Atrodo primityvus klausimas, bet į jį nėra taip paprasta atsakyti. Mano turgaus įsivaizdavimas ilgą laiką buvo kaip kažkokio periodinio, laikino įvykio. Tarkim vaikystėje savaitgali važiuodavome į Aleksoto turgų pirkti žuvytėms maisto. Nuvažiuosi ne turgaus dieną… ir negausi nieko.
Šiandieninėje Lietuvoje didžioji dalis turgų patapo stacionariais statiniais, veikiančiais kiekvieną diena. Juose prekiaujama viskuo nuo mėsos ir kitų šviežių maisto produktų iki rūbų ar buitinės technikos. Parduotuvėse irgi prekiaujama lygiai tomis pačiomis prekėmis.
Tai kur yra takoskyra tarp turgaus ir parduotuvės ? Kodėl vieni privalo turėti kasos aparatus ir tvarkingai mokėti mokesčius, o kitiems užtenka tik verslo liudijimo ? Kuo skiriasi „taškas“ tarkim Garinių ar Aleksoto turgavietėse nuo mažos parduotuvės ? Prekių kiekis ir asortimentas tas pats. Darbo laikas panašus. Gal tiktai kad parduotuvė turi 4 sienas (nors kai kurie „turgūs“ irgi tai turi). Manyčiau viena iš priežasčių kodėl taip ženkliai sumažėjo smulkių parduotuvių yra… turgūs ir nesąžiningai mokami mokesčiai. Kaip gali parduotuvė, mokanti visus mokesčius, konkuruoti su turgum, kuris mokesčių praktiškai nemoka ?
Naujoji vyriausybės iniciatyva, įvesti turguose kasos aparatus, man patinka, nors problemos iš esmės ir nesprendžia. Taip pat nelabai suprantu, kodėl jie „užsiciklino“ tik ant mėsos pardavėjų. Mano nuomone didžiausi neapskaitomų prekių srautai eina per „šmutkininkus“, kurie ne tik mokesčių praktiškai nemoką, bet ir prekiauja falsifikatais.
Šią vasara Gariūnuose ieškojau kostiumo. Tai vienas iš pardavėjų, pamatęs, kad apžiūrinėju etiketes su audinio sudėtimi man „ūkiškai“ paaiškino: tu ten nežiūrėk, manęs klausk, nes etiketė gali būti bet kokia, net ir sakanti kad kostiumas iš meškos vilnos pasiūti. Jau nekalbant apie visokių BOSS ar Gucci gaminių prekybą.
Pasivažinėjus po pasaulį yra tekę matyti įvairių turgaus variacijų. „Senojoje“ Europoje tai dažniausiai žuvų/mėsos/vaisių arba sendaikčių (dar vadinami blusų) turgūs. Buvusio sovietinio bloko šalyse turgūs dažniausiai prekiauja plataus vartojimo prekėmis nuo batų iki buitinės technikos ir veikiantys kiaurus metus. Afrikoje dauguma pagrindinių gatvių tai vienas didelis turgus.
Mano nuomone turgumi gali vadintis tik tokia vieta, kur žmonės prekiauja savo darbu vaisias (žemės ūkio produktais, rankdarbis) arba senienomis. Visi perpardavinėtojai turėtų vadintis parduotuve (su atitinkama apskaita su kasos aparatais ir mokesčiais). Tokie Gariūnai turėtų būti eilinis prekybos centras su kasos aparatais, garantijomis ir t.t. Nesuprantu premjero, kodėl jis nejudina šio širšių lizdo. Bijo ?
Paskutiniu metu viešoje erdvėje buvo išmesta daug paverkšlenimų ar grasinimų apie tai, kaip blogai bus visoms toms turgaus bobutėms. Lyg jos ten savo prekes pardavinėtų. Daugelis „etatinių“ turgaus prekeivių yra samdomi darbuotojai. Tik dirbantys pagal verslo liudijimą. Sklinda gandai apie milijonines „šeimininkų“ apyvartas.
Taip, kasos aparatai problemos neišspręs, bet tai žingsnis į priekį. Vienas iš nedaugelio šios vyriausybės teigiamų sprendimų.
Raktai: kas yra turgus