Dar vienos daugiabučių renovavimo aferos metmenys

 Ekonomika  12 Responses »
Jul 172012
 

Arba konservatoriškas komunizmo ilgesys

Kuo toliau šalį valdo Kubilius & Co, tuo labiau šis valdymas „nešą į kairę“. Galime prisiminti, kad tik atėję į valdžią konservatoriai „perpirko“ VST. Visą jų kadenciją tik ir girdėjosi pareiškimai apie poreikį ką nors nacionalizuoti: tai dujų perdavimo tinklus, tai šilumos ūkį. Ne mažiau „kairuoliškai“ skamba ir naujas premjero palaikomas pasiūlymas renovuoti daugiabučius savivaldybės lėšomis (vėliau, galbūt per sumažėjusias šildymo sąskaitas išleistus pinigus atsiimant iš gyventojų). Iš pirmo žvilgsnio idėja atrodo labai patraukliai (jei neklystu ji yra paremta „užsienio praktika“ ir Lietuvoje sklando jau daugiau nei dešimtmetį): gyventojams nereikia nieko užstatyti ar įsipareigoti bankams, įmonė (privati) užsiimanti renovacijos organizavimu pinigus atsiima per sumažėjusi šilumos suvartojimą (dėl to ji suinteresuota kad šis sumažėjimas būtų kuo didesnis). Be to vienai įmonei vystant kelis renovacijos projektus atsiranda galimybė skolintis pigiau ir bent dalinai diversifikuoti gyventojų nemokumo riziką.

Realybė, mano nuomone, kiek kitokia: visų pirma renovacija apima ne tik priemones skirtas sumažinti šilumos suvartojimą, bet ir kapitalinį namo ir jo sistemų remontą, dėl to investicijos vien šilumos sutaupymas neatpirks Ypač per verslui patrauklų terminą. Jei tokią renovaciją organizuos savivaldybė ar jos sukurta VŠĮ turėsime tipinė finansinės katastrofos scenarijų: politinių vėjų blaškomi valdininkai (ar politiniai VŠĮ vadovai) neturi nei atsakomybės nei paskatų (o dažnai ir kompetencijos) užtikrinti efektyvų renovacijos procesą. Jei trumpai – gausime daug nedidelių valdovų rūmų išsibarsčiusių po visą respubliką (nekalbant jau apie tai, kad skolintis pinigų didelei daliai savivaldybių neleistų šiuo metu galiojantys limitai).

Kita, grynai lietuviška tokio renovavimo būdo problema: komforto lygis. Niekam nepaslaptins, kad senuose daugiabučiuose vidaus temperatūra žiemą gali nukristi gerokai žemiau sanitarių normų (18 laipsnių). Pačiam yra tekę gyventi daugiabutyje, kur šaltomis žiemos naktimis temperatūra nukrisdavo iki12 laipsnių). Turiu negerą įtarimą, kad atlikus renovaciją „investuotojo“ lėšomis namo gyventojų komforto  poreikis ženklai pakils (iki kokių 20-21 laipsnio) ir realus energijos reikalingos pastato apšildymui sutaupymas taps gerokai mažesnis nei tikimasi.

Be to toks renovavimo būdas nesprendžia didelių sąskaitų už šildymą problemos: jos lieka tokios pat ar bent jau panašios. Tiesa, namas taps išoriškai patrauklesnis, o ir valstybės mastu renovacija yra gerai: didėja užimtumas, gerėja užsienio prekybos balansas.

Pabaigai: ir pats principas, kad ateina geras dėdė politikas (savivaldybės) ir sutvarko tavo namą.. nemokama man nepatinka (ir nėra konservatoriškas). Tokiu būdu siunčiami labai blogi signalai gyventojams, ne tik mažinantys asmeninę atsakomybę už save (ir savo būstą) bet ir premijuojantis tinginius ir lodarius: pats nieko nedarai.. kiti ateina ir padaro. Ir kaip visada lieka nuskriausti individualių namų savininkai, kurie turi mokėti už kolūkiečių gerovę.

 

Priversti vartoti

 Laisvalaikis  6 Responses »
Jun 132012
 

Apie tai, kodėl daiktai tarnauja vis trumpiau o mes vartojame vis daugiau

Retkarčiais laisvalaikiu su filosoffu padiskutuojam apie Oil peak, eksponentinį ekonomikos augimą bei greitą pasaulio (world as we know) pabaigą. Po vienos tokios diskusijos ir gimė čia išdėstyti samprotavimai

Kad dabartinis pasaulis, kuriame mes gyvename „suktusi“ ekonomika turi augti. Ir ne šiaip augti, o eksponentiškai. Kitaip būti nebegali, nes viskas tiek privatus verslas tiek valstybių biudžetai yra paremti skolomis, kurias reikia atiduoti su realiomis palūkanomis. Kai tiktai augimas sustoja turime dideles ekonomines problemas (kurias, tikriausiai, dabar ir matome). Nesigilinant į globalias problemas ir artėjančią dieną X, kai bus pasauliui paaiškinta.. kad tie spalvoti popieriukai, vadinami pinigais tėra… spalvoti popieriukai ir nieko daugiau (tikiuosi aš jos nesulauksiu) pažiūrėkime kaip tai veikia prekių rinkas. Bet kitas šios problemos aspektas – kompanijų nuolatinis poreikis augti (ir duoti vis didesnį pelną liečią kiekvieną mūsų čia ir dabar).

Tyriausiai pastebėjote, kad kuo toliau, tuo daiktai mums tarnauja trumpiau. Ir tai ne vien subjektyvūs pastebėjimai, kad „seniau viskas buvo geriau“ ar noras turėti naujesnį daiktą. Tam, mano nuomone, yra ir objektyvių priežasčių, pagrindinės kurių tiesiogiai susietos su kompanijų poreikiu nuolat plėstis ir auginti pelną:

  1. Kaštų minimizavimas – naudojant mažiau medžiagų ir renkantis jas kuo pigesnes. Iš pradžių metalą pakeitė plastikas. Vėliau plastiką pakeitė.. gerokai mažiau plastiko. Tai prisideda prie produktų tarnavimo laiko trumpėjimo.
  2. Ne mažiau svarbus aspektas ir kompanijų noras parduoti kuo daugiau produktų. Aiškų, Azijos, Afrikos rinkos auga ir plečiasi, bet norisi didinti pardavimus ir JAV ar ES, kur gyventojų skaičius neauga. Reiškia reikia trumpinti produktų tarnavimo amžių. Tai galima daryti labai įvairiais būdais: pvz. dažnai išleidžiant į rinką naujus modelius. Arba produkciją gaminant taip, kad ji greitai „susidėvėtų”.

Apple šio reiškinio puikus pavyzdys. Kepa kasmet po naują iPhone, iPodą ir dar visa krūvą kitų i… automatiškai paversdama praėjusius modelius nebemadinga seniena. Nors tiek naujesnis tiek senesnis vienodai puikiai atlieka savo pagrindines funkcijas. Ir tokių pavyzdžių pilna aplinkui. Prieš 5 metus į pensiją išleidau savo barzdaskutę, nes net oficialūs gamintojo atstovai (Panasonic) negalėjo jai gauti tikelio. Net visagalis ebay nebegalėjo padėti. Panaši situacija ir su mano naudojamu Grundfoss vandens siurbliu: slėgio rėlės jam gauti nebeįmanoma. Nešiojami kompiuteriai irgi nenori tarnauti ilgiau nei 2-3 metus. Ir tokių pavyzdžių daugybė.

Taip mes verčiami vartoti vis daugiau ir daugiau. Ir ekonomika kyla. Jei ne eksponente tai bent jau labai panašiai.

Pasakysiu dar daugiau: kompanijos nebekonkuruoja tarpusavyje produkto kokybe ar net savybėmis (nes globalizacija visus siūlomus produktus praktiškai suniveliavo). Jei nesi būtent TV ekspertas, tikriausiai nesugebėsi pasakyti kuo skiriasi LG televizoriaus bazinis modelis nuo bazinio Samsung, net ir perskaitęs viską, ką abi kompanijos skelbia savo tinklapyje. Dar daugiau: tikriausiai nelabai sugebėsi pasakyti kuo skiriasi (tarkim Samsung) atskirų klasių televizoriai. Beje, jei kam įdomu kuo skyrėsi 2011 metų Samsung 7 klasės LED TV nuo 8 klasės LED TV galiu apšviesti – KORPUSU (tiksliau priekine panele). Abiejų aparatų „viduriai“ buvo identiški. Panašu kad ir 2012 metu modeliai skiriasi tik tuo.

Tarpusavyje kompanijos konkuruoja tik reklama. Spalvotais paveikslėliais ir smegenų pudrinimu. Ir kas joms daugiau belieka.. kai eiliniam vartotojui visa siūloma pasirinkimo gama – beveik unifikuoti produktai, besiskiriantys tik firmos pavadinimu ir spalvotu įpakavimu.

Pabaigai ne visai į temą:

Beje, pastebėjau įdomią tendenciją (kuri nėra nauja, bet taip akivaizdžiai su ja susidūriau tik neseniai): kompanijos siekia parduoti ne produktą o paslaugą. Už kurią galėtų pastoviai imti pinigus. Taip sukapsi didesnė suma… ir vartotojui neatrodo taip baisiai (čia panašiai kaip Omnitel telefonai už 1 lt + neprakalbamas telefono mokestis dar.. 5-10-15 Lt :). Naujausias šios tendencijos pavyzdys – automobilis ! Jei visai tiksliai Renault twizy (žinoma jei šitą agregatą galima vadinti automobiliu).  Bent jau UK jis siūlomas kaip automobilis + akumuliatorių nuoma. Už “geležį” sumoki 6000 svarų ir po to kasmet primoki dar po 700. Taip savininkas patampa vartotoju (šiaip – genialus sprendimas).

Mokesčių piramidė

 Komentarai, Laisvalaikis  33 Responses »
Apr 102012
 

Kad pas mane legaliai, per UAB, dirbantis žmogus (pavadinkim jį X) „į rankas“ gautų 100 litų aš UAB‘ui turiu sumokėti ne mažiau 208,45 Lt. Ir čia tik mokesčiai, be UAB‘o pelno ir pridėtinių išlaidų.

Kad žmogus X, pas save dirbančiam kitos UAB žmogui (pavadinkim jį Y) „į rankas“ galėtų sumokėti 100 litų, jis savo UAB privalo sugeneruoti 434, 51 Lt.  Tuomet jis gautų 208,45 Lt. „į rankas“, kuriuos sumokėtų antrajam UAB, kuris galėtų išmokėti darbuotojui Y 100 Lt. „į rankas“. Jei aš uždirbu 100 Lt į dieną ir noriu pasisamdyti tiek pat uždirbantį specialistą.. turiu “parduoti produkto už 434,51 Lt.

Tai pati elementariausia buitinė situacija, kai vienas samdomas darbuotojas samdo kitą samdomą darbuotoją. 100 Litų/dienai reiškia maždaug 2000 Lt atlygį „į rankas“.

Trečias laiptelis būtų 905,73 Lt., ketvirtas 1888 Lt ir t.t. Geriau nei MMM.

Šiaip mintys, pabandžius paskaičiuoti kokia maksimali galima meistrelių stačiusių pas mane langus alga. Arba kokia minimali marža parduotuvės, per diena turinčios 1-2 klientus.  Arba pabandžius įvertinti kokį konkurencinė pranašumą turi nelegaliai dirbantis tipelis.

Beje, ar pastebėjote, kad firmų ir patentininkų kainos skiriasi ne daugiau 30%. O nelegalai dažniausiai nori panašiai kiek patentininkai ? Ar yra nors vienas tikintis, kad statybinės kontoros sumoka visus mokesčius ?

Idealus darbuotojas – valkata be šaknų

 Emocijos  8 Responses »
Apr 022012
 

Pasiklausius laisvos rinkos ir „vakarietiško“ gyvenimo būdo apologetų darbo jėgos mobilumas tai viena iš pagrindinių darbuotojo vertybių. JAV tai vykstą jau ne vieną dešimtmetį, bet ES tai santykinai nesenas reiškinys.

Pagrindinis mobilaus darbuotojo privalumas (netgi remiamas ES struktūriniais fondais) tai… jo mobilumas. Galimybė bet kada susirinkti „manatkes“ ir persikelti dirbti į kitą vietą. Skamba patraukliai: migruojame ten kur labiausiai vertinami konkretūs įgūdžiai (ir kur tikriausiai alga geriausia). Sutikit, tikrai graži idėja: ir pasaulio pamatom ir uždirbam daugiau. Visi tokie gražūs kosmopolitai, pasaulio piliečiai.

Be tai tik fasadas. Gražus įpakavimas skirtas „parduoti“ mobilumą. Yra ir kita medalio pusė, o dvi pagrindinės:

Visų pirma, kad žmogus (arba darbo jėga) būtų mobilus jis neturi būti prisirišęs prie konkrečios vietos (t.y. jo su dabartine gyvenama vieta neturi niekas stipriai saistyti). Aš galiu sugalvoti tik kelias esmines priežastis, kurios riša žmogų prie vietos, kurioje jis gyvena: šeima (ypač su vaikais), nuosavybė (namas), patriotiškumas (galima vadinti įvairiai nuo nacionalizmo iki priimtinos socialinės aplinkos). Taigi, idealaus mobilaus darbuotojo niekas neriša su miestu ar šalimi, kuriame jis gyvena. Jis čia tiks svečias, pasiruošęs bet kada išvykti. Dėl to ir elgiasi ne kaip šeimininkas, o kaip svečias.

Kita didelė mobilumo blogybė – jis didina disproporcijas. T.y. turtingos šalys, galinčios mokėti didesniu pinigus už bet kokį darbą susirenka darbuotojų elitą. Tai ne tik darbininkai, bet ir vadovai, kūrėjai, mokslininkai. Taip esamas atotrūkis tarp „labai“ ir „nelabai“ išsivysčiusių (o tiksliau ekonomiškai pajėgių) šalių linkęs didėti (tiesa.. yra išimčių iš taisyklės, bet jos susijusios su intelektualinės nuosavybės vagystėmis, kurioms dabar paskelbtas karas iki sunaikinimo. Šiuo metu tuo gali sau leisti užsiiminėti tik didelės ir santykinai stiprios valstybės). Manau kiekvienas vis dar likęs Lietuvoje tai jaučia.

Toks mobilus darbuotojas yra idealus vartotojas ir ekonomikos variklis. Jis neturi realaus turto (real estate), dėl to visas pajamas arba išmėto naujiems blizgučiams (skudurai, auto, telefonai), arba atiduoda bankams.  Tik kas laukia visuomenių, sudarytų iš idealių darbuotojų/vartotoji, kurie iš esmės tėra infantiliški vienišiai be nuolatinės gyvenamos vietos (bomžai).

Kaip įsigyti kredito uniją už 5000 Lt

 Ekonomika  7 Responses »
Mar 222012
 

Arba kredito unijos perėmimo scenarijai

Yra toks finansinis darinys pasaulyje – kredito unijos. Lietuvoje jos įgyja vis didesnį populiarumą, kartais net idealizuojamos, kaip išsigelbėjimas nuo skandinaviškų bankų lupikavimo. Iš tiesų sutinku, kad kredito unijų taikomi komisiniai atrodo labai patraukliai po „bendradarbiavimo“ su skandinavais, net įvertinus 100 Lt pajų ir 25 Lt „stojimo administravimo“ mokestį. Tai šviesioji kredito unijų pusė, kurią tik ir mato dauguma besinaudojančių jų paslaugomis…

Šį pirmadienį buvau Akademinės kredito unijos (AKU) pakartotiniame pajininkų susirinkime (pirmas neįvyko, jei kam įdomu buvo kviečiamas vidurį darbo dienos kokių 5 kvadratų dydžio kabinete, jame susirinko… 7 nariai iš maždaug 3000-4000). Į šį renginį ėjau tam, kad sužinoti, kiek kainuoja, norint perimti kredito uniją (t.y. kiek pajininkų balsų dalyvauja visuotiniame susirinkime ir sprendžia kas valdys „asignavimus“).  Beje, šis susirinkimas skiria tiek valdymo tiek kontrolės organus, taigi, sugebėjęs surinkti dauguma, unija gali perimti savo kontrolėn. Visuotinis pajininkų susirinkimas valdo.

Situacijos apžvalga. Kiekvienas unijos narys, nepriklausomai nuo nieko gauna tik vieną balsą. Taigi balso kainą šiuo metu yra 125 litai (100 Lt pajus + 25 Lt stojimo mokestis).  Kad įvyktų pirmasis pajininkų susirinkimas reikia kad susirinktų daugiau nei pusė narių. Tai praktiškai neįmanoma, nes dauguma jų nesidomi unijos valdymo reikalais. Jiems unija tai tik „geras bankas“ ir nieko daugiau. Be to, bent jau AKU admininistracija ir nesistengia surinkti didesnio dalyvių skaičiaus (pvz. į e-mail‘ą siuntinėją SPAM‘ą apie narių pasiūlymus, bet užsiminti apie akcininkų susirinkimą pamirštama).

Šiame kontekste yra labai svarbi išankstinio balsavimo galimybė.  Kaip yra kitose kredito unijose nežinau, bet AKU kelios savaitės iki visuotinio susirinkimo (gal mėnuo?) poskyryje stovi dėžė, į kurią visi norintys gali mesti užpildytus balsavimo biuletenius pareikšti savo valią visais posėdyje svarstysimais reikalais. Jei žmogus nelabai domisi, tai paslaugi padalinio darbuotoja jam gali paaiškinti kas yra gerai. Tai pagrindinis dabartinės unijos valdžios ginklas, kurį, norint perimti uniją teks neutralizuoti. Dar vienas svarbus išankstinio balsavimo aspektas: praktiškai nėra jokios kontrolės, kas ir ką meta į išankstinio balsavimo urną. Tiksliau kontrolė yra.. tik pavardžių, ir tik susirinkimo diena. Iš to seka, kad žinant unijos narių sąrašą yra galimybė kelis balsus savo naudai „pasidaryti“.  Iškarto noriu įspėti: jei rimtai žadate pirkti uniją – to nedarykite: paskutinėje perėmimo stadijoje beveik užtikrintai įsitrauks teismas, o klastojimas – tai pažintis su baudžiamąja teise. Šis metodas naudotinas tik kaip kontratakos priemonė: suklastoti balsus už jūsų oponentus, vėliau tai garsiai paviešinti. Galima ir su policija.

Perėmimo planas Nr. 1 (brangus ir užtikrintas). Iki sudalyvaujant AKU visuotiniame pajininkų susirinkime aš žinojau tik vieną užtikrintą būdą perimti kredito unijos kontrolei: balsavime surinkti daugumą. Šiuo susirinkimo atveju ta dauguma buvo maždaug 450 narių balsų (buvo apie 400 „balsuojančių“, t.y. išankstiniai +  susvirinime dalyvavę žmonės. Tokiu atveju unijos perėmimo kaina būtų 56.250 Lt. Brangoka. O ir sukontroliuoti tokią minią balsuotojų yra sudėtinga.

Perėmimo planas Nr. 2a (gerokai pigesnis, bet su didesne rizika). Panaikinant išankstinius balus unijos perėmimo kaina gerokai sumažėja (panaikinti gali visuotinis pajininkų susirinkimas…. jei klausimas bus įtrauktas į darbotvarkę. Klausimą galima įtraukti tik pirmojo, neįvykusio susirinkimo metu. Tuomet balsavime dėl išankstinių biuletenių negaliojimo dalyvautu tik išankstiniai balsai surinkti tarp susirinkimų). Tokiu atveju unijai perimti reikėtų maždaug 50 – 80 žmonių. Ir tai viso labo tekainuotų tik.. 10.000 Lt. Suma jau prieinamesnė ir žmones kontroliuoti lengviau.

 Perėmimo planas Nr. 2b (oportunistinis). Jei surinkti 80 ištikimų šalininkų vis tiek sudėtinga, tikriausiai tą patį efektą, tik su didesne rizika, galima pasiekti turint tik 30-40 žmonių. Ir kainuotų tai tik 5.000Lt. Skamba patraukliai: „bankelis“ su milijoninėmis apyvartomis už… 5000Lt. Algoritmas panašus kaip ir 2a atveju, tik čia, pakartotiniame pajininkų susirinkime reikia sukelti kuo daugiau triukšmo, kad didesnė dauguma „neutralų“ pereitų Jūsų pusėn. Čia turiu įspėti, kad esami unijos valdytojai su savo klanu tam kaip įmanoma priešinsis.  Viena neblogai organizuota grupė „prasibalsuoja“ savo posėdžio pirmininką, balsų komisijos pirmininką. Ir didžioji dalis posėdžio kontrolės svertų jūsų rankose.

Pasakos moralas: kredito unijų išorė ir idėjos labai gražios, bet šiuo metu Lietuvoje jos taikosi į bankų segmentą (jas reikia stipriau kontroliuoti).

P.S. Jei kas nori smagiai pasijuoti, šai ką AKU vadina finansinėmis ataskaitomis: http://www.aku.lt/2011-07-27-12-20-26/finansines-ataskaitos Mane prajuokino. Kiek žinau daugelis unijų iš viso viešų ataskaitų neteikia.

P.S.S. Aš neteigiu, kad su AKU kažkas yra blogai. Aš vis dar turiu ten savo kelias sąskaitas. Ją kaip pavizdį naudojau tik dėl to, kad tai vienintelis visuotinis pajininkų susirinkimas, kuriame buvau.


Raktai: pajūrio kredito unija
 Older Entries  Newer Entries