turtingesnėje valstybėje turi nemažai savo privalumų: geresnė infrastruktūra (keliai, viešasis transportas, etc.), viešosios paslaugos (medicina, švietimas) ar socialinės garantijos (pedarbio pašalpa). Tiesa.. gyvenant skurdžioje valstybeje reikia mažiau pinigų “pasijusti turtingam”.

Šiandien matau tik vieną Lietuvos išlikimo scenarijų: uždaryti sienas, uždrausti televiziją/radiją ir greituoju būdu įvesti komunizmą. O jei kalbėti rimtai – išeities praktiškai nėra. Dabartinė demokratinė sistema, valdoma polit-verslininkų yra nepajėgi ką nors pakeisti. Revoliuciją situacija tik pablogintų, nes šiandien LT ją pajėgus padaryti tik smulkūs niekšeliai prieš 4 metus daužę seimo langus.. Dėl to ir tvirtinu, kad Lietuvos provincija yra pats patraukliausias ateities scenarijus.

P.S. vakar per LTR buvo gana blanki diskusija apie emigraciją. Nustebino p. Oleko džiūgavimai dėl gero gyvenimo LT.. pagrįsti medikų emigracija ir kažkokio naujo filmo sukūrimu.