Didžiosios statybos. Vienu metu statoma ar planuojama statyti:

1. Nauja atominė elektrinė
2. Senos atominės panaudoto kuro saugykla
3. Naujas blokas Elektrėnų elektrinėje,
4. Naujas agregatas Kruonio HAE
5. Dujų junktis su Lenkiją,
6. Dujų importo terminalas
7. Dujų saugykla
8. Elektros linija su Lenkija
9. Elektros linija su Švedija

Kai kurie šių projektų pradėti seniau, kai kurie dar tik „ant popieriaus“. Vieni jų reikalingi , kiti – galbūt nelabai, dar kiti – „nuoga“ propaganda. Bet mane labiausiai gąsdina milžiniškas jų kiekis. Krizės sąlygomis mėtomi milijonai įvairios studijoms ir konsultacijoms (dažniausiai samdant užsienio ekspertus). Ir tikriausiai ateityj bus leidžiami milijardai statyboms. Ar tikrai reikia visko ir iškarto ?

Kadrų valymas

Procesas prasidėjo tik atėjus konservatoriams ir sukūrus energetikos ministeriją. Jau esu rašęs, kad ten beveik nėra tikrų energetikų (o tie kurie dar dirbo ano įrašo publikavimo metu.. nebedirba). Vėliau nuosekliai įmonių vadovai buvo keičiami „vadybininkais“. Galima paminėti garsiausiai nuskambėjusias Ignalinos AE, Elektrėnų elektrinės, bet tai toli gražu ne vieninteliai faktai (pažiūrėkit kad ir į baltpool‘ą, kainų komisiją ir t.t. niekur aukštuose postuose energetikų neliko). Paskutinius energetikos iš šio sektoriaus bandoma išguiti vykdant dar vieną, eilinę, energetikos sektoriaus pertvarką, kuri, mano nuomone, ne tik kad nesumažins išlaidų – o jas padidins (reikės daugiau „aukštų valdininkų“).

Rinkos monopolizacija

Energetikos rinkoje niekada nebuvo tikros konkurencijos, bet buvo dvi skirstomųjų kompanijos (kurios jei ir nekonkuravo tarpusavyje, bet buvo galima lyginti jų veiklos rezultatus), buvo keletas energijos gamintojų.. nors ir priklausančių tam pačiam savininkui.  Dabar prasidėjo pertvarką, kuria siekiama panaikinti net nominalią konkurencija: visas perdavimas atiduodamas į vienas ranka. Visas paskirstymas atiduodamas į vienas rankas, visa gamyba atiduodama į vienas rankas ir visa aptarnavimas.. atiduodamas taip pat į vienas rankas. Ir visą ši košė atiduota kontorai kuri žada statyti naują atominę. Praktiškai gauname tą patį LEO prieš kurį atėję i valdžią konservatoriai taip kovojo. Vienintelis skirtumas: po visų tu „perstumdymų“ išleisti milijonai (jei ne milijardai), o rezultatas minusinis.

Prisiminus vaikystę skundikas buvo vienas iš labiausiai negatyvių epitetų. Nesvarbu tai tiesa ar melas, bet jei „aukštesnėms instancijoms“ perdavei kokią nors informaciją, kuri gali pakenkti bendraamžiui esi skundikas. Ir visai nesvarbu, ar mokytojai pasakei apie klasioką išdaužusį langą, ar „dėdei milicininkui“ apie iš parduotuvės vagiamą degtinę. Bet koks informacijos „nutekinimas“ valdžios atstovams buvo laikomas blogiu ir griežtai smerkiamas. „Nerašytos taisyklės“, tikriausiai atėjusios iš zonos, kuriomis mano jaunystės metais vadovavosi vaikai išliko ir „suaugusių“ pasaulyje. Tiesa, jos nėra taip griežtai ir garsiai įvardinamos kaip vaikystėje, bet jų įtaka yra milžiniška.

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų pažįstame ne vieną vagį ar sukčių: dirbanti nelegaliai ir nemokanti mokesčiu, pardavinėjantį kontrabandinį dyzeliną, nusipirkusį nedarbingumo lapelį ar invalidumą, davusį pakišą, ar elementariai vagiantį iš parduotuvės. Bet nemanau kad nors vienas apie tai pranešė „atitinkamiems organams“. Mes gi ne skundikai.

Tarybiniais laikais beveik legaliai egzistavo „vagių kultūra“. Vogti iš valstybės nebuvo nuodėmė. Nepriklausomybės pradžioje kai kurie veikėjai tai apibūdino kaip pasyvų pasipriešinimą rėžimui. Turime unikalią situacija: aš vagiu, tu vagi, jie, jos vagia. Tokioje aplinkoje sąžiningai apie vagystę (sukčiavimą, korupciją) pranešęs žmogus tampa visuotiniu priešu: skundiku.

Beje, tokiose sistemoje skundiko padėtis nepavydėtina. Jo tikriausiai nepripjaus, kaip kad galėtų atsitikti kalėjime, bet problemų jis pasidarys su kaupu: jei tik sužinos aplinkiniai (o jie būtinai sužinos) būsi paženklintas skundiko etikete, turėsi problemų su darbu, su aplinkiniais, su „sistema“. Akivaizdūs pavyzdžiai – „vokelių“ skandalo auka, ar policininkų kryžiaus žygis prie kontrabandą (valdžią).

Neseniai gan nuodugniai perskaičiau delfi.lt komentarus po straipsnių apie Vilniuje sugautą „garažą“ prekiaujanti kontrabandiniu dyzelinu. Didžioji dalis komentatorių piktinasi.. valdžios veiksmais (ir skundikais), bei palaiko kontrabandininkus. Pridėkime gandus apie policininkus, nevengiančius užtraukti kontrabandinį dūmą ir turėsime „gražų vaizdelį“.

Gyvename pasaulyje, kur kontrabandininkai, vagys ir žudikai yra romantizuojami (palaikomi visuomenės), todėl keistai atrodo aukščiausių valdžios sluoksnių deklaratyvūs pareiškimai apie (sėkmingą) kovą su kontrabandą. Kol nepasikeis žmonių mąstymas – tai tik karas su vėjo malūnais: iš šono panašu į darbą, bet rezultato jokio.

Norite užsisakyti viešbučio kambarį Lietuvoje?  Gink dieve nesikreipkite tiesiai į jūsų pasirinktą viešbutį. Žymiai pigiau tai padaryti per tarpininkus (internetines svetaines siūlančias viešbučių registraciją visame pasaulyje). Taip galite sutaupyti iki 30%. Kiek teko susidurti su viešbučiais tiek Kaune, tiek Vilniuje, nepriklausomai ar kambarį užsakinėsi dienai ar savaitei, ar prieš mėnesį ar prieš dvi dienas.. internetiniai viešbučių rezervavimo portalai visada pasiūlo geresnę kainą.

Norite pasinaudoti taksi paslaugomis  ?  Tik nesugalvokite sėstis į pakelėje stovintį taksi automobilį. Galite sutaupyti nuo kelių iki keliasdešimt litų.. jei paskambinsite ant mašinos šono užrašytu telefono numeriu ir išsikviesite šį automobilį per operatorių (ypač patartina aerouostuose, traukinių ir autobusų stotyse).

Norite išsinuomoti keletą autobusų ? Nuolaidos galite tikėtis tik tuomet jei imsite 1-2 mašinas. Jei daugiau – jokių nuolaidų (panašiai buvo kai pirkau akmens vatą prieš kelis metus: viena kontora pareiškė kad jei aš pirkčiau mažiau – pristatytų nemokamai, o kadangi perku daug – jiems pristatyti neapsimoka).

Norite gauti nuolaidą (nežymiai daliai užsakymo) remdamiesi konkurentų siūlomomis kainomis ? Tikėtina kad jums bus pasiūlyta eiti pas jį ir pirkti..

Čia išvardinti tik šios vasaros kuriozai, kuriuos prisiminiau.

Šiandien delfi.lt  (remdamasis vakarykščiu premjero pasisakymu) išspausdino dar vieną Kubiliaus išminties perliuką. Pasak premjero yra natūralu, kad ministrai „į savo komandą kviečiasi, be abejo, sau artimesnius žmones“, t.y. bendrapartiečius. Taip kompozitorius tampa vidaus reikalų ministro patarėju, o sveikatos apsaugos ministrui patarinėja.. dirigentas. Prieš Kubiliaus erą buvo tik tyliai šnekama, kad į ministerijas ir kitus postus žmonės renkami remiantis ne kompetencija ir/ar išsilavinimu, bet pagal pažintis ar „partinę liniją“. P. Kubiliui užteko drąsos (ar kvailumo) tai pareikšti garsiai.

Kai pediatrė tapo karšto apsaugos ministre, buvo teigiama, kad tai tik politinis postas (ir visą darbą atlieka komanda). Dabar buvo žengtas sekantis žingsnis pareiškiant kad ir komandoje svarbiausia pažintys. Jokių ten konkursų ar profesinių reikalavimų nereikia.

Šis delfi.lt rašinėlis pateikė ir dar vieną įdomią premjero mintį: ministrai prisiima „visą atsakomybę“ už kuruojamą sritį. Ankščiau politikų retorikoje buvo naudojama „politinė atsakomybė“. P. Kubilius pradėjo kalbėti apie „visą atsakomybę“, tik iš konteksto nelabai aišku ką tai reiškia. Kažkodėl nesitiki, kad „nepasitvirtinus“ vykdomai politikai ar priimtiems sprendimams ministrai su savo komandą papultų į cypę ar bent jau atlygintu nuostolius.

Susidaro toks įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau Lietuvos valdžios struktūros formuojamos kaip eilinis UAB, savininkas/direktorius kuris sprendžia kiek, kam ir ką. Jokios taisyklės nebegalioja. Vienintelis skirtumas, kad UAB savininkas rizikuoja savo pinigais, o ministras nerizikuoja niekuo. Lietuvos politinio gyvenimo patirtis rodo, kad net labai prisidirbęs politikierius po kelių metelių vėl sėkmingai grįžta į didžiąją politiką.

Mirties bausmė tai lakmuso popierėlis parodantis vyraujantį santykį tarp individo ir visuomenės. Šalyse, kuriose vis dar egzistuoja mirties bausmė visuomenės interesai iškeliami aukščiau individo interesų. Šalyse, kuriose mirties bausmė panaikinta – individo interesai iškeliami aukščiau visuomenės interesų.

Egzistuoja visuotinai priimtos žaidimo taisyklės (dar vadinamos įstatymais). Asmuo nenorintis žaisti pagal taisykles vadinamas nusikaltėliu. Asmenys grubiai (arba nuolat) pažeidinėjantys žaidimo taisykles turėtų būti šalinami iš žaidimo. Čia ir atsiranda konfliktas: visuomenės interesai prieš individo interesus. Vyrauja prietaras, kad gyvybė yra šventa, ir jos negalima atimti. Taigi, išsigimusios demokratijos valstybėse pripažintų žudikų ir prievartautojų „teisė“ į gyvenimą iškeliama aukščiau visuomenės interesus: toks individas dažniausiai yra visuomenės išlaikomas iki gyvenimo pabaigos, vietoj to kad būtų pašalintas (nužudytas).

Visuotinio „taupymo“ vajau kontekste siūlau grąžinti mirties bausmę, pritaikant ją visiems nuteistiems iki „gyvos galvos“. Šiandieninė vyriausybė įrodė sugebanti keisti taisykles viduryje žaidimo (pvz. sumažindama įmokas į privačius pensijų fondus). Kodėl ji negalėtų padaryti paslaugos tautai ir sunaikinti bent jau dalį nusikaltėlių ? Kiek biudžeto lėšų būtų sutaupytą ! O jei dar atlikę sveiki organai būtų panaudoti pagal paskirtį..

 Bet to niekada nebus, nes mes gyvename išsigimusios demokratijos sąlygomis, kai individo interesai iškelti aukščiau visuomenės, o pripažinti nusikaltėliai turi daugiau teisių ir mažiau pareigų nei likę, įstatymus gerbiantys piliečiai.

Perskaičiau ScaniaGti  įrašą apie žodžių nuvertinimą (iškraipymą). Sunkios bet teisingos mintys. Pasiilgstu pasaulio, kuriame mėsa reikė mėsą, o Tėvynė – šalį. Dabar viskas pasikeitė. Žodžiai išliko tie patys, bet ką jie reiškia kiekviena karta privalai skaityti ilgus užrašus neįžiūrimu šriftu. Pieš keletą metų jau išmokau, kad produktas atrodantis kaip grietinė iš tikro yra augalinių riebalų mišinys su gyvulinės kilmės pėdsakais. Kad produktas atrodantis kaip sviestas savyje gali neturėti pieno produktų, o naminiai koldūnai gaminami konvejerininiu būdu, o vaikiškos dešrelės turi daugiau konservantų nei paprastos.

Šį sąrašą galima tęsti be galo, pridedant gėrimą su sultimis, kuriame sulčių yra mažiau nei 1% ar snieginių krabų mėsa, kurioje krabų aplamai nėra tik forma, kurią turint pakankamai fantazijos galima palaikyti žnyplėmis. Žodžiai, kurie nebeturi prasmės.

Ir pabaigai mano „naujausias atradimas“: mašina kuri atrodo ir važiuoja kaip lengvoji elementari pasirodo yra krovininė (su visomis iš to išplaukiančiomis problemomis). Patarimas: nepirkite mašinų iš šiauliečių kontoros UAB „ELTIMO“, nes bus kaip man…

Priešpaskutinis premjeras(vyriausybė) buvo nepataisomas optimistas. Pastebėjo krizę tik pamatęs kad rinkimus pralaimėjo. Sakyčiau problemos su objektyviu realybės suvokimu. Buvo ištaškytą galybė pinigų ir šalis krizę pasitiko skylėtu tiek valstybės tiek Sodros biudžetais.

Dabartinis premjeras (vyriausybė) irgi panašus. Įvardijo ir pripažino krizę, bet kovodamas su ja pridarė krūvą kvailysčių, ir dabar giriasi rezultatais. Tiesa, jis savęs kol kas nevadina Napoleonu, bet nedaug trūksta: viešai pareiškė kad jo ir jo vyriausybės darbas vertas aprašyti knygų ir disertacijų. Apie A.Čikatilą parašyta ne viena disertacija. Kiek žinau ir knyga ir filmas yra. Ką domina galit pasiskaitinėti vyriausybės ataskaitą, tik nemanau kad vertą: 130 lapų savigyros ir savaip interpretuojant faktus taip, kad visas blogis tenka buvusiems, o visi pasiekimai dabartiniams. Senai žinoma praktika, tik šį kartą gal visai lazda perlenkta.

Užbėgdamas už akių komentatoriams iškart prisipažinsiu: Lietuvoje nematau nei vieno šiandieninio politiko, kuris  tiktų/galėtų užimti ministro ar premjero postą, taigi situacija be išeities. Manau neteisi liaudies išmintis teigianti, kad  kokia tauta, tokia ir valdžia. Situacija Lietuvoje labiau primena kitą liaudies posakį: „šūdas visada išplaukia į paviršių“.