Nov 242010
 

Šiandien pasisekė sudalyvauti seime vykusioje konferencijoje „Atsinaujinančių energijos išteklių politika šiandien ir ateityje“. Renginukas nemokamas, žmonių nemažai ir gan įvairių. Tiesa, pranešėjai parinkti labai vienpusiškai: iš Lietuvos kalbėjo atsinaujinančių energijos išteklių asociacijų atstovai, J. Šimėnas (buvęs LITBIOMA vadas) bei vienas bankininkų atstovas. Iš užsieniečių – pagrinde įmonių gaminančių vėjo jėgaines atstovai (nemažą dalį pranešimo užėmė reklama). Visur vyravo viena bendra mintis: duokit mums pinigų (ir daug). Vėjininkai, saulininkai ir jiems prijaučiantys nori fiksuotų elektros supirkimo tarifų (ilgalaikių), nemokamo prisijungimo, privalomo supirkimo ir t.t. Biomasės atstovai (palaikantys šilumininkus) nori įvesti akcizą iškastinio kuro ir elektros importui (ir surinktais pinigais subsidijuoti katilinių perėjima prie biokuro). Iš tiesu buvo nuobodoka: pranešėjai žongliravo tais pačiais pritemtais skaičiukais, aiškino kad jiems visi Lietuvoje trukdo: tai prisijungimas brangus, tai tarifas per mažas (kitais žodžiais tariant remia per mažai). Vis paaikčiojama skundžiantis kaip blogai yra Lietuvoje, kokie mes atsilikę. Ir lyginama vėjo energetika su Danija, saulės energetika su Ispanija ir panašiai (gal dar palyginkime pensijas su Austrija ?). Dažnai naudojant absoliučius dydžius.

Konferencijos organizatoriai pažadėjo pranešimus sudėti kažkur į internetą.. gaila kol kas jų nepavyko rasti. Būtų galima kelis įdomesnius skaičiukus pakomentuoti.

Vienintelis dalykas kuris šioje konferencijoje tikrai patiko: Kauno chorisčių pasirodymas prieš ir po konferencijos. Visai smagiai merginos padainavo. Klausimai/komentarai iš salės irgi buvo artimesni realybei – siūlė pirma pasižiūrėti, kas Lietuvai geriau, o tik vėliau kalbėti apie skatinimą) ir pan..

Po konferencijos diskutuojant su kolegomis kilo mintis, kad atsinaujinančių energetinių išteklių fronte mūšis vyksta vienpusis: atsinaujinančių pusėje už geresnius tarifus kovoja daug įvairių asociacijų (kurių paskutiniu metu pridygo daugiau nei grybų po lietaus), o kitoje pusėje nėra visiškai nieko. Jei domitės Lietuvos žiniasklaida – galėjot pastebėti, kad pateikiama labai vienpusė informacija.  Įvairūs baubai, kirais gąsdinamas tautietis, tokie kaip Gazprom tėra tik baubai: elektros rinkoje atsinaujinantys su dujomis nekonkuruoja, greičiau atvirkščiai: dujinės jėgainės reikalingos kaip rezervas atsinaujinantiems. Galbūt būtų galima „pasistumdyti“ šilumos rinkoje, bet ir ten, Gazprom mastais, rinkos praradimai negali būti dideli: artimiausiu metu didžiųjų miestų perėjimas prie biomasės mažai tikėtinas. Galima diskutuoti nebent apie politinius motyvus. Kiti rinkos žaidėjai yra praktiškai nematomi. Smulkiesiems vartotojams neatstovauja niekas. Iš energetikų nebelabai kas likę, o ir likusieji sėdi galva panarinę – visi nori savo darbo vietą išsaugoti. O jei kas bando pasisakyti prie norą beatodairiškai skatinti atsinaujinančius energijos išteklius, netgi neatsižvelgiant į šalies specifiką (pvz. saulės elektros supirkimo tarifas), jis tuojau apšaukiamas tautos priešu, nupirktu, kenkėju ir t.t. Vienu žodžiu – tautos priešas.

 Beje, kvietime į konferenciją buvo rašoma, kad jos dalyviai priims rezoliucija. Paaiškėjo kad rezoliucija priims tik suinteresuotų asociacijų atstovai. Kiti konferencijos dalyviai netgi galutinio rezoliucijos teksto nematė. O spauda informuoja, kad rezoliucijai pritarė daugiau nei 200 konferencijos dalyvių .

 P.S. dar keli įdomus faktai apie naująjį atsinaujinančių įstatymą (kuriam beje šiandien vyriausybė pritarė): jį ruošė patiškai išimtinai atsinaujinančius energijos išteklius atstovaujančios asociacijos. Pasidalino pinigus. Energetikos ministerija kartu su teisininkais yra paruošus alternatyvų įstatymo projektą (kurio niekas iš paprastų mirtingųjų nematė ir tikriausiai nepamatys, kur žiūri visokie auditai: aiškiai mėtomi pinigai į balą.).

Oct 052010
 

Vakarykštis Prezidentės / jos atstovo spaudai / konsultantų pareiškimas, kad reikia reguliuoti maisto produktų antkainius (taip siekiama sumažinti kainas). Tai pristatoma kaip kova su monopolininkais. Tokios retorikos kitaip kaip populizmu ir nostalgija sovietiniams laikams nepavadinsi. Tikriausiai pasireiškia Prezidentės ir jos aplinkos socialistinės ekonomikos studijos.

Taip atrodė parduotuvės, kai buvo reguliuojamos prekių kainos

Tikriausiai per paskutinius 20 metų didelė dalis tautos pamiršo (ar to niekada nepatyrė) ką reiškia valstybės nustatomos kainos. Pats pareiškimas atrodo labai patraukliai: bjaurybės mažmenininkai pasinaudoję savo dominuojančia padėtimi rinkoje dirbtinai sukėlė parduodamų produktų maržas (net įvardijama priežastis: kad kritus pardavimams pelnas išliktu toks pats). Kai paskutinį karta domėjausi Lietuvoje buvo keturi stambūs prekybos tinklai ir dar keletas mažesnių. To konkurencijai kaip ir pakaktų (trys mobilus operatoriai labai smagiai konkuruoja ir mes turime visai neblogas pokalbių kainas), nebent būtų sudarytas kartelinis susitarimas. Jei toks buvo – dalyvius ir iniciatorius reikia bausti ir stipriai. Tik keista, kad ruošiamasi ne bausti už padarytus nusižengimus (kartelis – nusikaltimas), ar stengiamasi tobulinti įstatyminę bazę, o siūlomos komandinės priemonės – maržų reguliavimas. Kitas logiškas žingsnis – kainų reguliavimas. Dar toliau ir planinę ekonomiką galima įžiūrėti.

Juokingiausia, kad toks formalus reguliavimas, net jei bus įvestas, nieko neduos – visada galima sukurti papildomą tarpininką. O ir patiems prekybos centrams mažėja iniciatyva derėtis su tiekėjais: nuo didesnės pradinės kainos bus didesnės pajamos ir iš maržos.

Esu komandinių ekonomikos valdymo principų priešininkas, todėl visokie pasamprotavimai apie tai kad valstybės institucijos nustatinės pelno maržas (ar kainas) sektoriuose kur konkurencija gali puikiausiai veikti. Jei didžiųjų prekybos centrų antkainiai tokie milžiniški, tai kodėl nekurti priemonių, skatinančių konkurenciją ? Žinoma… kažką nustatyti ar uždrausti žymiai lengviau nei sukurti visiems lygias žaidimo taisykles.

Beje, gal prekybos centruose antkainiai ir dirbtinai išpūsti, bet „vietinėse“, mažose parduotuvėse tų pačių maisto prekių kainos yra aukštesnės. Net ir nuėjus į turgų „batonas“ kainuoja vos keliais centais pigiau nei „Maximoje“ nepaisant to, kad „turgininkas“ sutaupo nemažai pinigų, kuriuos prekybos centras išleidžia mokesčiams.

Aš tikiu Prezidentės ekonomikos žiniomis, dėl to manau kad čia tik eilinė populizmo porcija tautai, bet nesuprantu kam to reikėjo būtent dabar ?

Aug 162010
 

Ir vėl apie USB mokesčius (O gal geriau jį vadinti Zvonkės ar Cicino mokesčiu ?).

Visgi gajos Lietuvoje komunizmo idėjos. Visiems pagal poreikius, ir visai nesvarbu, kad tavo siūlomas produktas niekam neįdomus. Tiesa, šiuo atveju visiems – tai išskirtinei žmonių grupei save vadinančiai menininkai. Tiesa, kas yra menininkas nėra labai aišku. Vieni menininku laiko visus kurie užsiregistravę visokiose organizacijose „ginančiose“ autorių teises. Kiti – turinčius oficialų kūrėjo statusą (pripažinta nomenklatūros).

Šiandien spaudoje pasirodęs kultūros ministro pareiškimas „autorių socialinė padėtis tragiška, platesnis tuščios laikmenos apmokestinimas pagražintų jų būtį“ – užmušantis. Arba dar geriau: „klestintis technologijų verslas turėtų dalintis pelnu su tais, kurie įprasmina jų produktą“. Tikriausiai kaltas menkas mano išsilavinimas, bet tikrai nematau, kaip mano telefoną įprasmina Lietuvos „kūrėjai“. Arba darbinį kompiuterį. Arba fotoaparato atminties kortelę.

Suprantu, kad Lietuvos kūrėjai nori gyventi geriau. Aš irgi nieko prieš būčiau pasigrąžinti savo buitį. Ypač kitų sąskaita. Tikriausiai dėl to kad aš esu labai ne meniškos sielos žmogus, bet niekaip nesuprantu, jei žmogus kuria meną, kurio NIEKAM nereikia (t.y. jis nesugeba parduoti savo produkcijos), tai kam toks menininkas aplamai reikalingas ?

Iš ministro bei suinteresuotų organizacijų platinamos pozicijos galima susidaryti įspūdį, kad šis mokestis bus skirtas išimtinai pop muzikos atlikėjams (nes jei ir yra pažeidinėjamos kažkokių Lietuvos kūrėjų autorinės teisės, tai tik popsininkų, nes į minimas laikmenas neįrašinėjamos nei skulptūros nei teatro spektakliai), tik ar juos galima vadinti kūrėjais. Ateityje galbūt prisidės keli rašytojai. Taigi, šis mokestis bus skirtas popso kūrėjams ? Arba tai tik eilinė priemonė (labai tikėtinas variantas) gauti papildomų pajamų organizacijoms ginančioms tuos „kūrėjus“. Kas liks.. gal nubyrės ir tiems patiems kūrėjams.

Žinoma negražu skaičiuoti pinigus kitų kišenėje, bet kai kas nors lenda į maniškę.. visgi galima žvilgtelti į svetimas. Kam atrodo kad Cicinas su Zvonke skursta ? Iš mano varpinės žiūrint nepanašu.

Rinkos ekonomikoje jei nesugebi parduoti savo produkto (pvz. koncerto ar CD), tai eik dirbti kito darbo. Tikrai nuo to Lietuvos kultūra ženkliai nenukentės. Galbūt tada tavo buitis bus gražesne ?

Aug 062010
 

Prisiminus vaikystę skundikas buvo vienas iš labiausiai negatyvių epitetų. Nesvarbu tai tiesa ar melas, bet jei „aukštesnėms instancijoms“ perdavei kokią nors informaciją, kuri gali pakenkti bendraamžiui esi skundikas. Ir visai nesvarbu, ar mokytojai pasakei apie klasioką išdaužusį langą, ar „dėdei milicininkui“ apie iš parduotuvės vagiamą degtinę. Bet koks informacijos „nutekinimas“ valdžios atstovams buvo laikomas blogiu ir griežtai smerkiamas. „Nerašytos taisyklės“, tikriausiai atėjusios iš zonos, kuriomis mano jaunystės metais vadovavosi vaikai išliko ir „suaugusių“ pasaulyje. Tiesa, jos nėra taip griežtai ir garsiai įvardinamos kaip vaikystėje, bet jų įtaka yra milžiniška.

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų pažįstame ne vieną vagį ar sukčių: dirbanti nelegaliai ir nemokanti mokesčiu, pardavinėjantį kontrabandinį dyzeliną, nusipirkusį nedarbingumo lapelį ar invalidumą, davusį pakišą, ar elementariai vagiantį iš parduotuvės. Bet nemanau kad nors vienas apie tai pranešė „atitinkamiems organams“. Mes gi ne skundikai.

Tarybiniais laikais beveik legaliai egzistavo „vagių kultūra“. Vogti iš valstybės nebuvo nuodėmė. Nepriklausomybės pradžioje kai kurie veikėjai tai apibūdino kaip pasyvų pasipriešinimą rėžimui. Turime unikalią situacija: aš vagiu, tu vagi, jie, jos vagia. Tokioje aplinkoje sąžiningai apie vagystę (sukčiavimą, korupciją) pranešęs žmogus tampa visuotiniu priešu: skundiku.

Beje, tokiose sistemoje skundiko padėtis nepavydėtina. Jo tikriausiai nepripjaus, kaip kad galėtų atsitikti kalėjime, bet problemų jis pasidarys su kaupu: jei tik sužinos aplinkiniai (o jie būtinai sužinos) būsi paženklintas skundiko etikete, turėsi problemų su darbu, su aplinkiniais, su „sistema“. Akivaizdūs pavyzdžiai – „vokelių“ skandalo auka, ar policininkų kryžiaus žygis prie kontrabandą (valdžią).

Neseniai gan nuodugniai perskaičiau delfi.lt komentarus po straipsnių apie Vilniuje sugautą „garažą“ prekiaujanti kontrabandiniu dyzelinu. Didžioji dalis komentatorių piktinasi.. valdžios veiksmais (ir skundikais), bei palaiko kontrabandininkus. Pridėkime gandus apie policininkus, nevengiančius užtraukti kontrabandinį dūmą ir turėsime „gražų vaizdelį“.

Gyvename pasaulyje, kur kontrabandininkai, vagys ir žudikai yra romantizuojami (palaikomi visuomenės), todėl keistai atrodo aukščiausių valdžios sluoksnių deklaratyvūs pareiškimai apie (sėkmingą) kovą su kontrabandą. Kol nepasikeis žmonių mąstymas – tai tik karas su vėjo malūnais: iš šono panašu į darbą, bet rezultato jokio.


Raktai: skundikas, nerasytos kalejimo taisykles
Aug 052010
 

Paveiksliukas pasiskolintas iš http://www.zurich-airport.com/

Oro uosto taxi

Kad taksistai, vežiojantys keleivius iš/į oro uosta lupikauja niekam nenaujina. Pamenu pažystamas lietuviukas taksuojantis NY pasakojo, kad jei negalėtų keleivių mulkinti – nepragyventų. Viena iš jo istorijų: vežė japonus/kintiečius iš oro uosto į viešbutį, pasakius kelionės kainą vienas iš keleivių pasidomėjo ar čia bendra suma ar tiek reikia mokėti kiekvienam. Spėkit kas jam buvo atsakyta ?

Kultūringose šalyse tiek ES, tiek JAV dažnai yra nustatyti fiksuoti tarifai, kiek kainuoja kelionė taxi iš/į oro uostą iš miesto centro. Jei tokių tarifų nėra – atvykėlis gali nuogąstauti, kad taxistas jį vežios aplinkiniais keliais (taip didindamas kainą), bet kad važiavimo tarifai aerouosto ir miesto taxi skirtųsi kartais – su tuo neteko susidurti (tiesa, aš taxi retai važinėju, bet pasitaiko). Nuskridus į Vieną ar Milaną kažkaip nekyla mintis pirš sėdant į taxi išsiaiškinti kiek kainuos įsėdimas, kilometras ar ieškoti kuris taksisastas pigiausias. Automatiškai darau prielaidą kad visų jų kainos panašios (visai kitas reikalas jei tenka keliauti į kokį Kijevą ar Accrą. Ten prieš lipdamas tvirtai susitari dėl kainos.). Daugelio miestų valdžia, ypač tų, kurie nors kiek rūpinasi turizmu, stengiasi kad jų svečiai (klientai) galėtų pasiekti miestą už normalią kainą. Lietuvoje yra atvirkščiai. Ypač baisiai skamba Romualdo Bieliausko pasamprotavimai :

Taksistas yra verslininkas: jeigu jis sugebėjo paimti tuos pinigus, tai valio!“,

„Jeigu sako, kad yra laisva konkurencija, o klientas sumoka už paslaugą tiek, tai ko pykti ant to taksisto?“

Pagal tokia logiką kiekvienas keleivis įlipęs į taxi ir iki galo neišsiaiškinęs visų tarifų gali būti apiplėštas. Įdomų kodėl tuomet už kelionę nuo oro uosto iki Aušros Vartų buvo paimta tik 90Lt o ne 900 ? 9000 ?

Darbo reikalais nemažai tenka bendrauti su užsieniečiais. Dažniausiai jiems nėra suprantama, kodėl mūsų iš anksto jiems užsakytas taxi, net jei lauks pusvalandį su įjungtu skaitikliu, jiems kainuos kelis kartus pigiau nei sėsti į pirmą pasitaikiusią mašiną prie išėjimo iš oro uosto. Užjaučiu visus turistus ar šiaip žmones atskridusius į Lietuvą ir nežinančius čia galiojančios tvarkos. Viešasis transportas praktiškai neegzistuoją (autobusas važiuojantis kartą į valandą nesiskaito). Po tokių taxi kainų ir pradeda sklisti kalbos, kad Lietuvos taxsistai – plėšikai. Vieną kartą iš oro uosto į viešbutį nuvažiavęs taupesnis užsienietis toliau taxi vengs kaip velnias kryžiaus.

Eilinis valdžiažmogių nekompetencijos pavyzdys. Gaivinam turizmą, o atvykstančius žmones apiplėšinėjam tik išėjus iš oro uosto. Triukšmas dėl nepagrįstai didelių taxi kainų kilo jau senokai, bet nei susisiekimo ministras, nei naujasis TVOU vadovas tikriausiai tame nemato jokios problemos. Tik džiaugiasi kad brangiai pardavė prestižines vietas, o apie jokias kitas pasekmes kaip visada nepagalvojo. Retorinis klausimas: kada postus valdžioje ir valdiškose įmonėse užims žmonės pagal kompetenciją o ne pagal partinę priklausomybę ar pažintis.

Rugpjūčio 25-28 Vilniuje organizuojame tarptautinę energetikos ekonomikos konferenciją. Pagal preliminarius skaičiavimus atskristi turėtų 250-300 užsieniečių. Nesinori kad juos masiškai apiplėšinėtų taksisatai tik įkėlus koją į Lietuvos žemę. Daugelis jų pirmą karta bus Lietuvoje. Galima įsivaizduoti koks bus jų pirmasis įspūdis. Kai organizuojame 10-20 žmonių seminarus jiems suorganizuoti taxi iš oro uosta sąlyginai paprasta, bet kai atvykstančių keli šimtai – čia jau papildomas galvos skausmas.