Arba keletas įdomesnių pozicijų iš energetikos ministerijos 2010 pirkinių sąrašo.

Pieš kurį laiką energetikos ministerija išplatino 2010 numatomų įsigyti pirkinių sąrašą, kuriame pateikiama informaciją kaip ir ką žadama įsigyti. Visą sąrašą galima rasti čia., jo viso nenagrinėsiu, paminėsiu tik kelias įdomesnes pozicijas:

Kuras (iš automatinių degalinių), 8000 litrų. Pirkimas vykdomas apklausos būdu. Kad ministerijai reikia kuro nieko keisto, bet kodėl norima pirkti būtinai iš automatinių degalinių ir kodėl neskelbiamas normalus konkursas man nesuprantama (suma visgi nėra maža – apie 32,000 litu). Dar keisčiau atrodo, kodėl visos ministerijos kurą perka atskira.

Kėlimo įrenginiai: Hidraulinis kėbulo pakėlėjas. Pirkimas vykdomas apklausos būdu. Galima spėti, kad energetikos ministerija planuoja užsiminėti ne tik savo tiesioginėmis funkcijomis, bet ir šalutiniu verslu: mašinų remontu. Tikriausiai tam skirtas ir dar vienas planuojamas pirkinukas: Įrankiai, kuris taip pat perkamas apklausos būdu. Beje, ministerija taip pat žada pirkti ir transporto priemonių ir susijusios įrangos remonto ir priežiūros paslaugas (vėlgi apklausos būdu). 

Microsoft Dynamics NAV darbo vieta. Pirkimas vykdomas apklausos būdu. Nelabai įsivaizduoju, kam tokiai kontorai kaip ministerija prireikė Navision ir kodėl nebuvo galima to pirkti normalaus konkurso būdu, nes jei neklystu tai nėra pati pigiausia programinė įranga.

Viešojo judriojo telefono ryšio paslaugos. Pirkimas vykdomas apklausos būdu. Kitais žodžiais tariant, mobiliojo ryšio operatorius bus pasirenkamas praktiškai be konkurso. Įdomu kodėl ?

Meninės paslaugos. Pirkimas vykdomas apklausos būdu. Šiaip įdomu, kokias menines paslaugas perka energetikos ministerija ?

Aš suprantu, kad šiame sąrate pateikti duomenys tai tik visų išlaidų ledkalnio viršūnė, bet ir iš šio sąrašiuko kyla keisti klausima ir išvados:

1. Dėl nežinomos priežasties, didžioji dalis pirkimų yra vykdoma nesinaudojant centralizuota pirkimo sistema, dažniausiai pasirenkamas apklausos būdas, kuris palieka plačius kelius korupcijai
2. Pernai įsteigta ministerija šiemet perka 32 naujus kompiuterius, 35 naujus „baldus“. Ar tai reiškia kad bus priimta papildomai 32 žmonės arba daugiau nei pusei darbuotojų, paminėtų ministerijos internetinėje svetainėje, bus atnaujinto „darbo sąlygos“ ?
3. Kažkodėl susidaro įspūdis, kad kai kurie panašių prekių pirkimai yra išskaidyti į grupes ir vykdomi atskirai, o kiti sumesti į krūvą (įdomu, kas slepiasi po 138 programinės įrangos licencijų nuoma ?)
4. Keista, kodėl ministerija turinti keturis teisininkus (darau prielaidą, kad teisės skyriuje dirba teisininkai) planuoja pirkti analogiškas paslaugas iš šalies.
5. Susidaro įspūdis, kad kiekviena ministerija veikia kaip UAB‘as ir pirkimus stengiasi atlikti „apklausos“ būdu. Nelabai suvokiu, kodėl  kurą, draudimą, spausdinimo, mobilaus ryšio, laikraščių prenumeratos ir daugelį kitų paslaugų nebūtų galima pirkti centralizuotai, nes jų, tikriausiai, reikia visoms ministerijoms.

P.S. gaila, kad toks sąrašiukas pateikiamas tik „prekėms“ ir nėra jokios informacijos apie planuojamus užsakyti tiriamuosius darbus. Taip pat būtų įdomu pamatyti šį sąrašiuką po metų, papildytą išleistų pinigų sumomis.

(Jų panaudojimo galimybes Lietuvoje)

Biomasė –  bene ekonomiškai patraukliausia atsinaujinančios energijos forma, kuri Lietuvoje vis dar išnaudojama nepilnai. Kertant miškus paliekama (supuvimui ar sudeginimui) nemaža dalis medienos (šakos, kelmai ir pan.), kuri galėtų būti panaudojama energetikoje. Taip pat šiuo metu beveik neišnaudojamas šiaudų ir grudų energetinis potencialas. Tiesa, norint įsisavinti miško atliekas, reikia gerokai aukštesnių malkinės medienos kainų (nes dabar tai neapsimoka).Į energetinių augalų plantacijas žiūrių gan skeptiškai (jiems reikia arba geros žemės arba daug trašų). Beje, pamenu kai prieš kelis metus vienas švedas pakraupo, kai pas mus pamatė, kad į „čipsus“ keliauja normalūs rąstai o ne atliekos.

Biodujos – Mano nuomone kiekviena vandenvalos įmonė, sąvartynas  ar didesnė ferma privalo turėti biodujų gamybos įrenginius. Ir nebūtinai dėl to, kad tai ekonomiškai patrauklus energijos gamybos būdas (pinigine prasme ne visada tai apsimoka), bet kaip priemonė surinkti metaną ir kitą brudą, kuris yra išskiriamas.   

Šilumos siurbliai – „poniška“ technologija, reikalaujanti didelių investicijų. Lietuvoj populiariausi šilumos siurbliai žemė-vanduo, bet naudojami ir kiti (pvz. oras-oras kondicionieriuose). Tai „pagerintas“ šildymasis elektra (gaunant iki 500% naudingo veiksmo koeficientą). Mano nelabai skaičiais paremta nuomone, ne pats geriausias variantas tiek ekologiškumo tiek ekonomijos prasme (išskyrus nebent tuos atvejus, kuomet reikia žiemą šildyti, o vasara vėsinti patalpas).

Vėjas – Labai kontraversiška technologija. Kai prieš maždaug 10 metų apie vėjo elektrines kalbėjau su keliais danais, tai juos palaikiau Donkichotais. Dabar mano požiūris kiek nuosaikesnis. Remiantis pačių vėjininkų asociacijų pateiktais duomenimis, vėjo elektrinės (net nevertinant rezervavimo ir kitų problemų) Lietuvoje yra ekonomiškai nepatrauklios. Didieji vėjo elektrinių parkai šaliai kainuoja pastebimai daugiau, nei jie teikia naudos. Kita vertus, man labai bendruomenių ar privačių žmonių iniciatyvos statytis vėjo jėgaines savo reikmėms (puikus Smalininkų bendruomenės pavyzdys ). Aš pats vis pasvarstau galimybę savo kieme pasistatyti nediduką vertikalios ašies agregatą.

Vanduo – Lietuvoje jau užtvenkta pakankamai upių, o ir pats lygumų kraštas nėra palankus hidro elektrinėms. Galbūt galima žaisti su plaukiojančiomis elektrinėmis, bet jų galia, lyginant su Lietuvos poreikiais yra nykstamai maža.

Saulė – Saulę reikėtų išskirti į dvi dedamąsias. Pirmoji saulės energijos panaudojimas elektrai gaminti, mano nuomone, yra absurdas ir bereikalingas pinigų mėtymas (ar persiskirstymas). Antroji – saulės kolektoriai (skirti šiltam vandeniui ruošti), mano nuomone Lietuvoje galėtų tapti patrauklia alternatyva nuosavų namų gyventojams padedanti šiltuoju metu laiku apsirūpinti karštu vandeniu. Kiek pats bandžiau skaičiuoti savo namukui ši alternatyva ekonomiškai nėra labai patraukli, bet  atotrūkis nėra didelis.

Aš neteigiu, kad viskas, ką čia parašiau yra tiesa. Galbūt padėliojus skaičiukus ar panagrinėjus konkrečius projektus, mano nuomonė kai kuriais atvejais gali pasikeisti, nes labai daug kas priklauso nuo smulkmenų, kurias apibendrinti yra sunku.

P.S. čia pateikti mano asmeniniai samprotavimai, kurie ne visada pagrįsti konkrečiais skaičiavimais.

Visi mes gyvename karo sąlygomis. Informacinio karo. Kasdieną mūsų protus atakuoja šimtai pranešimų (dažnai vadinamų žiniomis ar naujienomis) kurių pagrindinė paskirtis – formuoti mūsų pažiūras. Toks karas vyksta ir energetikoje. Tradiciška susiduria „žalios“ (arba atsinaujinančios) energijos šalininkai, su tradicinės energetikos rėmėjais. Tai jokia naujiena ir tai nieko nestebina. Įdomu kitkas – kokios pinigų sumos metamos į šį informacinį karą. Praeito savaitgalio „Europien energy review“ () straipsnis apie energijos efektyvumą ir energijos taupymą pateikia kelis įdomius skaičiukus. Pasak Green Peace, Koch Industries studijoms ir kitiems moksliniams tyrimams remiantiems tradicinę energetiką per vienuoliką metų (1997-2008) išleido 48,5 milijonus dolerių. Antroje vietoje „blogiukų“ sąrate ExxonMobil per tą patį laikotarpį išleidusį 24 milijonus dolerių. Palyginimui Green Peace 2008 bendras biudžetas viršijo 48 milijonus eurų, iš kurių 29 milijonai buvo skirti projektų vykdymui. Kitas stambus šio „karo“ dalyvis William and Flora Hewlett Foundation 2009 išdalinęs virš 345 milijono dolerių.

Skaičiai patys savaime įspūdingi. Aš negaliu tvirtinti, kad visi aukščiau paminėti pinigai buvo išleisti būtent propagandai (galbūt, išskyrus tik Green Peace, kurie užsiiminėja tik propaganda ir „akcijomis“ labai primenančiomis terorizmą), greičiau atvirkščiai: tikriausiai buvo daug ir sunkiai dirbama, atlikinėjami tyrimai, daromos studijos ir t.t. Problema tame, kad tie kas moka pinigus, tie ir muziką užsako: neįsivaizduoju situacijos, kai „žaliųjų“ užsakyto tyrimo rezultatai rodytų iškastinio organinio kuro patrauklumą, o „naftininkų“ tyrimai – kad reikia atsisakyti iškastinio kuro. Aš esu beveik įsitikinęs, kad nei viena pusė neklastojo rezultatų, paprasčiausiai yra pasirenkamos atitinkamos prielaidos, ir gaunamas užsakovą tenkinantis rezultatas. O atsižvelgiant į tai, kad „žaliosios“ tiesos tyrimams yra metamos ženkliai didesnės pinigų sumos – nenuostabu, kad atitinkamų studijų ir išvadų yra ženkliai daugiau. Man asmeniškai yra baisu žiūrėti, kai „apsinešusių“ paauglių minios daužo langus įrodinėdami kad reikia stabdyti klimato atšilimą, ar fanatikai taranuoja tanklaivius, siekdami įrodyti naftos produktų kenksmingumą. Ne ką geresnė situacija ir tarp kitų visuomenės sluoksnių. Jei per televiziją ar spaudoje paskelbė kad naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad vėjo ar biomasės jėgainės išgelbės pasaulį (arba dėl jų naudojimo atpigs šiluma) didžioji dalis auditorijos tuo tiki. Tie kas per televizorių dar žiūri ne tik „žvaigždžių ar seimo šou“ ar skaitote ne tik kriminalinę kroniką spaudoje, pabandykit kritiškai įvertinti, kiek ir kokios informacijos yra pumpuojama į vartotojų smegenines. Pabandykit paanalizuoti, kaip formuojama viešoji nuomonė. Manyčiau akivaizdu, kad laimi informacinį karą (ir kieno finansavimas yra pastebimai geresnis).

Pasižiūrėjus į Lietuvą – situacija yra katastrofiška. „žaliosios“ energetikos lobistai mirga tiek TV, tiek laikraščiuose. Pilkajai žmonių masei yra peršama nuomonė, kad dėl didelių kainų kalti dujininkai, šilumininkai ar degalinių operatoriai, o šalį išgelbės tik atsinaujinantys energijos ištekliai (kurių paramai dabar bandoma „išsiderėti“ šimtus milijonų), praktiškai nepateikiant jokių alternatyvų ir labai retai paminint skaičius. Aš pats esu ne kartą apšauktas monopolistų atstovų vien už tai, kad paklausiau: „kiek tai kainuos vartotojui ar valstybei?“, „ar Lietuva gali tai sau leisti ?“. Nelabai kam tai įdomu.

Po truputį skaitau „Atsinaujinančių išteklių įstatymo projektą“  kuris man labai primena pageidavimų koncertą: jame surašyti visų atsinaujinančių energijos išteklių lobistų lūkesčiai ir viltys. Vienas tokių „pageidavimų“ įrašytas 13 straipsnio 3 dalyje: hidroelektrinių prijungtų prie elektros tinklų suminę galią padidinti iki 250 MW. Realiai tai reiškia kad planuojama padvigubinti esamą hidroelektrinių galią: įsivaizduokit dar viena elektrinė panaši į Kauno HE ir padvigubės elektrinių ant mažųjų upelių. Dešimtys naujų užtvankų ir hektarai užlietų pievų. Antra kartą Nemuno tikriausiai neužtvenks (nors buvo norinčių tai padaryti), bet užtvankomis bus apstatytos Neris ir Nevėžis, Mūša ir Šventoji. Ar tikrai nėra kito, geresnio būdo pasigaminti tas kelias MWh elektros ?

Jei šie skaičiai būtų įrašyti į kokia nors strategiją – būtų galima per daug jų neimti domėn: nei viena energetikos strategija Lietuvoje nebuvo pilnai įgyvendinta, bet (jei šį įstatymą priims) prisidengus įstatymu tikriausiai bus galima „visuomenės interesu“ atiminėti žemę, statyti užtvankas ir naikinti Lietuvos upes (kraštovaizdį).

Beje, tiems kas kovoja už žalią energiją ir darnią plėtrą turiu priminti, kad hidro jėgainės nėra jau tokia ekologiška energijos gamybos forma (nepaisant kad naikinami upių baseinai su jų flora ir fauna), bet hidro elektrinės prisideda prie atmosferos taršos metanu ir atskirais atvejais gali sukelti neigiamą didesnį poveikį klimato kaitai nei gamtinės dujos. Kelios nuorodos: 

1, 2, 3

Prieš kurį laiką jau rašiau apie karšto vandens tiekėjo pasirinkimą, bet tuomet rėmiausi pagrinde viešai platinama reklamine informacija. Ačiū kolegai Grant.lt kad parodė mano klaidą. Pirmas įrašas, parengtas pagal  viešai brukamą informacija yra čia.

Perskaičiau šilumos ūkio įstatymą, šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles ir susidariau nuomone, kad šiuo metu viešai brukama versija dėl karšto vandens apskaitos nevisai atitinka įstatymo raidę. Mano nuomone, šiuo metu galiojantys teisės aktai taip reglamentuoja „neapskaityto“ karšto vandens paskirstymą:

Nepasirinkus karšto vandens tiekėjo sistema lieka tokia, kokia yra: nuostoliai (tiksliau pavogtas karštas vanduo) paskirstomas visiems daugiau/mažiau tolygiai per gyvatuko mokesti. Kadangi skaitliukai butuose seni ir nevisi veikia korektiškai, be to per 20 metų nuo jų pastatymo atsirado gudročių juos „patobulinusių“ tokio nepaskirstyto karšto vandens gali būti daug.

Pasirinkus karšto vandens tiekėją, jis privalės (gyventojų sąskaita) sutvarkyti apskaitą butuose bei įvadinius skaitliukus, BET jei  jis (šilumos tiekėjas) sutvarkys apskaitą taip, kaip reglamentuoja įstatymai (Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 320 punktas) jis galės „nepaskirstytą“ (pavogtą) karštą vandenį išdalinti namo gyventojams proporcingai jų karšto vandens skaitiklių parodymams. Teoriškai  tokio neapskaityto vandens neturėtų būti (skaitliukai nauji, patikrinti, laiku nuskaitoma informacija) , bet jei visgi atsiras „dingusio“ karšto vandens, teks susimokėti ne karšto vandens tiekėjui (kaip dabar reklamuojama per masinės informacijos priemones) o namo gyventojams. Be to, kuo daugiau karšto vandens sunaudosi (arba mažiau vogsi) tuo turėsi mokėti daugiau už „nepaskirstytą“ karštą vandenį. (ir žinoma prisidės skaitliuko mokestis).

Kaip gyventojai renkasi karšto vandens tiekėją visoje Lietuvoje statistikos nemačiau, bet Kaune vyrauja noras pasilikti prie esamos sistemos (tam įtakos gali turėti ir aktyviai vykdoma informacinė/reklaminė kompanija siūlanti pasilikti prie esamos sistemos).

Pasakyk Pakruojiečiui kad Plungė perėjusi nuo dujų prie medienos (85%) sumažino šilumos kainą 5ct. ir jis užsinorės biomasės. Ir visai nesvarbu, Plungėje ne biomasė o dujos sudaro 85% kuro ir kainos krito dėl pigusių dujų. Eilnis pilietis po nežino. Jis mato tai ką jam pasakė žiniasklaida: perėjus prie medienos šiluma ženkliai pinga.

Vakar į viešumą išlindo du beveik analogiški straipsniai: vienas Lietuvos žiniose „Mus išgelbėtų valstybės girios“ , kitas – Delfi  savo vardu pateikė Lietuvos žinių straipsnio santrauką „Nuo rusiškų dujų išgelbėtų lietuviška mediena“. Susidaro įspūdis, kad stengiamasi sukelti šurmulį/suklaidinti visuomenę prieš prastumiant „atsinaujinančių įstatymą“ ir/arba išsimušti papildomą paramą „miškininkams“ (apie kurią kalba p. Lapinskas).

Straipsnyje skundžiamasi kad valstybė neremia miškininkų ir mėto pinigus rusams(dujoms). Remiamasi ekspertais, kurie tiesiogiai neįvardijami. Jaučiasi kad straipsnis užsakomasis, ir jį ruošė žmogus nenusimanantis apie situaciją šalies ūkyje. Keli kvailiausi straipsnio „nepataikymai“:

„Antai Plungėje net 85 proc. centralizuotai tiekiamos šilumos gaminama iš medienos“ tiek Plungės šilumos, tiek Lietuvos šilumos tiekėjų asociacijos duomenimis Plungėje 2009 metų pabaigoje 85% kuro buvo dujos.  (o straipsnyje minimi 5 centai „išlindo“ dėl kritusių dujų kainų“). Panašiai yra ir su Radviliškiu, kuris dar tik gavo paramą biomasės katilinei ir ji kol kas negali įtakoti šilumos kainų.

„Tačiau kol kas iš biokuro šilumą gamina tik 210 katilinių, daugiausia – mažo pajėgumo. Jose sumontuota 360 kogeneracinių katilų.“ Vėlgi „ekspertai“ nežino kas yra kogeneracija ir maišo elektrines su katilinėmis.

Taip pat labai abejoju, ar Švedai tikrai gamina 20% elektros iš biomasės (po ranka radau tik senus 2005 metų duomenis. Tuomet ten buvo gaminama 5% elektros naudojant biomasę).

Įdomiausia čia yra tai, kad šiandieninė energetikos ministerija grūda atsinaujinančius kur tik galima (ir kur negalima). Vien rengiamas „atsinaujinančių įstatymas“ ko vertas. Pavarčius projektą susidaro įspūdis, kad ten sudėtos visi pageidavimai tiek biomasininkų, tiek vėjininkų tie saulininkų, o apie vartotojus nepagalvojo niekas.  Pasižiūrėjus į darbo grupę..  tai jau nebeatrodo nuostabu.  O straipsnio „šaltiniai“ skundžiasi kad politikai priešinasi. Situacija: pats muša pats rėkia.

Smalsu, kodėl užsiiminėdami visuomenės dezinformavimu nebuvo pasamdytą bent jau bendrą supratimą apie reikalą turintys žmonės ? O jei neturi žalio supratimo apie ką kalbi, tai kam mėtytis skaičiais ? Kalbėk kaip visi politikieriai – šūkiais ir atrodysi protingas.

Pabaigai norėčiau išdėstyti savo nuomone šiuo klausimu

Pernai yra tekę padėlioti skaičiukus, kaip atrodytų keletas Kauno rajono katilinių esamą kurą pakeitus biomase. Elementari kaštų/naudos analizė.

 Mažose katilinėse automatinis dujų katilas yra pigiau nei biomasės katilinė (pats kuras, mediena, yra pigesnis, bet biomasės katilinės reikalauja daugiau aptarnavimo).

Katilinėse, kurios šiuo metu naudojamas mazutas kaip rezervinis kuras perėjimas prie biomasės daugeliu atveju yra tikslingas.

Pervedus, kaip siūloma straipsnyje, visas katilines ant biomasės šiluma brangs, mediena brangs, malkos brangs. Elementari ekonominė logika: kai resursas yra ribotas, jo vartojimo didėjimas kelia kainą. Pasiūlos/paklausos dėsnis ir jokios mistikos. Bet kuriam išklausiusiam ekonomikos pradžiamokslį turėtų būti aišku, kad jeigu gamyba reikalauja dotacijų ji yra brangesnė už tą, kuri dotacijų nereikalauja. Ar tos dotacijos bus skirtos tiesiogiai iš tų, kurie vartoją šią paslaugą (centralizuotai tiekiamos šilumos vartotojų) ar iš visų šalies piliečių „solidariai“ esmės tai nekeičia: šiluma brangs. Ar tai gerai ar blogai – čia jau atskiras klausimas, bet dotacijos, subsidijos ar priemokos rodo, kad paslauga/resursas yra brangesnis už konkurentus. Dotacijų atveju pinigai dažniausiai  paimami iš kitos kišenės ir tiek.

P.S aš pilnai pritariu, kad miško atliekas reikia rinkti ir naudoti kaip kurą. Tam šiuo metu Lietuvoje nėra nei technikos nei rinkos, dėl to tam tikros subsidijos pasitarnautų visuotiniam gerbūviui (baisu žiūrėti, kai pamiškėse pūva ar deginama šakos, ar net plonesni medeliai), o „čipsai“ gaminami ir geros medienos,  bet kam skiesti, kad miško tvarkymo ir kirtimo atliekų panaudojimas atpigins šilumą ?

Jau rašiau apie absurdiškumą gaminti saulės elektrą Lietuvoje ir priimtus keistu tarifus. Pagaliau paaiškėjo kieno iniciatyva buvo „pramuštas“ pasakiškai aukštas saulės elektros supirkimo tarifas: „Renerga“ ruošiasi statyti saulės elektrines.  (ir pardavinėti elektrą skirstomiesiems tinklams už 162 centus/kWh. Biržoje šiuo metu svertinis vidurkis svyruoja apie 17 ct/kWh. Už elektrą bus permokama beveik 10 kartų.  Sutinku, kad viena/dvi nedidelės saulės elektrinės ženkliai tarifo nepakels, bet jei ir kiti „žalieji verslininkai“ įsijungs į šį bizniuką elektra tikrai brangs. Šis brangimas numatytas ir „Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymo projekte“ į kurį yra „įsiūtas“ reikalavimas instaliuoti 50MW saulės elektrinių. Ir visa tai Lietuvoje.. kuri dažnai priskiriama šiaurės Europai. Smalsu iš kur atsirado tas 50MW ? Gal čia tokie numatoma naujosios Lietuviškos saulės elementų gamyklos pajėgumai ?

O ši frazė skamba kaip pasityčiojimas:

„Jau šiais metais pastatysime nedideles jėgaines, kuriomis įrodysime tiek bankams, tiek „Lietuvos energijai“, tiek šalies valdžiai, kad šis verslas gali būti pelningas“, – „Lietuvos rytui“ aiškino „Renergos“ generalinis direktorius Linas Sabaliauskas.

Esant pakankamai aukštam supirkimo tarifui pelningą bizniuką galima prasukti ir su mėnulio energija. Dar karta klausiu ar tikrai Lietuvai reikia atsinaujinančių energijos šaltinių bet kokia kainą ? Ar dar ilgai vartotojai rems visokių oligarchų bizniukus skirtus eilinių vartotojų apiplėšimui ? Mano nuomone taip ruošiamas eilinis peilis Lietuvos elektros energijos vartotojams ir visai likusiai ekonomikai.