Nusprendžiau padaryti gerą darbą ir padėti valdantiesiems su pensijų reforma susitvarkyti. Dauguma čia išdėstytų minčių nėra originalios. Jos jau ne pirmi metai skamba blogosferoje (o kartais ir žiniasklaidoje). Pvz pas Liutaurą. Jei kas pamenate/este autorius panašių įrašų – palikit komentarą ir aš įtrauksiu į nuorodas.
Pasiūlymo esmę sudaro 3 tarpusavyje susiję punktai. Siekiant kad reforma būtų ilgalaikė – juos visus būtina įgyvendinti.
1 punktas: Išmokų (pensijų) susiejimas su įmokomis (žmonių mokamais Sodros mokamais mokesčiais, tiksliau jų dalimi skirta senatvės pensijoms). Tai padaryti yra visiškai paprasta. Šiuo metu kiekvieno pensininko gaunamos išmokos apskaičiuojamos remiantis sudėtinga koeficientų sistema, kuri priklauso nuo stažo, mokėtų įmokų ir t.t. Visą šią sistemą galima palikti. Užtektų pakeisti „bazę“, t.y. ją daryti ne stabilią o kintamą ir tiesiogiai priklausančią nuo, tarkime, užpraeito mėnesio pajamų. Matematika elementari: visas pajamas padalini iš visų išmokų gavėjų „taškų“ ir gauni vieno taško vertę. Kiekvienas išmokos gavėjas gauna tokio dydžio pensiją, kiek „taškų“ jis turi. Tokia sistema, jos vykdymui nereikalautų papildomai jokių resursų: perskaičiuoti galėtų kompiuteris. Automatiškai. Tiesa, tokia pensijų reformą sukeltų milžinišką nepasitenkinimą dabartinių pensininkų tarpę. Sumažėjusios pensijos padidintų socialinę įtampą. Kita vertus nemanau kad išeitis yra dabartinių pensininkų problemas krauti ant ateinančių kartų pečių. Kad ir kaip bebūtų gaila, bet kuo toliau tuo sunkiau bus išlaikyti „Bismarko“ sistemą veikiančią, net ir nustumiant pensijos pradžią už vidutinės gyvenimo trukmės ribos.
2 punktas: susieti išmokas (pensijas) su Lietuvoje legaliai dirbančiais vaikais. Jei nėra nei vieno vaiko – gauni pusę pensijos. Jei vienas – 75%, jei du – 100%, trys – 110%, keturi 120% ir t.t. Tokio siūlymo logika remiasi dabartinės Sodros veikimo principu, kai dabartinių dirbančiųjų pajamos perskirstomos dabartiniams pensininkams (t.y. kuo daugiau dirbančiųjų, tuo daugiau galima išmokėti pensijų). Be to, skirtingais apskaičiavimais, užauginti vieną vaiką Lietuvoje kainuoja nuo 80.000 iki 250.000 Litų. Įvertinus visokias sudėtines palūkanas ir kitus „malonumus“ „bevaikė“ dviejų asmenų šeima per gyvenimą taip gali „sutaupyti“ ne mažiau 200.000 Litų. Manyčiau pakankama suma kad nusipirkti anuitetą atsverianti prarastą pensijos pusę. Įvedus tokį pensijų sistemos patobulinimą būtų dainai atkurtas socialinis teisingumas, ir žmonės priverčiami labiau rūpintis savo pensija (alternatyva – viengungio mokestis, bet jis skatintų emigraciją, kai tuo tarpu „pensijų karpymas“ galėtų turėti ir priešingą poveikį.) ir vaikai gautų šiek tiek atsakomybės už tėvų išlaikymą. Pikta klausytis, kai yra madinga girtis, kad va mano sūnus/duktė/anūkas/anūkė kokie protingi.. dirba užsienyje kroviku ir dar kelis svarus atsiunčia, o taviškiai durniai liko Lietuvoje ir tu turi vien iš savo pensijos gyventi (tikras pokalbis nuklausytas Kauno „Dainavos“ poliklinikoje). Tokios reformos problemos akivaizdžios: dar stipriau nei pirmame punkte pablogėtų vienišų žmonių padėtis (reikėtų kurti kompensacijų mechanizmą, bent jau pereinamajam laikotarpiui). Be to būtų stipriai priešinami tėvai su vaikais.
3 punktas: peržiūrėti visus kompensacinius mechanizmus ir susieti juos su šalies vidurkiais. Pavyzdžiui kompensacijas už šildymą sieti su realiai gaunamomis pajamomis (ne tik pensija), bei mokėti tik už nustatytą kvadratūrą fiksuotą dydį (priklausantį nuo nustatytos maksimalios kvadratūros žmogui, bei apskaičiuojama pagal to miesto/kaimo vidutines išlaidas šildymui). Galbūt ir dabar taip skaičiuojama. Nesu tikras, bet reikalingas mechanizmas, kuris skatintu žmonės keisti būstą priklausomai nuo gyvenimo tarpsnio ir rinktis atitinkanti savo galimybes. (kapitalistinėse JAV tai gan sėkmingai išvystyta: jaunimas gyvena arčiau miesto centro, dažniausiai butuose, vėliau perka didelį namą priemiestyje, o į senatvė keliasi arba į mažą namuką arba butą).
Žinoma, labai norėtųsi, kad būtų atstatytos išmokomos į antros pakopos pensijų fondus (bent iki 5%), bet aš tuo jau nebetikiu. Bent jau šitame ekonomikos cikle tikrai tam nebus pinigų (reikės Sodros milijardines skolas grąžinti). Idėja buvo graži, bet neatitinkanti šiandieninių realijų.
Užbėgdamas už akių komentatoriams, kurie norės pastebėti kad tokie pasiūlymai yra labai egoistiški aš iškarto su tuo sutinku. Taip. Į pasaulį aš žiūriu iš savo „varpinės“. Man iki pensijos dar liko 28 metai, ir aš netikiu, kad tiek laiko Sodra išgyvens. Bent jau dirbanti pagal šiuo metu galiojančius principus. Tai kas viešai kalbama apie naują Sodros reformą yra tik kosmetiniai pakeitimai, atitrauksiantys sistemos agoniją keliais/keliolikai metų bet problemos neišspręs. Dabartinė dirbančiųjų karta turi dvigubą uždavinį: rūpintis šiandieniniais pensininkais ir kaupti savo pensijai. Arba gyventi vien šia diena, o kai ateis laikas į pensiją (jei iki tol kojų neužvers) eiti mitinguoti… ir aiškinti kokia valdžia bloga.
