Mar 132012
 

Aš esu inžinierius, aš  myliu techniką. Aš  jos garbintojas ir kūrėjas. Taip, kaip kažkas žavisi Salvadoro Dali paveikslais, aš žaviuosi įrengimais ir viskuo, kas yra sudėtinga. Kai važiuoju traukiniu, mėgstu žiūrėti į geležinkelio bėgius, kuo jų daugiau, tuo įdomiau, didžiulės stotys su dešimtimis kelių ir tūkstančiais vagonų- tai  atgaiva sielai, dangoraižiai – tai mano bažnyčios. Kai skaičiuoju į juos sudėtas metalo tonas ir žmonių darbą, tai   sukelia pasididžiavimo jausmą.  Didžiuotis mes turime kuo.

Mes kaip bitės supuolame ir kažką lipdome: bėgius, autostradas, laivus, lėktuvus. Kai matau kranus ir dangoraižius, aš matau kažką nepaprasto. Tada aš galvoju apie jungtis ir formules, atsparumą, tempimo jėgas, svyravimo amplitudes ir kitus iššūkius, kuriuos eilinį kartą įveikėme. Man neįdomu pastato spalva, bet visada žavi aukštis, nes kuo aukščiau –  tuo sudėtingiau. Mes padarome  viską, ko užsinorime. Pastatome laivą, paskui didesnį, dar didesnį, tada pastatą, dangoraižį ir kažką, kas yra neįsivaizduojamo 800 metrų aukščio, ir vis tiek nesustojame. Mes įpratome gyventi pasitikėdami savo jėgomis, nes mes visada laimime.

Mums nepaprastai sekėsi, mes sugebėjome pažaboti vėją ir jūrą, išmokome skristi į kosmosą ir skaldyti atomus. Bet tai yra viskas. Kokie garsūs bebūtų pasiekimai, atėjo laikas atiduoti gamtai tai, ką paėmėme.

Kodėl aš taip sakau?

Praeitais metais JAV erdvėlaivis „Atlantis“ atliko paskutinį savo skrydį. Atrodo, nieko ypatingo ar ne? Ne, tai ypatingas laikas. Kad šatlai baigs savo tarnybos laiką, buvo  aišku nuo pat jų sukūrimo,tačiau tada buvo tvirtas tikėjimas, kad tam laikui atėjus JAV turės kažką kitą – žymiai geresnį, tobulesnį ir, aišku, įspūdingesnį. Deja, taip nenutiko –  JAV neteko erdvėlaivių ir neturi kuo juos pakeisti. Kodėl taip yra? Galima sugalvoti daug priežasčių tokių, kaip „nėra poreikio”, „ekonomikos sunkmetis”, „nepasiteisino” ir pan.

Nors visi šie teiginiai galbūt teisingi, bet yra ir dar vienas dalykas. Tai paprastas dėsnis,  kuris skamba maždaug taip: „Kuo sudėtingesnė technologija, tuo mažiau mes jos turime. Labai sudėtingas technikos kūrinys gali pareikalauti visos tautos ar žmonijos pastangų bei išteklių jam įgyvendinti”.

Paimkime pavydį. Koks technikos stebuklas yra pats sudėtingiausiais? Atominis reaktorius? Didelių reaktorių turime kelis šimtus, mažų – tikrai virš tūkstančio. Lėktuvnešis? Pasaulyje yra kokios dvi dešimtys ar panašiai, be to, visi varomi branduoliniais reaktoriais. Kosminis laivas? Čia jau arti. Greičiausiai tai yra Tarptautinė Kosminė Stotis ir Didysis Hadronų Greitintuvas. Kuriam skirti pirmą vietą – nuspręskite jūs. Abu  jie yra žmonijos kūriniai ir, deja, vienetiniai egzemplioriai.

Kodėl aš apie tai kalbu? Todėl, kad dabar, kai mes pasiekėme savo augimo ribas, dažniausiai pasitaikantis argumentas ir  viltis yra technologija. Mes tikime technologijomis ir savo galia, mes manome, kad technologija išspręs energetikos, užterštumo ir eksponentiškai augančios žmonijos maisto problemas. Deja, ne. Šis paprastas dėsnis parodo, kad aukštos technologijos nebus visiem prieinamos. Mes neturėsime nešiojamų branduolinių baterijų, gravicapos ir skraidančių antigravitacinių kilimėlių. Artimiausioje ateityje mums reikės kažko paprastesnio, gal kauptuko, plūgo ar  plastikinio kibiro vandeniui laikyti. Pastarieji yra nesudėtingi, todėl plačiai prieinami. Bet netgi nesudėtingų įrankių pritrūksime, jei neturėsime iš ko juos gaminti. Ar gali nutikti taip, kad net plastikinio kibiro gamyba bus problema? Žinoma, gali, esu tuo visiškai tikras.

Mes gyvename technologijų ir pramonės pasaulyje, keliaujame greitai, miegame patogiai, valgome „gerą” maistą, esame specializavęsi ir  prisitaikę čia būti. Kiekviena diena įneša  į mūsų gyvenimą kažką naujo ir malonaus iš technologijų pusės, tai kur problema? Problema ištekliuose.

Mes esam paprasti, pirmiausiai imame tai, kas lengviausiai pasiekiama, kasame ten, kur didžiausia rūdos koncentracija, žvejojame ten, kur daugiau žuvies, sėjame ten, kur žemė derlinga. Tai racionalu ir aišku. Vėliau, kai išnaudojame tai, kas yra geriausia, mes nesikuklindami imame ir prastesnės kokybės dalykus, nes technologijos ir naftos energija  leidžia juos apdirbti ir pritaikyti. Iki šiol viskas taip ir vyko, tai kurį laiką dar tęsis.

Gamta koją mums pakiša subtiliai ir nekaltai. Tai energijos paslaptis, kuri laikui atėjus smogs žiauriai ir negailestingai. Pabandykime įsivaizduoti, kad  užšaldėme pasaulio ekonomiką ir gyventojų daugėjimą. Na, įvyko kažkas, dėl ko  vyriausybės išsigando ir liovėsi pliaukšti apie augimo būtinybę, suskaičiavo išteklius ir pasakė: „Gana, daugiau augti negalime, nėra kur, daugintis irgi negalime, neišmaitinsime 9 milijardų žmonių, todėl spaudžiam per stabdžius.“ Kažkaip šis planas pavyksta ir mes nebedauginame traukinių, lėktuvų  ir autostradų, nebestatome naujų tiltų, lėktuvnešių ir kosminių laivų. Gyvename tuo, ką turime, ir daugiau nenorime. Ar mes išsigelbėsime nuo žlugimo ir sugebėsime išlaikyti neaugančią ekonomiką? Tikriausiai, ne. Visa bėda – energija. Pateiksiu pavyzdį.

Tarkime, mums reikia išsaugoti autostradą Vilnius-Klaipėda. Kadangi ekonomikos augimo neplanuojame, užtenka tokios, kokia ji yra dabar. Ateina žiema ir asfaltas trūkinėja nuo šalčio ir ledo. Atėjus vasarai sunkvežimiai įspaudžia provėžas, karts nuo karto kažkas padaro avariją, išlaužo plastikinius stulpelius ir ženklus ir šalia to apskritus metus korozija dirba savo juodą darbą rūdimis versdama armatūrą ir atramas tiltų konstrukcijose. Kažkaip su tuo reikia kovoti, mes  tą  ir darome. Remontuojame, iš naujo klojame asfaltą, keičiame atramas ir t.t. Visam tam procesui reikalingi ištekliai – bitumas, skalda, žvyras,  plienas ir, aišku, energija.

Energija  turi savo ekonomiką. Tam, kad išgautume energiją, pirmiausia dalį energijos turime sunaudoti gavybos procese. Tai tarsi investavimas. Įdedi litą – gauni 3 litus.  Versliukas sukasi tol, kol gauni nors 1 centu daugiau nei įdedi.

Dabar pakalbėkime apie anglį. Anglis  plačiai naudojama elektrai  gaminti. Pagaminus elektrą, jos dėka Kinijoje gaminami visokie elektroniniai žaisliukai, mašinų detalės, tekstilė ir, aišku,  plienas bei kiti lydiniai.

Laikui bėgant anglies kasyklos gilėja. Tai reiškia, kad vis daugiau energijos reikia tam, kad anglis būtų iškelta iš šachtos (duobės) ir nuvežta iki elektrinės. Bet čia dar ne viskas. Anglis būna skirtingo kaloringumo. Gera anglis yra ta, kuri  turi mažai priemaišų ir yra kaloringa. Vadinasi, ji duoda daug energijos. Mes ,aišku, tokią anglį iškasėme pirmiausia. Yra ir kitokia anglis, ji  ne kiek juoda, bet labiau ruda dėl daugybės ten esančių priemaišų. tokia anglis duoda mažiau energijos, todėl ją kasam (kasim) vėliau. Mūsų nelaimei, abu šie gamtos  šposai susideda ir rezultate energijos likutis iš  1kg  anglies  mažėja. Tai vyksta kiekvieną mėnesį, savaitę, dieną. Kasdien sunkvežimis, vežantis anglį, nuvažiuoja keliais šimtais metrų daugiau nei  vakar,  sudegina daugiau kuro, vairuotojas dirba ilgiau,  o ekskavatorius semia iš gilesnės duobės.

 Šimtai tokių procesų susidedą į vieną, ir kažkada ateina momentas, kai anglis tampa nebereikalinga. Kasykloje gali būti dar daug anglies, bet mums ji taps nebereikalinga, nes visoje kasybos, transportavimo ir  infrastruktūros grandinėje mes sunaudosime  tiek pat  energijos, kiek gausime ją degindami.  Nelieka nieko, kas leistų išlydyti geležies rūdą ir paverstų ją į plieninę armatūrą tinkama tiltų konstrukcijoms. Neliks nieko, iš ko galėtume remontuoti autostradą Vilnius-Klaipėda. Nelieka energijos net šviesti elektros lemputei jūsų bute, veikti mikrobangų krosnelei ar  CD grotuvui.. Visa anglies turima energija bus išeikvojama gavybos procese.

Tai dar ne viskas. Nors anglies suteikiama atliekama energija mažėja lėtai, yra kitas dalykas, kuris kelia žymiai daugiau nerimo inžinierių kastai. Aš kalbu apie mažėjančią rūdų koncentraciją.

 Kažkada, kai mes pradėjome kasti  įvairius metalus, rūdų koncentracija buvo didelė -30 procentų, o geležiai ir daugiau. Tai reiškė, kad iškasus toną rūdos, gaudavome 300 kg metalo – vario, aliuminio,  sidabro ir kt. Laikui bėgant koncentracija mažėja. Geriausius telkinius išnaudojame pirmiausia. Taigi, laikui bėgant  rūdos koncentracija nukrito iki 15 procentų, tada dar ir dar. Šiuo metu yra visai normalu kasti kažką, kas yra 3proc. koncentracijos ar dar mažiau. Ar įsivaizduojate, kaip keičiasi energijos sąnaudos, kai rūdos koncentracija sumažėja dvigubai? Energijos sąnaudos išauga 4 kartus arba dar daugiau. Kuomet prekybos centre stovėsit šalia metalinės atramos, pabandykite įsivaizduoti, kiek karščio reikėjo beformę masę paversti į lygų, kietą, glotnų ir tvirtą paviršių. Jei jums tai atrodys nieko ypatinga, prisiminkite, kad nauja kolona „kainavo“ keturis kartus daugiau energijos nei jau yranti,  tokia pati kolūkio angaro atrama.

Tai yra tas žiaurus dėsnis, dėl ko amžinas ekonomikos augimas yra neįmanomas, o stabili būsena sunkiai pasiekiama. Ši taisyklė galioja visiems ištekliams.

Visa tai veda prie paprastos išvados. Darbo turėsime daug, ypač  mes, inžinieriai. Iš tikrųjų kartais mane ima neviltis. Mes, inžinieriai, turime dirbti po 40val. per savaitę, nemiegoti naktimis ir rasti idėjų bei  sprendimų tik tam, kad išloštume dar 10-20 metų. Dar 10 metų maitinti amžinai  augantį Ekonomikos monstrą. Aš žinau, kad amžinas variklis yra neįmanomas,  amžinas ekonomikos augimas taip pat. Esu įsitikinęs, kad įrodymus pamatysime greitai.

Kuomet protingos galvos aiškins apie ekonomikos augimo būtinybę, pagalvokite apie išteklius ir energiją. Pastaroji nuspręs viską.

Tekstas: Filosoffas 


Raktai: filosoffas
Mar 072012
 

Arba kam dirba politikai

Įdomūs dalykai dedasi Vilniaus centralizuotai tiekiamos šilumos sektoriuje. Istorija atrodo maždaug taip:

Šių metų pradžioje Dalkija (ta pati kur Vilniaus energiją valdo) pareiškė norą statyti biokuro jėgainę Vilniuje. Planuojamos investicijos – 500 mil. Lt. Planuojama galia 300 MW. Galia tikriausiai šiluminė.. bet kadangi projektas vadinamas jėgaine.. tai tikiu kad bus ir elektrinė dalis. Jokios paramos prašyti neplanuota. Kainas planuota mažinti  20%.

Prezidentė šią investiciją užšachavo, pareiškus, kad tokie objektai turėtų kainuoti 40% pigiau Buvo pabaksnota į AB „Grigiškės“ pavyzdį.. kaip turi tokią pažangią katilinę, ir nori į tinklus tiekti šilumą 5% pigiau nei AB „Viliaus energija“ o jiems niekas neleidžia (istorija įdomi tuo, kad „Grigiškės“ statė katilinę „savo reikmėms“, gavo didelę ES paramą.. o po to paaiškėjo kad jie 1/10 Vilniaus gali pašildyti.. 5% mažesne kaina.

 Šiandien į spaudą išlindo AB „Lietuvos energija“ ir AB „Fortum heat Lietuva“ su ketinimu statyti naują biomasės jėgainė (ir vėl Vilniuje) už 700 milijonų litų. 110 MW šiluminės galios. Apie ES finansavimo poreikį nepranešama. Kol kas neigiamos reakcijos iš protingųjų politikų nesigirdi. O gal čia jie stato šiukšlių deginimo gamyklą ? Tuomet kaina nebeatrodo didoka.

Retorinis klausimas: WTF ?

Feb 292012
 

Arba kiek iš tikro galėjo kainuoti FSRU laivas..

Jau rašiau kad FSRU laivas norvegams kainuos 290 milijonų dolerių (informacija “Höegh LNG” 2011 Q3 ataskaitos). Tikiu kad būtent tokia yra realia FSRU laivo kaina (nors internete radau informacijos, kad viena iš Afrikos valstybių už panašų laivą mokėjo du kartus daugiau). Laivo aptarnavimas kainuoja maždaug 28,000 USD/d (duomenys iš 2004 metais Bjørn K. Markussen, vyresniojo “Höegh LNG” patarėjo skaityto pranešimo. Visą tekstą galite rasti http://pptfun.com/Indiaoilgas/Infrastructure/Fsru.pdf.  Visiems besidomintiems SGD Lietuvoje siūlyčiau pasiskaityti.)

Sutinku, duomenys senoki, bet jei nuo to laiko laivai atpigo.. tai gal ir aptarnavimas nebus pastebimai pabrangęs.

Taigi, įvertinant šiuos kaštus, laivo aptarnavimas per metus kainuos 10 milijonų litų, paskola laivo pirkimui su 10% metinių palūkanų (Lietuva dabar skolinas už 7%-8%) – 56 milijono USD  per metus. Taigi, sumoj metinis terminalo mokestis būtų 66 milijonai USD  per metus, ir po 10 metų jis pilnai priklausytų Klaipėdos naftai (arba Lietuvai).

Dabar norvegams dešimt metų mokėsim po 69 milijonus USD (už grynai tą pačia paslaugą) ir po 10 metų turėsime teisę jį išsipirkti. Sakyčiau monkėz biznis, turint galvoje, kad terminalo tarnavimo laikas 20-30  metų (norvegai skaičiuoja 25)

Dar daugia pagal pačių norvegų pateiktus skaičius (tiesa 2004 metų, bet su brangesniu terminalu) terminalas kainuotų tik 55 milijonus USD/metus. Ir čia jau su 10% „pelningumu).

Tikriausiai galima daryti išvadą, kad projekto „valstybingumas“ man ir kitiems mokesčių mokėtojams papildomai kainuoja 14 mil USD per metus (arba 36 milijonų litų). Suma nėra milžiniška (valstybės mastais) bet papildomi 20% „premija“ yra visgi didoka.

Reziumė: per dešimt metų Lietuva galimai praras 140 milijonų dolerių arba 364 milijonus litų arba 21 vilą Nicoje (tokią kaip kad turėjo Snoras) t.y. po 2 vilas Nicoje kasmet. Arba 5 salas Graikijoje (Zuoko „projektas“). Arba 100 prabangių namų Vilniuje.

 

Feb 272012
 

Visa laiką buvau didelis SGD (LNG) terminalo šalininkas. Tiesa, kai prieš kokius 5 metus mes dėliojome skaičiukus kiek terminalai kainuoja kitose šalyse, tai buvome suskaičiavę, kad toks terminalas Lietuvos pajūryje (be prijungimo prie dujų tinklų bet su visa infrastruktūrą kainuotų apie 300-350 mil. Eur. Bet grįžkime prie šiandieninės situacijos ir egzistuojančios oficialios informacijos.

Oficiali informacija:

Lietuva nuomosis FSRU laivą (plaukiojančią SGD dujinimo gamyklą) už maždaug 69 mil. dol. per metus (arba 690 mil. USD per sutartinį 10 metų laikotarpį) . Ar laivas bus naujas informacija nepateikiama. Ir kas įeina į aptarnavimo kaštus.

FSRU laivai „tarnauja“ 20-40 metų.

Konkurdą laimėjusi kompanija (“Höegh LNG”) FSRU laivą pirko už maždaug 290 mil. USD

  (11 pusl). Aš neteigiu kad tai tas pats laivas kuris bus atplukdytas į Lietuvą.. bet panašus. Labai panašus.

Jei kam įdomu kaip tos plaukiojančios saugyklos su dujinimo įrenginiais atrodys.

Žongliravimas skaičiais

Niekur neradau pateiktos informacijos, kiek Lietuvai (Klaipėdos naftai ir Klaipėdos uostui) kainuos pasiruošimas priimti LNG tanklaivius. Manyčiau suma galėtų būti iki 500 – 700 mil. Lt (čia tik spėjimas).

Tarkime Lietuva per terminalą importuos 1 milijardą M3 dujų. Tuomet terminalo nuomos kainą 1000 m3 pabrangintų 69  USD. Šiuo metu Europoje LNG (dujų ekvivalentu) kainuoja 300-350 USD/1000 m3. Pridedame „terminalo nuomą“, regazifikavimą, transportavimo priedą ir gauname per LNG importuojamų dujų kainą – 400-470 USD/ 1000 m (žinoma, nevertinant papildomų išlaidų reikalingai infrastruktūrai išvystyti: uostas, vamzdynai, kompresorinė, apskaita). Labai panaši kainą, į tą, kurią šiandien mokame Gazpromui.

Išvados:

  1. Jei viskas vystysis taip kaip aprašyta aukščiau – gamtinių dujų vartotojai nepajus ženklesnio dujų (ir šilumos) kainų kritimo ar šuolio. Esant tokiom prielaidoms SGD importo terminalas Lietuvai bus ekonomiškai naudingas (praktiškai veltui gausime padidėjusį energetinį saugumą).
  2. Jei pavyktų SGD nusipirkti JAV rinkos kainomis – dujos atpigtų. Jei santykis tarp SGD ir vamzdyninių dujų grįžtų į istorinį lygį.. dujos brangų.
  3. Jei terminalą sau būrų stačiusi privati struktūrą (pvz. „Achema“) tai galėjo kainuoti pastebimai pigiau.

P.S. p. Sekmokas šiandien idomią mintį iškėlė: atsiradus dujų terminalui VISI dujų vartotojai bus priversti 25% dujų pirkti iš terminalo (nepaisant kainos) ir 25% iš tiekiamų vamzdžiais (Gasprom). Vat va tokia ir gaunasi pasirinkimo lasivė ir laisva rinka.