Apr 042013
 

retirement-fund-jarSeniai, seniai, kai tik prasidėjo pensijų sistemos reforma ir atsirado II/III pakopų pensijos buvai didelis optimistas ir praktiškai iš karto pasirašiau II pensijų pakopos sutartį. Atsižvelgiant į demografinę prarają, į kurią Lietuva vis dar su pagreitėjimu lekia, toks sprendimas man atrodė labai patrauklus: nepasitikėti vien atgyvenusia pajamų perskirstymo sistema, bet išskaidant rizikas tarp privataus ir valstybinio. Net ir dabar tikiu, kad tai buvo gera idėja.

Bet bėgo laikas, keitėsi valdžios.. ir raudonieji konservatoriai visai Lietuvai įrodė, kad žaidimo taisyklių privalo laikyt tik pilkosios masės. Valstybės mastu tas negalioja: pasirašiau sutartį dėl 5.5%, vėliau nusprendžiau kad man tai nepatinka.. procentus sumažinau. O tie kas valstybę patikėjo.. tai jiems taip ir reikia. Lietuvių liaudies išmintis sako: durnių ir bažnyčioje muša.

Bet grįžkime prie „naujo“ pensijų reformos varianto. Egzistuoja trys pasirinkimo variantai. O pasirinkimo kaip visada nėra:

  1. Paliekama II pakopos pensijų kaupimo sistema tokia.. kokia ir buvo numatyta: dalis žmogaus mokamų Sodros įmokų pervedama į privačius pensijų fondus. Tiesa.. yra keli niuansai: pervedimas procentas sumažintas daugiau nei du kartus, egzistuoja precedentas, kai „valstybė“ vienašališkai šį procentą mažino. Išlieka didelė tikimybė, kad po keletos metų, įmokos į privačius pensijų fondus vėl bus sumažintos (ar net fondai nacionalizuoti). Tarp politikų gajus požiūris, kad į II pakopą yra pervedami Sodros (uždirbti ?) pinigai, o kažkokie neaiškūs fondai į juos kėsinasi.
  2. Kitas variantas dar įdomesnis: papildomai į pasirinktą pensijų fondą pervesti 1-2% savo pajamų, ir valstybė (beveik) tiek pat pridės nuo savęs. Be ankščiau aprašytų pasitikėjimo valstybę problemų (šiuo atveju jau rizikuoji ir dalimi savo algos) čia atsiranda ir „socialinio teisingumo veiksny“. Valstybės tuos % prideda ne nuo būsimojo pensininko pajamų.. o nuo vidutinės algos. Labai teoriškai žiūrint – toks pensijos kaupimo būdas labai patrauklus mažesnes nei vidutines pajamas gaunančiam žmogui: jei ant popieriaus gauni minimumą, tai valstybybė tavo „laisvanorišką“ įnašą patrigubins. Tiesa, mano nuomone, tik vokelininkai, gaunantys minimalią algą gali sau leisti galvoti apie pensiją, taigi turime dar vieną (iš daugelio) šešėlinės ekonomikos skatinimo mechanizmų.
  3. Paskutinysis variantas – tai išganinga galimybė grįžti į Sodrą. Žinoma, dalinai prarandant tuos metus, kada klystkeliais po privačius fondus buvo vaikštoma. Bet Sodra priims tokius sūnus (ir dukras) palaidūnus su išskėstomis rankomis. Tik atiduokit Jūs jai savo uždirbtus pinigus. Tiesa, atsižvelgiant į elementarią statistiką.. kai per paskutinius 6 metus moksleivių Lietuvos mokyklose sumažėjo daugiau nei 30%.. perskirstomoj Sodros pensija taip pat nebeprimena Gralio taurės.

Reziumuojant peršasi vienintelė išvadą: lyginant su pirminių reformuotos pensijos variantu, pagal kurį sutartis pasirašė milijonas Lietuvos piliečių visi trys pasiūlymai yra ženkliai blogesni. Pasirinkus pirmus du variantus lieka labai didelė pakartotinio valstybės įsikišimo galimybė. Trečiasis variantas, mano nuomone, iš viso nesvarstytinas: su dabartine demografine padėtimi Sodra yra pasmerkta.


Raktai: watch Be isipareigojimu, watch Gelezinis zmogus 3, www esuraymas lt
Dec 132011
 

 Konservatoriai sugalvojo naują mokestį Marijos žemėje. Prabangos. Jam kaip ir pritaria visi konservatoriai (ir socdemai, kurie iš tikro ir turėjo tokį mokestį įvesti). Ženkli rinkėjų dalis, išgirdusi apie turtingųjų „nubuožinimą“ irgi lekuoja iš džiaugsmo. Diskusijoms lieka tik klausimas: kas Lietuvoje yra prabanga.

Prabangos išaiškinimo epopėją pradėjo p. Kubilius, pareiškęs, kad reikia įvesti mokestį automobiliams. Automobilis Lietuvoje yra prabanga. Ypač jei gauni minimumą arba arti jo, tuomet apie automobilį gali pamiršti: gal suklerusiam 25 metų golfui ir sukrapštysi pinigų, bet nei draudimui nei legaliam kurui tikrai neliks. p. Matuzas prabangą išreikštą automobiliu kiek patikslino: tai brangūs ir nauji (tiksliau neseniai pirkti) automobiliai ir motociklai. Tiesa, prabanga išreiškiama ne litais o kW.. Iš pradžių kalba ėjo apie 250 kW galios mašinas (kurių Lietuvoje yra labai nedaug). Galutiniam pasiūlyme tautai (tiksliau Seimui) atsirado 150 kW galia (nors prabangų džipuką galima rasti ir su silpnesniu varikliu). Kažkiek logikos išreiškiant prabangą kW yra: kai taisyklė prabangios mašinos turi galingesnius variklius. Tik keistai atrodo, kad naujas 3,0 litro džipukas su 148 kW varikliu laikomas ne prabangos preke, antikvarinis Ferrari irgi ne.. o 9 metų Volvo su 151 kW laikomas prabanga. Turiu negerą įtarimą, kad čia kreivai nukopijuotas vakarietiškas ekologinis automobilio mokestis. Tiesa, vakariečiai jį dedą seniems automobiliams, Lietuvos seimo proto galiūnai – tik naujiems. Jei tikrai buvo norima apmokestinti prabangą – mokestį reikėjo taikyti nuo automobilio rinkos vertės. Nustatyti vertę labai puikiai galima kad ir pasinaudojus draudėjų naudojamais verčių katalogais. Čia jokių dviračių išradinėti nereikia. Galbūt bus nepilnai įvertintos įvairios modifikacijos.. bet kainą apmokestinimui bus artima rinkos.

Turėti santaupų banke taip pat yra prabanga. Dėl to siūloma kiekvienam, gaunančiam iš palūkanų daugiau nei 200Lt nuo tos sumos mokėti GPM (15%). Žmonių kalba tai reiškia, kad jei banke, mokančiam 2 procentus metinių palūkanų pasidėsi 10.001 litų indėli būsi pripažintas prabangiai gyvenančiu ir nuo gautų palūkanų turėsi mokėti GPM. 15 LT nuo kiekvieno 100 Lt gautų palūkanų. Jei turi Lietuvos respublikos obligacijų (mokančių po 5,2 % palūkanų prabangiai gyvenančiu būsi pavadintas netgi neturėdamas 4000 Lt. Mažiau nei seimo nario alga.

Visai kitokia situacija su būstu. Prabangiu namu laikomas toks, kurio vertė virš milijono litų. Čia tikriausiai buvo įvertintas kai kurių parlamentarų pasipiktinimas noru apmokestinti 500 milijonų kainuojančius būstus. Žmogus turintis namuką kainuojanti 900,000 litų (maždaug 400 vidutinių darbo užmokesčių arba 34 darbo metai) gyvena neprabangiai. Žmogus turintis 10,000 litų banke (4,5 vidutinės algos) jau gyvena prabangiai.

Dirbantys legalų samdomą darbą taip pat gyvena prabangiai. Iš jų galima atimti paskutinį, į privačius pensijų fondus pervedamų pinigų lašą.

Mano nuomone, taip bandoma tautai įrodyti kad NEGALIMA taupytį. Ypač pinigų. Reikia viską pravalgyti ir pragerti. Šiandien. O dar geriau pasiskolinti ir vėl pravalgyti. Arba pragerti. Tik jokiais būdais netaupyti. Jau dabar bankai moka už infliaciją dvigubai mažesnes palūkanas, t.y. jei laikai terminuotą indėlį banke ir taip prarandi pinigus.. tai dar mielieji konservatoriai nusprendė nuskalpuoti ir gaunamas palūkanas. Dėl bendros lygybės: santaupų turėti yra prabanga. Tiksliau jas laikyti Lietuvoje yra prabanga. Jei ne drakoniški valiutinių pervedimų įkainiai, aš seniai jau savo pagrindiniu banku būčiau pasirinkęs ką nors iš Vokietijos ar Jungtinės karalystės. Bet kol kas tai neįmanoma.

Iš tiesų, naujai siūlomi mokesčiai su prabanga neturi nieko bendro. Tai tik dar vienas saldainis išalkusiai ir piktai miniai, kuri jaučiasi neturtinga ir gyvenimo nuskriausta. Ar neturi geresnio užsiėmimo kaip zirzti dėl sunkaus gyvenimo.

Mano subjektyvia nuomone, tai tik pirmas žingsnis visuotinio turto/automobilių mokesčio įvedimui. Prieš rinkimus metamas saldainis (arba kaulas, kaip kam labiau prie dūšios). Po rinkimų bazė bus plečiama. Iš principo aš nesu griežtai prieš tiek nekilnojamo turto, tiek automobilių mokesčius. Nors jie, iš vienos pusės, skatina veltėdžiavimą, iš kitos pusės tai kažkiek pajudintų nekilnojamo turto rinką. Automobilių mokesčiai galėtų apvalyti Lietuvos kelius ir kiemus nuo metalo laužo. Bet mokesčiai privalo būti visuotiniai (be jokių išimčių kaip mažos pajamos ar pensija) ir bent jau turėti logikos. Jei 900Lt/metams apmokestinamas 10,000 litų kainuojantis automobilis tai jau žiauru. 1% nuo būsto vertės, mano nuomone, irgi yra persistengimas. Vidutines pajamas gaunančių asmenų šeima, esant 1% NT mokesčiui paprasčiausiai negalėtų gyventi name. Butas būtų „įkandamas“ irgi tik kuklus ir toli nuo miesto.

Kita vertus, reikia suprasti ir neigiamą tokių mokesčių pusę. Nekilnojamojo turto (naudojamo asmeninėms reikmėms) mokestis, ypač didelis, skatina klajokliškumą ir griauną bet kokias valstybiškumo tradicijas. Nekilnojamas turtas yra viena stipriausių grandžių rišančių pilietį su valstybe kurioje jis gyveną (nors tai ir prieštarauja laisvos rinkos ir ES deklaruojamiems principams: žmogus turintis namą.. nėra mobili darbo jėga.). Kai gyveni „ant lagamino“ tai ir valstybė kurioje gyveni tau tik laikina stotelė.

Santaupų apmokestinimas, ypač nuo tokių mažų sumų skatina vartotojiškumą. Ypač apatinės ir vidurinės klasių, kurių taupymo ir investavimo pasirinkimo galimybės yra labai ribotos. Jei turi kelis/keliolika 100,000 tavo pasirinkimo spektras gana platus. Jei turi sutaupęs kelis/keliolika tūkstantukus – vienintelis kelias – atiduoti tuos pinigus bankui. Ir liūdnai žiūrėti, kaip kasmet tavo pinigai tirpsta.. nors ir, teoriškai, yra „įdarbinti“ ir „uždirba“ palūkanas. Realiai, pinigus pasidėjus į banką po 20 batono galėsi nusipirkti mažiau nei šiandien. Esant tokioms sąlygoms papildomai apsunkinti taupymą yra absurdas.

 Naujosios įstatymo pataisos dar vienas žingsnis kuriant ubagų klajoklių visuomenę, laukiančia iš gero ir protingo valdytojo (caro) parūpinti jai duonos kąsnį ir pramogų. O kitą kadenciją.. nors ir karas.

 


Raktai: prabanga, deimantai
Dec 102011
 

Praeitos kadencijos seimas, su Kirkilo vyriausybę priešakyje, prieš rinkimus pensininkams pakišo saldainiuką: sukėlė pensijas iki protu (tiksliau Sodros pajamomis) nepaaiškinamų aukštumų. Už tą „dovanėlę“ Lietuva atidirbinės dar mažiausiai 10 sekančių metų. O gal ir daugiau. Atėję į valdžią konservatoriai vadovaujami Kubiliaus neišdrįso atšaukti Kirkilo dovanėlės.. tik ją truputi „apkarpė“. Jei gerai pamenu pensijos didėjo 29%, Kubilius „nurėžė“ gal kokius 6%.  Tokia tat istorija.

O dabar artėja nauji rinkimai.. ir konservatoriai pirmieji rėkia, kad reikia atstatyti pensijas. Nesvarbu kad antroji krizės banga pačiame įkarštyje, nesvarbu, kad biudžetas stipriai deficitinis. Niekas nesvarbu išskyrus artėjančius rinkimus ir pensininkų balsus, kurių beje yra 1/3. Ir jie sąlyginai aktyvūs. Dėl to prieš rinkimus būtina įsiteikti pensininkams. Bet kokia kaina. Na o po rinkimų… ten jau kaip dievas duos. Gal kaip nors išsisuksim.

Šią savaitę teko nemažai važinėti, o vairuodamas klausiau žinių radijo. Taigi teko pasiklausyti tiek seimo pirmininkės tiek ministro pirmininko postringavimų apie pensijas ir pensininkus.

Seimo pirmininkė yra įsitikinusi, kad pažadą pensininkams (grąžinti pensijas) reikia išpildyti. Ir nesvarbu kiek tai kainuos. Pažadas (dabartiniams pensininkams) yra šventas. Na o būsimi pensininkai tegul eina velniop. Iš jų galima atimti ir paskutinius 2% pervedamus į privačius pensijų fondus. Jiems jokie pažadai negalioja. Užmušantys p. Degutienės papostringavimai, apie tai, kad 650 Lt yra niekingai maža suma, kurią gaudamas pensininkas skursta. Nepaisant to, valdantieji laiko visai normaliu reiškiniu šiuo metu egzistuojančią minimalią algą, kuri susiveda į 670 Lt. „į rankas“.  Bet ten dirbantys žmonės. Jie neturi laiko garsiai rėkauti. O ir balsuoja jie vangiai ir neprognozuojamai. Pensininkas su 650 Lt. gyvena skurdžiau.

Ministro pirmininko ketvirtadienį duotas interviu rodo visišką nesigaudimą kaip veikia Sodros sistema. Jis viešai, į eterį, pareiškia, kad pieš krizinį pensijų lygį dabartiniai pensininkai užsidirbo. Visą iki paskutinio cento. Ir jį privalu grąžinti. O būsimi pensininkai (dabartiniai dirbantieji) gali pasispausti. Jų pareiga užtikrinti orią savo tėvų ir senelių gyvenseną.  Bet kokia kaina. O jei jie patys savo laiku negaus pensijų.. čia jau ne Kubiliaus problema.

Tuo pačiu smuiku griežia ir Lietuvos didžioji populistė p. Grybauskaitė, prieš kelis mėnesius savo iniciatyvomis sujaukusi visą šilumos ūkį, ji pareiškė kad būtina atkurti pensijas 100%. Pensininkai Lietuvoje skurdžiausiai gyvenantis sluoksnis (visada pamirštant jaunas šeimas, kurių daugelis gyvena skurdžiau už pensininkus, tie, kurie dar neišvažiavo).  O kiek ir kam tai kainuos čia jau ne jos galvos skausmas. Svarbu laikytis įsipareigojimų vienai rinkėjų grupei. Visi kiti tegul eina ten, kur jiems patinka. Tikriausiai į kokią nors UK ar Vokietiją.

Sutinku, kad rūpinimasis senais/pagyvenusiais žmonėmis yra svarbu. Bet viskas turi savo ribas. Ir tos ribos surenkamas Sodros biudžetas. Netgi sumažintos pensijos įsukų baisią Sodros skolos karuselę ne mažiau dešimtmečiui. Pensijų atstatymas situaciją tik dar labiau pablogins. Ir kas baisiausia – niekas net nesiruošia užsiimti sisteminėmis Sodros reformomis. Kalbos eina tik apie kosmetiką: pajudinam vieną koeficientą, pakeičiam kitą formuluotę.. bet pensijų dydį nusprendžia politikai ir jie neturi jokių koreliacijų su realiomis šalies galimybėmis tas pensijas mokėti. Netikiu kad bet kuri politinė jėga išdrįstų padaryti realią pensijų sistemos reformą O ir dabartiniai pensininkai išgyvena aukso amžių: visiems kitiems bus gerokai blogiau: mažės mokesčių mokėt0jų bazė ir dabartines skolas reikės grąžinti.

Mano nuomone klausimas yra elementarus: ar pirma reikia uždirbti pinigus (ir sumokėti mokesčius), ar pirma juos išleisti (naujam stadionui ar pensijoms) o po to žiūrėti kaip uždirbti. Demokratija iš principo neveikia, nes kiekvieni rinkimai tampa stichine nelaime, kai biudžetas yra išbalansuojamas ir viskas aukojama tik vienam tikslui: kuo patraukiau pasirodyti kuo didesniam rinkėjų ratui.

Pabaigai: neseniai girdėjau, kad Lietuva yra trečia šalis pasaulyje pagal surenkamų mokesčių atseikėjamą pensijomis (mus lenkią tik graikai ir dar kažkas). 1/4 visų valstybės surenkamų mokesčių tenka pensijų mokėjimui (pridėjus dar visokias kompensacijas, nemokamą mediciną ir t.t. tikriausiai pasiektume ne mažiau 1/3). Skaičius pats savaime baisus, ypač atsižvelgiant į tai, kad pensijos Lietuvoje vienos mažiausių ES, o PVM ir darbo mokesčiai vieni didžiausių.

Papildomi skatinai pensijų ir naujų mokesčių tema:

Maldeikienė

Laučius

Sakalauskaitė

Masiulis

Mar 222011
 

Audrius Bitinas: „Jeigu žmogus visą gyvenimą moka įmokas, užsidirbinėja, tai kodėl valstybė jam turi mokėti bazinę pensiją ?“. Citata iš delfi.lt . Rimtai. Žodis – žodin.

Sunku pasakyti, kiek teisybės yra šiame straipsnyje, kiek žurnaliūgos prikūrė, bet idėjų pamąstymams gausu. Aš jau susitaikiau, kad pensijų reforma žlugo. Negrįžtamai. Valdžia grubiai pažeidė II pakopos kaupimo sutartis ir tie palikti (laikinai) 2% tikrai pasaulio neišgelbės. „Patiko“ skatinimo mechanizmas: sutinku pervesti dar 2% savo algos (Sodros įmokos didėja) ir… valdžiavyriai prideda dar 2% vidutinės (šalyje) algos. Gal socialinio teisingumo aspektas čia ir jaučiamas, bet paskatos formuojamos neteisingai: tai yra finansinė priemonė skatinti vokelius (jei dirbi už minimumą, tai prie tavo pensijos fondo valdžiavyriai papildomai „primes“ kokius 5%).

Auksinės mintys viceministro mintis: „Siekiama, kad „Sodra“ būtų apsaugota nuo politinių manipuliacijų – sprendimą dėl taškų arba virtualių sąskaitų vienetų vertę turėtų priimti Seimas.“ Aš tikriausiai kažko nesuprantu, bet kaip tai apsaugos nuo politinių manipuliacijų ?

Kitas perliukas. papildomas pervedimų II pakopos pensijų fondams apmokestinimas: už „Sodros“ paslaugas.

Kuo labiau „kristalizuojasi“ būsimos Sodros reformos kontūrai, tuo darosi aiškiau: kad bandoma sukurti kuo sudėtingesnę sistemą, visiškai priklausomą nuo politikų. Kai pensija mokama iš trijų skirtingų šaltinių (biudžeto, Sodros, pensijų fondų) tai galus atsirinkti bus sunku. Pridėjus dar papildomus „stažo“ koeficientus gausime visišką makalynę. O kai didžioji dalis išmokų priklauso nuo valdančiųjų malonės (taškų vertė, bazinės pensijos dydis, riba, nuo kurios mokama bazinė pensija) formuojamas pensininkų sėdinčių su ištiesta ranka mentalitetas.

Pridėkime faktą, kad vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė (vyrų) 67,5 metai (o numatomas pensijinis amžius 65 metai) ir gausime savo būsimos pensijos perspektyvą: 45 metus moki mokesčius.. kad išėjęs į pensiją 2,5 metų „pasidžiaugtum“ 40% savo buvusių pajamų lygio išmokom. Man tokia perspektyva nepatinka.

Aš suprantu, kad šiandieniniai pensininkai yra problema kurią reikia spręsti, bet ar tas sprendimas būtinai turi būti vien tik ateinančių kartų sąskaita ?


Raktai: bazinė pensija, bazine pensija 2011, bazinės pensijos dydis 2011, bazine pensija 2012
Feb 172011
 

Seniai yra kalbama, kad pagrindinis elektoratas Lietuvoje yra pensininkai. Jie aktyviau balsuoja, jų daug. O ir problemos pas juos panašios (ko negalima pasakyti apie dirbančiuosius). Bet kai šiandien verslo žiniose  pasirodė straipsnis apie tai, kad 40 iš 45 „Sodros“ teritorijų dirbančiųjų yra mažiau nei pensijų gavėjų  aš visgi buvau nustebintas. Ne vien dėl to, kad mažesnė visuomenės dalis turi išlaikyti (gerokai) didesnę bet ir dėl to, kad iš principo pensijinio amžiaus žmonės lemia praktiškai visų savivaldybių likimą. Panaši situacija ir rinkimuose į seimą. Dabar iš tikro supratau, kodėl konservatoriai taip bijojo judinti pensijas ir buvo pasiryžę geriau atimti pinigus iš būsimųjų pensininkų ir skolintis milijardus nei grįžti pusmetį atgal ir atšaukti pensijų didinimą.

Šie skaičiukai rodo ne tik elektorato pasiskirstymą tarp dirbančiųjų ir išlaikytinių, bet ir didelę ekonominę problemą.  Neįmanoma užtikrinti „orios senatvės“, kai dirbančiųjų yra mažuma. O jei dar pridėsime 25%  žmonių, didžiąją dalimi darbingo amžiaus, deklaruojančių norą emigruoti galima pradėti prognozuoti šalies defoltą, nepaisant ir atsigaunančios ekonomikos ir gerėjančių mokesčių surinkimo.

Lietuva seniai žongliruoja ant lyno ties bedugne. Vienoje pusėje globali ekonomika: žaliavų ir daugumos prekių kainos nesiskiria (o kai kuriais atvejais yra net aukštesnės), nei „išsivysčiusiame pasaulyje“. Iš kitos pusės atlyginimai (galbūt iš dalies lemiami darbo našumo) yra ženkliai (kartais) mažesni mūsų vakarinių kaimynių. Pridėkime ant pečių užsimestą nepakeliama įvairių įsipareigojimų naštą (pradedant sveikatos apsauga, švietimu ir baigiant nevisai veikiančiomis soc. garantijomis). Padėtis beveik beviltiška.

Kol sienos buvo uždarytos, situaciją buvo galima kažkaip valdyti, bet įstojus į ES ir atsivėrus darbo rinkai padėtis darosi kritiška. Visada nemylėjau emigrantų (kaip žiurkių, kurios bėga iš skęstančio laivo), bet kuo toliau… tuo labiau juos suprantu. Atšventus nepriklausomybės dvidešimtmetį , šalies situacija, nors ir ženkliai pagerėjus, ateičiai vilčių palieka nedaug.

Jei neklystu, kažkada yra buvus partija ar judėjimas kuri bandė eiti į politiką po pagyvenusių žmonių vėliava. Jiems nelabai sekėsi. Bet turiu negerą įtarimą, kad jei į sekančius rinkimus balotiruosis kokia nors „Pagyvenusi ų žmonių asociacija“, su karingąja ponia Grasilda M. priešakyje surinktų nemažą palaikymą. Daugumos tikriausiai negautų, bet  turi didelį šansą tapti „parlamentine partija“. Po Lietuvos saule šūkiai „Visi jie vagys“ seniai madingi ir pritraukia nemažai gerbėjų, o jei dar pridėsime pažadą „Pakelti pensijas iki europinio lygio“ sėkmė garantuota. Bent jau vienai kadencijai. Visi jaučiasi nusipelnę gyventi geriau. Ir tai natūralu. Tik nedažnas pagalvoja… kaip tai padaryti ?