Arba kodėl saulės ir vėjo energetika didina užsienio prekybos deficitą.
Nuolat išlenda protingi žmonės ir pradeda postringauti apie tai, kad reikia kuo greičiau pereiti prie vietinių energijos išteklių ir taip sustabdyti pinigų nutekėjimą į užsienį. Tikriausiai nebūna mėnesio, kad šiuo klausimu netektų diskutuoti. Dėl to nusprendžiau viską išdėstyti vienoje vietoje (nors jau esu ir anksčiau apie tai rašęs).
Elektra
Visuotinai žinomas faktas, kad elektros gaminti Lietuvoje neapsimoka. Praktiškai visi Lietuvos elektros gamintojai yra vienaip ar kitaip dotuojami (dažniausiai per VIAP). Skirtingi elektros gamintojai yra remiami dėl skirtingų priežasčių. Termifikacinės (CHP) elektrinės remiamos dėl didesnio naudojamo kuro efektyvumo (ir kad gyventojams šiluma būtų pigesnė). Elektrėnai remiami dėl tinklo stabilumo (įtariu kad tai nevisai tiesa). Atsinaujinantys remiami dėl ES direktyvų. Iš visų šių elektros energijos gamintojų tik termofikacinės elektrinės mažina priklausomybę nuo importo (nors ir dėl to galima ginčytis). Elektros energijos gamyba tiek Elektrėnuose tiek atsinaujinančiuose energijos gamybos šaltiniuose didiną Lietuvos importo deficitą (vienintelė išlyga – biomasė). Matematika elementari: Šiandien Lietuva gali importuoti elektros energiją už maždaug 15-16 ltc/kWh. Gaminant elektrą Elektronuose (Lietuvos elektrinė) ji superkama už 30+ ltc/kWh, o ženkliai daugiau nei pusę šios kainos sudaro importuojamos dujos. Reiškia importuojant elektrą mažinamas užsienio prekybos deficitas.
Su atsinaujinančiais energijos šaltiniais situacija yra labai panaši. Su saulės energetikos pavyzdys elementarus: Iš šiuo metu patvirtinto 1,6 LTL/kWh supirkimo tarifo bent 80% iškeliauja į užsienį (įrangos kaina ir bankų kreditai). Tai reiškia kad pasigaminus Lietuvoje 1 kWh elektros energijos iš saulė pinigų nutekėjimas į užsienį padidėja daugiau nei 1 LTL (jei lyginsime su elektros importu). Su vėjo energija situacija kiek geresnė. Šios elektros supirkimo tarifas „tik“ 30 ct/kWh, iš kurių ne mažiau 20 ct/kWh iškeliauja į užsienį (įrangos kaina, bankų paskolos, dalis personalo/aptarnavimo, pelnas). Tai reiškia, kad pirkdami vėjo elektrą mes didiname užsienio prekybos deficitą. Tiesa, tik kokiu 10 ct/kWh.
Užsienio prekybos deficito didinimo prasme kad vienintelė biomasė (spėju) turi teigiamą poveikį. Ir tai, tik tuomet, kai kuras biomasės jėgainėms nėra importuojamas. Biomasės kainų „pyragą“ sudėlioti yra žymiai sudėtingiau nei saulės ar vėjo, dėl to tiksliai pasakyti negaliu.
Šiluma
Su šiluma situacija yra kiek kitokia: šilumos importuoti nepavyks. Be to šilumos gamybos įranga yra santykinai pigesnė nei elektros, o vietinis kuras (biomasė) yra apie du kartus pigesnis už importinį (dujas) dėl to šilumos gamybos kaina senais dujiniais ar naujais biomasės katilais išeina panaši (tiksliau mano nuomone šiandien biomasė turi ekonominį pranašumą net ir be ES pinigų). Tokiu atveju perėjimas šildyme prie biomasės mažina priklausomybę nuo importo. Net ir pastatų renovacija, nors ir atliekama importinėmis medžiagomis, ilgoje perspektyvoje mažintų suminį einamosios sąskaitos deficitą.
Išvada: norit sumažinti užsienio prekybos deficitą reikia kuo didesnę elektros energijos dalį importuoti (taip būtų galima iki kokių 10 centų atpiginti elektrą buitiniams vartotojams), o šilumą gamintis iš vietinių energijos išteklių.