Dali.us

Kur laikyti pinigus: banke ar bankėj ?

Jul 102012

Įžanga. Jau ne pirma savaitė kaip SEB bankas linksmina net tik savo klientus, bet ir visą Lietuvą. Emocijos neprastesnės nei Omnitel įvedus „Asmeninį“ planą. Žiūrint iš šalies (jei tikėti paties SEB grasinimais, jie mano einamąją sąskaitą uždarė prieš gerus pusantrų metų) situacija tikrai įdomi: tu leidi bankui disponuoti savo pinigais.. o jis už šią privilegija iš tavęs dar mokesčio paprašo. Neįprasta kažkaip, nors LT labai madinga.

Kad būti objektyviam pabandžiau pažaisti ir pažiūrėti ką man parekomenduos SEB internetinė „paslaugų rekomendavimo“ programa. Parekomendavo.. 10Lt mėnesiui kainuojantį „Sumanių“ paslaugų planą, suteikianti nemokamas bankines operacijas… banko viduje. Dar nemokamą debetinę kortelę ir galimybę naudotis internetine bankininkyste. Nieko, kas man būtų vertas 120 lt per metus. Tiesa, klausimynas mažumėle nustebino: neigiamai atsakius į klausimą ar esate SEB klientas.. vėliau buvo klausiama ar naudojatės SEB internetine bankininkyste. Galima susidaryti nuomone, kad SEB internetiniu banku galima naudotis.. net nesant jų klientu. Progresyvu sakyčiau.

Vilionės. Prieš 20+ metų, kai pirmą kartą tapau banko klientu viskas buvo aišku ir paprasta: neši pinigus į banką, nes tikiesi uždirbti iš palūkanų. Jau buvo praūžęs „Sekundės“ uraganas.. po kurio Lietuva beveik išmoko gyventi iš palūkanų, dėl to atrodė visai normalu gauti 6%-10% metinių.. Tais auksiniais laikais beveik visos mažmeninės banko paslaugos (išskyrus pavedimus) man buvo nemokamos. Netgi pirmąsias korteles (tiek debetinę, tiek kreditinę) Lietuvoje gavau nemokamai. Ir internetinė bankininkystė buvo nemokama, ir sąskaitų tvarkymas, ir pinigų išgryninimas. Vos ne komunizmas. Laikui bėgat vis daugiau paslaugų tapo mokamomis. Kažkaip nepastebimai.. centas po cento.. nebeliko nemokamų pinigų pervedimų.. po to kortelių.. vėliau atsirado pinigų išgryninimo mokestis.. dabar sąskaitos. Sekantis, natūralus ir numatomas žingsnis – apmokestinti bet kokį kontaktą su banko darbuotoju. Tarifas turėtų būti tikrai didesnis nei už pokalbį sex‘o telefonu: banko darbuotojai visgi kvalifikuotais skaitosi, dėl to turi kainuoti didesnius pinigus.

Kaina. Lietuva nėra vienintelė pasarulyje turinti bankus, dėl to galima palyginti su realiais užsienio bankais (o ne ta sintetine statistika kuri pernai paskelbė kad Lietuvoje bankinės paslaugos vienos pigiausių ES). Turiu kelias sąskaitas užsienyje. Kažkaip pasiliko paklajojus po platų pasaulį. Asmeninė patirtis sako… , kad LT bankinės pasaugos brangiausios (iš to ką naudojau). JAV praktiškai visas bankines paslaugas galima atlikti nemokamai (kartais net primoka kad pasiimi papildomą kreditinę ar atsidarai papildomą sąskaitą). Čekių knygelės, kreditinės kortelės, pervedimai (šalies viduje), pinigų išgryninimas – viskas nemokamai. Austrijoje teko atsidaryti sąskaitą tikriausiai pačiame brangiausių vietinių bankų (bank Austria). Jie neturi net tokio varianto.. kaip nemokama banko sąskaitą. Pasirinkau pigiausią, standartinį planą, kuris kainuoja 5 eur/mėn.70% daugiau nei SEB siūlomas „protingas“ planas. Bet už tą sumą aš gaunu nemokamus ir neribotus bankinius pervedimus visoje EUR‘o zonoje (SEB siūlo tik banko viduje), kasdien galiu nemokamai išsigryninti 1500 EUR (SEB siūlo 1000 EUR/mėn), gaunu nemokamą debetinę kortelę ir priėjimą prie internetinio banko. Banko padalinių tikriausiai nemažiau nei buvo Snoro kioskelių LT.

Lietuviuko akimis žiūrint 5 EUR‘ai gal ir nemaža suma, bet tai yra dvigubai pigiau už viena (1) EUR‘ų pervedimo operaciją Lietuvos teritorijoje. Netgi nedarydamas pinigų pervedimų EUR‘ais LT bankiniams mokesčiams dažnai išleisdavau daugiau nei 17 Lt (kol dalies operacijų neperkėliau į kredito uniją): susimoki mokesčius, keletas pirkimų internete.. keletas šiaip pervedimų ir sukapsi koks 20Lt/mėn. Turiu pažystamų UK. Jie taip pat tvirtina, kad už pagrindines operacijas nemoka nieko. Bendradarbis neseniai grįžo iš Italijos. Vėlgi tenai bankinės paslaugos pigesnės nei LT

Patogumas/saugumas. Bankai savo paslaugas paskutinio metu pozicionuoja kaip konforto (o gal prabangos ?) prekę: su banko pagalba visas finansines operacijas atliksime greičiau ir patogiau (dažniausiai neiškėlę kojos iš namų). Su tuo pilnai sutinku: internetu apmokėti sąskaitas greičiau ir patogiau nei banko poskyryje ar spaudos kioske. Ir bankine kortelę patogiau nešiotis nei šūsnį kupiūrų (ypač baltų centų nemyliu). Bankų kaip saugios institucijos statusas manęs nelabai įtikina. Jei ne centriniai bankai… bankinė sistema šios krizės nebūtų atlaikius, reiškia ji gyvuoja tik dėl geros valdininkų valios. Tok saugumo garantas nelabai guodžia, bet kita vertus patys pinigai tėra tik susitarimas, kurio vieną dieną gali kažkas ir nebesilaikyti.

Kaina II. Be visgi kiek mums kainuoja bankinės paslaugos. Matomą ledkalnio viršūnę labai nesunku apskaičiuoti: visi tiesioginiai mokesčiai surašyti banko paslaugų įkainiuose. Bet yra ir kita, nematoma ledkalnio dalis: tai visu pirma verslo (pvz. prekybininkų) mokami mokesčiai: jūs atsiskaitote banko kortele.. ir pardavėjas gauna kokiais 2.5% mažiau nei jūs jam sumokėjote. Automatiškai. O jei jis vėliau sugalvos tuos pinigus „išsigryninti“ vėl mokės.. ir t.t T.y. jūs mokete daugiau dėl to kad naudojatėss patogia banko kortele. Kitas, nematomas „mokestis“ – infliacija. Jau seniai bankai nebemoka palūkanų.. reiškia atsiimti iš banko pinigai sumažės ne tik banko mokesčiais, bet ir jų perkamoji vertė bus kritus. Telieka sau atsakyti į klausimą: kiek mes norime mokėti už banko teikiamą komfortą.

Vietoj išvados: šiandien, jei nesate didelis šulas ir nevartote milijonų, geriausia algą gauti grynais ir laikyti ją bankėje (nemaišyti su banku). O jei bijot vagių… pinigus reikia leisti o ne kaupti. Šiandien už 10 litų galite nusipirkti 3 kepaliukus duonos. Po 5 metų.. tikriausiai teišeis ne daugiau 2. Taigi, žiūrint iš šiandieninės perspektyvos taupyto pinigų neverta: vis tiek ir jų netgi netolimoje ateityje jokios naudos nebus (o jei ir bus… tai mažesnė nei būtų juos išleidus šiandien). O ir patys bankai.. laikas nuo laiko ima.. ir bankrutuoja. Arba būna nacionalizuoti ir subankrotinti. Vieni nepatogumai su tais bankais.

Prieš kelis metus aš buvau didelis taupymo (kaupimo ateičiai) šalininkas. Šiandien pasaulis kardinaliai pasikeitė: taupyti paprastam mirtingajam pasidarė nebeįmanoma. Pasikeitė ir mano požiūris: taupymas nebėra dorybė (aišku skolintis ir pragerti taip pat ne išeitis). Kai sekanti karta koks nors banko klerkas Jums pasiūlys taupymo programą, mandagiai paklauskite, koką realią grąžą jei gali garantuoti (reali grąža: pajamos iš investicijos atėmus infliaciją ir mokesčius; garantuoti – reiškia gauti, nepriklausomai nuo aplinkybių). Priklausomai nuo banko darbuotojo kompetencijos.. gausite nemokamą makaronų kabinimo demonstracija, kurios reziumė bus tokia: mes galime garantuoti tik neigiamą realią grąžą). Tiesa.. ši taisyklė negalioja mažiesiems “Lietuviškiems“ bankeliams: jie KARTAIS moka palūkanas viršijančias infliaciją.

Gaila Snoro. Buvo vienintelis mažmeninis bankas Lietuvoje.. Jo nebeliko.. taigi mokesčiai tik kils. Visiems

Paklydus mintis. Skaitinėjant ką surašiau tokia mintis kilo. Tikriausiai SEB iš Snoro per daug klientų prisirinko… nusprendė keliais tūkstančiais atsikratyti. Pinigų kalnai.. nėr kur dėti (o skolinti baisu). Kita vertus LT alternatyvų praktiškai nėra: visi bankai kaip susitarę taiko labai panašius mokesčius. Lieka tik unijos, kuriomis aš iki galo nepasitikiu. Visgi gerai būtų kad greičiau tą Eurą įvestų.. būtų galima normaliai naudotis AT ar DE bankais.

Reziumė: banke pinigu laikyti patogiau, bankėje pigiau.

Kaip įsigyti kredito uniją už 5000 Lt

Ekonomika 7 Responses »

Mar 222012

Arba kredito unijos perėmimo scenarijai

Yra toks finansinis darinys pasaulyje – kredito unijos. Lietuvoje jos įgyja vis didesnį populiarumą, kartais net idealizuojamos, kaip išsigelbėjimas nuo skandinaviškų bankų lupikavimo. Iš tiesų sutinku, kad kredito unijų taikomi komisiniai atrodo labai patraukliai po „bendradarbiavimo“ su skandinavais, net įvertinus 100 Lt pajų ir 25 Lt „stojimo administravimo“ mokestį. Tai šviesioji kredito unijų pusė, kurią tik ir mato dauguma besinaudojančių jų paslaugomis…

Šį pirmadienį buvau Akademinės kredito unijos (AKU) pakartotiniame pajininkų susirinkime (pirmas neįvyko, jei kam įdomu buvo kviečiamas vidurį darbo dienos kokių 5 kvadratų dydžio kabinete, jame susirinko… 7 nariai iš maždaug 3000-4000). Į šį renginį ėjau tam, kad sužinoti, kiek kainuoja, norint perimti kredito uniją (t.y. kiek pajininkų balsų dalyvauja visuotiniame susirinkime ir sprendžia kas valdys „asignavimus“). Beje, šis susirinkimas skiria tiek valdymo tiek kontrolės organus, taigi, sugebėjęs surinkti dauguma, unija gali perimti savo kontrolėn. Visuotinis pajininkų susirinkimas valdo.

Situacijos apžvalga. Kiekvienas unijos narys, nepriklausomai nuo nieko gauna tik vieną balsą. Taigi balso kainą šiuo metu yra 125 litai (100 Lt pajus + 25 Lt stojimo mokestis). Kad įvyktų pirmasis pajininkų susirinkimas reikia kad susirinktų daugiau nei pusė narių. Tai praktiškai neįmanoma, nes dauguma jų nesidomi unijos valdymo reikalais. Jiems unija tai tik „geras bankas“ ir nieko daugiau. Be to, bent jau AKU admininistracija ir nesistengia surinkti didesnio dalyvių skaičiaus (pvz. į e-mail‘ą siuntinėją SPAM‘ą apie narių pasiūlymus, bet užsiminti apie akcininkų susirinkimą pamirštama).

Šiame kontekste yra labai svarbi išankstinio balsavimo galimybė. Kaip yra kitose kredito unijose nežinau, bet AKU kelios savaitės iki visuotinio susirinkimo (gal mėnuo?) poskyryje stovi dėžė, į kurią visi norintys gali mesti užpildytus balsavimo biuletenius pareikšti savo valią visais posėdyje svarstysimais reikalais. Jei žmogus nelabai domisi, tai paslaugi padalinio darbuotoja jam gali paaiškinti kas yra gerai. Tai pagrindinis dabartinės unijos valdžios ginklas, kurį, norint perimti uniją teks neutralizuoti. Dar vienas svarbus išankstinio balsavimo aspektas: praktiškai nėra jokios kontrolės, kas ir ką meta į išankstinio balsavimo urną. Tiksliau kontrolė yra.. tik pavardžių, ir tik susirinkimo diena. Iš to seka, kad žinant unijos narių sąrašą yra galimybė kelis balsus savo naudai „pasidaryti“. Iškarto noriu įspėti: jei rimtai žadate pirkti uniją – to nedarykite: paskutinėje perėmimo stadijoje beveik užtikrintai įsitrauks teismas, o klastojimas – tai pažintis su baudžiamąja teise. Šis metodas naudotinas tik kaip kontratakos priemonė: suklastoti balsus už jūsų oponentus, vėliau tai garsiai paviešinti. Galima ir su policija.

Perėmimo planas Nr. 1 (brangus ir užtikrintas). Iki sudalyvaujant AKU visuotiniame pajininkų susirinkime aš žinojau tik vieną užtikrintą būdą perimti kredito unijos kontrolei: balsavime surinkti daugumą. Šiuo susirinkimo atveju ta dauguma buvo maždaug 450 narių balsų (buvo apie 400 „balsuojančių“, t.y. išankstiniai + susvirinime dalyvavę žmonės. Tokiu atveju unijos perėmimo kaina būtų 56.250 Lt. Brangoka. O ir sukontroliuoti tokią minią balsuotojų yra sudėtinga.

Perėmimo planas Nr. 2a (gerokai pigesnis, bet su didesne rizika). Panaikinant išankstinius balus unijos perėmimo kaina gerokai sumažėja (panaikinti gali visuotinis pajininkų susirinkimas…. jei klausimas bus įtrauktas į darbotvarkę. Klausimą galima įtraukti tik pirmojo, neįvykusio susirinkimo metu. Tuomet balsavime dėl išankstinių biuletenių negaliojimo dalyvautu tik išankstiniai balsai surinkti tarp susirinkimų). Tokiu atveju unijai perimti reikėtų maždaug 50 – 80 žmonių. Ir tai viso labo tekainuotų tik.. 10.000 Lt. Suma jau prieinamesnė ir žmones kontroliuoti lengviau.

Perėmimo planas Nr. 2b (oportunistinis). Jei surinkti 80 ištikimų šalininkų vis tiek sudėtinga, tikriausiai tą patį efektą, tik su didesne rizika, galima pasiekti turint tik 30-40 žmonių. Ir kainuotų tai tik 5.000Lt. Skamba patraukliai: „bankelis“ su milijoninėmis apyvartomis už… 5000Lt. Algoritmas panašus kaip ir 2a atveju, tik čia, pakartotiniame pajininkų susirinkime reikia sukelti kuo daugiau triukšmo, kad didesnė dauguma „neutralų“ pereitų Jūsų pusėn. Čia turiu įspėti, kad esami unijos valdytojai su savo klanu tam kaip įmanoma priešinsis. Viena neblogai organizuota grupė „prasibalsuoja“ savo posėdžio pirmininką, balsų komisijos pirmininką. Ir didžioji dalis posėdžio kontrolės svertų jūsų rankose.

Pasakos moralas: kredito unijų išorė ir idėjos labai gražios, bet šiuo metu Lietuvoje jos taikosi į bankų segmentą (jas reikia stipriau kontroliuoti).

P.S. Jei kas nori smagiai pasijuoti, šai ką AKU vadina finansinėmis ataskaitomis: http://www.aku.lt/2011-07-27-12-20-26/finansines-ataskaitos Mane prajuokino. Kiek žinau daugelis unijų iš viso viešų ataskaitų neteikia.

P.S.S. Aš neteigiu, kad su AKU kažkas yra blogai. Aš vis dar turiu ten savo kelias sąskaitas. Ją kaip pavizdį naudojau tik dėl to, kad tai vienintelis visuotinis pajininkų susirinkimas, kuriame buvau.

Raktai: pajūrio kredito unija

Ar brangus AB „Snoras“ bankrotas ?

Aktualijos 5 Responses »

Jan 192012

Prieš pora dienų Lietuvos Banko valdybos pirmininkas seime aiškinosi dėl AB „Snoras“ bankroto. Pasirodo LB puslapyje yra skaidrės ar padalomoji medžiaga, kuri buvo naudojama. Ją galite rasti čia. Vartant šią ataskaitą man užkliuvo kelios smulkmenos. Pirmoji tai 14 puslapyje pateiktos kitų bankų bankroto/restruktūrizacijos kainos ir jų palyginimas su Snoro situacija. Skaičiai tikrai įdomus. Pavyzdžiui jame minima, kad Lehman Brothers Inc. bankroto administravimas per pirmus 4 mėnesius kainavo.. 25 milijonus USD. Milžiniško tarptautinio banko, turėjusio turto už 600 milijardų dolerių bankrotinimo pirmų 4 mėnesių administravimas kainavo mažiau nei žada kainuoti provincijos bankelio su nepilnais 3 milijardais USD turto. Informacija verta apmastymų. Kaip ir p. Vasiliausko matematiniai sugebėjimai ar nesigaudymas „nuliuose“ (25 milijonai nuo 600 milijardų tai 0.93% ?). Apie kitų šioje skaidrėje minimų bankų turtą patikimos informacijos neradau, bet bent jau procentinę Kaupthing Singer & Friedlander bankrotinimo procentinę išraišką Lietuva tikrai pralenks. Per pirmus 4 mėnesius.

Kitas įdomus šio dokumento aspektas – jame visiškai pamirštama paminėti banko nacionalizacija. O gal tą nacionalizaciją aš susapnavau.. Kitaip sunku suprasti, kodėl Seimo posėdžio metų p. Vasiliauskas aiškino, kad negali pateikti laikinojo administratoriaus ataskaitos.. nes ji sudaro banko paslaptį. Kitais žodžiais tariant negali pateikti audito duomenų (Frealey ataskaita iš principo paviršutinis auditas) savininkui (jei bankas nacionalizuotas, tuomet Seimas Lietuvos žmonių, t.y. savininko atstovas).. nes tai paslaptis ?

Graudžiai atrodo ir iki šiol nuveiktų darbų suvestinė. Iš jos galima spręsti, kad laikinasis administratorius sugebėjo surinkti pinigus iš bankomatų, parduoti kelias akcijas ir atsiimti kelias paskolas (70 mil. Lt). Man kaip ne specialistui tai nedaro didesnio įspūdžio. Nelabai matau darbų už 17 milijonų litų.

Administratoriaus pagrindinis pasirinkimo kriterijus žiūrint iš šono irgi juokingas: patarė kiti (centriniai) bankai. Visiems norėčiau rekomenduoti būtinai pasižiūrėti į paskutinę pristatymo skaidrę.

Aš nieko nesakau, tikriausiai tie UK administratoriai geri vyrai (ir moterys), bet ar tai ne per didelė prabanga Lietuvai ? Sutinku, gerai skamba kad mes pasisamdėme tą pačia kontorą kuri bankrotino Islandiją, (ten, jei ne klystu kalba ėjo apie 100 milijardų eurų, čia apie… 2 milijardus eurų), bet ir restruktūrizuodami žvakių fabrikėli nekviečiame tų pačių ekspertų kurie restruktūrizuoja multimilijones kompanijas.

Reziumuojant: kaip ir daugelyje procesų šiandieninėje Lietuvoje AB „Snoro“ bankroto byloje labai trūksta viešumo ir aiškumo. Stebint iš šono kyla keistos mintys, kad viskas daroma, kaip sako rusai „Na URA“. O pagrindinis, mano nuomone, UK specialistų privalumas: jie nekalba to ko nereikia. Dėl to neturiu vilties, kad mes kada nors sužinosime kas iš tiesų vykstą/vyko banke „Snoras“.

Papildyta 2012.01.20: siūlyčiau paskaityti delfi žinutę apie “nebuvusius įskaitymus“. Perliukai: “Pasak Lietuvos banko valdybos pirmininko, neteisėti įskaitymai negalėjo būti padaryti be Lietuvos banko žinios” – reiškia su Lietuvos banko žinia galėjo būti vykdomi., “po bankroto bylos paskelbimo nebuvo įvykdyta jokių nelegalių pervedimų“, “iki bankroto paskelbimo buvo nemažai didelių pervedimų“. O kaip laikas tarp veiklos sustabdyo ir bakroto ? O kaip savaitė prieš bankrotą ? N. Cooperis kalba labai gražiai ir diplomatiškai, bet prasmė aiški: nelysk nesakysiu. Dar karta pasitvirtino užsieninių konsultantų pagrindinis privalumas: jie kalba tik tai ką reikia.

Apie pinigų vertę, darbo efektyvumą ir banką Snoras

Laisvalaikis 1 Response »

Jan 102012

Sąmosklso teorijų dėliojimas ir žongliravimas skaičiais Snoro tema

Netyčia paaiškėjo, kad visos Lietuvos linksniuojamas S. Freakley ir jo komanda kainavo 16 su trupučiu milijono litų. Kiek daugiau nei 1 milijoną litų per dieną. T.y. laikinasis Snoro administratorius ir co per dieną uždirbdavo maždaug tiek, kiek statistinis lietuvis neuždirba per 30 metų. Tiek pat kainuoja garsioji Snoro vila Nicoje.

Snoro bankroto administratoriui per 3 mėnesius leista išleisti tik 60 milijonų litų. Tai vargani 670 milijono per dieną. Arba 22 metai statistinio Lietuvio darbo.. per diena. Tie patys 60 milijonų tai mažumėle daugiau nei optimistinėmis prognozėmis tikimasi surinkti iš „prabangos“ mokesčio. Arba tris kartus daugiau nei skinama partijų finansavimui iš biudžeto.

Bet tai tik skaičiukai, kurie pasirodys niekingai maži, jei bus atgauta bent pusė sumos, kuri šiuo metu paskelbta kaip dingusi/pavogta iš banko Snoras. Ir jei banko bankroto procedūra netruks 10 metų. Tuomet vien banko administravimas kainuos 2,4 milijardo litų..

Nesiimsiu spręsti nei laikinojo administratoriaus nei bankroto administracijos kompetencijos bei darbo efektyvumo (kuris matuojamas Lt/val.). Galbūt jie verti kiekvieno jiems sumokėto cento. Bet man, žiūrint iš šalies, tai labai primena klasikinį pinigų plovimo scenarijų:

Pasisamdai laikiną administratorių.. pažadi jam normalią algą su suteiki carte de blanche. Jis gali samdyti ką nori ir leisti pinigų kiek nori (iš čia turime 16+ milijonų per dvi savaites). Kai išlaidos nenormuojamos ir nekontroliuojamos koks nors milijonas ar dešimt milijonų gali „nubyrėti“ ir „teisingoms“ kontoroms. Baigęs darbą laikinasis administratorius „randa“ 3,4 milijardo skylę banko finansuose (iš kurių apie 2,5 milijardo vienaip ar kitaip pavogti).
Pasamdai laikinojo administratoriaus draugelį (šiuo atveju verslo parnerį) kad jis tų pinigų ieškotų. Ir bankrotą administruotų. Skiri pirmiems 3 mėnesiams 60 milijonų litų (t.y. tiek kiek jis paprašė) Vėl suteikiamos neribotos galimybės samdyti ką nori ir mokėti kiek nori ir kam nori (tiesa, šį kartą uždėtos lubos.. 20 milijonų).

Aš neteigiu, kad būtent taip ir buvo kuriama banko Snoras bankroto procedūra, bet jei man reikėtų išplauti kokį 10-20 milijonų tikriausiai daryčiau panašiai. O ir informacijos srautas kelia įdomių minčių. Pradedant tuo, kad tik atėjus bankroto administratoriui.. Snoro kreditorių asociacijos atstovas apsidžiaugė tuo.. kad atsirado galimybės atgauti gerokai daugiau pinigų nei „žadėjo“ laikinasis administratorius. Ir baigiant pretenzija Snoro savininkams pateikta UK, kuri kartais yra mažesnė už dingusį turtą.

Tiems kas norės paaiškinti kad brangūs užsieniečiai dirba sąžiningai norėčiau priminti Enron ir jų audotorius „Arthur Andersen“. Beje, įdomus faktas, kad po skandaliuko dalį subyrėjusios „Arthur Andersen“ po savo sparneliu priglaudė Ernst & Young“, kurios padalinys auditavo Snorą. Ir kurios kol kas niekas realiai nejudina, nors būtent šitos kontoros audito išvadomis patikėjo žmonės išpirkinėję naująją banko akcijų emisiją ar paprasčiausiai skolinę pinigus bankui. Beje, už savo žongliravimą skaičiais Artūras Andersonas gavo maksimalią… 0,5 milijono USD baudą. Sakyčiau juokingai maža bauda, ypač įvertinus Enron griūties pasekmes.

Vienintelis faktas, kuris prieštarauja čia pateiktai sąmokslo teorijai – atrodo p. Vasiliauskas net neįsivaizdavo kiek iš tikro kainuos Lietuvai S. Freakley paslaugos. Arba jis labai geras aktorius.

Buvo Snoras.. ir Snoro nėra..

Komentarai 10 Responses »

Nov 252011

Pagaliau baigėsi daugiau nei savaitę trukusi Snoro apopėja. Nuo maratoriumo ir nacionalizavimo iki.. primityvaus bankroto. Turiu pripažinti, kad pagal šiuo metu paskelbtus duomenis LB įsikišimas buvo būtinas, nors gal kiek ir pavėluotas, bet čia jau tikriausiai daug pakeisti nebuvo galima: popieriai ir auditas rodė kad viskas daugiau/mažiau tvarkoje.

Kitas kiek sudėtingesnis klausimas – ar tikrai buvo būtina taip skubiai nacionalizuoti tą banką. Mano subjektyvia nuomone reikėjo palaukti administratoriaus ataskaitos. Įstatymus buvo galima priimti, o va pačią nacionalizaciją reikėjo atidėti iki paaiškės reali padėtis. Tikriausiai būtų geriau subankrotini Antonovo banką nei Lietuvos Respublikos. Dabar visi ieškiniai dėl pinigų atgavimo smigs tiesiogiai į Lietuvą.

Indėlininkų, turėjusių indėlius ir sąskaitas iki 100.000 eurų likimas bus šviesus: esu beveik tikras, kad jie savo pinigus atgaus per 1-2 mėnesius. Kiek blogesnė padėtis visiems likusiems indėlininkams, indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams. Jeigu paskelbta informacija pasitvirtins, ir iš tikro banko balanse trūksta 3,5 milijardo litų, tuomet jie neatgaus nei cento. Pinigų užteks atsiskaityti tik su draustais indėlininkais ir darbuotojais (kurie turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius). Visi kiti liks ant „ledo“. Tiesa.. yra nedidelė tikimybė, kad banko turtas įvertintas konservatyviai ir už jį pavyks gauti kiek daugiau nei tikimasi. Dar yra tikimybė kažką atimti iš Antonovo su Baranausku. Tuomet kai kurie kreditoriai atgaus dalį (tikriausiai nedidelę) savo investicijų. Gerokai blogesnė padėtis su Snoras akcininkais.. jie tikriausiai liks it musę kandę.

Kitas labai įdomus klausimas – kas nupirks Snoro mažmeninės bankininkystės tinklą (dar žinomą kaip snoriukai arba kioskeliai). Visgi Snoras turėjo didžiausią tokį tinklą Lietuvoje ir joks lietuviškas bankelis jo neapžios, o skandinavams smulkieji nelabai įdomūs. Jiems paduok klientus turinčius bent po 50.000 Lt. Pasižiūrėjus į Lietuvoje veikiančia bankinę sistema Snoras buvo vienintelis bankas orientuotas į smulkiuosius indėlininkus. Dėl to ir premjerui nereikėtų stebėtis, kad tiek (naivių) žmonių patikėjo savo pinigus nepatikimam (nors dar prieš mėnesį buvo tvirtinama kad visi bankai LT patikimi) bankui.

Iš tiesų man gaila, kad Snoras bankrutavo. Nebeliko Lietuvoje banko orientuoto į smulkiuosius indėlininkus, kuris turėtų savo filialus vos ne kiekviename bažnytkaimyje. Palūkanos lygios infliacijai irgi atrodė visai normalus reikalas (prisiminus 2008 palūkanos infliaciją viršijo kelis kartus). Labai norėtųsi tikėti, kad į Snoro vietą ateis koks nors naujas bankas, su vartotojams draugiška kainodara (o tai palyginus LT bankų įkainius su civilizuota Europą labai jau karteliu atsiduoda).

Raktai: snoro obligaciju atgavimas, snoro sertifikatai, kas nupirks snora

Older Entries