Mar 202013
 

Wizard of Oz           Kovo 8 dieną. Lietuvoje pradėtas rodyti filmas “Ozas – didingas ir galingas”.Gaila, neturiu galimybės jo pamatyti, tačiau  papasakosiu istoriją, kuri yra glaudžiais susijusi su filmu ir beveik visiškai nežinoma Lietuvoje.

           Taigi, vaikystėje, man mama skaitė pasaką „Smaragdo miesto burtininkas“. Tai buvo nuostabi pasaka – su nuotykiais ir tikra, kažkur pasaulyje egzistuojančia stebuklų šalimi.  Vėliau tos pasakos tęsinius skaičiau pats, dar vėliau pasaką prisiminė Keistuolių teatras ir pastatė  spektaklį vaikams- „Geltonų plytų kelias“,  ir pagaliau, po daugelio metų, pasirodo šios pasakos  priešistorė – pasaka apie Oza.

            Lietuvoje burtininkas Ozas yra žinomas vaikams ir  tėveliams (kurie pasakas skaito) burtininko Gudvino vardu. Pasaka apie mergaitę, Kaliausę ,Geležinį medkirtį, Bailųjį liūtą ir visus jų nuotykius yra kilusi iš Amerikos.  Rašytojas  Aleksandras Volkovas ją šiek tiek perdarė ir  pakeitė taip, kaip jam norėjosi. Taigi, rašytojo  L. Frank Baum sukurtas  burtininkas Ozas, tapo burtininku Gudvinu,  šuniukas Totošė – prašneko, atsirado daugiau nuotykių, tačiau pasakos siužetas nenutolo  nuo originalo.

            Čia jums atskleisiu paslaptį kurios nesužinosite iš filmo „Ozas – didingas ir galingas“, taip pat nesužinosite perskaitę „Smaragdo miesto burtininką“ arba originalą „The wonderful wizard of Oz“.Taigi, skaitykite tyliai, kad niekas neišgirstu – tai ne pasaka. Tai tikra istorija, apvilkta  pasakos rūbais, ir tapusi viena geriausių pasakų vaikams, tikra istorija – ne mažiau paslaptinga, keista ir deja liūdna….

            Pasaulyje  nuo Romos imperijos laikų vyksta slaptas karas. Karas apie kurį  niekas nenutuokia, tačiau jis griauna ištisas šalis, atima laisvę, nuskurdina tautas ir ardo mūsų planetą. Deja, šiuo metu laimi ne tie kurie norėtu atnešti laisvę ir gerovę… Karas yra toks ilgas kad jau pasikeitė kartų kartos, planeta skurdinama ir teršiama, badas išplitęs, artėjame prie visiško žlugimo ir atrodo prie pralaimėjimo.

            Kol dar nepradėjote kastis bunkerių, kaupti atsargų ir slėptis miškuose nuo bombų, iškart pasakysiu, kad šiame kare nesprogdinama ir nešaudoma (nors gali ir klystu). Karas vyksta rašalu ir popieriumi, nieko nereikia sprogdinti,  užtenka tik išlaikyti tai ką nugalėtojai turi. O turi jie daug, labai daug. Jie turi viską, todėl dabar užtenka  tik migdyti  mases pasakomis apie ką tik nori- popiežių, eurozoną, co2 emisijas tik ne apie esmę. Esmė paprasta – kas valdo pinigus tas valdo ir šalį. Čia tikriausiai paklausite. Koks gi ryšis tarp  „Smaragdo miesto burtininko“ ( Ozo), Romos imperijos,  slapto karo ir pinigų?

            Taigi viskas iš eilės. Kažkam senovės Romoje  šovė mintis kad pinigai gali būti ne tik sidabriniai ir auksiniai, tačiau bus geri ir bronziniai. Taigi Roma pradėjo kaldinti bronzines monetas. Atrodo kas čia tokio, tačiau tuo metu tai buvo išradimas. Bronzinių monetų buvo galima kaldinti daug ir pigiai. Tai užtikrino reikiamą pinigų kiekį ekonomikoje ir ekonomika suklestėjo. Senatas kontroliavo pinigų kalyklas, todėl neturėjo problemos su pinigų trūkumu – kiek reikėjo, tiek nukaldavo.. Roma klestėjo. Tačiau  po Julijaus Cezario nužudymo ,  bronzinių monetų buvo atsisakytą, paliekant  auksines monetas. Nereikia aiškinti kad auksas yra retas metalas, todėl pakeitus pinigus, monetų smarkiai sumažėjo. Jų sumažėjo taip smarkiai, kad žmonės nebegalėjo laisvai prekiauti, jie skurdo,skolinosi, prarasdavo turtą ir laisvę. Kartu  nyko ir  Romos galybė.

            Panaši istorija nutiko senovės Anglijoje. Karalius Henris Pirmasis nusprendė kaip pinigus naudoti medines rantuotas lazdeles.   Nereikia sakyti kad medinis pinigas bevertis. Lazdelės puikiai atliko savo darbą – Anglija klestėjo tol, kol… ir vėl negrįžo prie auksinių pinigų. Pasakysiu tiksliai-gerovė sugriuvo ne todėl, kad pinigai tapo auksiniai, ji sugriuvo todėl, kad monetų kiekis buvo nepakankamas. Kartu su auksinių pinigų įvedimu Anglija prarado ir pinigų kiekio kontrolę.

             Tokių pavyzdžių yra  daugiau – būtent iš JAV istorijos.  Svarbiausias dalykas yra tas, kad valstybės ,kurios įvesdavo pigius pinigus, pačios kontroliuodavo ir pinigų kiekį apyvartoje. Reiškia, valstybė nebuvo niekam skolinga – kitaip sakant neturėjo biudžeto deficito.  Kai nėra deficito nereikia ir skolintis. Kai nėra valstybės skolos mokesčiai irgi gali būti mažesni. Tiesa, kas pas mus skoliną popierinius pinigus? Aišku bankai… Nors pinigai dabar popieriniai, jie nėra pigūs. Už pinigų išleidimą į ekonomiką imamos palūkanos. Kai pinigus skolina bankai, tai reiškia kad jie reguliuoja pinigų kiekį apyvartoje. Kitaip sakant, bankai turi galią spausdinti pinigus. Todėl bankininkai  yra pasiryžę bet kam, kad tik šią galią išlaikytu.

            Taigi, JAV  kongresas1873 metais oficialiai  atsisakė sidabrinių dolerių. Palikdamas tik auksinius. Pinigų kiekis ekonomikoje drastiškai sumažėjo. Kai pinigų nėra, juos skolinamės… Skolos vėliau prislegia, tada prislegia smarkiau, prireikia  mokėti didesnius mokesčius bei tenka atiduoti tai kas tavo. Lieka tik  skursti. Būtent tai  nutiko JAV 1873 metais.

            Galiu tik pridurti, kad 1873 metų įstatymas, išimantis sidabrinius dolerius iš pinigų sistemos, buvo priimtas paperkant kongreso narius. Tai atvirai rašė to meto spauda. Tas įstatymas buvo labai naudingas  bankininkams. Štai ir priartėjome prie pasakos apie burtininkus.

            1896 metais JAV vyko prezidento rinkimai, vienas kandidatas – William Jennings Bryan pasisakė už sidabrinio dolerio sugrąžinimą ir valstybės kontroliuojamą pinigų sistemą.  Jis buvo labai populiarus, tačiau deja pralaimėjo. Nors  William Jennings Bryan ir pralaimėjo, tačiau jo įtaka buvo tokia stipri, kad bankininkai nedrįso galutinai užgrobti pinigų sistemos iki pat 1913 metų, kuomet JAV buvo įsteigtas Federalinis Rezervo Bankas – privatus bankas kuris skolina pinigus JAV vyriausybei. Argi tai ne absurdas? Tautai skolintis popierinius pinigus už palūkanas, kuomet galėtu juos  spausdinti pati, pagal poreiki?

            Štai kodėl rašytojas L. Frank Baum  įkvėptas  W.J. Bryan idėjų sukūrė pasaką vaikams – „The wonderful wizard of Oz“. Šioje pasakoje yra daug pinigų sistemos simbolių. Taigi, kelis  jų apžvelgsiu.

          Pati stebuklų šalis vadinasi Oz. oz- tai Trojos uncija – paplitęs aukso, sidabro (ir ne tik ) matavimo vienetas. Geltonų plytų kelias – tai aukso standartas, kitaip tariant pinigų sistema paremta auksu.  Mergaitės Elės sidabrinės kurpaitės – tai sidabrinis, valstybės kalamas doleris, už kurio išleidimą į apyvartą nereikėtu mokėti palūkanų. Sidabrinės kurpaitės per visą pasaką buvo mergaitei po nosimi ir būtu ją parnešusios  namo pačią pirmą dieną.  Tai simbolis to, kaip lengvai galima išspręsti pinigų problemą- tereikia kaldintis monetas pačiai valstybei ir nesiskolinti iš bankų.

Kaliausė simbolizuoja žemdirbį. Ji pirmoji prisijungė prie mergaitės ir kartu keliavo į Smaragdo miestą. Kaliausė simbolizuoja judėjimo už sidabrinį dolerį pradžia. JAV judėjimas prasidėjo tarp žemdirbių, vėliau prisijungė ir pramonės darbininkai. Darbininkus ir pramonę simbolizuoja- Geležinis Medkirtys. Jam nuolat reikia tepalo kad nesurūdytu. Tepalas – tai pinigai  ekonomikoje. Kad  ekonomika klestėtu, pinigų turi užtekti, kitaip ekonomika stringa.

            Pasakoje yra pelės, kurios padeda iš aguonų lauko ištraukti užmigusi Bailųjį Liūtą. Pelės tai žmonės – rinkėjai. Po vieną jie silpni, tačiau jei žino krypti kur koncentruoti savo valią- gali kalnus nuversti. Smaragdo miestas – tai popierinis doleris -„greenback“, šie pinigai buvo spausdinami ir kontroliuojami JAV vyriausybės valdant A. Linkolnui, dėl ko JAV neturėjo biudžeto deficito. Gudvino (Ozo) rūmuose, buvo septynios salės ir trys laiptai- tai simbolizuoja 1873 metų nusikaltimą kai buvo atsisakyta sidabrinio dolerio.

            Na ir linksmiausia dalis – raganos. Pasakoje yra dvi blogos raganos- Gingema ir Bastinda. jos simbolizuoja du įtakingiausius to meto bankininkus J.D.Rockefeller ir J.P. Morgan.    Beje, pats burtininkas Ozas  pasirodo besąs tik apgavikas – tikras bankininko simbolis. Simbolių yra ir daugiau, tačiau tikiuosi to ką parašiau užteks kad pažiūrėję fimą „Ozas – didingas ir galingas“ ne tik gerai praleistumėte laiką, tačiau dar ir  pagalvotumėte kodėl mokesčiai dideli, ir kodėl gyvenimas gražus tik pasakose.

            Tiesa, tam kad parašyti šia istoriją, man nereikėjo sėdėti bibliotekoje ir  skaityti kalnus knygų. Kažkas tai padarė anksčiau  ir sukūrė filmą „The secret of Oz“- tikrąją burtininko Ozo priešistorę. Jei istorija patiko, pasakykite „ačiū“ vyrukams iš themoneymasters.com

Tekstas: Filosoffas


Raktai: smaragdo miesto burtininkas filmas
Mar 222012
 

Arba kredito unijos perėmimo scenarijai

Yra toks finansinis darinys pasaulyje – kredito unijos. Lietuvoje jos įgyja vis didesnį populiarumą, kartais net idealizuojamos, kaip išsigelbėjimas nuo skandinaviškų bankų lupikavimo. Iš tiesų sutinku, kad kredito unijų taikomi komisiniai atrodo labai patraukliai po „bendradarbiavimo“ su skandinavais, net įvertinus 100 Lt pajų ir 25 Lt „stojimo administravimo“ mokestį. Tai šviesioji kredito unijų pusė, kurią tik ir mato dauguma besinaudojančių jų paslaugomis…

Šį pirmadienį buvau Akademinės kredito unijos (AKU) pakartotiniame pajininkų susirinkime (pirmas neįvyko, jei kam įdomu buvo kviečiamas vidurį darbo dienos kokių 5 kvadratų dydžio kabinete, jame susirinko… 7 nariai iš maždaug 3000-4000). Į šį renginį ėjau tam, kad sužinoti, kiek kainuoja, norint perimti kredito uniją (t.y. kiek pajininkų balsų dalyvauja visuotiniame susirinkime ir sprendžia kas valdys „asignavimus“).  Beje, šis susirinkimas skiria tiek valdymo tiek kontrolės organus, taigi, sugebėjęs surinkti dauguma, unija gali perimti savo kontrolėn. Visuotinis pajininkų susirinkimas valdo.

Situacijos apžvalga. Kiekvienas unijos narys, nepriklausomai nuo nieko gauna tik vieną balsą. Taigi balso kainą šiuo metu yra 125 litai (100 Lt pajus + 25 Lt stojimo mokestis).  Kad įvyktų pirmasis pajininkų susirinkimas reikia kad susirinktų daugiau nei pusė narių. Tai praktiškai neįmanoma, nes dauguma jų nesidomi unijos valdymo reikalais. Jiems unija tai tik „geras bankas“ ir nieko daugiau. Be to, bent jau AKU admininistracija ir nesistengia surinkti didesnio dalyvių skaičiaus (pvz. į e-mail‘ą siuntinėją SPAM‘ą apie narių pasiūlymus, bet užsiminti apie akcininkų susirinkimą pamirštama).

Šiame kontekste yra labai svarbi išankstinio balsavimo galimybė.  Kaip yra kitose kredito unijose nežinau, bet AKU kelios savaitės iki visuotinio susirinkimo (gal mėnuo?) poskyryje stovi dėžė, į kurią visi norintys gali mesti užpildytus balsavimo biuletenius pareikšti savo valią visais posėdyje svarstysimais reikalais. Jei žmogus nelabai domisi, tai paslaugi padalinio darbuotoja jam gali paaiškinti kas yra gerai. Tai pagrindinis dabartinės unijos valdžios ginklas, kurį, norint perimti uniją teks neutralizuoti. Dar vienas svarbus išankstinio balsavimo aspektas: praktiškai nėra jokios kontrolės, kas ir ką meta į išankstinio balsavimo urną. Tiksliau kontrolė yra.. tik pavardžių, ir tik susirinkimo diena. Iš to seka, kad žinant unijos narių sąrašą yra galimybė kelis balsus savo naudai „pasidaryti“.  Iškarto noriu įspėti: jei rimtai žadate pirkti uniją – to nedarykite: paskutinėje perėmimo stadijoje beveik užtikrintai įsitrauks teismas, o klastojimas – tai pažintis su baudžiamąja teise. Šis metodas naudotinas tik kaip kontratakos priemonė: suklastoti balsus už jūsų oponentus, vėliau tai garsiai paviešinti. Galima ir su policija.

Perėmimo planas Nr. 1 (brangus ir užtikrintas). Iki sudalyvaujant AKU visuotiniame pajininkų susirinkime aš žinojau tik vieną užtikrintą būdą perimti kredito unijos kontrolei: balsavime surinkti daugumą. Šiuo susirinkimo atveju ta dauguma buvo maždaug 450 narių balsų (buvo apie 400 „balsuojančių“, t.y. išankstiniai +  susvirinime dalyvavę žmonės. Tokiu atveju unijos perėmimo kaina būtų 56.250 Lt. Brangoka. O ir sukontroliuoti tokią minią balsuotojų yra sudėtinga.

Perėmimo planas Nr. 2a (gerokai pigesnis, bet su didesne rizika). Panaikinant išankstinius balus unijos perėmimo kaina gerokai sumažėja (panaikinti gali visuotinis pajininkų susirinkimas…. jei klausimas bus įtrauktas į darbotvarkę. Klausimą galima įtraukti tik pirmojo, neįvykusio susirinkimo metu. Tuomet balsavime dėl išankstinių biuletenių negaliojimo dalyvautu tik išankstiniai balsai surinkti tarp susirinkimų). Tokiu atveju unijai perimti reikėtų maždaug 50 – 80 žmonių. Ir tai viso labo tekainuotų tik.. 10.000 Lt. Suma jau prieinamesnė ir žmones kontroliuoti lengviau.

 Perėmimo planas Nr. 2b (oportunistinis). Jei surinkti 80 ištikimų šalininkų vis tiek sudėtinga, tikriausiai tą patį efektą, tik su didesne rizika, galima pasiekti turint tik 30-40 žmonių. Ir kainuotų tai tik 5.000Lt. Skamba patraukliai: „bankelis“ su milijoninėmis apyvartomis už… 5000Lt. Algoritmas panašus kaip ir 2a atveju, tik čia, pakartotiniame pajininkų susirinkime reikia sukelti kuo daugiau triukšmo, kad didesnė dauguma „neutralų“ pereitų Jūsų pusėn. Čia turiu įspėti, kad esami unijos valdytojai su savo klanu tam kaip įmanoma priešinsis.  Viena neblogai organizuota grupė „prasibalsuoja“ savo posėdžio pirmininką, balsų komisijos pirmininką. Ir didžioji dalis posėdžio kontrolės svertų jūsų rankose.

Pasakos moralas: kredito unijų išorė ir idėjos labai gražios, bet šiuo metu Lietuvoje jos taikosi į bankų segmentą (jas reikia stipriau kontroliuoti).

P.S. Jei kas nori smagiai pasijuoti, šai ką AKU vadina finansinėmis ataskaitomis: http://www.aku.lt/2011-07-27-12-20-26/finansines-ataskaitos Mane prajuokino. Kiek žinau daugelis unijų iš viso viešų ataskaitų neteikia.

P.S.S. Aš neteigiu, kad su AKU kažkas yra blogai. Aš vis dar turiu ten savo kelias sąskaitas. Ją kaip pavizdį naudojau tik dėl to, kad tai vienintelis visuotinis pajininkų susirinkimas, kuriame buvau.


Raktai: pajūrio kredito unija