Idealus darbuotojas – valkata be šaknų

 Emocijos  8 Responses »
Apr 022012
 

Pasiklausius laisvos rinkos ir „vakarietiško“ gyvenimo būdo apologetų darbo jėgos mobilumas tai viena iš pagrindinių darbuotojo vertybių. JAV tai vykstą jau ne vieną dešimtmetį, bet ES tai santykinai nesenas reiškinys.

Pagrindinis mobilaus darbuotojo privalumas (netgi remiamas ES struktūriniais fondais) tai… jo mobilumas. Galimybė bet kada susirinkti „manatkes“ ir persikelti dirbti į kitą vietą. Skamba patraukliai: migruojame ten kur labiausiai vertinami konkretūs įgūdžiai (ir kur tikriausiai alga geriausia). Sutikit, tikrai graži idėja: ir pasaulio pamatom ir uždirbam daugiau. Visi tokie gražūs kosmopolitai, pasaulio piliečiai.

Be tai tik fasadas. Gražus įpakavimas skirtas „parduoti“ mobilumą. Yra ir kita medalio pusė, o dvi pagrindinės:

Visų pirma, kad žmogus (arba darbo jėga) būtų mobilus jis neturi būti prisirišęs prie konkrečios vietos (t.y. jo su dabartine gyvenama vieta neturi niekas stipriai saistyti). Aš galiu sugalvoti tik kelias esmines priežastis, kurios riša žmogų prie vietos, kurioje jis gyvena: šeima (ypač su vaikais), nuosavybė (namas), patriotiškumas (galima vadinti įvairiai nuo nacionalizmo iki priimtinos socialinės aplinkos). Taigi, idealaus mobilaus darbuotojo niekas neriša su miestu ar šalimi, kuriame jis gyvena. Jis čia tiks svečias, pasiruošęs bet kada išvykti. Dėl to ir elgiasi ne kaip šeimininkas, o kaip svečias.

Kita didelė mobilumo blogybė – jis didina disproporcijas. T.y. turtingos šalys, galinčios mokėti didesniu pinigus už bet kokį darbą susirenka darbuotojų elitą. Tai ne tik darbininkai, bet ir vadovai, kūrėjai, mokslininkai. Taip esamas atotrūkis tarp „labai“ ir „nelabai“ išsivysčiusių (o tiksliau ekonomiškai pajėgių) šalių linkęs didėti (tiesa.. yra išimčių iš taisyklės, bet jos susijusios su intelektualinės nuosavybės vagystėmis, kurioms dabar paskelbtas karas iki sunaikinimo. Šiuo metu tuo gali sau leisti užsiiminėti tik didelės ir santykinai stiprios valstybės). Manau kiekvienas vis dar likęs Lietuvoje tai jaučia.

Toks mobilus darbuotojas yra idealus vartotojas ir ekonomikos variklis. Jis neturi realaus turto (real estate), dėl to visas pajamas arba išmėto naujiems blizgučiams (skudurai, auto, telefonai), arba atiduoda bankams.  Tik kas laukia visuomenių, sudarytų iš idealių darbuotojų/vartotoji, kurie iš esmės tėra infantiliški vienišiai be nuolatinės gyvenamos vietos (bomžai).

Kuriame teisinę valstybę

 Komentarai  15 Responses »
Mar 312012
 

Yra Lietuvoje tokia problema, dažniausiai siejama su p. Kedžio pavarde, nors šiuo metu pagrindiniai jos veikėjai yra p. Stankūnaitė, jos dukra ir p. Venckienė. Jei kas nors paskutinius pora metų praleidote mėnulyje ir nežinote šios istorijos tai trumpas reziumė: pedofilijos skandalo įkarštyje keistomis aplinkybėmis žūna pagrindiniai įtariamieji. Liko tik vienas žinomas liudytojas – mažametė mergaitė (pagrindinė šios tragedijos auka). Kova vyksta dėl jos globos tarp biologinės motinos ir buvusios laikinosios globėjos. Remiantis galutiniu ir neskundžiamu teismo sprendimu prieš daugiau nei 3 mėnesius buvusi laikinoji globėja mergaitę privalėjo perduoti biologinei motinai. Nei vienas bandymas tai padaryti iki šiol nebuvo sėkmingas.

 Taigi, trijų aukščiausių Lietuvos pareigūnų požiūris į šią problemą:

Prezidentė: „Teismo sprendimas yra vykdomas“, „Prievarta negali būti taikoma prieš mergaitę“ ir teisėjos Veckienės  negalima atleisti (panaikinti teisę neliečiamybę).

Premjeras: „Būtų geriausia, jeigu patys giminės ir artimieji rastų sutarimą“, t,y mergaitę reikia perduoti neutraliems globėjams.

Seimo pirmininkė: „Stankūnaitė galėtų nusileisti ir palikti mergaitės globą jos tetai <..> Venckienei“

 Aš nežinau kas šiose situacijoje kaltas, o kas teisus, bet mane neramina tai, kad visi trys aukščiausi valstybės pareigūnai viena ar kita forma siūlo nevykdyti galiojančio teismo sprendimo.

Apie pilietiškumo skatinimą ir valdžios atgręžimą į tautą veidu

 Politika  8 Responses »
Mar 282012
 

Arba padrikos mintys prie alaus bokalo

Šis seimas sunaikino antros pakopos pensijų fondus. Formuodami 2012 metų biudžetą „dėl balanso“ nukirpo dar 0.5% nuo pervedimų į II pakopos pensijų fondus. Bet leido papildomą 1% nuo GPM skirti partijų paramai. Dirbantiesiems pinigų nėra, partijoms – prašom.

Kitas labai įdomus partijų žingsnis – jų tapimas biudžetinėmis organizacijomis. Jokių rėmėjų.. tik biudžeto pinigai ir GPM 1%. Kai valdai biudžetą.. sau gali pasiskirti tiek kiek reikia ir dar truputį. Mano subjektyvia nuomone tai dar labiau atitolina partijas nuo tautos. Ankščiau reikėdavo stengtis dėl rėmėjų pinigų. Dabar užtenka apmauti kuo daugiau naivių piliečių pažadėjus pieno upes šokoladiniais krantais (arba vodkę po 3Lt butelis). Reikšminga balsuotojų dalis tiki pasakomis ir išsirenka dainorėlius arba santechnikus.  Po to 4 metus  keikia valdžia ir vėl viskas iš naujo.

Pasižiūrėjus į dabartinę padėtį į galva lenda viena paprasta bet įkyri mintis: o kodėl nepadaryti partijų finansavimo TIK per GPM. Jei neklystu 1% GPM reiškia apie 250 milijonų litų (jei visi mokesčių mokėtojai paskirtų kažkam savo GPM‘ą). Manyčiau suma nėra tokia jau maža. Rinkimų metais dar būtų galima pridėti nemokamo eterio laiko arba spaudos. Tarkim VRK viešųjų pirkimų būdu nuperka X valandų TV ir radio eterio, Y kvadratų spaudos ir proporcingai planuojamų užimti vietų seime skaičiui padalina (planuojama užimti vieta seime: vienmandatininkas gauna 1,  partija gauna tiek, kiek apygardų turi išsikėlus savo kandidatus. Elementaru). Ir jokių koncertų ar filmukų su traktoristais ar vištom. Normalios tv/radio diskusijos ir straipsniai spaudoje.

Vos ne ideali pilietinė demokratija: gerai dirba partija.. gauna pinigų. Užsiiminėja šokiais ar oro jėgainių statyba – sėdi ant duonos su džiūvėsiais.  Ir taip kas met patikrinamas partijos populiarumas ne kažkokiom mistinėmis apklausomis o realiais realių žmonių pinigais. Idealiu atveju nuo to galėtų priklausyti ir parlamentarų atlyginimai.. bet to reikalauti jau būtų per daug.

Toks pinigų partijoms dalinimas leistų partijoms realiai dirbti skirtingiems rinkėjų segmentais: vieni orientuotųsi į didesnes pajamas gaunantį elektoratą (kurių yra mažiau bet jų GPM didesnis), kiti rinktųsi mažesnes pajamas gaunančiuosius (jų GPM mažesnis, bet jų gerokai daugiau), treti rinktųsi GPM nemokančiuosius (partija pajamų negauna, bet išrinktas gauni teisę už svetimus pinigus užsipirkti tiek pieštukų, kad užtektų namą šildyti du sezonus).

Taip mes seime netgi galėtume turėti imigrantų, neturinčių pilietybės, bet Lietuvai mokančius mokesčius atstovų: jų GPM taip pat galėtų papildyti partijų kišenę.

O jei partija 4 metus iš eilės nesurenka, tarkime, 5.000 ar 10.000 „pervedimų“ per metus – automatiškai išregistruojama. Vox populi vox dei. Tautai jūsų nereikia.

Dar galima būtų leisti mokėti nario mokestį (iš nuosavos kišenės), tarkim, neviršijanti 10% sumokėto GPM.

Žinoma, tokia sistema turi ir trūkumų. Per pirmus pora metų tikriausiai paaiškėtų, kad partijos reikalingos tik jų „vadams“, o Lietuvos piliečiams partijų nereikia. Jie „partiniams“ nenori skirti pinigų net tuomet, kai patiems tai nieko nekainuoja. Problema ir dėl pensininkų ir išlaikytinių nemokančių GPM – jie niekam nieko pervest negalės (kol jų gaunamos išmokos neapmokestinamos). Kita vertus, jų ir taip daug su labai panašiais siekiais, taigi gali ir be pinigų išsirinkti savo atstovą/atstovus 4 metus važinėti džipuku nuomojamu už svetimus pinigus.

Pabaigai: Viešai pažadu, kad balsuosiu už tą partija, kurti palaikys tokį pasiūlymą. Nepaisant visos kitos jų „programos“, net jei ten būtų siūlymas paskelbti grybų karą demokratijai ar teisinei sistemai.

Kas UŽ ?

P.S. o alus buvo Tauro porteris. Visai patiko, nors ir nepajutau reklamoje žadėtos skonių gamos. Toks maloniai geriamas tamsus alus.

LNG importo terminalas: kiek Lietuva permoka ?

 Energetika  8 Responses »
Feb 292012
 

Arba kiek iš tikro galėjo kainuoti FSRU laivas..

Jau rašiau kad FSRU laivas norvegams kainuos 290 milijonų dolerių (informacija “Höegh LNG” 2011 Q3 ataskaitos). Tikiu kad būtent tokia yra realia FSRU laivo kaina (nors internete radau informacijos, kad viena iš Afrikos valstybių už panašų laivą mokėjo du kartus daugiau). Laivo aptarnavimas kainuoja maždaug 28,000 USD/d (duomenys iš 2004 metais Bjørn K. Markussen, vyresniojo “Höegh LNG” patarėjo skaityto pranešimo. Visą tekstą galite rasti http://pptfun.com/Indiaoilgas/Infrastructure/Fsru.pdf.  Visiems besidomintiems SGD Lietuvoje siūlyčiau pasiskaityti.)

Sutinku, duomenys senoki, bet jei nuo to laiko laivai atpigo.. tai gal ir aptarnavimas nebus pastebimai pabrangęs.

Taigi, įvertinant šiuos kaštus, laivo aptarnavimas per metus kainuos 10 milijonų litų, paskola laivo pirkimui su 10% metinių palūkanų (Lietuva dabar skolinas už 7%-8%) – 56 milijono USD  per metus. Taigi, sumoj metinis terminalo mokestis būtų 66 milijonai USD  per metus, ir po 10 metų jis pilnai priklausytų Klaipėdos naftai (arba Lietuvai).

Dabar norvegams dešimt metų mokėsim po 69 milijonus USD (už grynai tą pačia paslaugą) ir po 10 metų turėsime teisę jį išsipirkti. Sakyčiau monkėz biznis, turint galvoje, kad terminalo tarnavimo laikas 20-30  metų (norvegai skaičiuoja 25)

Dar daugia pagal pačių norvegų pateiktus skaičius (tiesa 2004 metų, bet su brangesniu terminalu) terminalas kainuotų tik 55 milijonus USD/metus. Ir čia jau su 10% „pelningumu).

Tikriausiai galima daryti išvadą, kad projekto „valstybingumas“ man ir kitiems mokesčių mokėtojams papildomai kainuoja 14 mil USD per metus (arba 36 milijonų litų). Suma nėra milžiniška (valstybės mastais) bet papildomi 20% „premija“ yra visgi didoka.

Reziumė: per dešimt metų Lietuva galimai praras 140 milijonų dolerių arba 364 milijonus litų arba 21 vilą Nicoje (tokią kaip kad turėjo Snoras) t.y. po 2 vilas Nicoje kasmet. Arba 5 salas Graikijoje (Zuoko „projektas“). Arba 100 prabangių namų Vilniuje.

 

 Older Entries  Newer Entries