Kodėl aš nevažinėju viešuoju transportu

 Ekonomika  14 Responses »
Mar 182011
 

Vienas ponas, sėdintis šiltoje banko analitiko kėdutėje (p. R. Rudzikis) iškėlė mintį: Lietuviai privalo taupyti pinigus ir daugiau važinėti viešuoju transportu. Aš esu Lietuvis. Gyvenu antrame pagal dydį Lietuvos mieste – Kaune, bet viešuoju transportu važinėju tik išimtinais atvejais. Ir ne dėl to, kad pinigų neturiu kur dėti. Egzistuojanti viešo transporto sistema yra pritaikyta tik miegamuosiuose rajonuose gyvenantiems žmonėms dienos metu nuvažiuoti į centrą.

Mano atveju „ekonomika“ atrodo taip:

  1. Kelionės trukmė: važiuojant automobiliu: 18 minučių (jei važiuoju neviršydamas greičio ir jei nėra kamščių) 15 minučių jei vienoje atkarpoje greitį  viršiju maždaug 6 km/h (šviesoforai sureguliuoti „super“). 55 minučių jei važiuoju „viešuoju transportu“ (mikriuku) Vidutiniškai (darbo dienom). Maždaug 75-80 minučių jei važiuoju viešuoju transportu „autobusu“ + Troleibusu. Tokie viešojo transporto „laikai“ gaunami, jei iš namų išeinu žinodamas, kada pajudės „viešasis transportas“.  Taigi, naudodamasis viešuoju transportu prarandu kaip minimum 74 minutes į dieną (arba daugiau nei parą per mėnesį).
  2. Kelionės kaina: važiuojant automobiliu dyzelio sudeginu maždaug už 6,2 lito per dieną (1,4 litro dyzelio). Važiavimas „mikriuku“ man kainuoja 5 Litus. Per dieną prarandu 1,2 lito, per mėnesį – 24 litus. Važinėjant autobusu, ir turint nuolatinį – kelionė kainuotų pigiau, gal kokius 4 litus (sutaupyčiau 44 litus).
  3. Kiti reikšmingos smulkmenos:  artimiausias „mikriukas“ nuo namų – apie 400-500 metų, neasfaltuoto kelio. Rudenį/pavasarį su normaliai batais nepraeisi. Autobuso stotelė 1300 metrų, kurių dalis kelio neasfaltuota, kita dalis asfaltuota, bet be šaligatvių. Kai nors kiek šlapiau.. nueini/pareini iki ausų aptaškytas purvu. Net jei ir saugais. Automobilio sąnaudų negalima vertinti vien kuro dedamąja. Yra ir nusidėvėjimas, ir techninė priežiūra, ir draudimas (nors daugelį tų išlaidų vis tiek patirčiau jei į darbą važinėčiau viešuoju transportu, nes be mašinos galima gyventi nebent „komunalkėj“). O kur dar „malonumas“ grįžti vakare (po 19 valandos į mano „rajoną“ nebelabai kas važiuoja.

Išvados:  skaičiuojant vien kuro dedamąją, važiuodamas viešuoju transportu per mėnesį „sutaupyčiau“ 24 Lt ir prarasčiau virš 24 valandų.  (t.y. 1Lt/valandai). Jokios ekonomikos. Jei vertinant visas mašinos amortizacijas ir t.t. tikriausiai sutaupyčiau kokius 150  Lt per mėnesį. (t.y. maximum  6,1  Lt/val.).  tai būtų ekvivalentu maždaug 971 Lt/mėn. algai (į ranka). Dėl tokios sumos jau būtų galima galvoti, jei  gyvenimas visai prispaustų, bet šiuo metu aš savo laiką vertinu daugiau nei 6,1 Lt/val.

Apie ekonominę situacija Lietuvoje (2011 Kovas)

 Ekonomika  11 Responses »
Mar 162011
 

Tiksliau apie tai, kaip ją įsivaizduoja prekybos tinklo RIMI šeimininkai

Mėgstu nuolaidas, akcijas ir kitokias atrakcijas. Pro akis neprasprūdo ir šiandienis RIMI reklaminis lankstinukas, kurio viršelyje yra teigiama: šeimos pusryčiai 15Lt (4 žmonėms), šeimos pietūs 30 Lt (4 žmonėms), vakarienė 20 Lt (2 žmonėms). Prieraše papildyta: „Patiekalų kaina apskaičiuota pagal pagrindinių nurodytų produktų kainas, galiojusias prekybos tinkle RIMI recepto sudarymo diena. Gali prireikti nedidelių kiekių papildomų produktų iš jūs˜ atsargų. Patiekalo kaina gali keistis priklausomai nuo jūsų pasirinktų produktų“. Kitais žodžiais tariant, kaina gali būti ir aukštesnė, bet labai pasistengus galima tilpti į nurodytą sumą. Pasinaudojus elementaria matematika, gauname, kad keturių asmenų šeimai į diena, vien maistui reikia 85 litų (15+30+20+20). Vidutinis mėnuo turi 30 dienų. Taigi, remiantis RIMI ekonominės padėties samprata, „statistinė“ 4 asmenų šeima, pataupydama, maistui išleidžia 2550 Lt (arba 637 Lt / žmogui), gaminant maistą namuose.

Arba aš stipriai atitrūkęs nuo realybės, arba čia kažkas ne taip. Ypač atsižvelgiant į tai, kad minimali alga Lietuvoje – 800 Lt (arba 670 Lt į rankas).
Prieš pora metų esu skaičiavęs kiek man kainuoja „gyventi“. Tuo metu, pietaujant valgykloje ir šiaip nelabai taupant maistui man per mėnesį išėjo apie 450 Lt. Šiuo metu manyčiau suma irgi būtų panaši (nes mažumėle pasikeitė racionas).

Visgi smalsu, ar tikrai Lietuvoje vidutinei šeimai (į kurią, manyčiau, orientuojasi RIMI) yra normalu maistui išleisti 2500 Lt per mėnesį. Ar čia subtilus būdas parodyti, kad jų vadybininkai taip gerai gyvena, kad pinigų neskaičiuoja. Būtų smagu jei Jūs, perskaitę šį įrašą komentaruose parašytumėte, kiek vidutiniškai per mėnesį išleidžiate maistui.


Raktai: ekonominė situacija lietuvoje 2011, ekonomine aplinka lietuvoje 2011, ekonomine situacija lietuvoje, ekonomika lietuvoje 2011, ekonomine aplinka, ekonomine padetis lietuvoje 2011

Kas yra protekcionizmas ?

 Ekonomika  9 Responses »
Mar 072011
 

Toks klausimas man kilo pasklidus kalboms, ką prezidentė siūlo į Lietuvos banko vadovus. Kad premjeras labiau vertina pažintis nei kompetencija jau rašiau. Dabar man ima atrodyti, panašiai galvoja ir Prezidentė. Kai buvo paskirta kainų komisijos pirmininkė, pikti žmonės kalbėjo, kad ji tolima prezidentės giminaitė. Dabar Lietuvos bankui vadovauti siūlomas jos rinkimų štabo vadovas.

Aš nieko prieš ne neturiu prieš p. Vasiliauską. Gal ir neblogus žmogus. Gal ir kažką apie savo būsimą darbą žino: finansų teisė gerai, bet centrinio banko vadovas, nors ir tokio neįgalaus kaip Lietuvos, galėtų būti bent jau ekonomistas, jei ne bankininkas.

Be to, manyčiau, tokioms pareigoms skelbti bent jau formalaus konkurso ? Čia, kiek suprantu, nevisai politinio pasitikėjimo pareigybė.

Tiek valdantieji, tiek prezidentė dažnai mėgsta pakalbėti apie korupciją ir jos žalą. Apie klanus ir būtinybę su jais kovoti. Bet realybėje matome atvirkščią vaizdą: tiek prezidentė, tiek valdantieji paskutinius porą metų aktyviai formuoja savo klaną. Į svarbius postus ir „strategines“ įmones/tarnybas deleguoja savo aplinkos žmones, vadovaudamiesi daugiau asmeniniais ryšiais nei kompetencija.

 Jei p. Vasiliausko siūlymas nėra tipinis protekcionizmo pavyzdys, tai kas tada ?


Raktai: protekcionizmas

Krizės Lietuvoje nėra.

 Ekonomika  26 Responses »
Feb 192011
 

(o gal niekada ir nebuvo ?)

 Taip atrodo pabandžius nusipirkti kokią nors paslaugą. Su daiktais, ypač serijinės gamybos, paprasčiau.

Situacija: nusprendžiau pasistatyti palydovinės įrangos komplektuką. Pasiskaitinėjau forumuose, maždaug išsiaiškinau ko man reikia. Surašiau specifikaciją  ir išsiunčiau e-mail‘us visoms tuo užsiimančioms firmoms ir individualiems žmonėms, klausdamas galutinės kainos (įranga + montavimas). Viso išsiunčiau šešis laiškus. Per pirmas 24 valandas gavau 4 atsakymus. (neatsakė vienas „patentininkas“ ir viena stambiausių tuo užsiimančių Kauno formų). Išsirinkau mažiausią kainą pasiūliusią firmą („patentininkų kainos buvo analogiškos arba didesnės“). Susitarėm kad antradieni (2011 02 15)  atvažiuos pažiūrės, trečiadieni (2011 02 16) sumontuos. Praėjo antradienis.. baiginėjasi trečiadienis o iš firmelės jokių žinių (nei e-mail, nei skambučio ir žinoma niekas neatvažiavo).

Toks vaizdas, kad 2000+ Lt užsakymas tokia smulkmena, kurią galima pamiršti.

 Beje, kad susitarus su paslaugų ar prekių tiekėjų jie pamiršta savo pažadus nieko naujo. Panašiai buvo kai pirkau baldus.. (susitarėm kad atveš… o jie nepasirodė.). Panašiai buvo pernai prieš Kalėdas kai su vienu „garažiniu“ susitariau auto diagnostika daryti: Nuvažiavau.. o jis „peršalo“. Panašiai buvo praeita vasara kai malkas pirkau.. pažadėjo atvežti „pirmadieni“ o kai nepasirodė ir aš perskambinau paaiškino: žinai, baigėsi ąžuolas. Galiu uosio atvežti, bet bus 15-20% brangiau.

Buvo ir daugiau panašių nutikimų. Tikriausiai klientas užsakovui visai nesvarbus. Vienu daugiau.. vienu mažiau.. jokio skirtumo.

 Gal Kubilius ir buvo teisus ir visi tik vaidina krizę, o iš tiesų nebegali perlipti per po kojomis besimėtančius pinigų kalnus ?

 P.S. susidaro toks vaizdas, kad susipirkus visus komponentus atskirai, o ne imant „viską iš vienų rankų“, t.y. kontoros kuri užsiima ir montavimu, galima sutaupyti.

Papildyta 2011 02 19:  Prieš pusvalandį paskambino kontoros, kuri turėjo man SAT sistema montuoti (2011 02 15-16 dieną)atstovas ir paklausė ar šiandien/rytoj galima pas mane ją sumontuoti. Oficiali legenda: giminaitis mirė ir nebuvo laiko. Meistriukas (lyg) turėjo susisiekti.. Teko jų paslaugų oficialiai atsisakyti. Nors kaina buvo priimtina. Ne tiek dėl kažkokių principų, paprasčiausiai negaliu pasitikėti kontora, kuri nesilaiko terminų/įsipareigojimų net prieš „paimdama pinigus“. Tikiu, kad jie man būtų sistemą sumontavę kad ir šiandien, bet jei ką nors „prichaltūrintų“, kaip reikėtų ieškoti ir kiek laiko užtruktu kol vėl prisišaukčiau. Šį kartą kontoros pavadinimo neviešinsiu. Gal iš tikro žmonėms atsitiko nelaimė ir ne tas galvoje buvo, bet per paskutinius 5 metus aš tiek istorijų esu girdėjęs… ir apie ligonines, ir apie avarijas, ir apie sugedusias mašinas, ir apie pavedusi tiekėją ar „užgėrusį“ meistriuką, kad legendomis nebetikiu..

Savivaldybių rinkimus nulems pensininkai

 Ekonomika  5 Responses »
Feb 172011
 

Seniai yra kalbama, kad pagrindinis elektoratas Lietuvoje yra pensininkai. Jie aktyviau balsuoja, jų daug. O ir problemos pas juos panašios (ko negalima pasakyti apie dirbančiuosius). Bet kai šiandien verslo žiniose  pasirodė straipsnis apie tai, kad 40 iš 45 „Sodros“ teritorijų dirbančiųjų yra mažiau nei pensijų gavėjų  aš visgi buvau nustebintas. Ne vien dėl to, kad mažesnė visuomenės dalis turi išlaikyti (gerokai) didesnę bet ir dėl to, kad iš principo pensijinio amžiaus žmonės lemia praktiškai visų savivaldybių likimą. Panaši situacija ir rinkimuose į seimą. Dabar iš tikro supratau, kodėl konservatoriai taip bijojo judinti pensijas ir buvo pasiryžę geriau atimti pinigus iš būsimųjų pensininkų ir skolintis milijardus nei grįžti pusmetį atgal ir atšaukti pensijų didinimą.

Šie skaičiukai rodo ne tik elektorato pasiskirstymą tarp dirbančiųjų ir išlaikytinių, bet ir didelę ekonominę problemą.  Neįmanoma užtikrinti „orios senatvės“, kai dirbančiųjų yra mažuma. O jei dar pridėsime 25%  žmonių, didžiąją dalimi darbingo amžiaus, deklaruojančių norą emigruoti galima pradėti prognozuoti šalies defoltą, nepaisant ir atsigaunančios ekonomikos ir gerėjančių mokesčių surinkimo.

Lietuva seniai žongliruoja ant lyno ties bedugne. Vienoje pusėje globali ekonomika: žaliavų ir daugumos prekių kainos nesiskiria (o kai kuriais atvejais yra net aukštesnės), nei „išsivysčiusiame pasaulyje“. Iš kitos pusės atlyginimai (galbūt iš dalies lemiami darbo našumo) yra ženkliai (kartais) mažesni mūsų vakarinių kaimynių. Pridėkime ant pečių užsimestą nepakeliama įvairių įsipareigojimų naštą (pradedant sveikatos apsauga, švietimu ir baigiant nevisai veikiančiomis soc. garantijomis). Padėtis beveik beviltiška.

Kol sienos buvo uždarytos, situaciją buvo galima kažkaip valdyti, bet įstojus į ES ir atsivėrus darbo rinkai padėtis darosi kritiška. Visada nemylėjau emigrantų (kaip žiurkių, kurios bėga iš skęstančio laivo), bet kuo toliau… tuo labiau juos suprantu. Atšventus nepriklausomybės dvidešimtmetį , šalies situacija, nors ir ženkliai pagerėjus, ateičiai vilčių palieka nedaug.

Jei neklystu, kažkada yra buvus partija ar judėjimas kuri bandė eiti į politiką po pagyvenusių žmonių vėliava. Jiems nelabai sekėsi. Bet turiu negerą įtarimą, kad jei į sekančius rinkimus balotiruosis kokia nors „Pagyvenusi ų žmonių asociacija“, su karingąja ponia Grasilda M. priešakyje surinktų nemažą palaikymą. Daugumos tikriausiai negautų, bet  turi didelį šansą tapti „parlamentine partija“. Po Lietuvos saule šūkiai „Visi jie vagys“ seniai madingi ir pritraukia nemažai gerbėjų, o jei dar pridėsime pažadą „Pakelti pensijas iki europinio lygio“ sėkmė garantuota. Bent jau vienai kadencijai. Visi jaučiasi nusipelnę gyventi geriau. Ir tai natūralu. Tik nedažnas pagalvoja… kaip tai padaryti ?

 

 Older Entries  Newer Entries