Aug 032011
 

Pagaliau paaiškėjo strateginis investuotoja į Visagino atominę elektrine. Juo tapo Japonų ir Amerikiečių komanda vadovaujama Hitachi. Tikėjausi, kad pasirinkus investuotoją situacija naujos atominės statybų fronte paaiškės. Deja, klydau. Jokios naujos informacijos, be investuotojo „pavadinimo“ pateikta nebuvo. Tik tie patys pasvajojimai apie energetinę nepriklausomybę, konkurencines kainas ir šviesų rytojų.

Vis dar esant informaciniam vakuumui, nusprendžiau pasidalinti savo neprofesionaliais pasamprotavimais kiek gi galėtų kainuoti naujosios atominės pagaminta elektra. Iškarto įspėju, kad neturiu visiškai jokios konfidencialios informacijos apie būsimą projektą, Visi pateikti „faktai“ surinkti iš populiariosios žiniasklaidos. Daugelis jų – metų ir daugiau senumo. Taigi:

 Investicijų dydis.

Kiek šiuo metu kainuoja pastatyti atominę elektrinę informacijos beveik nėra. Civilizuotas pasaulis jų beveik nestato. Bet skaičiukai plaukioja tarp 4000 $/kW iki 6500 $/kW instaliuotos galios. Taip vadinami „overnight cost“. Iš čia galime susikurti du scenarijus:

a)      optimistinis: 5000 $/kW

b)      pesimistinis 6000 $kW

Darant prielaidą, kad bus statomas vienas 1300 MW blokas, o doleris kainuos apie 2,5 Lt., gausime investicijų poreikį:

a)      16, 25 milijardo litų

b)      19,5 milijardo litų.

 Kintami kaštai

Ne visai pagal ekonominę teoriją, bet, tarkime, kad prie visi kaštai (išskyrus investicijas ir pelną) yra kintami: kuras, darbo užmokestis, visokie draudimai, remontai ir t.t. Mano nuomone tokių kaštų vidurkis galėtų būti apie 2-2.5 euro ct/kWh (7 Lt ct/kWh).

 Kiek bus pagaminta elektros ?

Atominių elektrinių išnaudojimo koeficientai visame pasaulyje yra aukšti. Jos nėra labai manevringos ir turi nedidelius kintamus kaštus, dėl naudojamos bazinei apkrovai. Jos retai stabdomos remontams ir t.t. Remiantis tuo, galime daryti optimistinę prielaidą, kad jėgainė galės dirti apie 8000 valandų nominalaus galingumo ekvivalentu per metus (t.y. turės virš 91% galios išnaudojimo koeficientą). Tokiu atveji ji galės pagaminti 10.4 TWh per metus.

 Kiek kainuos „strateginis investuotojas“ ?

Tiksliau kiek kainuos jo paskolinti pinigai. Kuo giliau į mišką – tuo daugiau medžių. Labiausiai neapibrėžtas klausimas šioje istorijoje – kiek gi mums kainuos strateginis investuotojas. Kol kas apie tai nėra jokių konkrečių duomenų. Iš aukštų politinių tribūnų esu girdėjęs variantą, kad investuotojas atsiims savo indėlį.. elektra: investuoji 50% ir gauni 50% pagamintos elektros, su kuria gali daryti ką nori (tuo grindžiamas ir investuotojo kaip garanto kad nebus švaistomos/grobstomos lėšos vaidmuo). Aš asmeniškai tuo netikiu, nors po Japonijos nelaimės investuotojai tikriausiai tapo sukalbamesni. Aš asmeniškai tokiu scenarijum netikiu, nes jis ne tik didina investuotojo riziką, bet nelabai derinasi su kitų projekto dalyvių pretenzijom į pagamintą energiją.

Mano nuomone žymiai realesnis variantas, kad strateginis investuotojas paprasčiausiai paskolins pinigų ir vėliau juos, nustatytų grafiku, atsiims. Nepriklausomai nuo to kiek elektros bus pagaminta ar už kiek ta elektra bus parduodama. Čia vėl norėčiau išskirti du variantus:

a)      optimistinį: investuotojas norės tik 5% investicijų pajamingumo ir atsiims savo investiciją po 60 metų. Nelabai tikėtinas, nes riziką stipriai didina tiek projekto trukmė, tiek specifika.

b)      Pesimistinį: investuotojas norės 10% investicijų grąžos ir atsiims savo pinigus po 20 metų. Manyčiau tikėtinas ir ne pats blogiausias variantas.

 Variantas, kad investuotojas duoda 50% pinigų…ir pasiima 50% pelno, manau, net nesvarstytinas.. nes visas šis projektas yra ne ekonominis o politinis ir pelnas priklausys tik nuo politinių sprendimų.

Atsižvelgiant į tai, kad investuotojas dengs tik pusę projekto investicijų, tai pinigų srautai į investuotojo pusę bus:

a)      Pas investuotoją nusės 5.8% nuo investicijų kasmet.

b)      pas investuotoją „nusės“ 7.5% nuo investicijų kasmet (pirmus 20 metų)

 Neatrodo daug ? Bet kai padaugini iš 20 milijardų skaičius gaunasi nemažas.

 Kiek kainuos uždarymas ?

Kiek kainuos naujos Visagino atominės elektrinės uždarymas tikriausiai niekas nepasakys, dėl to galim paimti skaičių iš lubų: 10 milijardų litų. Arba 1.6 Lt ct kWh. Stebint tai, kas dabar vyksta su Ignalinos AE uždarymų šis skaičius atrodo per mažas.

 Tai visgi kiek kainuos elektra, pagaminta naujoje atominėje elektrinėje ?

 Elektrinės uždarymas ir kintami kaštai sudarys apie 8,6 ct/kWh. Labai konkurencinga kaina.. jei nereikėtų atsižvelgti į investicijas. Pačiu pesimistiškiausiu variantu (mano nuomone realiausia), kuomet statybos kainuotų 19.5 milijardo litų ir tiek strateginis investuotojas, tiek kiti investuotojai rinktųsi variantą b) tuomet investicinė dalis elektros energijos kainoje sudarytų apie 28 ct/kWh (14 ct/kWh strateginiam investuotojui, ir 14/ct/kWh ne strateginiam investuotojui). Taigi pesimistiniu variantų elektra kainuotų… 36.6 Lt ct/kWh.

Jei pasirinktume patį optimistiškiausią variantą, kuomet elektrinės statybos kainuotų 16.25 milijardo, strateginis investuotojas pasirinktų kapitalo grąžos varianta a) o likę investuotojai aplamai norėtų 0‘inio pelno, tuomet investicinė dalis kainuotų.. 10 Lt ct/kWh. Taigi neįtikėtinai optimistiniu variantu elektra galėtų kainuoti 18.6 Lt ct/kWh. Panašia kaina mes ir dabar perkam rinkoje (http://www.baltpool.lt/go.php/lit/IMG).

Manyčiau realistiškiausias variantas būtų kažkur per vidurį: Tuomet elektros savikaina būtų 31.6 Lt ct/kWh. Ir kasmet iš :Lietuvos „išvažiuotų“ 1.46 milijardo litų pas strateginį investuotoją. Tai pastebimai mažiau nei išvažiuotų perkant elektrą, bet skaičiai vis tiek įspūdingi (beje, su vėjo elektrinėm iš Lietuvos išvažiuoja tikriausiai (su saulės elektrinėmis tai tikrai ir ženkliai) daugiau nei išvažiuotų jei pirktume elektrą. Bet čia jau kita istorija).

 Kaip jau minėjau pradžioje visi šitie skaičiukai tik būrimas iš kavos tirščių ir atspindi tik mano asmeninę nuomonę.  Bet kuris ekonomistas ar energetikas juos sumaltų į miltus. Viskas čia per daug supaprastina,  nes nevertinau nei infliacijos (ir/ar kuro kainų pokyčių), nei padėties rinkose, nei apkrovos grafikų, nei „politinės kainos dedamosios“. Tai primityvus pusdienio pamintyjimas naujos Visagino atominės elektrinės tema (spėkit į kurią pusią kaina koreguotųsi jei artėtume prie realybės ?). Norint gauti normalius skaičiukus reikia daug ir ilgai dirbti, nes kelių procentų paklaida čia reiškia milijardus. Turiu (labai) nedidelę viltį, kad Lietuvos derybininkai ar jų konsultantai sugeba susidėlioti tikrus skaičiukus ir mato padėtį geriau.

 Jei kas nors galit, paneigti ar patikslinti bet kurį iš mano pateiktų skaičiukų nesivaržykit.

 

Jul 292011
 

(kaip aš savo filtrą pirkau ir stačiau)

Tęsent vandens minkšinimo temą..

Pabodo nuolat kalkėjantys ir lašantys kranai, kalkėmis „apaugęs“ arbatinukas, ir būtinybė po kiekvieno prausimosi naudotis kremu, dėl to pagaliau apsisprendžiau ir po ilgo „rinkimosi“ pagaliau įsigijau vandens minkštinimo filtrą.

Smagu pastebėki, kad šioje srityje konkurencija yra stipriai juntama. Parašiau užklausas 13 firmų, užsiiminėjančiu vandens filtrais ir per pirmas pora valandų gavau atsakymus iš daugiau nei pusės jų. Per 5 dienas gavau atsakymus iš 12 kompanijų. Tiesa, ne visus atsakymus galėčiau pavadinti normaliais: viena kontora paaiškino kad atsakingas žmogus atostogauja, kita pasiuntė pas save į puslapį: rinkis kas patinka. Buvo ir tokių, kur pateikė tik įrangos pavadinimą ir kainą (tad liko neaišku, nei koks valdiklis, nei kokia druskos talpa nei kiek užpildo). Bet dauguma atsakymų buvo normalūs komerciniai pasiūlymai su įrangos pavadinimu/aprašymu, montavimo kaina, etc. Tikrai jaučiasi konkurencija ir rimtas požiūris į klientą.

Įvertinęs visus pasiūlymus apsistojau prie dviejų:

a)      „Pirekos“ PRIOR S-15 D9 – rimta, seniai dirbanti kontora, tvarkingas puslapis, teisingai bendraujantis vadybininkas. Prekiauja tik Logix/Autotrol gamybos valdiklius/vožtuvus. Jei prieš tai nebūčiau poros dienų internete prasiknisęs apie minkštinimo filtrus būčiau ėmęs filtrą iš jų.

b)      XXX fimos filtras* – iš pirmo žvilgsnio keistai atrodanti internetinė kontora: puslapis nevisai sutvarkytas, domenas priklauso reklamščikų UAB. Vadybininko argumentacija daugiau šūkiais nei faktais. Jei gerai supratau, naudoja Fleck ir Clack WS1 valdiklius.

Po labai ilgų svarstymų visgi pasirinkau efiltai variantą. Pagrinde dėl jų siūlomo Clack WS1 valiklio. Keliais procentais žemesnė kaina už tų pačių parametrų filtrą irgi prisidėjo prie mano sprendimo.

Tiesa, rašydamas šį įrašą, pastebėjau, kad „Kurantas“ pasiūlymas buvo tikriausiai geresnis tiek už „Pirekos“ tiek už XXX pasiūlymus: už pora šimtų didesnę kainą jie siūlė daugiau nei 2 kartus galingesnį filtrą (skaičiuojant pagal užpildo kiekį), bet kažkaip pražiopsojau jų pasiūlymą. Tikriausiai dėl to kad jie bene paskutiniai atsakė į mano užklausą ir nenurodė valdiklio gamintojo/markės. Kitas klausimas, ar man iš tiesų reikėjo tokio galingo filtro.

 Taigi, po labai ilgų svarstymų išsirinkau XXX firmos*  filtriuką (pavadinimas įtariu vietinis, nes internetas jo „nežino“). 25 litai užpildo, siaura kolona, Clack WS1CI valdiklis, 75 litrų druskos talpa. Pristatymas gan kultūringas: atvežė kaip tarėmės. Tiesa, pora valandų vėliau, bet irgi kultūringai suderino laiką. Čia jokių priekaištų. Tiesa, atvežęs meistriukas nebeturėjo „reagentų“ nustatyti vandens kietumą.. tai išsivežė vandenį ir vėliau paskambino, pasakė skaičiukus (nors žadėjo užsukti ir pats suprograminti). Smulkmena, bet čia jau minusas: pažadus reikėtų vykdyti.

Pats filtras standartinis: Clack gamybos kolona, WS1 valdiklis, druskos talpa. Tiesa, komplekte nėra apėjimo vožtuvo (by-pass velve): , taigi teko jį pačiam pasigaminti. Jei kas pirksit – verta tai su pardavėju aptarti ir papildomai primokėti. Bus mažiau vargo ir galbūt net kokį litą sutaupysit.

Medžiagos filtro pajungimui man kainavo apie 200Lt. (vietinėj parduotuvėlėj būtų kainavę kokį 30-40 litų pigiau… bet sekmadieni dirbo tik „Senukai“), dėl to pačiam pajunginėti filtrą neapsimoka: daugelis kontorų tai siūlo padaryti už 200-250 litų su medžiagomis (tiesa, gal kiek pigesnėmis, bet jei veikia, tai koks skirtumas ?)

 Kita vertus – filtro pajungimas yra elementari procedūra, kurią kiekvienas bent kažkiek santechnikoje besigaudantis gali padaryti ir pats. Aš ta proga dar ir „pataisiau“ kelias savo vandens tiekimo sistemos problemas: pridėjau išsiplėtimo bakelį karšto vandens boileriui ir prie to paties prikabinau kranelį: dabar dingus elektrai boilerį galiu naudoti kaip 180 litrų vandens rezervą.

 *Papildyta 2011 08 26: kontora iš kurios pirkau filtrą šį mano įrašą palaikė anti-reklama ir paprašė ištaisyti/pašalinti. Iš savo blogo tekstų be teismo sprendimo nešalinu, bet kadangi filtriukas veikia normaliai, su pirkimu/pristatymų problemų nebuvo, tai iš straipsnio pašalinau tiek firmos, tiek filtro pavadinimus. Negaila. Nors, prisipažinsiu, savo rašliavoje matau daugiau teigiamos info.

Jul 142011
 

Pasirinkimo dilema

 Sunku būti vartotoju, kuris nori žinoti ką perka. Praktiškai visi pardavėjai ir gamintojai, stengiasi paslėpti realią informaciją apie jų siūlomą produktą ir tai natūralu: jei vartotojas galės pasirinkti remdamasis objektyviais kriterijais – jis galės išsirinkti jam priimtinausią kainos kokybės santykį. Kai informacijos nėra pakankamai, tuomet ir stengiamasi manipuliuoti šūkiais, garsiais vardais, gražiais paveiksliukai ir atvira dezinformacija (viena iš LT veikiančių kontorų deklaruoja, kad jų siūloma presuota druska, Natrio chloridas, yra 50% efektyvesnė nei konkurentų). Po tokių pareiškimų į visą pateikiamą informaciją imi žiūrėti įtariau.

 Su vandens minkštinimo įranga situacija lygiai tokia pati: peržiūrėjus Lietuvoje radau 13+ kontorų  (turinčių internetinius puslapius) kurios siūlo vandens minkštinimo įrangą. Beveik visos jos siūlo skirtingų pavadinimų įrenginius pateikdami tik pagrindinį parametrą: maksimalų debitą (kai kurios pateikia ir nominalų). Kai kurios nurodo dar ir „smalos“ kiekį, druskos talpos tūrį, maksimalų leistiną geležies kiekį ir pan.

Šių parametrų užtenka norint pasirinkti sau tinkamą filtrą (išsirinkus kontorą iš kurios perki), bet jų per mažai norint palyginti dviejų firmų siūlomus variantus.

 Šiuo metu pats ieškau (tiksliau beveik išsirinkau) vandens minkštinimo filtrą, taigi žemiau pateiksiu apibendrintą informaciją apie minkštinimo filtrus. Gal kam pravers.

 Pagal savo veikimo būdą, tiksliau pagal regeneracijos intervalo nustatymą minkštinimo filtrai būna su laikmačiu arba debitomačiu. Pirmieji regeneruoja nustatytais laiko intervalais, antrieji – suvartojus tam tikrą kiekį vandens. Jei suvartojamo vandens kiekis ištisus metus stabilus – minkštinimo filtrai su laikmačiu neblogas pasirinkimas (jie pigesni), bet daugeliu atveju geriau rinktis filtrus regenerojančius pagal suvartoto vandens kiekį: jų kaina tik nežymiai didesnė, o filtras dirba optimaliau (dėl to taupoma druska), tausojamas „užpildas“.

 Minkštinimo filtrai pagal formą būna dviejų tipų:

 Kompaktiniai (kabinetiniai) – tai toks vandens minkštinimo agregatas, kur viename korpuse sudėta tiek filtravimo talpa, tiek druskos talpykla tiek visos kitos sudedamosios dalys (valdikliai, armatūra, etc.). Pagrindinis tokio filtro privalumas – mažiau užima vietos (nors jei reikia įsprausti mažoje erdvėje, kartai patogiau 2 agregatai). Lietuvoje pardavinėjami kompaktiniai filtrai dažniausiai yra „firminiai“, t.y. pats filtras ir dauguma sudedamųjų dalių gaminta vienoje kompanijoje (pvz. ecowater & tapworks – tos pačios kontoros „standartinis“ ir „ekonominis“ variantai). Egzistuoja mitas, kad kompaktiniai filtrai mažiau efektyvus nei standartiniai, bet tai patvirtinančių faktų neradau. Kabinetiniai filtrai yra kiek  brangesni už paprastus (lyginant tos pačios firmos tų pačių parametrų įtenginius). Tiesa, dauguma Lietuvoje pardavinėjamų kompaktinių filtrų yra skirta „rytų rinkoms“, taigi, nors juos gaminanti kompanija ir gana žinoma vartotojų atsiliepimų apie konkretų modelį internete rasti sunku (jei aplamai įmanoma).

 Paprasti (dviejų talpų) minkštinimo filtrai susideda iš dviejų dalių: minkštinimo kolonos (su valdikliu) ir generacinės druskos talpos. Šiuose filtruose atskiros dalys gali būti pagamintos tiek to paties, tiek skirtingų gamintojų ir pavadinimas „sugalvotas“ filtrus surenkančios kompanijos. Dėl šios priežasties filtro pavadinimas dažniausiai jokios papildomos informacijos nesuteikia (ir paieška internete nieko neduos), bet tai nėra didelė problema, nes ‚gaminant“ šiuos filtrus naudojamos standartinės komplektuojančios dalys. Iš principo tiek druskos talpykla tiek minkštinimo kolona yra visiškai standartiniai produktai besiskiriantys tik dydžiu(gal kiek skirtis gali tik „smalos“ kokybė), dėl to pagrindinis komponentas į kurį, mano nuomone, reikia atkreipti dėmesį – tai valdiklis. Juos gamina trys pagrindinės kompanijos:

Clack corporation: visi valdikliai kurie prasideda WS1 yra šios kompanijos gaminiai (nors yra kontorų, kurios rašo kad valdiklis WS1, o foto įdėta FLECK‘o).  Mano subjektyvia nuomone tai vienas geresnių valdiklių (pagal kainos ir kokybės santykį).

FLECK (Pentair Water)  tikriausiai vieni populiariausių valdiklių pasaulyje. Naujieji modeliai turi labai gerą reputaciją. Vienas iš paminėtinų trūkumų sunkiai ardos (reik spec. įrankių) taigi namie patys nesusiremontuosite.  Ši kontora taip pat turi didžiausią valdiklių pasirikimą.

Autotrol/Logix – tai General Electrics gaminys, tiksliau jie jų prieš keletą/kelioliką metų nusipirko (jeigu vėl neperpardavė). Valdiklio konstrukcija viena seniausių ir turinti daugiausiai judančių dalių, bet laikoma patikima, ypač ten, kur vanduo smarkiau užterštas. Norint turėti valdiklį kuris regeneruoja priklausomai nuo suvartoto vandens kiekio tėra vienintelis varijantas Lietuvoje: Logix 760 + autotrol 255.

 Tiesa, dar yra nepertraukiamo veikimo filtrai, bet nuosavuose namuose tai neaktualu.

 Istoriją kaip rinkausi/pirkau filtrą ir kodėl paėmiau būtent tokį papasakosiu kitą savaitę, kai tikiuosi filtras jau stovės pas mane.

 Tęsinys čia.

 

Jul 142011
 

Kada aš didesnis patriotas, kai prisiliuobiu lietuviško „Žaibo“ alaus, pusiau lietuviško „Švyturio“, „Alytaus brendžio“ ar kai „ragauju“ tautinį skysti langams plauti ?

Ši savaitė alaus „pasaulyje“ turininga. Atrodo pagaliau pradėjo streikuoti „Švyturio“ darbininkai (kuriuos prie konvejerių žadėjo pakeisti administracija). Be to Lietuvos aludariai nusprendė imtis reklaminės kampanijos skatinančios Lietuvos vartotojus pirkti lietuvišką alų. Nors pačios reklamos nemačiau, bet akivaizdu kad bus bandoma žaisti patriotiniais jausmais, galbūt pasitelkiant ir truputi ekonomikos: vietinės darbo vietos, mokesčiai mokami Lietuvoje ir t.t.

Streikas gamykloje man neįdomus. Tai darbuotojų ir įmonės vadovybės reikalas, bet patriotinė kampanija skatinanti vartoti tautinį alų turėtų atrodyti įdomiai. Ypač turint galvoje alkoholio reklamos draudimą ir krepšinio čempionatą. Aludariai turi gan nemažą patirtį manipuliuojant patriotizmu, bus įdomu pasižiūrėti kaip jie tai darys dabar.

Nors ir manau kad aludariai sugebės sukurti patrauklų reginį, netikiu, kad ši kampanija galėtų būti efektyvi.

Mano supratimu alaus rinką galima skirstyti 3-4 segmentus (pagal gėrėjų pajamas ir jų tikslą).

I segmentas alų vartoją kaip vieną pigiausių alkoholio rūšių (pasiklausius Lietuvos aludarių retorikos jie orientuojasi būtent į šį segmentą). Išgert alaus kad apsineštum. Šiame segmente ir yra svarbiausia kaina. Jei koks lenkiškas birzgalas kainuos 10 ct. pigiau tokio paties stiprumo (kokybės) lietuviškas… bus perkamas lenkiškas. Beje, jei pigiausio alaus puslitris kainuoja tiek pat kiek pigiausio mineralinio vandens puslitris (apie 1Lt) tai kokia tokio alaus savikaina ? 5 ct. ? 10 ct.?. Čia skatink neskatinęs patriotizmo… nemanau kad rezultatų įmanoma pasiekti.

II segmentas – barų lankytojai. Jie dažnai nelabai ir turi pasirinkimą: arba pirkti „masinį“ lietuvišką alų (ala Kalnapilis/Švyturys/Utena) arba imti ką nors buteliais/skardinėm (kurių vėlgi pasirinkimas retai nudžiugina). Taigi, tarp barų lankytojų karaliauja vietinės gamybos alus ir nedidinant vartojimo/neplečiant asortimento čia toliau nepasistūmėsi. Beje, ar pastebėjote, kad kavinėse, picerijose ir t.t. sunku rasti tamsaus alaus ?

III segmentas – „poilsiautojai“. Dažniausiai alus perkamas dideliais kiekiais ir vežamasi į gamtą ar šiaip kur susirenka didesnė kompanija „pasėdėti“. Alus dažniausiai perkamas dėžėm, vidutinio kainų segmento (apie 2 lt). Galbūt į šį segmentą ir orientuojasi aludariai, nes vasara jis tikriausiai ir yra pagrindinis. Mano subjektyvia nuomone šį segmentą labiausiai ir veikia visokios akcijos/atrakcijos: gamtoje ar su gera kompanija sueina ir prastesnis alus, ant didesnio kiekio jaučiasi visokios akcijos ir pan. Keista, bet palyginus kainas vietinio ir importinio alaus šiame segmente jos yra panašios (dažnai lietuviškas nežymiai pigesnis). Tai gal tikrai už panašią kainą žmonės paprasčiausiai renkasi kokybiškesnį produktą ? Gal tikrai pasinaudojant krepšinio beprotybę ir suaktyvėjusiu psiaudo patriotizmu bus bandoma didinti savo rinkos dalį. Tik bijau, kad efektas bus labai trumpalaikis: atšalus orui (ir/ar pasibaigus kampanijai) žmonės automatiškai grįš prie kokybiškesnio produkto.

IV segmentas – gurmanai. Žmonės vertinantis alaus skonį, o ne alkoholio kiekį jame. Va šiame segmente manyčiau net ir pasikinkę patriotizmą didieji aludariai neturi jokių šansų. Jei žmogus gali už alaus bonką mokėti 3 (ir daugiau) litų.. jis rinksis kokybiškesnį produktą. Net ir vidutiniame ( 2lt kainų segmente) yra kokybiško tiek vietinio tiek importinio alaus, tai kainai šoktelėjus aukščiau pasirinkimas yra platesnis, bet ten Lietuvos gamintojų vienetai. Paleidus agresyvią „patriotinę“ kampaniją gal ir susigundys kas nors vėl paragauti „lietuviško“ alaus, bet turiu negerą įtarimą… tuo viskas ir pasibaigs.

Reikia pastebėti, kad „ekonominė“ motyvacija turėtų taip pat veikti prieš didžiuosius aludarius (kurie ir sudaro aludarių asociacijos „stuburą“). Tai didelės užsienio kapitalo įmonės (kas reiškia kad pelnas iškeliauja užu Baltijos jūros), o „Švyturio“ darbininkų streikas sudaro įspūdį, kad atlyginimai pas aludarius nėra dideli). Norint iš tiesų prisidėti prie Lietuvos ekonomikos skatinimo, reikėtų rinktis mažųjų daryklų siūlomą alų (geriausia pilstomą). Tokiu būdų didesnė Jūsų sumokėtų pinigų dalis bus „paskirstyta“ kaip darbo užmokestis. Be to pelnas irgi liks Lietuvoje.

Kitas klausimas, ar Švyturį, Kalnapilį, Uteną galima laikyti lietuvišku alumi ? Mano subjektyvia nuomone tai eilinė „štampofkė“, produktas be jokio identiteto.

P.S. su alaus pramone nieko bendro neturiu. Suvartojimo statistikos (pagal skirtingas kainų rūšis/stiprumą) taip pat neturiu. Visas šitas rašinėlis paremtas mano asmeniniais stebėjimais ir subjektyviu skoniu, dėl to su realybe gali neturėti nieko bendro. Beje, pats kartais atsigeriu ir „didžiųjų“ „ekstra“. Karštą vasaros diena atsigaivinti visai neblogai (ašaldytas), bet normaliom aplinkybėm dažniausiai jo nesirenku.

 P.P.S. nemokamas patarimas aludariams: investuokit į „užstato“ sistemos išplėtimą ir importuojamam alui.

 

Jul 122011
 

Internetu perku daug ir visko. Man pigiau ir paprasčiau pavyzdžiui nusipirkti penkis dip5 jungiklius Kinijoje už 2.5 $ nei vieną dip6 už 3 Lt kitame miesto pakraštyje. Bet kuriuo konkrečiu laiko momentu pakeliui pas mane yra apie 1-7 siuntinukai: Dėl to save pakankamai susipažinusiu su siuntinių keliavimo ypatumais tiek iki Lietuvos sienos, tiek šalies viduje.

Ne kartą ir ne du yra tekę bendrauti su Lietuvos pašto skyriumi pateikiančiu siuntinius muitinei. Dažniausiai toks bendravimas apsiribodavo paypal sąskaitos išrašo nusiuntimu (bet visada, esant reikalui, būdavo galimybė paskambinti iš išsiaiškinti, kuris siuntinukas „užstrigo“).

Tiesa, kai buvo įvestas „aptarnavimo mokestis“ iš už ES ribų dažniausiai keliauja sintiniai kurių vertė iki 20$, dėl to tiesioginio bendravimo su Paštu sumažėjo: paprasčiau atsisiųsti tris atskirus siuntinukus po vieną LED lemputę nei tris lemputes viename.

Nepaisant to, kartkartėmis mano siuntinukai visgi užstringa pašte. Apie vieną tokį „užstrigimą“ ir pasikeitusią tvarką ir norėjau papasakoti.

 Naujos tvarkos niuansai:

  1. Nebėra tiesioginio telefono numerio, kurio galima pasiteirauti, kuris siuntinukas užstrigo.
  2. Paskambinus duotu (bendru) numeriu neįmanoma gauti informacijos nei apie sintinį nei būti sujungtam su reikiamu žmogum/skyrium (taigi skambinti neverta).
  3. Vienintelis būdas gauti kokios nors informacijos – parašyti užklausa duotu elektroninio pašto adresu (nors atsiųstame laiške aiškiai parašyta, kad tuo adresu informacija neteikiama… bet parašius atsako, nors ir formaliai, nesistengiant suteikti informacijos).
  4. Įdomiausias pasikeitimas – tai užstrigusiam siuntiniui suteikiamas LIETUVIŠKAS registracijos numeris (jei siuntinys neregistruotas). Tai ir sukėlė man didžiausių problemų. Vienintelė informacija, kuri pateikiama tai šalis iš kurios siuntinys atėjo ir registracijos numeri. Sutrikau, kai gavau raštą, sakantį, kad reikia pateikti muitinei duomenis apie siuntinuką iš Kinijos.. su Lietuvišku registracijos numeriu ir be jokios kitos informacijos. Nei svorio, nei siuntėjo, tik kilmės šalis ir Lietuviškas registracijos numeriukas.

Pamenu prieš kokius tris metus Lietuvos pašto internetinėje svetainėje buvo galima sekti kiekvieną registruotų siuntinių „žingsnį“ nuo užregistravimo Lietuvoje, iki vietinio pašto. Šiuo metu tokios galimybės nebėra. Galima tik pasižiūrėti, kada siuntinys buvo registruotas Lietuvoje, ir kada buvo „įteiktas“. Turiu negerą įtarimą kad taip bandoma slėpti Lietuvos pašto neefektyvumą. Kitavertus, turiu pripažinti,  kad per paskutinį penkmetį Lietuvos paštas siuntinius (LT teritorijoje) pradėjo pristatinėti mažumėlę efektyviau.

 Gal ir gerai, kad Lietuvos paštas bando keistis (ne taip kaip Lietuvos geležinkeliai.. kur angliškame puslapyje paskutinės naujienos iš 2008 metų), nemalonu tik kad tie pasikeitimai sukuria naujų papildomų problemų (reikėtų patrumpinti tą gudrutį kuris sugalvojo greituosius kreditus pašte teikti). Pasikeitusi siuntų pateikimo muitinei tvarka irgi sukuria daug papildomo galvos skausmo pašto klientams. Ypač pirmą kartą.

 Pabaigai truputis statistikos apie registruotų siuntinių keliones iš Kinijos/Honkongo į Lietuvą:

  1. Nuo siuntinio registravimo iki fizinio išsiuntimo iš šalies – Honkongo paštas – 5-9 kalendorinės dienos. Kinijos paštas 5-6.
  2. Kelionė iki Lietuvos: Honkongo paštas – 5 kalendorinės dienos, Kinijos paštas – 5-6.
  3. Siuntinio kelionė Lietuvoje (iki lapuko įteigimo) 3-7 dienos (nors yra pasitaikę ir gerokai ilgiau).

Sumoje registruoti siuntinukai keliauja apie 3 savaites. Neregistruoti keliauja 2-4 savaites.