Dali.us

Dec 102011
 

Praeitos kadencijos seimas, su Kirkilo vyriausybę priešakyje, prieš rinkimus pensininkams pakišo saldainiuką: sukėlė pensijas iki protu (tiksliau Sodros pajamomis) nepaaiškinamų aukštumų. Už tą „dovanėlę“ Lietuva atidirbinės dar mažiausiai 10 sekančių metų. O gal ir daugiau. Atėję į valdžią konservatoriai vadovaujami Kubiliaus neišdrįso atšaukti Kirkilo dovanėlės.. tik ją truputi „apkarpė“. Jei gerai pamenu pensijos didėjo 29%, Kubilius „nurėžė“ gal kokius 6%.  Tokia tat istorija.

O dabar artėja nauji rinkimai.. ir konservatoriai pirmieji rėkia, kad reikia atstatyti pensijas. Nesvarbu kad antroji krizės banga pačiame įkarštyje, nesvarbu, kad biudžetas stipriai deficitinis. Niekas nesvarbu išskyrus artėjančius rinkimus ir pensininkų balsus, kurių beje yra 1/3. Ir jie sąlyginai aktyvūs. Dėl to prieš rinkimus būtina įsiteikti pensininkams. Bet kokia kaina. Na o po rinkimų… ten jau kaip dievas duos. Gal kaip nors išsisuksim.

Šią savaitę teko nemažai važinėti, o vairuodamas klausiau žinių radijo. Taigi teko pasiklausyti tiek seimo pirmininkės tiek ministro pirmininko postringavimų apie pensijas ir pensininkus.

Seimo pirmininkė yra įsitikinusi, kad pažadą pensininkams (grąžinti pensijas) reikia išpildyti. Ir nesvarbu kiek tai kainuos. Pažadas (dabartiniams pensininkams) yra šventas. Na o būsimi pensininkai tegul eina velniop. Iš jų galima atimti ir paskutinius 2% pervedamus į privačius pensijų fondus. Jiems jokie pažadai negalioja. Užmušantys p. Degutienės papostringavimai, apie tai, kad 650 Lt yra niekingai maža suma, kurią gaudamas pensininkas skursta. Nepaisant to, valdantieji laiko visai normaliu reiškiniu šiuo metu egzistuojančią minimalią algą, kuri susiveda į 670 Lt. „į rankas“.  Bet ten dirbantys žmonės. Jie neturi laiko garsiai rėkauti. O ir balsuoja jie vangiai ir neprognozuojamai. Pensininkas su 650 Lt. gyvena skurdžiau.

Ministro pirmininko ketvirtadienį duotas interviu rodo visišką nesigaudimą kaip veikia Sodros sistema. Jis viešai, į eterį, pareiškia, kad pieš krizinį pensijų lygį dabartiniai pensininkai užsidirbo. Visą iki paskutinio cento. Ir jį privalu grąžinti. O būsimi pensininkai (dabartiniai dirbantieji) gali pasispausti. Jų pareiga užtikrinti orią savo tėvų ir senelių gyvenseną.  Bet kokia kaina. O jei jie patys savo laiku negaus pensijų.. čia jau ne Kubiliaus problema.

Tuo pačiu smuiku griežia ir Lietuvos didžioji populistė p. Grybauskaitė, prieš kelis mėnesius savo iniciatyvomis sujaukusi visą šilumos ūkį, ji pareiškė kad būtina atkurti pensijas 100%. Pensininkai Lietuvoje skurdžiausiai gyvenantis sluoksnis (visada pamirštant jaunas šeimas, kurių daugelis gyvena skurdžiau už pensininkus, tie, kurie dar neišvažiavo).  O kiek ir kam tai kainuos čia jau ne jos galvos skausmas. Svarbu laikytis įsipareigojimų vienai rinkėjų grupei. Visi kiti tegul eina ten, kur jiems patinka. Tikriausiai į kokią nors UK ar Vokietiją.

Sutinku, kad rūpinimasis senais/pagyvenusiais žmonėmis yra svarbu. Bet viskas turi savo ribas. Ir tos ribos surenkamas Sodros biudžetas. Netgi sumažintos pensijos įsukų baisią Sodros skolos karuselę ne mažiau dešimtmečiui. Pensijų atstatymas situaciją tik dar labiau pablogins. Ir kas baisiausia – niekas net nesiruošia užsiimti sisteminėmis Sodros reformomis. Kalbos eina tik apie kosmetiką: pajudinam vieną koeficientą, pakeičiam kitą formuluotę.. bet pensijų dydį nusprendžia politikai ir jie neturi jokių koreliacijų su realiomis šalies galimybėmis tas pensijas mokėti. Netikiu kad bet kuri politinė jėga išdrįstų padaryti realią pensijų sistemos reformą O ir dabartiniai pensininkai išgyvena aukso amžių: visiems kitiems bus gerokai blogiau: mažės mokesčių mokėt0jų bazė ir dabartines skolas reikės grąžinti.

Mano nuomone klausimas yra elementarus: ar pirma reikia uždirbti pinigus (ir sumokėti mokesčius), ar pirma juos išleisti (naujam stadionui ar pensijoms) o po to žiūrėti kaip uždirbti. Demokratija iš principo neveikia, nes kiekvieni rinkimai tampa stichine nelaime, kai biudžetas yra išbalansuojamas ir viskas aukojama tik vienam tikslui: kuo patraukiau pasirodyti kuo didesniam rinkėjų ratui.

Pabaigai: neseniai girdėjau, kad Lietuva yra trečia šalis pasaulyje pagal surenkamų mokesčių atseikėjamą pensijomis (mus lenkią tik graikai ir dar kažkas). 1/4 visų valstybės surenkamų mokesčių tenka pensijų mokėjimui (pridėjus dar visokias kompensacijas, nemokamą mediciną ir t.t. tikriausiai pasiektume ne mažiau 1/3). Skaičius pats savaime baisus, ypač atsižvelgiant į tai, kad pensijos Lietuvoje vienos mažiausių ES, o PVM ir darbo mokesčiai vieni didžiausių.

Papildomi skatinai pensijų ir naujų mokesčių tema:

Maldeikienė

Laučius

Sakalauskaitė

Masiulis

Dec 072011
 

Mėgstu pirkti. Daug ir pigiai. Dėl to dažnai peržiūriu grupinio apsipirkimo svetaines, kurių Lietuvoje yra bent jau 30. Vienos jų rimtesnės, kuriose galima įsigyti paslaugų už teisingą kainą (daiktų įsigyti per grupinio apsipirkimo svetaines gerokai sunkau).. bet didžioji dauguma  nuolatos visokį šlamštą siūlo. Pradedant nuo lipdukų mobiliesiems telefonams saugančių nuo radiacijos ir baigiant Himalajų druska gydančia nuo visų ligų. Tokiose svetainėse siūlomų prekių aprašymai dažnai būna ne tik kad netikslūs bet dar ir melagingi (kaip kad vis dar platinamas šuns vilnos diržas.. iš tiesų pagamintas iš avies vilnos su šuns ir lycra).

 Didžioji dalis grupinio apsipirkimo svetainių su grupiniu apsipirkimu neturi nieko bendro: reikiamas nupirkti prekių skaičių niekingai mažas: svyruoja nuo 1 iki 5. Tai eilinis kanalas naudojamas iškišti užsigulėjusias prekes, ar pasireklamuoti nepaklausiam paslaugos tiekėjui. Žinoma, būna ir išimčių, bet jos paskęstą šlamšto jūroj. Bet čia aš nesiimsiu aiškintis kurie pasiūlymai geri, kurie ne. Čia jau kiekvieno pirkėjo asmeninis reikalas. Norėjau tik pateikti kelis faktus, kaip grupinio apsipirkimo svetainių savininkai/operatoriai mulkina savo klientus.

 Pats populiariausias mulkinimo būdas – neteisingos informacijos apie pasiūlymui pateiktas prekes/paslaugas. Dažniausiai pasiūlymo dydis automatiškai koreguojasi prikasomai nuo nupirktų prekių skaičiaus. Algoritmas elementarus: pasakai kad bus 50 kuponu… skubėkit pirkti nes tuoj nebeliks. Ir žmonės skuba (ypač jei pasiūlymas atrodo patraukliai ir yra nupirkta koks 35 iš 50 pasiūlytų kuponų). Bet pasiekus magišką skaičių 50 pasiūlymas praplečiamas iki 100, vėliau 150 ir t.t. Kiti pardavėjai pateikia ne nupirktų prekių o aplankymų puslapyje skaičių. Maždaug taip: preke sudomėjo 500 žmonių. Atrodo įspūdingai.

 Kiek mažiau pastebimas (ir tikriausiai naudojamas) nupirktų prekių kaičiaus klastojimas. Jei prekės visai visai neperka.. galima parodyti kad ji paklausi ir galbūt abejojantis pirkėjas apsispręs. Neseniai stebėjau siurblio “akciją” viename iš grupinio apsipirkimo svetainių. Per pirmas 3 dienas buvo nupirkti 5 siurbliai. Po to skaičius magiškai padidėjo iki 35… vėliau vėl niekas “nepirko”.

 Kitas būdas “gaudyti” nepastabius pirkėjus – kupono mokestis. Yra mokestis už prekę.. bet yra papildomas kupono mokestis.

 Klaidinti vartotojus (nesinori vartoti žodžio apgaudinėti) galima ir pamirštant nurodyti papildomas išlaidas. Buvo kažkada labia patrauki kelionė į Italiją. Be kelionės išlaidų (čia suprantama) ir su PRIVALOMU maitinimo pirkimu, kuris neįskaičiuotas į kuponą. Nepastebėjai šios smulkmenos.. ir kelionė tau kainuos kelis kartus brangiau. Nes siūlomas apgyvendinimas buvo sąlyginai pigus, o va maitinimas.. brangus.

Esu matęs paštu siūlomų prekių, kurių siuntimo išlaidos neįtrauktos į kuponą (ir apie jas visai pamirštama užsiminti). Tuomet, nepastabus “grupinio apsipirkimo” svetainių lankytojas būna nelabai maloniai nustebintas papildomų 10 ar net daugiau Lt mokesčiu už siuntimą.

 Vienu metu buvo labai populiarūs nuolaidų internetinėse parduotuvėse kuponai.. Vieni jų buvo visai normalūs (skirti visai parduotuvei ar konkrečiai  prekių grupei), kiti.. buvo skirti tik specialiai pažymėtoms prekėms. Jei nepasižiūrėjai kad taip pažymėtų prekių visoje parduotuvėje tėra koks 20.. ir tos pačios iš siaubų skrynelės.. pinigus išmesi vėjais.

 Visada, perkant grupinio apsipirkimo svetainėse reikia bent kelis kartu perskaityti visą aprašymą. Tuomet nebūsite nustebinti kad jūsų įsigyta prekė neturi garantijos, ar norint iš tiesų gauti Jūsų įsigytą paslaugą reikia iš anksto registruotis, ir paslauga bus suteikta jos tiekėjui (bet nebūtinai jums) patogiu laiku ir forma.

 O juokingiausia, kai tas pats “pasiūlymas” keliauja per kelis/keliolika “grupinio” apsipirkimo portalų. Tos kelionės metu kinta (kartais labai ženkliai) kaina prieš nuolaidą (ir nuolaidos dydis). Galutinė kaina dažniausiai išlieka panaši (svyruoja tik keliais litais)

 Pastebėjau, kad paskutiniu metu didelė dalis “grupinio apsipirkimo” svetainių siūlomos produkcijos už dvigubą kainą perpardavinėjami niekučiai iš Kinijos e-parduotuvių, neturintys nei kokybės nei garantijos. Tikriausiai koks nors tipelis, pasivadinęs IDV ar UAB taip iškišinėja “lievą’ prekę.


Raktai: suns vilnos dirzas

Dec 052011
 

Savaitgali aplankėme greito rytietiško maisto restoraną IPU. Tai neseniai Kauno senamiestyje (Nemuno gatvėje) atsidariusi maitinimo įstaiga, kuri (tikriausiai) stengiasi papildyti  greito maisto „restoranų“ nišą. IPU savo lankytojams siūlo makaronų ar ryžių patiekalus, sumuštinius, salotas bei sušį. Lankytojas yra priverstas pasirinkti pagrindinį ingredientą (makaronai, ryžiai ar pan.) ir priedus (kumpis, krevetės, svogūnai, etc.) Jei nenorite sukti galvos, koks komponentas su kokiu geriausiai dera – tėra vienintelis pasirinkimas: suši.

Restorano vieta patogi: šalia Birštono gatvės (net darbo diena netoliese visada galima nemokamai palikti automobilį), o bastantis po senamiestį irgi visai šalia. IPU interjeras skurdus. Ne japoniškas minimalizmas.. o paprasčiausiai skurdas: nebaigtos kalti grindjuostės, ekonominės klasės (ar paprasčiausiai nevisai teisingai sudėtas) laminatas, vyniojamuoju popieriumi apklijuoti radiatoriai ir keli staliukai kuria kažkokį nebaigtumo įspūdį. Vietos IPU turi tikrai nemažai (palyginus su kitais panašiais restoranai), o staliukus gal tik kokius 5 (plius vieną, baltą, sofutę). Labai daug tuščios, niekuo neužpildytos vietos. „Virtuvė“ nuo restorano atskirta dalinai stikline pertvara. Norint galima pasižiūrėti kaip darbuojasi virėjas (tikrai gražu), bet virtuvės  ventiliacija arba per silpna arba visai neveikia: kaitinamo aliejaus kvapas jaučiamas visoje patalpoje. Tiesa, sakuros piešinys priderintas prie arbatos puodelių patiko.

Meniu kaipo tokio nelabai ir yra. Yra komponentų sąrašas, kurį gali pasirinkti prie ryžių/makaronų/salotų/pyrago, dėl to pirma karta užėjus greitai pavalgyti tikrai nepavyks (tenka skaityti ir galvoti ką su kuo komponuoti). Užsienieniuose aš labai mėgstu buterbrodines (ir panašias įstaigas) kur nemokant kalbos galima greitai ir skaniai pavalgyti: parodai pirštu ir sakai: this this and this. Pagrininis tokių įstaigų akcentas – baras/vitrina su išrikiuotais ingredientais. IPU tokio daigto nėra. Gal dėl to, kad jie pretenduoja būti restoranu.. o restorane ne lygis rodyti ingredientus. Gėrimų meniu iš viso neegzistuoja. Jei ko nors nori – reikia klausti.

Aptarnavimas taip pat neblizga. Gal oficiantė buvo pavargus nuo vakar (penktadieniais IPU dirba iki 6 ryto, o mes buvo šeštadieni apie 12). Gal šiaip labiau domėjosi kitais klientais (tuo metu ten buvo dar dvi kompanijos, iš bendravimo stiliaus supratau kad padavėjos (o gal savininkės) draugai). O gal šiaip patirties nėra. Kol rinkomės ingredientus užsakomiems makaronams.. ji stovėjo kaip prilipus. Kai užsakėm pagrindinį patiekalą.. jau taikėsi pabėgti… gerai kad spėjau dar ir arbatos užsisakyti. Lėkštę „atėmė“ dar nevisai pabaigus valgyti. Valgėm dviese, tai vienam patiekalą atnešė maždaug 10 minučių ankščiau nei kitam. Tikriausiai virėjas turi tik vieną keptuvę. Vienintelis pliusas – baigus pasiteiravo: ar skanu.

Vienintelis dalykas kas tikrai patiko – tai maistas. Makaronai buvo teisingai išvirti, ingredientai irgi normaliai paruošti, porcijų dydis – pakankamas. Pavalgėm skaniai. Tiesa, arbata (žalia) buvo tragiška. Net cukrus „skonio“ pilnai neužmušė. Nors su arbatom daugelis įstaigų problemų turi. Dažniausiai naudojamos ne pačios aukščiausios kokybės arbatos popieriniuose pakeliuose. Gal tik aš vienas jas geriu ? Kitu atveju investicija į normalią plikomą arbatą (kuri dažnai kainuoja panašiai kaip ir popieriniuose pakeliuose) ir puodelius tikrai atsipirktų pakankamai greitai.

Reziumuojant: IPU maistas ir vieta – pasirinkti gerai, bet prieš atsidarydami galėjo investuot dar bent koki 20 litų ir pabaigti kalti plintusus. Ir personalą bent jau apmokytą pasirinkti reikėjo. Vien gero virėjo ne visada pakanka. Kadangi šiame rajone maitinimo įstaigų tikrai netrūksta, tai dienos metu tikriausiai rinkčiausi kitą vietą (nebent imti maistą išsinešimui). Naktį.. kai daugiau niekas nedirba gal ir neblogas.

Papildyta 2011 12 28. Po teigiamo komentaro, neseniai vėl apsilankėme IPU.  Tikrai, jie turi ir kitokį meniu, kur surašyti patiekalai o ne ingredientai. Turi jie ir alkoholio meniu (kuris yra pakankamai platus). Visi kiti pastebėjimai išlieka: salė ne iki galo paruošta, makaronai tikrai labai skanūs…  ir padavėja (savininkė ?) nelabai tinkanti greito maisto restoranui. Itariu ji žymiai labiau tiktų dirbti kokiam restorano bare ar bohemiškoje vyninėje. O dar geriau ofise su balta apykakle. Tai tik mano subjektyvūs pastebėjimai

 


Raktai: ipu sushi, ipu kaunas, ipu maistas, ipu meniu
Dec 042011
 

Praėjusias kelias savaites dėliojau straipsniuką žurnalui Greenas apie naujausias tendencijas alternatyvioje energetikoje. Tiksliau pats dėliojimas užėmė gal kokius 2-3 vakarus. Daugiausia laiko sugaišau knisdamasis ir sistemindamas informaciją. Dirbdamas su/prie energetikos, dažniausiai seku su tuo susijusios informacijos srautą, bet taip susidarau tik labai chaotišką vaizdą (srautas pakankamai intensyvus ir paprasčiausiai nėra laiko jį visą detaliau panagrinėti). Dėl to pasinaudodamas straipsnio rašymo priedanga, ir skyriau laiko pasiknisti, kas čia tam pasaulyje daros. Prisipažinsiu: išvados kurias padariau – mane nustebino.  Dar prieš gerą pusmetį buvau įsitikinęs, kad saulės energetika yra gerai, bet kol ji taps nors kiek reikšmingesne pasauliniame galių balanse praeis ne mažiau dešimtmetis. Tą liudijo ir aukšti saulės energijos supirkimo tarifai, ir fantastiškai aukštos didesnių projektų kainos. Bet visgi aš klydau. Elektra gaminama saulės jau šiandien gali konkuruoti su daugeliu tradiciniais laikomų energijos resursų. Visų pirma dėl to, kad saulės elementų kainos nukrito tiek, kad net didžiausi entuziastai prieš porą metų net svajoti negalėjo.

Teko dalyvauti vieno Pakistano projekto pristatyme. Idėja – dykumoje pastatyti kelis GW saulės elektrinių. Projekto sąmatoje 1W pilnai instaliuotos galios kaina – 2$ ( arba 5,5 lito). Projekto autoriai lygino įvairias alternatyvas ir priėjo išvados, kad būtent saulės elektra yra pigiausia bet kokiu atveju (nebent visų kitų kuro rūšių kainos kristų daugiau nei du kartus). Žinoma, ten gamtinės sąlygos yra palankios, elektros poreikio pikas sutampa su saulės piku, gamtinių išteklių importas problemiškas ir t.t. Bet tai nekeičia fakto, kad šiltuose kraštuose „kondicionierių“ piką galima labai smagiai dengti saulės elektra.

Teko su vienu Lietuvos verslininku kalbėti saulės elementų tema. Pasak jo – šiuo metu Kinijoje galima nusipirkti saulės elementų už maždaug 900 $/kW CIF Klaipėda (tiesa, pirkti reikia ne 1kW ir net ne 10kW). Jei gerai pamenu LT gaminami kainuot žada po 3-4 eurus/W (bet čia galiu ir klysti). Įvertinant elementų kainą – pilną saulės elektros gamybos sistema tikriausiai išteitų apie 2000-3000 $/kW. Prie tokių kainų Lietuvoje  patvirtintas saulės elektros supirkimo tarifas kvepia korupcija arba sabotažu. Čekai su Slovakais atsibudo ir greituoju būdu jau sumažino saulės elektros supirkimo kainas. Gal ir lietuviams jau būtų laikas.

Yra ir tamsioji šitokio kainų kritimo pusė: tiek JAV tiek ES saulės elementų gamintojai skundžiasi dempingu iš Kinijos. Vienas, atrodo ES gamintojų net pareiškė, kad šiandieninė kainą nelabai padengia jų medžiagų sąnaudas, jei nekalbant apie atlyginimus, amortizaciją ar pelną. Visą rinką valdo kinai, kurie nebūtinai investavo į tyrimus. JAV ir ES remdama saulės elektrines iš tiesų remia ne jų tobulinimą ir vystymą, o tik kintiečių gamintojus. Nesu tikras ar toks rėmimas yra tikslingas. Dar daugiau, atrodo kad taip atpigę saulės elementai „užmuš“ visas kitas saulės elektros technologijas. Dar prieš 4-5 metus terminės saulės elektrinės (solar thermal) atrodo geresnė alternatyva.. bet šiuo metu jos jau nebegali konkuruoti.

Pabaigai: prisipažinsiu, kad su saulės, kaip ir su vėjo energetika aš klydau. Ji atėjo žymiai anksčiau nei tikėjausi.


Raktai: saules energijos supirkimo kaina 2012
Nov 252011
 

Pagaliau baigėsi daugiau nei savaitę trukusi Snoro apopėja. Nuo maratoriumo ir nacionalizavimo iki.. primityvaus bankroto. Turiu pripažinti, kad pagal šiuo metu paskelbtus duomenis LB įsikišimas buvo būtinas, nors gal kiek ir pavėluotas, bet čia jau tikriausiai daug pakeisti nebuvo galima: popieriai ir auditas rodė kad viskas daugiau/mažiau tvarkoje.

Kitas kiek sudėtingesnis klausimas – ar tikrai buvo būtina taip skubiai nacionalizuoti tą banką. Mano subjektyvia nuomone reikėjo palaukti administratoriaus ataskaitos. Įstatymus buvo galima priimti, o va pačią nacionalizaciją reikėjo atidėti iki paaiškės reali padėtis. Tikriausiai būtų geriau subankrotini Antonovo banką nei Lietuvos Respublikos. Dabar visi ieškiniai dėl pinigų atgavimo smigs tiesiogiai į Lietuvą.

Indėlininkų, turėjusių indėlius ir sąskaitas iki 100.000 eurų likimas bus šviesus: esu beveik tikras, kad jie savo pinigus atgaus per 1-2 mėnesius. Kiek blogesnė padėtis visiems likusiems indėlininkams, indėlių sertifikatų ir obligacijų turėtojams. Jeigu paskelbta informacija pasitvirtins, ir iš tikro banko balanse trūksta 3,5 milijardo litų, tuomet jie neatgaus nei cento. Pinigų užteks atsiskaityti tik su draustais indėlininkais ir darbuotojais (kurie turi pirmumo teisę prieš kitus kreditorius). Visi kiti liks ant „ledo“. Tiesa.. yra nedidelė tikimybė, kad banko turtas įvertintas konservatyviai ir už jį pavyks gauti kiek daugiau nei tikimasi. Dar yra tikimybė kažką atimti iš Antonovo su Baranausku. Tuomet kai kurie kreditoriai atgaus dalį (tikriausiai nedidelę) savo investicijų. Gerokai blogesnė padėtis su Snoras akcininkais..  jie tikriausiai liks it musę kandę.

Kitas labai įdomus klausimas – kas nupirks Snoro mažmeninės bankininkystės tinklą (dar žinomą kaip snoriukai arba kioskeliai). Visgi Snoras turėjo didžiausią tokį tinklą Lietuvoje ir joks lietuviškas bankelis jo neapžios, o skandinavams smulkieji nelabai įdomūs. Jiems paduok klientus turinčius bent po 50.000 Lt. Pasižiūrėjus į Lietuvoje veikiančia bankinę sistema Snoras buvo vienintelis bankas orientuotas į smulkiuosius indėlininkus. Dėl to ir premjerui nereikėtų stebėtis, kad tiek (naivių) žmonių patikėjo savo pinigus nepatikimam (nors dar prieš mėnesį buvo tvirtinama kad visi bankai LT patikimi) bankui.

Iš tiesų man gaila, kad Snoras bankrutavo. Nebeliko Lietuvoje banko orientuoto į smulkiuosius indėlininkus, kuris turėtų savo filialus vos ne kiekviename bažnytkaimyje. Palūkanos lygios infliacijai irgi atrodė visai normalus reikalas (prisiminus 2008 palūkanos infliaciją viršijo kelis kartus). Labai norėtųsi tikėti, kad į Snoro vietą ateis koks nors naujas bankas, su vartotojams draugiška kainodara (o tai palyginus LT bankų įkainius su civilizuota Europą labai jau karteliu atsiduoda).


Raktai: snoro obligaciju atgavimas, snoro sertifikatai, kas nupirks snora