Dali.us

Aug 032011
 

Pagaliau paaiškėjo strateginis investuotoja į Visagino atominę elektrine. Juo tapo Japonų ir Amerikiečių komanda vadovaujama Hitachi. Tikėjausi, kad pasirinkus investuotoją situacija naujos atominės statybų fronte paaiškės. Deja, klydau. Jokios naujos informacijos, be investuotojo „pavadinimo“ pateikta nebuvo. Tik tie patys pasvajojimai apie energetinę nepriklausomybę, konkurencines kainas ir šviesų rytojų.

Vis dar esant informaciniam vakuumui, nusprendžiau pasidalinti savo neprofesionaliais pasamprotavimais kiek gi galėtų kainuoti naujosios atominės pagaminta elektra. Iškarto įspėju, kad neturiu visiškai jokios konfidencialios informacijos apie būsimą projektą, Visi pateikti „faktai“ surinkti iš populiariosios žiniasklaidos. Daugelis jų – metų ir daugiau senumo. Taigi:

 Investicijų dydis.

Kiek šiuo metu kainuoja pastatyti atominę elektrinę informacijos beveik nėra. Civilizuotas pasaulis jų beveik nestato. Bet skaičiukai plaukioja tarp 4000 $/kW iki 6500 $/kW instaliuotos galios. Taip vadinami „overnight cost“. Iš čia galime susikurti du scenarijus:

a)      optimistinis: 5000 $/kW

b)      pesimistinis 6000 $kW

Darant prielaidą, kad bus statomas vienas 1300 MW blokas, o doleris kainuos apie 2,5 Lt., gausime investicijų poreikį:

a)      16, 25 milijardo litų

b)      19,5 milijardo litų.

 Kintami kaštai

Ne visai pagal ekonominę teoriją, bet, tarkime, kad prie visi kaštai (išskyrus investicijas ir pelną) yra kintami: kuras, darbo užmokestis, visokie draudimai, remontai ir t.t. Mano nuomone tokių kaštų vidurkis galėtų būti apie 2-2.5 euro ct/kWh (7 Lt ct/kWh).

 Kiek bus pagaminta elektros ?

Atominių elektrinių išnaudojimo koeficientai visame pasaulyje yra aukšti. Jos nėra labai manevringos ir turi nedidelius kintamus kaštus, dėl naudojamos bazinei apkrovai. Jos retai stabdomos remontams ir t.t. Remiantis tuo, galime daryti optimistinę prielaidą, kad jėgainė galės dirti apie 8000 valandų nominalaus galingumo ekvivalentu per metus (t.y. turės virš 91% galios išnaudojimo koeficientą). Tokiu atveji ji galės pagaminti 10.4 TWh per metus.

 Kiek kainuos „strateginis investuotojas“ ?

Tiksliau kiek kainuos jo paskolinti pinigai. Kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių. Labiausiai neapibrėžtas klausimas šioje istorijoje – kiek gi mums kainuos strateginis investuotojas. Kol kas apie tai nėra jokių konkrečių duomenų. Iš aukštų politinių tribūnų esu girdėjęs variantą, kad investuotojas atsiims savo indėlį.. elektra: investuoji 50% ir gauni 50% pagamintos elektros, su kuria gali daryti ką nori (tuo grindžiamas ir investuotojo kaip garanto kad nebus švaistomos/grobstomos lėšos vaidmuo). Aš asmeniškai tuo netikiu, nors po Japonijos nelaimės investuotojai tikriausiai tapo sukalbamesni. Aš asmeniškai tokiu scenarijum netikiu, nes jis ne tik didina investuotojo riziką, bet nelabai derinasi su kitų projekto dalyvių pretenzijom į pagamintą energiją.

Mano nuomone žymiai realesnis variantas, kad strateginis investuotojas paprasčiausiai paskolins pinigų ir vėliau juos, nustatytų grafiku, atsiims. Nepriklausomai nuo to kiek elektros bus pagaminta ar už kiek ta elektra bus parduodama. Čia vėl norėčiau išskirti du variantus:

a)      optimistinį: investuotojas norės tik 5% investicijų pajamingumo ir atsiims savo investiciją po 60 metų. Nelabai tikėtinas, nes riziką stipriai didina tiek projekto trukmė, tiek specifika.

b)      Pesimistinį: investuotojas norės 10% investicijų grąžos ir atsiims savo pinigus po 20 metų. Manyčiau tikėtinas ir ne pats blogiausias variantas.

 Variantas, kad investuotojas duoda 50% pinigų…ir pasiima 50% pelno, manau, net nesvarstytinas.. nes visas šis projektas yra ne ekonominis o politinis ir pelnas priklausys tik nuo politinių sprendimų.

Atsižvelgiant į tai, kad investuotojas dengs tik pusę projekto investicijų, tai pinigų srautai į investuotojo pusę bus:

a)      Pas investuotoją nusės 5.8% nuo investicijų kasmet.

b)      pas investuotoją „nusės“ 7.5% nuo investicijų kasmet (pirmus 20 metų)

 Neatrodo daug ? Bet kai padaugini iš 20 milijardų skaičius gaunasi nemažas.

 Kiek kainuos uždarymas ?

Kiek kainuos naujos Visagino atominės elektrinės uždarymas tikriausiai niekas nepasakys, dėl to galim paimti skaičių iš lubų: 10 milijardų litų. Arba 1.6 Lt ct kWh. Stebint tai, kas dabar vyksta su Ignalinos AE uždarymų šis skaičius atrodo per mažas.

 Tai visgi kiek kainuos elektra, pagaminta naujoje atominėje elektrinėje ?

 Elektrinės uždarymas ir kintami kaštai sudarys apie 8,6 ct/kWh. Labai konkurencinga kaina.. jei nereikėtų atsižvelgti į investicijas. Pačiu pesimistiškiausiu variantu (mano nuomone realiausia), kuomet statybos kainuotų 19.5 milijardo litų ir tiek strateginis investuotojas, tiek kiti investuotojai rinktųsi variantą b) tuomet investicinė dalis elektros energijos kainoje sudarytų apie 28 ct/kWh (14 ct/kWh strateginiam investuotojui, ir 14/ct/kWh ne strateginiam investuotojui). Taigi pesimistiniu variantų elektra kainuotų… 36.6 Lt ct/kWh.

Jei pasirinktume patį optimistiškiausią variantą, kuomet elektrinės statybos kainuotų 16.25 milijardo, strateginis investuotojas pasirinktų kapitalo grąžos varianta a) o likę investuotojai aplamai norėtų 0‘inio pelno, tuomet investicinė dalis kainuotų.. 10 Lt ct/kWh. Taigi neįtikėtinai optimistiniu variantu elektra galėtų kainuoti 18.6 Lt ct/kWh. Panašia kaina mes ir dabar perkam rinkoje (http://www.baltpool.lt/go.php/lit/IMG).

Manyčiau realistiškiausias variantas būtų kažkur per vidurį: Tuomet elektros savikaina būtų 31.6 Lt ct/kWh. Ir kasmet iš :Lietuvos „išvažiuotų“ 1.46 milijardo litų pas strateginį investuotoją. Tai pastebimai mažiau nei išvažiuotų perkant elektrą, bet skaičiai vis tiek įspūdingi (beje, su vėjo elektrinėm iš Lietuvos išvažiuoja tikriausiai (su saulės elektrinėmis tai tikrai ir ženkliai) daugiau nei išvažiuotų jei pirktume elektrą. Bet čia jau kita istorija).

 Kaip jau minėjau pradžioje visi šitie skaičiukai tik būrimas iš kavos tirščių ir atspindi tik mano asmeninę nuomonę.  Bet kuris ekonomistas ar energetikas juos sumaltų į miltus. Viskas čia per daug supaprastina,  nes nevertinau nei infliacijos (ir/ar kuro kainų pokyčių), nei padėties rinkose, nei apkrovos grafikų, nei „politinės kainos dedamosios“. Tai primityvus pusdienio pamintyjimas naujos Visagino atominės elektrinės tema (spėkit į kurią pusią kaina koreguotųsi jei artėtume prie realybės ?). Norint gauti normalius skaičiukus reikia daug ir ilgai dirbti, nes kelių procentų paklaida čia reiškia milijardus. Turiu (labai) nedidelę viltį, kad Lietuvos derybininkai ar jų konsultantai sugeba susidėlioti tikrus skaičiukus ir mato padėtį geriau.

 Jei kas nors galit, paneigti ar patikslinti bet kurį iš mano pateiktų skaičiukų nesivaržykit.

 


Raktai: atomine elektrine
Jul 292011
 

(kaip aš savo filtrą pirkau ir stačiau)

Tęsent vandens minkšinimo temą..

Pabodo nuolat kalkėjantys ir lašantys kranai, kalkėmis „apaugęs“ arbatinukas, ir būtinybė po kiekvieno prausimosi naudotis kremu, dėl to pagaliau apsisprendžiau ir po ilgo „rinkimosi“ pagaliau įsigijau vandens minkštinimo filtrą.

Smagu pastebėki, kad šioje srityje konkurencija yra stipriai juntama. Parašiau užklausas 13 firmų, užsiiminėjančiu vandens filtrais ir per pirmas pora valandų gavau atsakymus iš daugiau nei pusės jų. Per 5 dienas gavau atsakymus iš 12 kompanijų. Tiesa, ne visus atsakymus galėčiau pavadinti normaliais: viena kontora paaiškino kad atsakingas žmogus atostogauja, kita pasiuntė pas save į puslapį: rinkis kas patinka. Buvo ir tokių, kur pateikė tik įrangos pavadinimą ir kainą (tad liko neaišku, nei koks valdiklis, nei kokia druskos talpa nei kiek užpildo). Bet dauguma atsakymų buvo normalūs komerciniai pasiūlymai su įrangos pavadinimu/aprašymu, montavimo kaina, etc. Tikrai jaučiasi konkurencija ir rimtas požiūris į klientą.

Įvertinęs visus pasiūlymus apsistojau prie dviejų:

a)      „Pirekos“ PRIOR S-15 D9 – rimta, seniai dirbanti kontora, tvarkingas puslapis, teisingai bendraujantis vadybininkas. Prekiauja tik Logix/Autotrol gamybos valdiklius/vožtuvus. Jei prieš tai nebūčiau poros dienų internete prasiknisęs apie minkštinimo filtrus būčiau ėmęs filtrą iš jų.

b)      XXX fimos filtras* – iš pirmo žvilgsnio keistai atrodanti internetinė kontora: puslapis nevisai sutvarkytas, domenas priklauso reklamščikų UAB. Vadybininko argumentacija daugiau šūkiais nei faktais. Jei gerai supratau, naudoja Fleck ir Clack WS1 valdiklius.

Po labai ilgų svarstymų visgi pasirinkau efiltai variantą. Pagrinde dėl jų siūlomo Clack WS1 valiklio. Keliais procentais žemesnė kaina už tų pačių parametrų filtrą irgi prisidėjo prie mano sprendimo.

Tiesa, rašydamas šį įrašą, pastebėjau, kad „Kurantas“ pasiūlymas buvo tikriausiai geresnis tiek už „Pirekos“ tiek už XXX pasiūlymus: už pora šimtų didesnę kainą jie siūlė daugiau nei 2 kartus galingesnį filtrą (skaičiuojant pagal užpildo kiekį), bet kažkaip pražiopsojau jų pasiūlymą. Tikriausiai dėl to kad jie bene paskutiniai atsakė į mano užklausą ir nenurodė valdiklio gamintojo/markės. Kitas klausimas, ar man iš tiesų reikėjo tokio galingo filtro.

 Taigi, po labai ilgų svarstymų išsirinkau XXX firmos*  filtriuką (pavadinimas įtariu vietinis, nes internetas jo „nežino“). 25 litai užpildo, siaura kolona, Clack WS1CI valdiklis, 75 litrų druskos talpa. Pristatymas gan kultūringas: atvežė kaip tarėmės. Tiesa, pora valandų vėliau, bet irgi kultūringai suderino laiką. Čia jokių priekaištų. Tiesa, atvežęs meistriukas nebeturėjo „reagentų“ nustatyti vandens kietumą.. tai išsivežė vandenį ir vėliau paskambino, pasakė skaičiukus (nors žadėjo užsukti ir pats suprograminti). Smulkmena, bet čia jau minusas: pažadus reikėtų vykdyti.

Pats filtras standartinis: Clack gamybos kolona, WS1 valdiklis, druskos talpa. Tiesa, komplekte nėra apėjimo vožtuvo (by-pass velve): , taigi teko jį pačiam pasigaminti. Jei kas pirksit – verta tai su pardavėju aptarti ir papildomai primokėti. Bus mažiau vargo ir galbūt net kokį litą sutaupysit.

Medžiagos filtro pajungimui man kainavo apie 200Lt. (vietinėj parduotuvėlėj būtų kainavę kokį 30-40 litų pigiau… bet sekmadieni dirbo tik „Senukai“), dėl to pačiam pajunginėti filtrą neapsimoka: daugelis kontorų tai siūlo padaryti už 200-250 litų su medžiagomis (tiesa, gal kiek pigesnėmis, bet jei veikia, tai koks skirtumas ?)

 Kita vertus – filtro pajungimas yra elementari procedūra, kurią kiekvienas bent kažkiek santechnikoje besigaudantis gali padaryti ir pats. Aš ta proga dar ir „pataisiau“ kelias savo vandens tiekimo sistemos problemas: pridėjau išsiplėtimo bakelį karšto vandens boileriui ir prie to paties prikabinau kranelį: dabar dingus elektrai boilerį galiu naudoti kaip 180 litrų vandens rezervą.

 *Papildyta 2011 08 26: kontora iš kurios pirkau filtrą šį mano įrašą palaikė anti-reklama ir paprašė ištaisyti/pašalinti. Iš savo blogo tekstų be teismo sprendimo nešalinu, bet kadangi filtriukas veikia normaliai, su pirkimu/pristatymų problemų nebuvo, tai iš straipsnio pašalinau tiek firmos, tiek filtro pavadinimus. Negaila. Nors, prisipažinsiu, savo rašliavoje matau daugiau teigiamos info.


Raktai: vandens minkštinimo filtrai
Jul 142011
 

Pasirinkimo dilema

 Sunku būti vartotoju, kuris nori žinoti ką perka. Praktiškai visi pardavėjai ir gamintojai, stengiasi paslėpti realią informaciją apie jų siūlomą produktą ir tai natūralu: jei vartotojas galės pasirinkti remdamasis objektyviais kriterijais – jis galės išsirinkti jam priimtinausią kainos kokybės santykį. Kai informacijos nėra pakankamai, tuomet ir stengiamasi manipuliuoti šūkiais, garsiais vardais, gražiais paveiksliukai ir atvira dezinformacija (viena iš LT veikiančių kontorų deklaruoja, kad jų siūloma presuota druska, Natrio chloridas, yra 50% efektyvesnė nei konkurentų). Po tokių pareiškimų į visą pateikiamą informaciją imi žiūrėti įtariau.

 Su vandens minkštinimo įranga situacija lygiai tokia pati: peržiūrėjus Lietuvoje radau 13+ kontorų  (turinčių internetinius puslapius) kurios siūlo vandens minkštinimo įrangą. Beveik visos jos siūlo skirtingų pavadinimų įrenginius pateikdami tik pagrindinį parametrą: maksimalų debitą (kai kurios pateikia ir nominalų). Kai kurios nurodo dar ir „smalos“ kiekį, druskos talpos tūrį, maksimalų leistiną geležies kiekį ir pan.

Šių parametrų užtenka norint pasirinkti sau tinkamą filtrą (išsirinkus kontorą iš kurios perki), bet jų per mažai norint palyginti dviejų firmų siūlomus variantus.

 Šiuo metu pats ieškau (tiksliau beveik išsirinkau) vandens minkštinimo filtrą, taigi žemiau pateiksiu apibendrintą informaciją apie minkštinimo filtrus. Gal kam pravers.

 Pagal savo veikimo būdą, tiksliau pagal regeneracijos intervalo nustatymą minkštinimo filtrai būna su laikmačiu arba debitomačiu. Pirmieji regeneruoja nustatytais laiko intervalais, antrieji – suvartojus tam tikrą kiekį vandens. Jei suvartojamo vandens kiekis ištisus metus stabilus – minkštinimo filtrai su laikmačiu neblogas pasirinkimas (jie pigesni), bet daugeliu atveju geriau rinktis filtrus regenerojančius pagal suvartoto vandens kiekį: jų kaina tik nežymiai didesnė, o filtras dirba optimaliau (dėl to taupoma druska), tausojamas „užpildas“.

 Minkštinimo filtrai pagal formą būna dviejų tipų:

 Kompaktiniai (kabinetiniai) – tai toks vandens minkštinimo agregatas, kur viename korpuse sudėta tiek filtravimo talpa, tiek druskos talpykla tiek visos kitos sudedamosios dalys (valdikliai, armatūra, etc.). Pagrindinis tokio filtro privalumas – mažiau užima vietos (nors jei reikia įsprausti mažoje erdvėje, kartai patogiau 2 agregatai). Lietuvoje pardavinėjami kompaktiniai filtrai dažniausiai yra „firminiai“, t.y. pats filtras ir dauguma sudedamųjų dalių gaminta vienoje kompanijoje (pvz. ecowater & tapworks – tos pačios kontoros „standartinis“ ir „ekonominis“ variantai). Egzistuoja mitas, kad kompaktiniai filtrai mažiau efektyvus nei standartiniai, bet tai patvirtinančių faktų neradau. Kabinetiniai filtrai yra kiek  brangesni už paprastus (lyginant tos pačios firmos tų pačių parametrų įtenginius). Tiesa, dauguma Lietuvoje pardavinėjamų kompaktinių filtrų yra skirta „rytų rinkoms“, taigi, nors juos gaminanti kompanija ir gana žinoma vartotojų atsiliepimų apie konkretų modelį internete rasti sunku (jei aplamai įmanoma).

 Paprasti (dviejų talpų) minkštinimo filtrai susideda iš dviejų dalių: minkštinimo kolonos (su valdikliu) ir generacinės druskos talpos. Šiuose filtruose atskiros dalys gali būti pagamintos tiek to paties, tiek skirtingų gamintojų ir pavadinimas „sugalvotas“ filtrus surenkančios kompanijos. Dėl šios priežasties filtro pavadinimas dažniausiai jokios papildomos informacijos nesuteikia (ir paieška internete nieko neduos), bet tai nėra didelė problema, nes ‚gaminant“ šiuos filtrus naudojamos standartinės komplektuojančios dalys. Iš principo tiek druskos talpykla tiek minkštinimo kolona yra visiškai standartiniai produktai besiskiriantys tik dydžiu(gal kiek skirtis gali tik „smalos“ kokybė), dėl to pagrindinis komponentas į kurį, mano nuomone, reikia atkreipti dėmesį – tai valdiklis. Juos gamina trys pagrindinės kompanijos:

Clack corporation: visi valdikliai kurie prasideda WS1 yra šios kompanijos gaminiai (nors yra kontorų, kurios rašo kad valdiklis WS1, o foto įdėta FLECK‘o).  Mano subjektyvia nuomone tai vienas geresnių valdiklių (pagal kainos ir kokybės santykį).

FLECK (Pentair Water)  tikriausiai vieni populiariausių valdiklių pasaulyje. Naujieji modeliai turi labai gerą reputaciją. Vienas iš paminėtinų trūkumų sunkiai ardos (reik spec. įrankių) taigi namie patys nesusiremontuosite.  Ši kontora taip pat turi didžiausią valdiklių pasirikimą.

Autotrol/Logix – tai General Electrics gaminys, tiksliau jie jų prieš keletą/kelioliką metų nusipirko (jeigu vėl neperpardavė). Valdiklio konstrukcija viena seniausių ir turinti daugiausiai judančių dalių, bet laikoma patikima, ypač ten, kur vanduo smarkiau užterštas. Norint turėti valdiklį kuris regeneruoja priklausomai nuo suvartoto vandens kiekio tėra vienintelis varijantas Lietuvoje: Logix 760 + autotrol 255.

 Tiesa, dar yra nepertraukiamo veikimo filtrai, bet nuosavuose namuose tai neaktualu.

 Istoriją kaip rinkausi/pirkau filtrą ir kodėl paėmiau būtent tokį papasakosiu kitą savaitę, kai tikiuosi filtras jau stovės pas mane.

 Tęsinys čia.

 


Raktai: vandens minkstinimas, vandens minkštinimo filtrai kaina, vandens minkštinimo filtras kaina, minkštinimo filtrai kaina
Jan 232011
 

Arba UPS‘as kieto kuro katilui

Tęsiu vakar pradėta temą apie nepertraukiamo maitinimo šaltinius šildymo sistemai. Mano atveju šildymo sistema yra labai paprasta: vienas cirkuliacinis siurblys ir jokios elektronikos. Atsižvelgiant į tai, kad variklis (cirkuliacinis siurblys), kuris varinėja vandenį po šildymo sistema nėra galingas: priklausomai nuo nustatymų kažkas tarp 30W ir 90W, t.y. gerokai mažiau nei modernus personalinis kompiuteris. Dėl to pirmas mano pasirinkimas buvo – senas ir primityvus kompiuterinis nepertraukiamo maitinimo šaltinis (UPS‘as) Mustek (naudojantis vieną standartinę 12V bateriją). Šis bandymas nebuvo labai vykęs: paaiškėjo, kad toks variantas mano cirkuliaciniam siurbliui nelabai patiko: jis, žinoma, sukos, bet pastebimai garsiau nei paprastai. Nesu didelis šios srities specialistas, bet žmonės kalba, kad siurbliams reikalingas „sinusinis“ maitinimas, o visi pigiausi UPS‘ai naudoja ne tikrą sinusoidę o vieną iš modifikuotų variantų.

Antras bandymas buvo sėkmingesnis: įsigijau naudotą UPS‘ą turintį tikrą „sinusinį” išėjimą. Siurblys maitinamas šio UPS‘o dirbo kaip visada, bet teko spręsti kitą problemą – siurblio darbo naudojant baterijas trukmė nėra pakankama šildymo sistemai palaikyti. Standartinės UPS‘o baterijos negalėjo užtikrinti pakankamo sistemos veikimo laiko (4- 6 valandų, kiek dažniausiai dega viena įkrova). Teko ieškoti talpesnių baterijų. Vienas iš variantų buvo panaudoti automobilio akumuliatorius, bet jo teko atsisakyti: automobiliniai akumuliatoriai yra skirti varikliui užvesti, dėl to jų sandara pritaikyta trumpalaikei didelei srovei ir jie labai nemėgsta būti pilnai iškrauti (pilnai iškrovus akumuliatorius, stipriai kenčia jų ilgaamžiškumas). Akumuliatorių, pritaikytų pilnam iškrovimui (angliškai vadinamų „deep cycle“) už normalią kainą rasti nepavyko. Kai, 2006 metais, gaminau savo UPS‘ą  buvau radęs tik vieną kontorą, prekiavusią tokiais akumuliatoriais, ir jų kainą buvo kartais didesnė už normalių automobilinių akumuliatorių. Šiuo metu pasirinkimas yra gerokai didesnis, bet kainos taip pat nedžiugina.  Po ilgų ieškojimų problemą išsprendžiau apsistodamas tiek „jūriniais“ akumuliatoriais. Tai kažkas tarpinio tarp normalių automobilinių ir „deep cycle“ akumuliatorių. Jie skirti naudoti jachtose. Mano įsigytas UPS‘as naudoja 24V maitinimo įtampą, dėl to teko įsigyti du akumuliatorius.. Jei ir Jūs planuojate daryti ką nors panašaus prieš pirkdami UPS‘ą atkreipkite dėmesį ne tik į jo išėjimo signalo formą (kad būtų sinusoidė), bet ir kokį maitinimą jie naudoją. Kai ieškau sau UPS‘o nesu sutikęs įrenginių susinusiniu išėjimu ir 12V maitinimu. Viskas prasideda nuo 24V (t.y. Jūms reikės minimum dviejų akumuliatorių: talpa dvigubai didesnė, bet ir kaina dvigubai aukštesnė). Jei įsigytumėte UPS‘ą su 48V maitinimu – Jūms reikėtų 4 akumuliatorių ir t.t. Kadangi akumuliatoriai vienas brangiausių  sistemos komponentų, geriau ieškoti UPS‘ų su kuo žemesne maitinimo įtampa – viskas kainuos pigiau.

Taigi, mano projektukas sumoje kainavo virš 600Lt, t.y. panašiai kaip pigus benzininis generatorius, bet užtai dabar nebaisu išeinant palikti besikūrenantį pečių: net ir dingus elektrai sistema ir toliau dirbs be sutrikimų.

Per tuos keturis metus, kai naudojuosi savo UPS‘u tik vieną kartą man jis man tikrai padėjo: dingus elektrai jis maitino sistema 3-4 valandas. Bet net jei nei karto nebūtų jo prireikę – vis tiek būtų vertą jį gaminti: paprasčiausiai ramiau tiek naktį miegoti  tiek kur nors išlėkti paliekant pečių kurenantis.


Raktai: upsas cirkuliaciniam siurbliui, sildymo sistemos, upsai katilams, upsas katilui, ups maitinimo saltiniai, nepertraukiamo maitinimo šaltinis cirkuliaciniam siurbliui, nepertraukiamo maitinimo šaltiniai, nepertraukiamo maitinimo šaltinis, ups cirkuliaciniam siurbliui, ups šildymo sistemai
Dec 152010
 

 

Laisvalaikiu dėliojuosi skirtingų kuro rūšių, skirtų deginti kieto kuro katiluose, palyginimo skaičiuoklę ir užkliuvo Lietuvoje pardavinėjamų briketų kaloringumas. Bandau nuspręsti, kuris kuras, skirtas nuosavam namui šildyti, yra pigiausias (kai kieto kuro katilas jau stovi).

Jei kas nežinot, tai kaloringumas – yra skaičius, nurodantis, kiek energijos išskirs vienas kuro masės vienetas. Dažniausiai matuojamas kilo kalorijomis kilogramui kurio (kcal/kg). Kartais mega džiauliais (MJ). Nesvarbu kuo bematuosi, bet tai vienas svarbiausių skaičių rodančio kuro kokybę, ir nusakančiu kiek gi šilumos galima gauti jį sudeginus.

Grįžtant prie kaloringumo. Visos medienos (tiek drebulės tiek ąžuolo) kaloringumas yra panašus (skiriasi tik tankis). Visiškai sausos medienos kaloringumas yra lygus apie 4510 kcal/kg (apie 19 MJ/kg). Kuo mediena drėgnesnė – tuo kaloringumas mažesnis (pvz. nedžiovintos medienos deginamos centralizuotai tiekiamos šilumos katiluose dažniausiai nesiekia ir 2000 kcal/kg).

Kurui skirti briketai dažniausiai gaminami iš medienos (pjuvenų), jas džiovinant ir spaudžiant. Dėl to pjuvenų briketų kaloringumas dažniausiai yra didesnis net už džiovintų malkų, bet neturėtų viršyti sausos medienos kaloringumo (t.y. 4510 kcal/kg arba 19 MJ/kg). Apžiūrėjus užsienio internetinėse svetainėse siūlomus pjuvenų briketų – jų kaloringumas dažniausiai svyruoja apie 4300 kcal arba 18 MJ. Teko matyti kelių Lietuvoje pagamintų pjuvenų briketų laboratorinių tyrimų rezultatų – jie irgi yra panašūs.

Visiškai kitokia situacija tarp Lietuvos briketų pardavėjų. Praktiškai nėra pardavėjų, deklaruojančių, kad jų siūlomų briketų kaloringumas mažesnis nei 4400 kcal (tiksliau peržiūrėjęs kelias dešimtis pardavėjų radau tik du tokius). Dauguma pardavėjų deklaruoja, kad jų parduodami briketai turi ne mažesnį nei 4500 kcal/kg kaloringumą. Labai madinga visiškai nenurodyti kaloringumo.

Atsiranda šaunuolių, kurie nurodo protu nesuvokiamą kaloringumą. Čia tikriausiai lyderis – briketa.lt, kuri deklaruoja, kad jų parduodamų ąžuolo briketų kaloringumas 6200 kcal/kg. Vos ne akmens anglis gaunasi. Gal jie į savo briketus maišo paraką.. kad padidinti kaloringumą ? Dar vienas iš įdomesnių pavyzdžių – Senukai. Jie kaloringumą matuoja kg/dm3. Tankis taip pat yra svarbus, briketų kokybę aprašantis rodiklis, tik jis nelabai ką turi bendro su kaloringumu. Šiuo atveju deklaruojamas Lietuvoje parduodamų briketų tankis yra lygus minimaliam reikalaujamam pvz. pagal Vokietijos standartus: 1kg/dm3.

briketa.lt deklaruojami kaloringumai

Išvada: spręsti apie Lietuvoje parduodamų briketų kokybę iš deklaruojamų verčių yra neįmanoma, nes pardavėjų nurodomas kaloringumas, tikriausiai, nereiškia visiškai nieko. Vienu nurodo vidutinį kaloringumą, kiti maksimalų, treti sausos arba tik degios masės kaloringumą, ketvirti ima „nusirašo“ nuo kaimyno. O kol kas – deklaruojamas briketų kaloringumas tai tik eilinis reklaminis triukas. Nenustebčiau jei drėgnumo ir peleningumo duomenys taip pat nebūtų visai tikslūs. Objektyviai nuspręsti kurie briketai labiausiai tinka Jūsų namo šildymui – neįmanoma, bet jei perkate kokybiškus pjuvenų briketus, jų kaloringumas bus 4200-4400 kcal/kg. Jei perkate nekokybiškus… jis bus mažesnis. Nepriklausomai nuo to, ką deklaruoja gamintojai.

www.senukai.lt deklaruojamas kaloringumas

www.senukai.lt deklaruojamas kaloringumas

Kaip namų sąlygomis nustatyti pjuvenų briketų kaloringumą galima paskaityti čia.

 


Raktai: kieto kuro kaloringumas, briketu kaloringumas, durpiu briketu kaloringumas, pjuvenų briketų kaloringumas, akmens anglies briketai, ažuolo briketai, akmens anglies kaloringumas, malku kaloringumas, medžio briketu kaloringumas, kaloringumas