May 012011
 

Trečiadienį spaudą pasiekė dvi labai įdomios naujienos tiesiogiai susiję su energetikos sektoriumi.

Pirmoji – vyriausybė prisipažino, kad nebesieks savo „ambicingų tikslų“ iš valstybinių įmonių „išspausti“ numatytą pelno normą. Dabar vėl viskas palikta spręsti pačioms įmonėms: nori – dirbs pelningai, nenori – kaip išeis. Buvo paleista milžiniška dūmų uždanga, keliamas vėjas dėl galimybių gauti grąžą iš valdiško kapitalo. o paaiškėjo kad ugnies nėra. Tik dūmai. Masių dėmesiui atitraukti. Tik tušti žodžiai. Aš niekada nebuvau šalininkas didelių pelnų iš energetikos įmonių.. nes tai visada „nusėda“ į tarifą vartotojams. Kitų variantų nėra. Visi pasvarstymai apie veiklos efektyvinimą (ypač jungiant energetikos įmones į vieningą monstrą ir taip eleiminuojant net benchmarkingo galimybę) yra niekalas. Su dabartine kontrolės sistema (kainų komisija) neįmanoma monopolijų priversti dirbti efektyviai. O politinio įsikišimo mąžinant kainas pasekmės akivaizdžios Vilniuje: vienas meras pažaidė su šilumos tarifais, ir jau kelinti metai gyventojai moką ir susikaupusias skolas ir bankų palūkanas.

Dabar mąstau, ar bus prisipažinta, kad visa reforma energetikos sektoriuje tokia pati fiasko ?   Bijau kad tai atsitiks ne greičiau nei pasikeis valdžia. Tada bus dar viena reforma.

Antroji  – vėl pasikeitė Ignalinos AE vadovas. Iš diplomato juo patapo fizikas. Ir vėl žmogus iš „gatvės“. Pagal įsilavinimą fizikas (labai madinga profesija patapo. Ypač ten, kur valdžios rankos siekia), pagal darbinę patirtį – telekomunikacijų specialistas. Atominės energetikos srityje dirba jau… 5 mėnesius (gerai skamba – nuo praeitų metų: 2010 12 01)). Remiantis būsimo vadovo oficialiu LinkedIn profiliu  – prieš tai metus buvo bedarbis (ar bent neužsiminė kad kur nors dirbo). Ta pati informacija skelbiama ir Ignalinos atominės elektrinės puslapyje. Buvęs vadovas, Osvaldas Čiukšys.. patampa „derybininku“.  Tiksliau korporatyvinių reikalų vadu. Atėjęs su tokiais garsiais pareiškimais kaip pavogti milijardai ir pagarsėjęs savo 26,000 Lt alga (mokama už pavojingas darbo sąlygas) ponas O. Čiukšys pasitraukia į šešėlį gan tyliai. Nei tu milijardų rado, nei jų iš viso buvo. Aplamai nelabai girdėjosi jo nuveiktų darbų. Dabar vėl naujas vadovas (kol kas jo algos rasti nepavyko, nors kaip “valgiška” įstaiga glėtų skelbti atlyginimus), kuris apdairiai nekonkretizuoja planų, bet pagal energetikos ministrą geras specialistas.

Kaip visada, neturiu nieko prieš naują ar seną IAE vadovą, bet toks, iš pažiūros visai nesusijusį su tokia įmonę, žmonių pritraukimas į aukščiausią valdantį postą panašu į eilinius eksperimentus. Pasiseks/nepasiseks. O ir būsimojo direktoriaus karjera atrodo įspūdingai: generalinio pavaduotojas -> generalinis (ištisą mėnesį darbavos) ->darbovietė neskelbiama (bedarbis ?)-> ekspertas-> generalinis. Vos ne amerikietiški kalneliai. Telieka palinkėti naujajam vadovui sėkmės. Visų mūsų gerovės labui.

Papildyta 2011 05 01: pasirodo įdomus buvo ne tik trečiadienis. Vyriausybė (aka akcininkų susirinkimas) LESTO nusprendė išsimokėti 61 milijoną litų dividentų, nors  įmonė patyrė 62 milijonus litų nuostolio. Žinoma, akcininkai (savininkas) visada teisus. Jei tai būtų privati įmonė. Dabar tai valstybės valdoma kontora, iš kurios traukiami pinigai trumpalaikiams poreikiams tenkinti. Nesiimsiu analizuoti kas geriau ar skolintis valstybės vardu, ar “nuleisti kraują” valstybės valdomoms įmonėms, bet iš šalies tai atrodo nelabai patrauliai. Iš tos pačios operos kaip ir posakis: po manęs nors ir tvanas.

Mar 222011
 

Taip aš vertinčiau premjero pasamprotavimus, kad reikia apmokestinti „nesaugios“ elektros energijos importą iš trečiųjų šalių.

Jau ne pirmi metai sklando idėjos apie tai, kaip gerai būtų pabranginti elektros energiją vartotojams. Tai daroma netiesioginiais būdais:

Idėjos apie „pelno spaudimą“ iš valstybės įmonių (įskaitant ir energetinių): gražios pasakaitės apie veiklos skaidrinimą, efektyvinimą ir t.t. yra ne daugiau nei pasakaitės… taip „sutaupytas“ pajamas galima panaudoti dvejopai: mažinti paslaugos kainą arba išsimokėti dividendus. Jei „suefektyvinti“ nepavyks.. kaina kils. Gal ne šiandien ir ne rytoj, bet kils. Pasekmės tikriausiai bus panašios kaip su Vilniaus šiluma.. Politikai prisižaidė, o gyventojai moka daugiau.

Machinacijos su energetikos įmonių turtu: visas turtas nesusijęs su tiesiogine veikla buvo nemokamai perduotas specialiai įsteigtai įmonei (pavadintai NT, nors ji valdo ne tik NT bet ir visą likusį turtą pradedant automobiliais ir baigiant biuro kėdėmis).Šiuo metu „NT valdos“ už jai perduotą turtą ima nuomos mokestį (ankščiau turtas priklausė pačioms įmonėms ir nuomos nemokėjo). Siūlau pasigrožėti šios kontoros internetine svetaine: www.valdos.eu. Užsakomųjų paslaugų (Outsourcing) naudojimas pasaulyje paplitusi praktika.. bet pirmą kartą matau jį tokioje formoje.

Grandiozinės statybos. Apie tai jau esu ne kartą rašęs. Priminimui: 2 elektros jungtys, 1 atominė, 1 LNG terminalas, 1 dujų jungti… Tikriausiai kažką pamiršau.

Naujausios tendencijos šioje srityje – siūlymai įvesti papildomus mokesčius.

Pernai, renginiuose susijusiuose su atsinaujinančiais energijos ištekliais, pradėjo viešoje erdvėje sklandyti pasiūlymai apmokestinti gamtines dujas naudojamas energetikai. Idėja paprasta: apmokestinam importuojamas dujas (kartais buvo siūloma apmokestinti ir elektrą). Gautas pajamas buvo siūloma skirti atsinaujinančių energijos išteklių skatinimui (pagrinde dotacijoms „geležiai“). Idėja kažkodėl nesusilaukė didelio palaikymo iš valdančiųjų.

Vakarykštis premjero p. Kubiliaus pareiškimas apie būtinybę apmokestinti importuojamą elektros energiją iš trečiųjų šalių (jei visai tiksliai – iš nesaugių ar aplinkai nedraugiškų jėgainių). Motyvacija labai graži: kovojam su Baltarusių ir Rusų statomomis jėgainėmis Lietuvos pasienyje. Retorika aiškina, kad būtent iš šių jėgainių ir nepirksime pigios (ir nesaugios elektros). Žinant elektros energijos tekėjimo dėsnius galimi du variantai: arba apmokestinama visą elektros energiją iš UPS/IPS (įskaitant, Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą), arba leidžiama uždirbti tarpininkams, registruotiems „saugioje“ šalyje. Kitų variantų nėra. Bet kokiu atveju elektra Lietuvos vartotojams brangs (nes importas šiuo metu pigiausia alternatyva).

Kuo toliau, tuo baisiau darosi žiūrėti, kaip dabartiniai valantieji bet kokia kaina stengiasi pastatyti naują atominę. Dar prieš paskelbiant investuotojo paieškas, jau buvo kišamos milžiniškos lėšos į naujos atominės „statybą“. Teisingumo dėlei reikia pastebėti, kad šį procesą pradėjo p. Kirkilo vyriausybė. Kita vertus, p. Kubilius ne tik kad proceso nebandė pristabdyti, bet viskas įgavo dar didesnį pagreitį. Ir nesvarbu net tai, kad fiasko baigėsi plačiai išreklamuotas investuotojo paieškos konkursas, kad niekaip nepavyksta net be konkurso rasti norinčių investuoti. Dabar, pasinaudojant proga, bandoma „gerinti investavimo sąlygas“ ribojant pigios elektros energijos importą.

Aš suprantu, kad Baltarusijos AE šalia Vilniaus yra tikrai nepageidautinas objektas. O kur dar planai reaktorių aušinti Neries vandeniu (mažiausio „incidento“ atvejų radiacija nutekės Nerimi į Lietuva. Netikiu, kad nėra kitų poveikio priemonių (Ir kodėl paskutinius pora metų buvo aktyviai tvirtinama kad ta elektrinė tik blefas ir nieko nedaroma. Visi sujudo tik kai buvo pagaliau pasirašyta sutartis). Beje, nemanau kad net mokesčių įvedimas sutrukdys Baltarusijai pasistatyti savo atominę: jiems elektrinė reikalinga vidaus poreikiui tenkinti, o ne menamam eksportui į Lietuvą. Kiek kitokia situacija su galima Kaliningrado AE.

Pabaigai: neblogas straipsniukas apie atominės energetikos „kryžkeles“.

Mar 222011
 

Audrius Bitinas: „Jeigu žmogus visą gyvenimą moka įmokas, užsidirbinėja, tai kodėl valstybė jam turi mokėti bazinę pensiją ?“. Citata iš delfi.lt . Rimtai. Žodis – žodin.

Sunku pasakyti, kiek teisybės yra šiame straipsnyje, kiek žurnaliūgos prikūrė, bet idėjų pamąstymams gausu. Aš jau susitaikiau, kad pensijų reforma žlugo. Negrįžtamai. Valdžia grubiai pažeidė II pakopos kaupimo sutartis ir tie palikti (laikinai) 2% tikrai pasaulio neišgelbės. „Patiko“ skatinimo mechanizmas: sutinku pervesti dar 2% savo algos (Sodros įmokos didėja) ir… valdžiavyriai prideda dar 2% vidutinės (šalyje) algos. Gal socialinio teisingumo aspektas čia ir jaučiamas, bet paskatos formuojamos neteisingai: tai yra finansinė priemonė skatinti vokelius (jei dirbi už minimumą, tai prie tavo pensijos fondo valdžiavyriai papildomai „primes“ kokius 5%).

Auksinės mintys viceministro mintis: „Siekiama, kad „Sodra“ būtų apsaugota nuo politinių manipuliacijų – sprendimą dėl taškų arba virtualių sąskaitų vienetų vertę turėtų priimti Seimas.“ Aš tikriausiai kažko nesuprantu, bet kaip tai apsaugos nuo politinių manipuliacijų ?

Kitas perliukas. papildomas pervedimų II pakopos pensijų fondams apmokestinimas: už „Sodros“ paslaugas.

Kuo labiau „kristalizuojasi“ būsimos Sodros reformos kontūrai, tuo darosi aiškiau: kad bandoma sukurti kuo sudėtingesnę sistemą, visiškai priklausomą nuo politikų. Kai pensija mokama iš trijų skirtingų šaltinių (biudžeto, Sodros, pensijų fondų) tai galus atsirinkti bus sunku. Pridėjus dar papildomus „stažo“ koeficientus gausime visišką makalynę. O kai didžioji dalis išmokų priklauso nuo valdančiųjų malonės (taškų vertė, bazinės pensijos dydis, riba, nuo kurios mokama bazinė pensija) formuojamas pensininkų sėdinčių su ištiesta ranka mentalitetas.

Pridėkime faktą, kad vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė (vyrų) 67,5 metai (o numatomas pensijinis amžius 65 metai) ir gausime savo būsimos pensijos perspektyvą: 45 metus moki mokesčius.. kad išėjęs į pensiją 2,5 metų „pasidžiaugtum“ 40% savo buvusių pajamų lygio išmokom. Man tokia perspektyva nepatinka.

Aš suprantu, kad šiandieniniai pensininkai yra problema kurią reikia spręsti, bet ar tas sprendimas būtinai turi būti vien tik ateinančių kartų sąskaita ?


Raktai: bazinė pensija, bazine pensija 2011, bazinės pensijos dydis 2011, bazine pensija 2012
Mar 182011
 

Taigi, to tokios vakarykštės ilgos įžangos pateiksiu pamąstymus kaip aš įsivaizduoju energetinę nepriklausomybę (ir jos priekį) trijuose pagrindiniuose „energetiniuose“ sektoriuose: transporte, šilumos bei elektros sektoriuose.

I.  Transportas

Transporto sektorius Lietuvoje šiuo metu yra visiškai „nepriklausomas“. Galima atsigabenti naftos per Būtingės terminalą ir ją perdirbti Mažeikių gamykloje. Gali atsigabenti jau pagaminto automobilinio kuro. Tiesa, beziną/dyzeliną Mažeikiuose gamina Lenkijos įmonė iš Rusiškos naftos, o už kurą mokame kiek daugiau nei kaimynai, bet „kranelio“ niekas nebeužsuks, kaip kad buvo po nepriklausomybės paskelbimo. Kad kuras sunkiai įperkamas didesnei tautos daliai akivaizdu, bet kaltinti monopolisto niekaip neišeina. Taigi kaltinama rinka (pamąstymui: kuro kainoje mokesčiai sudaro daugiau apie pusę). Realiai galimybių sumažinti šią kainą Lietuvoje nėra (nebent sumažinti akcizą ar naudoti daugiau biopriedų), bet ir kaina didėti dėl „apsistumdymo“ vietinėje rinkoje taip pat neturėtų. Mano subjektyvia nuomone šiame sektoriuje jokių „investicijų“ nereikia.

II. Elektra

Elektros sektorius: Lietuva šiuo metu turi pakankamai nuosavų gamybinių pajėgumų pasigaminti visą reikiamą elektros energiją. Dar daugiau: visą (ar beveik visą) elektros energiją Lietuva galėtų pasigaminti nenaudodama iš Rusijos importuojamo kuro (dujų). Tiesa… yra vienas didelis BET: tokia elektros energiją kainuotų kelis kartus daugiau nei dabar, plius iškiltų daug aplinkosauginių problemų (tektų deginti mazutą). Reikia pastebėti: nesibaidant elektros importo (iš Rusijos), o tik atsisakius dujų ir visą trūkstamą energiją perkant rinkoje – elektros kaina vartotojams galėtų net kristi.

Taigi, bent formaliai Lietuvos elektros sektorius yra nepriklausomas nuo vieno šaltinio/tiekėjo. Jei pasižiūrėti į kainas: Lietuva elektros energiją importuoja santykinai pigiai:(kad ir kaip per galvą vesies, už tiek pats nepasigaminsi. Nutiesus linijas į Lenkiją ir Skandinaviją problemą būtų galima sakyti kad išsprendėm. Visi pasamprotavimai apie atominę ar atsinaujinančių dalies didinimo įtaką elektros energetiniam saugumui yra spekuliacijos: tiekimo saugumą šie sprendimai padidintu neženkliai (formaliai žiūrint jis ženkliai padidėtų tik visiškos blokados atveju), o elektros kainą tikriausiai pakeltų (atsinaujinantys, lyginant su importuojama elektra yra brangesni), o pigi atominė tik Sekmoko ir Kubiliaus svajonėse, bet ne realybėje. Neneigiu, kad žiūrint ilgą perspektyvą situacija turės keistis (bent jau atsinaujinančių srityje: jie kažkada taps pigesni už iškastinį kurą), ypač vertinant planuojamus akcizus energetikai bei mokesčius už aplinkos taršą, bet šiandienai situacija yra tokia.

Rašant apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę elektros energijos srityje būtina paminėti ir svajones atsijungti nu IPS/UPS (valdomo Rusijos) ir prisijungti prie europinio UCTE(ENTSO-E) sinchroniškai. Tuomet situacija keistųsi: būtų prarasta galimybė importuoti šiuo metu pigesnę elektros energiją iš RUSIJOS/Ukrainos/Baltarusijos. O ir bendras jungčių pralaidumas (net ir pastačius šiuo metu planuojamas jungtis) būtų nepakankamas užtikrinti pikinį Lietuvos poreikį.  

Mano subjektyvia nuomone, iki pilnos laimės (nepriklausomybės) mums užtektų junties su Švedais. Jungtis su Lenkija irgi nekenktų.

III. Šiluma

Šilumos sektoriuje: situacija yra kiek prastesnė. Šiluma perduoti didesniais atstumais ar importuoti yra praktiškai neįmanoma. Dėl savo specifikos šis sektorius, trumpuoju laiku, energetinio saugumo prasme, yra iš dalies pažeidžiamas. Tiksliau, staigiai nutraukus dujų tiekimą, dalis privačių namų savininkų ir mažųjų šilumos tinklų gali fiziškai nesugebėti pasigaminti reikiamo šilumos kiekio. Didieji šilumos gamintojai privalo turėti alternatyvas ir, bent teoriškai, galėtų atlaikyti dujų tiekimo nutraukimą. Vėlgi turime situacija, kai galima konstatuoti, kad techninis (arba fizinis) energetinis saugumas beveik pasiektas. Iškilti problema gali tik ekonominei saugumo pusei: staigų kainų šuolį šilumos sektoriui atlaikyti būtų žymiai sunkiai nei elektros. Prie to ypač prisideda didelis šildymo kompensacijas gaunančių žmonių kiekis. Jei esama šilumos sektoriaus energetinio saugumo būklė netenkina – Lietuva turi gana neblogą alternatyvą: naudoti vietinius išteklius. O jei tiksliau – biomasę. Tiesa, svajonės, kad perėjus prie biomasės centralizuotai tiekiamas šildymas pigs, mano nuomone, yra nepagrįstos (nebent būtų naudojamos dotacijos ar ES parama). Greičiau suminės gyventoju išlaidos šildymui kils (dėl brangstančių malkų privačiame sektoriuje), bet su esamais resursais galima padidinti energetinę nepriklausomybę. Ar to reikia ? Ar tai ekonomiškai naudinga ? Reikia dėlioti skaičiukus. Iš paskutinių kolegų darytų skaičiavimų – panaudojant žemės ūkio atliekas šilumos gamybai – tai būtų tikslinga. Naudojant vien mediena – dujos tikriausiai pigiau. Manyčiau kad tikslinga būtų vystyti vietinius resursus, nors jie ir mažumėle brangesni.

IV Dujų sektorius

Pat savaime dujų sektorius yra niekam neįdomus (išskyrus Achemą, kuri dujas naudoja kaip žaliavą). Visiems kitiems – dujos tai viena iš kuro rūšių, naudojamų elektros ir šilumos gamyboje, ir po truputi – transporte. Taip, dujos šiuo metu užima didelę Lietuvos energetikos dalį, bet tai tik viena iš kuro rūšių.

O visas tas ėjimas iš proto dėl dujų ir drabstymasis purslais kilo tik dėl to, kad dujos šiuo metu yra pigiausias kuras energetikos sektoriuje (išskyrus anglis, bet su anglimi yra atskira istorija). Jį lengvą naudoti, dujų deginimo įrenginiai yra santykinai pigūs ir greitai pastatomi. Beveik idealus kuras. Vienintelė problema – kad importuojamas jis tik iš vieno šaltini. Gauname tradicinę monopoliją, su labai mažomis galimybėmis ją kontroliuoti. Su vamzdynais paprasta: jie „guli“ Lietuvos teritorijoje, ir dujų perdavimas turi būti vykdomas pagal Lietuvos įstatymus (taip ir nesupratau, kam tas savininkų atskyrimas ir grasinimai nacionalizacija, nebent pripažįstama, kad šalis nepajėgi paruošti veikiančius įstatymus reglamentuojančius dujų perdavimo rinką). Žymiai keblesnė situacija su pačių dujų importų: Gazprom „vietiniais“ įstatymais sunku privesti mažinti kainą, ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuva perka nykstamai mažą jų eksportuojamų dujų kiekį: netinka kaina – nepirk..

Aš niekaip nesuprantu paskutinio skandaliuko ir apsižodžiavimas tarp Sekmoko ir Gazprom dėl „neteisingų“ dujų kainų. Kiek man žinoma, yra sutartis tarp Lietuvos dujų ir Gazprom, kurioje yra „įsiūta“ formulė, kaip skaičiuojama dujų kaina Lietuvai. Jei neklystu, ji per koeficientus suriša išorinių veiksnių (tokių kaip nafta ir mazutas) kainas ir gauname tai ką gauname. Ar gauta kaina „teisinga“ čia jau filosofinis klausimas.

Beje, žiūrint tiesai į akis, dėl aukštos dujų kainos Lietuvai reikėtų kaltinti OPEC. Jie kontroliuoja naftos kainas, nuo kurių priklauso dujų (kaip ir benzino) kaina Lietuvoje. Žinoma, dėl mažesnės kainos su Gazprom derėtis galima (ir reikia), bet vieši kaltinimai nėra labai gera derybų pradžia. O paduoti valdybos narį į tesimą už tai kad jis atstovaują jį paskyrusį akcininką… yra juokinga. Toks juokas pro ašaras.

Bijau, kad šią problemą gali išspręsti tik vieninga ES kainodara. Gaila kad ja nesuinteresuotos didžiosios Gazprom klientės, tokios kaip Vokietija.

Reziumuojant: tikroji problema yra ne Gazprom ar dujų kiną, o šalies nesugebėjimas vystyti savo energetikos sektoriaus proporcingai. Galima tiek Rusiją, tiek Gazprom kaltinti politikavimu, šantažu ar dar kokiomis baisybėmis, bet esmės tai nekeičia: bet kuri kita monopolija elgtųsi lygiai taip pat: stengusi maksimizuoti pelną. O Lietuvos atveju tai reiškia dujų kainas tokiame lygyje, už kurį dar Lietuva pajėgia mokėti. LNG terminalas iš esmės situacijos nepakeis (tik nubrėš maksimalią kainos ribą). Nepaisant to, manau kad terminalas būtų gera investicija, galinti įnešti stabilumo.

Išvados:

Taigi, Lietuva šiuo metu yra praktiškai energetiškai nepriklausoma (technine prasme). Investavus milijardą ar kelis galima padidinti kainų stabilumą (tikriausiai jas pakeliant), bet tik tiek. Per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo stengiamasi diversifikuoti naudojamus kurus, reikalingi sprendimai nebuvo laiku daromi, dėl to ir turime tokia situaciją kokią turime (ne pačią blogiausią). Bet verstis per galvą ir keisti viską iš karto (statyti ir atominę, ir terminalą ir jungtis) taip pat nėra sprendimas. Reikia gyventi pagal savo išgales (kišenę), o skolintis milijardus vien dėl to, kad apsidrausti nuo nelabai tikėtinos rizikos – neūkiška.

P.S.  Pripažinsiu – nesuprantu ko siekia Sekmokas & Co. Naivu būtų tikėtis, kad su Rusų ir Vokiečių kompanijomis pavyktų tas pats fokusas kaip su Leo Lt. Nemanau kad jie savo akcijas atiduos. Derybų strategija rėkiant kad „mane mušą“ ir bėgant skųstis tėveliui į Briuselį irgi nerimta. Ypač kai susidaro įspūdis, kad bendraujama yra išimtinai per spaudą ir teismus.

Mar 172011
 

Įžanga.

Šią temą prisiminiau kai prasidėjo diskusijos dėl Sekmoko interpeliacijos, naudojant iki skausmo pažystamą retorika: tie kas prieš Sekmoką yra Gazprom statytiniai, Lietuvos priešai ar penktoji kolona kovojanti prieš Lietuvos (energetinę) nepriklausomybę. Užsigulėjo jis pas mane juodraščiuose, bet kai ta pati energetikos nepriklausomybės korta vėl buvo mesta ginant būtinybę statyti atominę jėgainę (praktiškai bet kokia kaina) prisiverčiau šį įrašą pabaigti.

Nepriklausomybė. Energetinė.

Ar energetinė nepriklausomybė yra gerai tikriausiai toks klausimas nekyla niekam: visi nori būti nepriklausimi: politiškai, ekonomiškai, energetiškai. Nepaisant to, kiekvienam turėtų kilti klausimas ar aš galiu sau tai leisti (arba kiek tai kainuos). Skaitinėjant energetikos ministro, o ir šiaip valdančiųjų bloko pasisakymus atrodo kad toks klausimas jų nekamuoja. Nelaimė Japonijoje kardinaliai pakeitė situaciją: atominė energetika vėl tapo baubu, prie kurio nenori niekas net prisiliesti, bet Lietuvos tai neliečia. Yra tikslas (o gal tiksliau svajonė): noriu būti energetiškai nepriklausomas !!!!. Visiškai, absoliučiai, negrįžtamai. O kiek tai kainuos – jau ne “tautos” reikalas. Kuriamos strategijos numatančios milijardines statybas. O ar tų milijardinių investicijų, esamų kompanijų draskymo ir akivaizdaus tyčiojimosi iš vieno pagrindinių energetinių resursų tiekėjo  tikrai reikia ? Tokia diskusija kažkodėl nevyksta. „Tauta“ pastatoma prieš faktą: darysime TAIP, o kam tai nepatinka – esat tautos priešai. Penkta kolona.

Kažkur užkulisiuose gimdomi grandioziniai projektai, kurie pilkajai masei pateikiami patraukliai apipavidalinti: reikalavimas atimti vamzdynus ar nustatyti „teisingą“ kainą iš Gazprom perkamoms dujoms, pasistatyti atominę elektrinę, kuri gamintų pigią elektros energiją (ir dar ją eksportuotų), pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių ir taip sumažinti elektros/šilumos kainą… O kai deklaruojamos priemonės duos priešingą rezultatą – tuomet vėl bus ieškoma kaltų.

Kodėl yra žaidžiami tokie žaidimai, pristatinėjamos rožinės vizijos atitrūkusios nuo realybės –  aš neįsivaizduoju. Nesinori tikėti, kad valdžios olimpe sėdi vieni dundukai, kurie nelabai supranta ką daro ar sako… Net jei veiksmas vyksta tik dėl to, kad kažką daryti, reikėtų bent mažumėle pagalvoti apie pasekmes, net ir tas, kurios ateis jau būnant opozicijoje..

Kas yra energetinė nepriklausomybė

Teko nemažai gilintis į energetinės nepriklausomybės problematiką. Iš pažiūros elementarus klausimas: kas yra energetinė nepriklausomybė ir kuo ji matuojama nėra toks jau paprastas. Ypač kai reikia išmatuoti tą nepriklausomybę. Man labiausiai patinkantis energetinės nepriklausomybės apibrėžimas: „patikimas energetinių resursų tiekimas už prieinamą kainą“. Jei energetinio resurso nesugebi įpirkti, tuomet techninis tiekimo patikimumas jau nebeaktualus. Peržiūrėjus energetikos ministerijos atstovų pasisakymus, galima susidaryti įspūdį kad siekiama tik techninės energetinės nepriklausomybės (nes naudos/išlaidų analizė nedaroma: iškeliamas politinis tikslas ir ieškoma techninių sprendimų jam pasiekti). Tiesa, pasakymas „už prieinamą kainą“ yra labai slidus: vienam ji gali būti prieinama.. kitam nelabai. Mano subjektyvia nuomone, visi energetinio saugumo projektai privalo būti analizuojami, vertinant jų kaštus ir potencialiai laukiamą naudą, bei analizuojant ar tai geriausias sprendimas. Pavyzdžiui, tarkim, LNG terminalas dujų kainą (nors, remiantis viešai prieinama informacija, pastačius suskystintų gamtinių dujų importo terminalą a didės ne dujų o elektros, bet tai esmės nekeičia) padidėtų kokiais 3%, bet Lietuva padidintų techninį gamtinių dujų tiekimo patikimumą (kad kaina kris – netikiu). Bet apie tokias „smulkmenas“ niekas nekalba. Liaudžiai pateikiami tik šūkiai apie (techninę) energetinę nepriklausomybę. O jei visai tiksliai apie nepriklausomybę nuo pikto ruso, kuris konkrečiu laiko momentu yra tapatinamas su Gazprom.

Rytoj pratęsiu apie pagrindinius energetinius sektorius atskirai…


Raktai: energetinė nepriklausomybė