Oct 182011
 

Vieša paslaptis, kad pjuvenų briketų kaloringumas (kaitrumas, šilumingumas) daugiau priklauso nuo jų drėgmės (ir pelningumo) nei nuo medienos iš kurios jie padaryti. Degios masės medienos kaloringumas svyruoja tik apie 7% priklausomai nuo medienos rūšies ir sudėties, bet gali skirtis iki dviejų kartų, priklausomai nuo drėgnumo.

Jau esu rašės, kad pasitikėti pardavėjų pateikiama pjuvenų briketų kaloringumo informacija neverta. Pradedant nuo to, kad ne visi pardavėjai turi supratimą kas per biesas yra tas kaloringumas ir baigian tuo.. kad nurodomas kaloringumas gali nebūtinai reikšti tai, ką Jūs galvojate. Pavyzdžiui standartinis kaloringumas, degios masės kaloringumas, sausos masės kaloringumas, darbinės masės kaloringumas ir t.t. 🙂 Taigi, geriausiais būdas, norint iš tiesu sužinoti, kiek energijos turi Jūsų naudojami briketai ją patikrinti patiems.

Matuoti medienos pjuvenų briketų kaloringumą tiesiogiai nesiūlysiu. Namų sąlygomis tai kiek sudėtingas procesas, bet va išmatuoti realų Jūsų naudojamų briketų  drėgnumą ir pelningumą nėra sudėtina.

I Drėgnumo matavimas.

Jūms reikės šių prietaisų:

  1. Mikrobangų krosnelės (1). Galima naudoti tą pačią kur dešreles šildot.
  2. Juvelyrinių svarstyklių (1). Kuo tikslesnės svarstyklės – tuo tikslesnis rezultatas.
  3. Lėkštelės. Nedegančios ir tinkamos naudoti mikrobangėje (1).
  4. Gabaliuko pjuvenų briketo. Maždaug saujos dydžio.

Proceso eiga:

  1. Paimame pjuvenų briketą. Geriausiai tinka iš šviežiai praimto maišiuko vidurio, atsignybiame tinkamo dydžio gabaliuką ir susmulkinam atgal iki pjuvenų.
  2. Pjuvenas pasveriame, tolygiai paleidžiame lėktelėję ir dedame į mikrobangų krosnelę.
  3. Kaitiname po 1 minutę, tol kol nepradeda atsirasti dūmai.
  4. Pasirodžius dūmams išimame ir vėl pasveriame.

Visą skirtumą tarp pirmo ir antros svėrimo sudaro… vanduo.  (kaip paskaičiuoti drėgnumą tikriausiai aiškinti nereikia ? )

II pelningumo matavimas.

Gautą sausą medžio drožlių masę sudeginame. Jei ten tikrai mediena ji turėtų degti puikiai.

Likusius pelenus pasveriame ir turime pelenų kiekį analizuotoje masėje masėje.

Apskaičiuojame kaloringumą

Tarkime kad sausos medienos masės kaloringumas lygus 4510 kcal/kg. Tuomet iš jo reikia atimti briketuose esančius vandenį ir pelenus, bei šiluma reikalinga tam vandeniui išgarinti (250 kcal/litrui, priklausomai nuo temperatūros).

 Tarkime, Jūsų briketų drėgnumas 9%, o peleningumas 2%. Tuomet realiai jūs iš savo briketų kilogramo gali gauti tiek šiluos:

4510 * (1 – 0.09) * (1 – 0.02) – 0.09*250 = 4000 kcal/kg

Bet jeigu Jūsų briketų drėgnumas ne 9% o 18% procentų, tuomet:

4510 * (1 – 0.18) * (1 – 0.02) – 0.18*250 = 3579 kcal

 Kaip pageidavo Praeivis – padariau ir kalkuliatorių. Gal tikrai kam nors pravers… Įvedat drėgnumo ir peleningumo % Ir gaunat kaloringumą panašų į realų.

Drėgnumas:    
 %
Peleningumas:
 %
Kaloringumas:
Kcal  

 

Pabaigai:

Tas pats dėsnis galioja ir su malkom (tik jų drėgnumą išmatuoti mažumėle sunkiau: jis kinta gana ženkliai tap galų ir vidurio). Be to malkas dažniausiai matuoja ertmetiais..

O jei koks nors šaunuolis norės Jums parduoti pjuvenų briketus su 5000 kcal/kg ir didesniu šilumingumu.. galit drąsiai jį pasiųsti.. matuoti jų kaitrumo dar kartą.

 


Raktai: kuro kaloringumas, pjuvenu briketu kaitrumas
Oct 112011
 

 Prieš nepilną mėnesį įsigijau 2.5 tonos anglių Vulkan Premium. Tai standartinė rusiška plauta smulki akmens anglis. Jei visai tiksliai tai DOM 13 – 50mm frakcija, supakuota celofaniniuose maišuose po25 kg. Čia norėjau pasidalinti pirmais deginimo įspūdžiais.

Kaip jau minėjau anglis supakuota storo plastiko maišeliuose po 25 kg (patogu nešioti) ir vežama paletėmis po 50 maišiukų (1,25 tonos paletėje). Beje, pasvėrėme kelis maišiukus: nei vienas iš jų nesvėrė25 kg. Visi po truputėli mažiau. Tikriausiai „nubyrėjo“. Skirtumai žinoma nedideli… bet visi į neigiamą pusę. Maišiukai iš vientiso plastiko ir praktiškai visi su skylėmis: anglis visgi akmuo su aštriais kampais ir plastiką gan lengvai plėšo. Patys maišiukai laikosi, bet juodi „miltai“ gan smagiai byra, kai juos pajudini.

Kitas neigiamas pastebėjimas – anglis šlapia. Nėra taip, kad prapjovus maišiuką bėgtų vanduo, bet drėgmė jaučiasi tiek pačiupinėjus, tiek įmetus į karštą pečių: šnypščia kaip vandens užpylus (tai galima laikyti ir privalumu – angis nedulka).

Apie kaloringumą nieko negaliu pasakyti – neturiu kuo matuoti, bet iš pirmo žvilgsnio šildo panašiai kaip ir visos anglys. Pelenų pastebimai mažiau lyginant su neplauta anglimi, kurią kūrenau praėjusią žiemą. Be to nelabai suprantu, kodėl šios anglies frakciją vadina 13-50 mm. Joje pilna anglies dulkių gerokai mažesnių už 13 mm.

Susumavus visus už ir prieš manu neblogas variantas tiems, kam reikia fasuotos anglies. Kol kas nesigailiu šio pirkinio. Žiūrėsim kaip bus pasibaigus sezonui.

 Reziumuojant.

Privalumai: kompaktiška (paletės apvyniotos celofanu, tinka sandėliuoti lauke o ir maišiukus patogiau naudoti nei nefasuotą), mažai pelenų.

Trūkumai: šlapia (ne tik kad moki už vandenį.. bet jį dar ir išgarinti reikia), svoris „pabyrėjęs“.

P.S. nebepamenu skaičiukų, bet anglis tikriausisi vis dar išlieka pigiausia alternatyva kieto kuro katilams. Bent jau mano Kalvis 2-20 ją labai smagiai vartoja

 


Raktai: akmens anglis vulkan, anglys vulkan, akmens anglis vulkan premium, vulkan premium, kiek kainuoja akmens anglis, vulkan anglys, vulkan anglis, anglis vulkan premium, vulkan premium akmens anglis, anglis
Mar 182011
 

Taigi, to tokios vakarykštės ilgos įžangos pateiksiu pamąstymus kaip aš įsivaizduoju energetinę nepriklausomybę (ir jos priekį) trijuose pagrindiniuose „energetiniuose“ sektoriuose: transporte, šilumos bei elektros sektoriuose.

I.  Transportas

Transporto sektorius Lietuvoje šiuo metu yra visiškai „nepriklausomas“. Galima atsigabenti naftos per Būtingės terminalą ir ją perdirbti Mažeikių gamykloje. Gali atsigabenti jau pagaminto automobilinio kuro. Tiesa, beziną/dyzeliną Mažeikiuose gamina Lenkijos įmonė iš Rusiškos naftos, o už kurą mokame kiek daugiau nei kaimynai, bet „kranelio“ niekas nebeužsuks, kaip kad buvo po nepriklausomybės paskelbimo. Kad kuras sunkiai įperkamas didesnei tautos daliai akivaizdu, bet kaltinti monopolisto niekaip neišeina. Taigi kaltinama rinka (pamąstymui: kuro kainoje mokesčiai sudaro daugiau apie pusę). Realiai galimybių sumažinti šią kainą Lietuvoje nėra (nebent sumažinti akcizą ar naudoti daugiau biopriedų), bet ir kaina didėti dėl „apsistumdymo“ vietinėje rinkoje taip pat neturėtų. Mano subjektyvia nuomone šiame sektoriuje jokių „investicijų“ nereikia.

II. Elektra

Elektros sektorius: Lietuva šiuo metu turi pakankamai nuosavų gamybinių pajėgumų pasigaminti visą reikiamą elektros energiją. Dar daugiau: visą (ar beveik visą) elektros energiją Lietuva galėtų pasigaminti nenaudodama iš Rusijos importuojamo kuro (dujų). Tiesa… yra vienas didelis BET: tokia elektros energiją kainuotų kelis kartus daugiau nei dabar, plius iškiltų daug aplinkosauginių problemų (tektų deginti mazutą). Reikia pastebėti: nesibaidant elektros importo (iš Rusijos), o tik atsisakius dujų ir visą trūkstamą energiją perkant rinkoje – elektros kaina vartotojams galėtų net kristi.

Taigi, bent formaliai Lietuvos elektros sektorius yra nepriklausomas nuo vieno šaltinio/tiekėjo. Jei pasižiūrėti į kainas: Lietuva elektros energiją importuoja santykinai pigiai:(kad ir kaip per galvą vesies, už tiek pats nepasigaminsi. Nutiesus linijas į Lenkiją ir Skandinaviją problemą būtų galima sakyti kad išsprendėm. Visi pasamprotavimai apie atominę ar atsinaujinančių dalies didinimo įtaką elektros energetiniam saugumui yra spekuliacijos: tiekimo saugumą šie sprendimai padidintu neženkliai (formaliai žiūrint jis ženkliai padidėtų tik visiškos blokados atveju), o elektros kainą tikriausiai pakeltų (atsinaujinantys, lyginant su importuojama elektra yra brangesni), o pigi atominė tik Sekmoko ir Kubiliaus svajonėse, bet ne realybėje. Neneigiu, kad žiūrint ilgą perspektyvą situacija turės keistis (bent jau atsinaujinančių srityje: jie kažkada taps pigesni už iškastinį kurą), ypač vertinant planuojamus akcizus energetikai bei mokesčius už aplinkos taršą, bet šiandienai situacija yra tokia.

Rašant apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę elektros energijos srityje būtina paminėti ir svajones atsijungti nu IPS/UPS (valdomo Rusijos) ir prisijungti prie europinio UCTE(ENTSO-E) sinchroniškai. Tuomet situacija keistųsi: būtų prarasta galimybė importuoti šiuo metu pigesnę elektros energiją iš RUSIJOS/Ukrainos/Baltarusijos. O ir bendras jungčių pralaidumas (net ir pastačius šiuo metu planuojamas jungtis) būtų nepakankamas užtikrinti pikinį Lietuvos poreikį.  

Mano subjektyvia nuomone, iki pilnos laimės (nepriklausomybės) mums užtektų junties su Švedais. Jungtis su Lenkija irgi nekenktų.

III. Šiluma

Šilumos sektoriuje: situacija yra kiek prastesnė. Šiluma perduoti didesniais atstumais ar importuoti yra praktiškai neįmanoma. Dėl savo specifikos šis sektorius, trumpuoju laiku, energetinio saugumo prasme, yra iš dalies pažeidžiamas. Tiksliau, staigiai nutraukus dujų tiekimą, dalis privačių namų savininkų ir mažųjų šilumos tinklų gali fiziškai nesugebėti pasigaminti reikiamo šilumos kiekio. Didieji šilumos gamintojai privalo turėti alternatyvas ir, bent teoriškai, galėtų atlaikyti dujų tiekimo nutraukimą. Vėlgi turime situacija, kai galima konstatuoti, kad techninis (arba fizinis) energetinis saugumas beveik pasiektas. Iškilti problema gali tik ekonominei saugumo pusei: staigų kainų šuolį šilumos sektoriui atlaikyti būtų žymiai sunkiai nei elektros. Prie to ypač prisideda didelis šildymo kompensacijas gaunančių žmonių kiekis. Jei esama šilumos sektoriaus energetinio saugumo būklė netenkina – Lietuva turi gana neblogą alternatyvą: naudoti vietinius išteklius. O jei tiksliau – biomasę. Tiesa, svajonės, kad perėjus prie biomasės centralizuotai tiekiamas šildymas pigs, mano nuomone, yra nepagrįstos (nebent būtų naudojamos dotacijos ar ES parama). Greičiau suminės gyventoju išlaidos šildymui kils (dėl brangstančių malkų privačiame sektoriuje), bet su esamais resursais galima padidinti energetinę nepriklausomybę. Ar to reikia ? Ar tai ekonomiškai naudinga ? Reikia dėlioti skaičiukus. Iš paskutinių kolegų darytų skaičiavimų – panaudojant žemės ūkio atliekas šilumos gamybai – tai būtų tikslinga. Naudojant vien mediena – dujos tikriausiai pigiau. Manyčiau kad tikslinga būtų vystyti vietinius resursus, nors jie ir mažumėle brangesni.

IV Dujų sektorius

Pat savaime dujų sektorius yra niekam neįdomus (išskyrus Achemą, kuri dujas naudoja kaip žaliavą). Visiems kitiems – dujos tai viena iš kuro rūšių, naudojamų elektros ir šilumos gamyboje, ir po truputi – transporte. Taip, dujos šiuo metu užima didelę Lietuvos energetikos dalį, bet tai tik viena iš kuro rūšių.

O visas tas ėjimas iš proto dėl dujų ir drabstymasis purslais kilo tik dėl to, kad dujos šiuo metu yra pigiausias kuras energetikos sektoriuje (išskyrus anglis, bet su anglimi yra atskira istorija). Jį lengvą naudoti, dujų deginimo įrenginiai yra santykinai pigūs ir greitai pastatomi. Beveik idealus kuras. Vienintelė problema – kad importuojamas jis tik iš vieno šaltini. Gauname tradicinę monopoliją, su labai mažomis galimybėmis ją kontroliuoti. Su vamzdynais paprasta: jie „guli“ Lietuvos teritorijoje, ir dujų perdavimas turi būti vykdomas pagal Lietuvos įstatymus (taip ir nesupratau, kam tas savininkų atskyrimas ir grasinimai nacionalizacija, nebent pripažįstama, kad šalis nepajėgi paruošti veikiančius įstatymus reglamentuojančius dujų perdavimo rinką). Žymiai keblesnė situacija su pačių dujų importų: Gazprom „vietiniais“ įstatymais sunku privesti mažinti kainą, ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuva perka nykstamai mažą jų eksportuojamų dujų kiekį: netinka kaina – nepirk..

Aš niekaip nesuprantu paskutinio skandaliuko ir apsižodžiavimas tarp Sekmoko ir Gazprom dėl „neteisingų“ dujų kainų. Kiek man žinoma, yra sutartis tarp Lietuvos dujų ir Gazprom, kurioje yra „įsiūta“ formulė, kaip skaičiuojama dujų kaina Lietuvai. Jei neklystu, ji per koeficientus suriša išorinių veiksnių (tokių kaip nafta ir mazutas) kainas ir gauname tai ką gauname. Ar gauta kaina „teisinga“ čia jau filosofinis klausimas.

Beje, žiūrint tiesai į akis, dėl aukštos dujų kainos Lietuvai reikėtų kaltinti OPEC. Jie kontroliuoja naftos kainas, nuo kurių priklauso dujų (kaip ir benzino) kaina Lietuvoje. Žinoma, dėl mažesnės kainos su Gazprom derėtis galima (ir reikia), bet vieši kaltinimai nėra labai gera derybų pradžia. O paduoti valdybos narį į tesimą už tai kad jis atstovaują jį paskyrusį akcininką… yra juokinga. Toks juokas pro ašaras.

Bijau, kad šią problemą gali išspręsti tik vieninga ES kainodara. Gaila kad ja nesuinteresuotos didžiosios Gazprom klientės, tokios kaip Vokietija.

Reziumuojant: tikroji problema yra ne Gazprom ar dujų kiną, o šalies nesugebėjimas vystyti savo energetikos sektoriaus proporcingai. Galima tiek Rusiją, tiek Gazprom kaltinti politikavimu, šantažu ar dar kokiomis baisybėmis, bet esmės tai nekeičia: bet kuri kita monopolija elgtųsi lygiai taip pat: stengusi maksimizuoti pelną. O Lietuvos atveju tai reiškia dujų kainas tokiame lygyje, už kurį dar Lietuva pajėgia mokėti. LNG terminalas iš esmės situacijos nepakeis (tik nubrėš maksimalią kainos ribą). Nepaisant to, manau kad terminalas būtų gera investicija, galinti įnešti stabilumo.

Išvados:

Taigi, Lietuva šiuo metu yra praktiškai energetiškai nepriklausoma (technine prasme). Investavus milijardą ar kelis galima padidinti kainų stabilumą (tikriausiai jas pakeliant), bet tik tiek. Per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo stengiamasi diversifikuoti naudojamus kurus, reikalingi sprendimai nebuvo laiku daromi, dėl to ir turime tokia situaciją kokią turime (ne pačią blogiausią). Bet verstis per galvą ir keisti viską iš karto (statyti ir atominę, ir terminalą ir jungtis) taip pat nėra sprendimas. Reikia gyventi pagal savo išgales (kišenę), o skolintis milijardus vien dėl to, kad apsidrausti nuo nelabai tikėtinos rizikos – neūkiška.

P.S.  Pripažinsiu – nesuprantu ko siekia Sekmokas & Co. Naivu būtų tikėtis, kad su Rusų ir Vokiečių kompanijomis pavyktų tas pats fokusas kaip su Leo Lt. Nemanau kad jie savo akcijas atiduos. Derybų strategija rėkiant kad „mane mušą“ ir bėgant skųstis tėveliui į Briuselį irgi nerimta. Ypač kai susidaro įspūdis, kad bendraujama yra išimtinai per spaudą ir teismus.

Mar 172011
 

Įžanga.

Šią temą prisiminiau kai prasidėjo diskusijos dėl Sekmoko interpeliacijos, naudojant iki skausmo pažystamą retorika: tie kas prieš Sekmoką yra Gazprom statytiniai, Lietuvos priešai ar penktoji kolona kovojanti prieš Lietuvos (energetinę) nepriklausomybę. Užsigulėjo jis pas mane juodraščiuose, bet kai ta pati energetikos nepriklausomybės korta vėl buvo mesta ginant būtinybę statyti atominę jėgainę (praktiškai bet kokia kaina) prisiverčiau šį įrašą pabaigti.

Nepriklausomybė. Energetinė.

Ar energetinė nepriklausomybė yra gerai tikriausiai toks klausimas nekyla niekam: visi nori būti nepriklausimi: politiškai, ekonomiškai, energetiškai. Nepaisant to, kiekvienam turėtų kilti klausimas ar aš galiu sau tai leisti (arba kiek tai kainuos). Skaitinėjant energetikos ministro, o ir šiaip valdančiųjų bloko pasisakymus atrodo kad toks klausimas jų nekamuoja. Nelaimė Japonijoje kardinaliai pakeitė situaciją: atominė energetika vėl tapo baubu, prie kurio nenori niekas net prisiliesti, bet Lietuvos tai neliečia. Yra tikslas (o gal tiksliau svajonė): noriu būti energetiškai nepriklausomas !!!!. Visiškai, absoliučiai, negrįžtamai. O kiek tai kainuos – jau ne “tautos” reikalas. Kuriamos strategijos numatančios milijardines statybas. O ar tų milijardinių investicijų, esamų kompanijų draskymo ir akivaizdaus tyčiojimosi iš vieno pagrindinių energetinių resursų tiekėjo  tikrai reikia ? Tokia diskusija kažkodėl nevyksta. „Tauta“ pastatoma prieš faktą: darysime TAIP, o kam tai nepatinka – esat tautos priešai. Penkta kolona.

Kažkur užkulisiuose gimdomi grandioziniai projektai, kurie pilkajai masei pateikiami patraukliai apipavidalinti: reikalavimas atimti vamzdynus ar nustatyti „teisingą“ kainą iš Gazprom perkamoms dujoms, pasistatyti atominę elektrinę, kuri gamintų pigią elektros energiją (ir dar ją eksportuotų), pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių ir taip sumažinti elektros/šilumos kainą… O kai deklaruojamos priemonės duos priešingą rezultatą – tuomet vėl bus ieškoma kaltų.

Kodėl yra žaidžiami tokie žaidimai, pristatinėjamos rožinės vizijos atitrūkusios nuo realybės –  aš neįsivaizduoju. Nesinori tikėti, kad valdžios olimpe sėdi vieni dundukai, kurie nelabai supranta ką daro ar sako… Net jei veiksmas vyksta tik dėl to, kad kažką daryti, reikėtų bent mažumėle pagalvoti apie pasekmes, net ir tas, kurios ateis jau būnant opozicijoje..

Kas yra energetinė nepriklausomybė

Teko nemažai gilintis į energetinės nepriklausomybės problematiką. Iš pažiūros elementarus klausimas: kas yra energetinė nepriklausomybė ir kuo ji matuojama nėra toks jau paprastas. Ypač kai reikia išmatuoti tą nepriklausomybę. Man labiausiai patinkantis energetinės nepriklausomybės apibrėžimas: „patikimas energetinių resursų tiekimas už prieinamą kainą“. Jei energetinio resurso nesugebi įpirkti, tuomet techninis tiekimo patikimumas jau nebeaktualus. Peržiūrėjus energetikos ministerijos atstovų pasisakymus, galima susidaryti įspūdį kad siekiama tik techninės energetinės nepriklausomybės (nes naudos/išlaidų analizė nedaroma: iškeliamas politinis tikslas ir ieškoma techninių sprendimų jam pasiekti). Tiesa, pasakymas „už prieinamą kainą“ yra labai slidus: vienam ji gali būti prieinama.. kitam nelabai. Mano subjektyvia nuomone, visi energetinio saugumo projektai privalo būti analizuojami, vertinant jų kaštus ir potencialiai laukiamą naudą, bei analizuojant ar tai geriausias sprendimas. Pavyzdžiui, tarkim, LNG terminalas dujų kainą (nors, remiantis viešai prieinama informacija, pastačius suskystintų gamtinių dujų importo terminalą a didės ne dujų o elektros, bet tai esmės nekeičia) padidėtų kokiais 3%, bet Lietuva padidintų techninį gamtinių dujų tiekimo patikimumą (kad kaina kris – netikiu). Bet apie tokias „smulkmenas“ niekas nekalba. Liaudžiai pateikiami tik šūkiai apie (techninę) energetinę nepriklausomybę. O jei visai tiksliai apie nepriklausomybę nuo pikto ruso, kuris konkrečiu laiko momentu yra tapatinamas su Gazprom.

Rytoj pratęsiu apie pagrindinius energetinius sektorius atskirai…


Raktai: energetinė nepriklausomybė
Dec 152010
 

 

Laisvalaikiu dėliojuosi skirtingų kuro rūšių, skirtų deginti kieto kuro katiluose, palyginimo skaičiuoklę ir užkliuvo Lietuvoje pardavinėjamų briketų kaloringumas. Bandau nuspręsti, kuris kuras, skirtas nuosavam namui šildyti, yra pigiausias (kai kieto kuro katilas jau stovi).

Jei kas nežinot, tai kaloringumas – yra skaičius, nurodantis, kiek energijos išskirs vienas kuro masės vienetas. Dažniausiai matuojamas kilo kalorijomis kilogramui kurio (kcal/kg). Kartais mega džiauliais (MJ). Nesvarbu kuo bematuosi, bet tai vienas svarbiausių skaičių rodančio kuro kokybę, ir nusakančiu kiek gi šilumos galima gauti jį sudeginus.

Grįžtant prie kaloringumo. Visos medienos (tiek drebulės tiek ąžuolo) kaloringumas yra panašus (skiriasi tik tankis). Visiškai sausos medienos kaloringumas yra lygus apie 4510 kcal/kg (apie 19 MJ/kg). Kuo mediena drėgnesnė – tuo kaloringumas mažesnis (pvz. nedžiovintos medienos deginamos centralizuotai tiekiamos šilumos katiluose dažniausiai nesiekia ir 2000 kcal/kg).

Kurui skirti briketai dažniausiai gaminami iš medienos (pjuvenų), jas džiovinant ir spaudžiant. Dėl to pjuvenų briketų kaloringumas dažniausiai yra didesnis net už džiovintų malkų, bet neturėtų viršyti sausos medienos kaloringumo (t.y. 4510 kcal/kg arba 19 MJ/kg). Apžiūrėjus užsienio internetinėse svetainėse siūlomus pjuvenų briketų – jų kaloringumas dažniausiai svyruoja apie 4300 kcal arba 18 MJ. Teko matyti kelių Lietuvoje pagamintų pjuvenų briketų laboratorinių tyrimų rezultatų – jie irgi yra panašūs.

Visiškai kitokia situacija tarp Lietuvos briketų pardavėjų. Praktiškai nėra pardavėjų, deklaruojančių, kad jų siūlomų briketų kaloringumas mažesnis nei 4400 kcal (tiksliau peržiūrėjęs kelias dešimtis pardavėjų radau tik du tokius). Dauguma pardavėjų deklaruoja, kad jų parduodami briketai turi ne mažesnį nei 4500 kcal/kg kaloringumą. Labai madinga visiškai nenurodyti kaloringumo.

Atsiranda šaunuolių, kurie nurodo protu nesuvokiamą kaloringumą. Čia tikriausiai lyderis – briketa.lt, kuri deklaruoja, kad jų parduodamų ąžuolo briketų kaloringumas 6200 kcal/kg. Vos ne akmens anglis gaunasi. Gal jie į savo briketus maišo paraką.. kad padidinti kaloringumą ? Dar vienas iš įdomesnių pavyzdžių – Senukai. Jie kaloringumą matuoja kg/dm3. Tankis taip pat yra svarbus, briketų kokybę aprašantis rodiklis, tik jis nelabai ką turi bendro su kaloringumu. Šiuo atveju deklaruojamas Lietuvoje parduodamų briketų tankis yra lygus minimaliam reikalaujamam pvz. pagal Vokietijos standartus: 1kg/dm3.

briketa.lt deklaruojami kaloringumai

Išvada: spręsti apie Lietuvoje parduodamų briketų kokybę iš deklaruojamų verčių yra neįmanoma, nes pardavėjų nurodomas kaloringumas, tikriausiai, nereiškia visiškai nieko. Vienu nurodo vidutinį kaloringumą, kiti maksimalų, treti sausos arba tik degios masės kaloringumą, ketvirti ima „nusirašo“ nuo kaimyno. O kol kas – deklaruojamas briketų kaloringumas tai tik eilinis reklaminis triukas. Nenustebčiau jei drėgnumo ir peleningumo duomenys taip pat nebūtų visai tikslūs. Objektyviai nuspręsti kurie briketai labiausiai tinka Jūsų namo šildymui – neįmanoma, bet jei perkate kokybiškus pjuvenų briketus, jų kaloringumas bus 4200-4400 kcal/kg. Jei perkate nekokybiškus… jis bus mažesnis. Nepriklausomai nuo to, ką deklaruoja gamintojai.

www.senukai.lt deklaruojamas kaloringumas

www.senukai.lt deklaruojamas kaloringumas

Kaip namų sąlygomis nustatyti pjuvenų briketų kaloringumą galima paskaityti čia.

 


Raktai: kieto kuro kaloringumas, briketu kaloringumas, durpiu briketu kaloringumas, pjuvenų briketų kaloringumas, akmens anglies briketai, ažuolo briketai, akmens anglies kaloringumas, malku kaloringumas, medžio briketu kaloringumas, kaloringumas