Samsung Galaxy GIO: Android dar nesubrendęs masiniam vartojimui

 Laisvalaikis  22 Responses »
Sep 062011
 

Piešinukas paimtas iš www.lifeofandroid.com

Jau daugiau nei savaitė žaidžiu su nauju telefonu: Samsung Galaxy GIO (arba Samsung S5660). Detalios apžvalgos nerašysiu. Modelis gana senas, apie jį informacijas pilnas internetas. Pasidalinsiu tik savo asmeninius pastebėjimus.

Prieš pirkdamas žinojau, kad telefono komplektacija bus labai kukli (tik SD kortelė), kad naudojant baterija laiko ne daugiau trijų parų (nesvarbu ką gamintojas deklaruoja), kad telefonas lėtokas ir turi mažai RAM. Tai mano pirmasis telefonas su liečiamu ekranu ir pirmasis su Android operacine sistema, dėl to nesivaikiau aukštų parametrų. Paprasčiausiai norėjau pabandyti. Prieš tai naudojau (ir dabar dar naudoju) Nokia E51 su Symbian. Tai irgi įtakojo mano įspūdžius.

Džiaugsmai: Iš principo telefonas paliko teigiamą įspūdį. Ekranas ryškus, užkėlus ryškumą iki maximumo normaliai matosi saulėje. Kamera šauniai fotografuoja tekstą (pagrindinė priežastis kam man reikia kameros telefone). Pastebimai geriau nei mano senukas E51. Lengvas priėjimas prie atminties kortelės. Telefonu galima netgi skambinti ar rašyti sms.

Nusivylimai: pirmas ir bene didžiausias nusivylimas buvo GPS. Tiksliau google atsisakė man Lietuvoje rodyti kelią. Nuorodas pateikia kur sukti, kiek kilometrų nuvažiuoti, bet važiuojant neduoda jokių nuorodų. Norint šiuo telefonu naudotis kaip pilnaverčiu GPS navigatoriumi reikia papildomos programinės įrangos. Kitas didelis nusivylimas – tai pati operacinė sistema. Android. Jei visai tiksliai šiuo metu naudoju Android 2.3.4.

Android – kol kas nepritaikyta plačiajam vartotojui.

Nusivylimai: Išsitraukus iš dėžutės Android telefonas tikriausiai mažiau funkcionalus už eilinę neišmaniąją „plytą“. Taip, juo galima skambinti, rašyti SMS. Yra primityvus kalendorius, žadintuvas, diktofonas  ir t.t. bet, naudojantis standartinėmis priemonėmis tai labai nepatogu. Dar galima naršyti internete ir naudotis elektroniniu paštu.  Bet šiais laikais tai gali pasiūlyti beveik visi telefonai.

Dažnai vienu didžiausių privalumu laikomas Android programų gausa (dažniausiai nemokamų) iš tiesu yra didžiulis jo trūkumas. Tiksliau Android Market vyraujantis chaosas. Aš tikiu, kad papildomos programinės įrangos pagalba galima iš Android telefono pasidaryti labai funkcionalų įrankį (ką padaryti aš vis dar tikiuosi), bet tai nėra paprasta. Pabandykit susirasti kad ir patogesnį kalendorių naudojantis Android market pagalba. Jūms išmest šimtus (jei ne tūkstančius) pasiūlymų. Kurių dauguma pristatomi kaip nemokami, nors iš tiesų taip nėra. Parsisiuntę „nemokamą“ programą iš Android Market, dažniausiai gaunate programos demonstracinę versiją su apribotomis galimybėmis, ar ribojamu veikimo laiku. Arba programas, rodančias reklamą. Tikrai nemokamų programų yra nedaug, ir jas atskirti bendrame sraute tikrai sunku. Aš nesu nieko prieš norą užsidirbti, bet aprašymuose retai būna nurodyta programos apribojimai. Dėl ko bandant ką nors išsirinkti – sugaiškit marias laiko pereidamas per visus tuos demo, shareware, adware, etc. Dėl tokios piktybinės dezinformacijos Android Market telefone yra praktiškai nepanaudojamas (PC atsirinkti paprasčiau, ten nurodomos kitos to paties gamintojo programos… ir galima atspėti ar programa nemokama). Jau daugiau nei savaitę per dieną paskiriu maždaug valandą bandydamas išsirinkti man tinkančias programas. Kol kas radau tik man patinkančią audio knygų skaityklę, orus rodančią programėlę, skaičiuotuvą bei falų ir spartinančiosios atminties tvarkykles. Paskutines kelias dienas nesėkmingai bandžiau rasti normalų „kalendorių“ ir ekrano užsklandą(lock screen), užduočių tvarkyklę (task manager) ir žadintuvą. Kol kas nepavyko.

Kita didelė problema – atminties (tiek „disko“ tiek operatyvinės) valdymas. Pradžioje per dieną instaliuodavau/išinstaliuodavau po keliolika programų. Ir net jei dienos pabaigoje nepasilikdavau nei vienos programos.. vietos tiek telefone tiek SD kortelėje sumažėdavo.

Su automatiniu programų pasileidimų ir jų resursų valdymų yra dar blogiau. Palikus telefoną ant lentynos.. programos pačios pasileidinėja. Naudoja atmintį, kabinas prie tinklo. Šiuo metu sprendžiu spėlionių žaidimą: kuri iš mano instaliuotų programų pastoviai bando  naudotis GPS‘u. Standartinių priemonių nei pasižiūrėti kokios programos „piratiškai“ dirba, nei kokius resursus kas naudoja nėra (galima nebent spėti pagal jų sunaudojamos energijos kiekį). Nestandartiniu programų atliekančių šias funkcijas irgi neradau.

Džiaugsmai. Situacija su žaidimais kiek kitokia nei su programine įranga (gal dėl to, kad man tai nėra labai aktualu). Lendančios reklamos kartais blaško, bet dažnai jos integruotos taip, kad neapsunkintų žaidimo. Leidimas nemokamai žaisti tik kelis pirmuosius lygius irgi atrodo visai suprantamas: patiko – pirk. Tiesa, žaidimų aš išbandžiau gerokai mažiau nei programinės įrangos, gal dėl to nesusidūriau su labai aršiais. Kitas teigiamas telefono aspektas – Skype. Mano įsigytas aparatas neturi dviejų kamerų dėl to video pokalbių neišbandžiau (o ir duomenų srautas video nepalyginamai didesnis), bet tekstinis rėžimas tikrai patogus. Tiesa, Skype turėjau ir Symbian telefone, bet galimybė rašyti „pilna klaviartūra“ yra milžiniškas privalumas.

Reziumė (paremta Samsung biudžetiniu GIO modeliu): Jei galite sau leisti paskirti mėnesį atostogų kad susitvarkyti Android telefoną pagal save (arba esate studentas neturintis ką veikti) – telefonas su Android sistema geras pasirinkimas. Visiems likusiems tai daugiau laisvalaikio praleidimo forma ar mados dalykas nei normalus darbinis aparatas. Man tikriausiai užims ne vieną mėnesį, kol telefoną pilnai pritaikysiu darbui ir galėsiu taip pat pasitikėti kaip ir mano senu geru Nokia E51.

Pabaigai: Android vartotojai, gal galit pasidalinti savo naudojamų programų sąrašu. Palengvintumėte man gyvenimą. Jei turite apie tai savo bloge – pasidalinkit nuoroda. Ačiū 🙂

 


Raktai: samsung galaxy gio, samsung galaxy gio atsiliepimai, galaxy gio, samsung gio, Samsung galaxy gio apžvalga, samsung galaxy gio programos, samsung galaxy gio interneto nustatymai, samsung galaxy gio navigacija, samsung galaxy gio komentarai, galaxy gio apzvalga

Atostogos Turkijoje. Praktiniai patarimai.

 Laisvalaikis  8 Responses »
Aug 132011
 

Katik grįžau iš atostogų Turkijoje, Antalijos regiono (Alanya miestelio). Pasidalinsiu savo praktiniais pastebėjimais, gal kam pravers. Nors susidaro įspūdis, kad Turkijos kurortai patapo vos ne antrąją Palanga pagal Lietuvių lankomumą, bet kai kurių atsakymų į mane dominančius klausimus i-nete prieš važiuodamas  neradau.

 Visa žemiau išdėstyta informacija yra paremta mano asmeniniais įspūdžiais Alanijos kurorte.

 Kalba. Buvo labai keista, kai mieste beveik niekas nekalba/nesupranta rusiškai. Yra kelios agentūros parduotuvės ir kelionių „agentūros“, kurios kalba rusiškai, bet vyrauja anglų/vokiečių/danų (?) kalbos. Jei tikitės susikalbėti rusiškai gali būti problematika.

Iš lietuviškai kalbančių radom tik vieną „tašką“, ir tai kalba apsiribojo maždaug 10 žodžių.

 Valiuta. Turkijos oficialus piniginis vienetas naujoji Turkijos lyra. 2011 08 08 dienos kursu už dolerį duodavo 1.7 lyros. Kainos miesto parduotuvėlėse dažniausiai surašytos eurais arba doleriais, supermarketuose – lyrom. Atsiskaityti visur galima įvairiom valiutom. Net viešajame transporte vairuotojai mielai priima dolerius ar eurus. Tik „keitimo kursas“ keleiviui nelabai palankus. Įdomu tai, kad pardavėjai perskaičiuodami kainas taiko labai įvairius valiutos keitimo kursus (kurie retai būna panašūs į oficialius). Pavyzdžiui turguje moteriškė pardavinėjanti čili pipirus naudojo 1:1 keitimo kursą: lyra = doleris = euras. Mano buvimo Turkijoje metu beveik visada labiau apsimokėdavo mokėti liromis nei užsienio valiuta. Gaudavosi apie 10% pigiau. Važiuojant rekomenduočiau aprūpinti smulkiais tiek eurais tiek doleriais. Pirmomis dienomis labai praverčia, tiek norint nusipirkti atsigerti, tiek arbatpinigiams. Valiutos keityklos išsidėstę tik miestelio centre (kursas pastebimai geresnis nei viešbutyje), be to jos netaiko komisinių mokesčių. Pastebėjimas: dėl nepalankaus valiutos keitimo kurso viešbutyje daugeliu atveju nebeapsimoka naudoti vietinės valiutos: doleriais ar eurais gausis pigiau.

 Kainos. Turkijoje yra 2 tipų parduotuvės: a) su fiksuotomis kainomis (kur derėtis nepavyks) ir b) visos kitos. Tiesa.. atskirti kur kuri ne visada yra paprasta: daugelis parduotuvių turi surašytas kainas.. Beje, kainos Turkijoje nesveikai aukštos. Vien benzinas kainuojantis 6-7 litus už litrą daug ką pasako.

Taigi nedidelis sąrašiukas kiek ir už ką mes mokėjome:

  • Mineralinis vanduo: 1/3 liros už 0.5l
  • Tabakas (geras): 7-8 liros už 125g pakelį. Įtariu kad tai dar ne dugnas (oro uoste – 3.5 euro).
  • Tabakas (pigus): 4-5 liros. Tiek pat kainuoja ir kiti mišiniai kaljanui (be tabako).
  • Raki (anyžių degtinė): nuo 29 lirų už 0.75l butelį (oro uoste 20.5 eurai už 2×0.75)
  • Baklava – nuo 12 iki 20 lirų už kilogramą (jei centre tai iki 40 lirų).
  • Lokum – sveriami nuo 20 lirų/kg
  • „Turkish deligh“ – dėžutėse nuo 1.5 liros (prasti). Nepirkit nieko, ko negalima apžiūrėti (dežudčių be „langelio“).
  • Duona – nuo 0.75 (pailgas kepalas) iki 1 liros (apvalus kepalas)
  • Šafranas – nuo 40 eurų/kg
  • Pistacijos – nuo 30 lirų/kg
  • Čili (džiovinti) – nuo 15 eurų/kg
  • Čili (švieži) – nuo 5 lirų/kg
  • Ledai – 1-3 liros.
  • „Magnetukai“ nuo 1.5 liros.
  • „marškinėliai“ nuo 3 eurų (kur pasirinkimas kokybė geresnė apie 5 eurus)..

 Kainos viešo maitinimo įstaigose pasakiškos. Pietūs žmogui kainuoja nuo 10 iki 30 eurų. Alkoholis nuo 3 eurų. Kebabai – nuo 3 iki 10 lirų. Tiesa, viešbutis mūsų buvo AI, tai valgyt „mieste“ neteko, bet tokios kainos buvo surašytos meniu.

 Jei ką nors domina, galiu pasidalinti vienos neblogos kepyklėlės  koordinatėmis (GPS). Maždaug1.2 kmpėstute nuo Bazaro (pats turgus irgi įdomi lankytina vieta, ypač penktadieni tarp 6 ir 20 valandų).. Baklava ten šviežutėlė, o ir kainos mažesnės nei kitur (kilogramas nuo 12 iki  20 lyrų, priklausomai nuo „modelio“.), bei labai skani duona (apvali). Parsivežėm į Lietuvą 2 kepaliukus.. pasirodė kad reikėjo paimti bent 5…. Tiesa, ten nelabai kalba angliškai: pirma karta mums pavertėjavo kitas kepyklos klientas turkas.. antrą kartą kažkas iš „kepėjų“.  

 Derybos. Lyginant Egipto Hurgadą su Turkijos Alanya, turkų prekeiviai nėra tokie agresyvūs. Per 10 dienų (gyvenom netoli centro, tai kasdien bent po kelias valandas pamaklinėdavom po „prekybinius kvartalus“ gal tik pora kartų buvo bandyta jėga sustabdyti ir įsitemti į savo krautuvę (Egipte tai vykdavo kas keli žingsniai). Aišku, visi vietiniai apsimetinėja mano draugais (nors aš jų gyvenime nematęs) ir t.t. bet palyginus su egiptiečiais – jie visai neagresyvūs.

Kaip jau minėjau, kainos, kurias siūlo pardavėjai dažniausiai neturi daug bendro su realybe, dėl to prieš einant ką nors pirkti… reikia bent įsivaizduoti kiek ir kas gali kainuoti. Kainų lygį aš nustatinėjau maždaug taip:

Įeini į parduotuvę ir pradedi apžiūrinėti kažkokią prekę. Prisistačius pardavėjui paklausi kainos ir ją išgirdęs nutaisai pasipiktinusi veidą (mol tyčiojies ?) ir eini lauk. Tokiu atveju pardavėjas dažniausiai klausia o kiek nori mokėti (arba ima pats numetinėti kainą). Tuomet pabandai pardavėjui pasiūlyti trečdalį (arba ketvirtadalį) jo siūlytos pirminės kainos. Pardavėjas tokiu atveju dažniausiai nebesileidžia į kalbas (reiškia kaina tikrai per žema) ir tu išeini. Tada sekančiam pardavėjui pasiūlai mažėle daugiau… neparduoda – eini pas trečią ir t.t. :). 

Tiesa, geriau nepradėkit derybų jei šalia kas nors perka. Palaukit kol nupirks ir išeis. Taip ne tik sužinosit už kiek perka kiti.. bet ir suteiksit pardavėjui daugiau laisvės deryboms (mačiau kaip viena švedė/davė nupirko 3 pakelius tabako už 20 eurų… kol toks klientas neišeis.. niekas neparduos to paties tabako po 3 eurus/pakelis).

 Viešas transportas. Iš vietinio viešojo transporto teko susipažinti tik su vadinamais „dolmušais“. Kažkoks hibridas tarp autobuso ir mikriuko: dydis kaip autobuso.. važinėja kaip mikriukas. Nors egzistuoja oficialios stotelės, bet stabdant stoja bet kur. Išleidžia irgi bet kur. Net beveik viduryje sankryžos (norint išlipti reikia paspausti mygtuką įtaisyta ant lubų) ir jis momentaliai stoja (pirma karta mums buvo siurprizas kad stoja ne stotelėje.. o ten kur paspaudei). Kaina tokio malonumo – 1.25 liros žmogui. Priima ir dolerius, ir eurus. Net grąžos turi įvairia valiuta. Po miestą maltis praktiškai užtenka 1 numerio, jei norite nuvažiuoti iki pilies – 4 numeris. Pagrindinis sunkumas yra žinoti kur esi – stotelių pavadinimų niekas nepranešinėja (teoriškai turėtų pranešinėti vairuotojas.. bet kiek važiavom gal tik pora stotelių girdėjom pranešant).

 


Raktai: atostogos turkijoje, kainos turkijoje, turkijos valiuta, ka pirkti turkijoje, valiuta turkijoje, kur atostogauti turkijoje, kainos turkijoje 2011, turkija valiuta, ka galima nusipirkti turkijoje, turkija kainos

Vandens minkštinimo filtrai II

 Laisvalaikis  20 Responses »
Jul 292011
 

(kaip aš savo filtrą pirkau ir stačiau)

Tęsent vandens minkšinimo temą..

Pabodo nuolat kalkėjantys ir lašantys kranai, kalkėmis „apaugęs“ arbatinukas, ir būtinybė po kiekvieno prausimosi naudotis kremu, dėl to pagaliau apsisprendžiau ir po ilgo „rinkimosi“ pagaliau įsigijau vandens minkštinimo filtrą.

Smagu pastebėki, kad šioje srityje konkurencija yra stipriai juntama. Parašiau užklausas 13 firmų, užsiiminėjančiu vandens filtrais ir per pirmas pora valandų gavau atsakymus iš daugiau nei pusės jų. Per 5 dienas gavau atsakymus iš 12 kompanijų. Tiesa, ne visus atsakymus galėčiau pavadinti normaliais: viena kontora paaiškino kad atsakingas žmogus atostogauja, kita pasiuntė pas save į puslapį: rinkis kas patinka. Buvo ir tokių, kur pateikė tik įrangos pavadinimą ir kainą (tad liko neaišku, nei koks valdiklis, nei kokia druskos talpa nei kiek užpildo). Bet dauguma atsakymų buvo normalūs komerciniai pasiūlymai su įrangos pavadinimu/aprašymu, montavimo kaina, etc. Tikrai jaučiasi konkurencija ir rimtas požiūris į klientą.

Įvertinęs visus pasiūlymus apsistojau prie dviejų:

a)      „Pirekos“ PRIOR S-15 D9 – rimta, seniai dirbanti kontora, tvarkingas puslapis, teisingai bendraujantis vadybininkas. Prekiauja tik Logix/Autotrol gamybos valdiklius/vožtuvus. Jei prieš tai nebūčiau poros dienų internete prasiknisęs apie minkštinimo filtrus būčiau ėmęs filtrą iš jų.

b)      XXX fimos filtras* – iš pirmo žvilgsnio keistai atrodanti internetinė kontora: puslapis nevisai sutvarkytas, domenas priklauso reklamščikų UAB. Vadybininko argumentacija daugiau šūkiais nei faktais. Jei gerai supratau, naudoja Fleck ir Clack WS1 valdiklius.

Po labai ilgų svarstymų visgi pasirinkau efiltai variantą. Pagrinde dėl jų siūlomo Clack WS1 valiklio. Keliais procentais žemesnė kaina už tų pačių parametrų filtrą irgi prisidėjo prie mano sprendimo.

Tiesa, rašydamas šį įrašą, pastebėjau, kad „Kurantas“ pasiūlymas buvo tikriausiai geresnis tiek už „Pirekos“ tiek už XXX pasiūlymus: už pora šimtų didesnę kainą jie siūlė daugiau nei 2 kartus galingesnį filtrą (skaičiuojant pagal užpildo kiekį), bet kažkaip pražiopsojau jų pasiūlymą. Tikriausiai dėl to kad jie bene paskutiniai atsakė į mano užklausą ir nenurodė valdiklio gamintojo/markės. Kitas klausimas, ar man iš tiesų reikėjo tokio galingo filtro.

 Taigi, po labai ilgų svarstymų išsirinkau XXX firmos*  filtriuką (pavadinimas įtariu vietinis, nes internetas jo „nežino“). 25 litai užpildo, siaura kolona, Clack WS1CI valdiklis, 75 litrų druskos talpa. Pristatymas gan kultūringas: atvežė kaip tarėmės. Tiesa, pora valandų vėliau, bet irgi kultūringai suderino laiką. Čia jokių priekaištų. Tiesa, atvežęs meistriukas nebeturėjo „reagentų“ nustatyti vandens kietumą.. tai išsivežė vandenį ir vėliau paskambino, pasakė skaičiukus (nors žadėjo užsukti ir pats suprograminti). Smulkmena, bet čia jau minusas: pažadus reikėtų vykdyti.

Pats filtras standartinis: Clack gamybos kolona, WS1 valdiklis, druskos talpa. Tiesa, komplekte nėra apėjimo vožtuvo (by-pass velve): , taigi teko jį pačiam pasigaminti. Jei kas pirksit – verta tai su pardavėju aptarti ir papildomai primokėti. Bus mažiau vargo ir galbūt net kokį litą sutaupysit.

Medžiagos filtro pajungimui man kainavo apie 200Lt. (vietinėj parduotuvėlėj būtų kainavę kokį 30-40 litų pigiau… bet sekmadieni dirbo tik „Senukai“), dėl to pačiam pajunginėti filtrą neapsimoka: daugelis kontorų tai siūlo padaryti už 200-250 litų su medžiagomis (tiesa, gal kiek pigesnėmis, bet jei veikia, tai koks skirtumas ?)

 Kita vertus – filtro pajungimas yra elementari procedūra, kurią kiekvienas bent kažkiek santechnikoje besigaudantis gali padaryti ir pats. Aš ta proga dar ir „pataisiau“ kelias savo vandens tiekimo sistemos problemas: pridėjau išsiplėtimo bakelį karšto vandens boileriui ir prie to paties prikabinau kranelį: dabar dingus elektrai boilerį galiu naudoti kaip 180 litrų vandens rezervą.

 *Papildyta 2011 08 26: kontora iš kurios pirkau filtrą šį mano įrašą palaikė anti-reklama ir paprašė ištaisyti/pašalinti. Iš savo blogo tekstų be teismo sprendimo nešalinu, bet kadangi filtriukas veikia normaliai, su pirkimu/pristatymų problemų nebuvo, tai iš straipsnio pašalinau tiek firmos, tiek filtro pavadinimus. Negaila. Nors, prisipažinsiu, savo rašliavoje matau daugiau teigiamos info.


Raktai: vandens minkštinimo filtrai

Kaip išsirinkti vandens minkštinimo filtrą ?

 Laisvalaikis  No Responses »
Jul 142011
 

Pasirinkimo dilema

 Sunku būti vartotoju, kuris nori žinoti ką perka. Praktiškai visi pardavėjai ir gamintojai, stengiasi paslėpti realią informaciją apie jų siūlomą produktą ir tai natūralu: jei vartotojas galės pasirinkti remdamasis objektyviais kriterijais – jis galės išsirinkti jam priimtinausią kainos kokybės santykį. Kai informacijos nėra pakankamai, tuomet ir stengiamasi manipuliuoti šūkiais, garsiais vardais, gražiais paveiksliukai ir atvira dezinformacija (viena iš LT veikiančių kontorų deklaruoja, kad jų siūloma presuota druska, Natrio chloridas, yra 50% efektyvesnė nei konkurentų). Po tokių pareiškimų į visą pateikiamą informaciją imi žiūrėti įtariau.

 Su vandens minkštinimo įranga situacija lygiai tokia pati: peržiūrėjus Lietuvoje radau 13+ kontorų  (turinčių internetinius puslapius) kurios siūlo vandens minkštinimo įrangą. Beveik visos jos siūlo skirtingų pavadinimų įrenginius pateikdami tik pagrindinį parametrą: maksimalų debitą (kai kurios pateikia ir nominalų). Kai kurios nurodo dar ir „smalos“ kiekį, druskos talpos tūrį, maksimalų leistiną geležies kiekį ir pan.

Šių parametrų užtenka norint pasirinkti sau tinkamą filtrą (išsirinkus kontorą iš kurios perki), bet jų per mažai norint palyginti dviejų firmų siūlomus variantus.

 Šiuo metu pats ieškau (tiksliau beveik išsirinkau) vandens minkštinimo filtrą, taigi žemiau pateiksiu apibendrintą informaciją apie minkštinimo filtrus. Gal kam pravers.

 Pagal savo veikimo būdą, tiksliau pagal regeneracijos intervalo nustatymą minkštinimo filtrai būna su laikmačiu arba debitomačiu. Pirmieji regeneruoja nustatytais laiko intervalais, antrieji – suvartojus tam tikrą kiekį vandens. Jei suvartojamo vandens kiekis ištisus metus stabilus – minkštinimo filtrai su laikmačiu neblogas pasirinkimas (jie pigesni), bet daugeliu atveju geriau rinktis filtrus regenerojančius pagal suvartoto vandens kiekį: jų kaina tik nežymiai didesnė, o filtras dirba optimaliau (dėl to taupoma druska), tausojamas „užpildas“.

 Minkštinimo filtrai pagal formą būna dviejų tipų:

 Kompaktiniai (kabinetiniai) – tai toks vandens minkštinimo agregatas, kur viename korpuse sudėta tiek filtravimo talpa, tiek druskos talpykla tiek visos kitos sudedamosios dalys (valdikliai, armatūra, etc.). Pagrindinis tokio filtro privalumas – mažiau užima vietos (nors jei reikia įsprausti mažoje erdvėje, kartai patogiau 2 agregatai). Lietuvoje pardavinėjami kompaktiniai filtrai dažniausiai yra „firminiai“, t.y. pats filtras ir dauguma sudedamųjų dalių gaminta vienoje kompanijoje (pvz. ecowater & tapworks – tos pačios kontoros „standartinis“ ir „ekonominis“ variantai). Egzistuoja mitas, kad kompaktiniai filtrai mažiau efektyvus nei standartiniai, bet tai patvirtinančių faktų neradau. Kabinetiniai filtrai yra kiek  brangesni už paprastus (lyginant tos pačios firmos tų pačių parametrų įtenginius). Tiesa, dauguma Lietuvoje pardavinėjamų kompaktinių filtrų yra skirta „rytų rinkoms“, taigi, nors juos gaminanti kompanija ir gana žinoma vartotojų atsiliepimų apie konkretų modelį internete rasti sunku (jei aplamai įmanoma).

 Paprasti (dviejų talpų) minkštinimo filtrai susideda iš dviejų dalių: minkštinimo kolonos (su valdikliu) ir generacinės druskos talpos. Šiuose filtruose atskiros dalys gali būti pagamintos tiek to paties, tiek skirtingų gamintojų ir pavadinimas „sugalvotas“ filtrus surenkančios kompanijos. Dėl šios priežasties filtro pavadinimas dažniausiai jokios papildomos informacijos nesuteikia (ir paieška internete nieko neduos), bet tai nėra didelė problema, nes ‚gaminant“ šiuos filtrus naudojamos standartinės komplektuojančios dalys. Iš principo tiek druskos talpykla tiek minkštinimo kolona yra visiškai standartiniai produktai besiskiriantys tik dydžiu(gal kiek skirtis gali tik „smalos“ kokybė), dėl to pagrindinis komponentas į kurį, mano nuomone, reikia atkreipti dėmesį – tai valdiklis. Juos gamina trys pagrindinės kompanijos:

Clack corporation: visi valdikliai kurie prasideda WS1 yra šios kompanijos gaminiai (nors yra kontorų, kurios rašo kad valdiklis WS1, o foto įdėta FLECK‘o).  Mano subjektyvia nuomone tai vienas geresnių valdiklių (pagal kainos ir kokybės santykį).

FLECK (Pentair Water)  tikriausiai vieni populiariausių valdiklių pasaulyje. Naujieji modeliai turi labai gerą reputaciją. Vienas iš paminėtinų trūkumų sunkiai ardos (reik spec. įrankių) taigi namie patys nesusiremontuosite.  Ši kontora taip pat turi didžiausią valdiklių pasirikimą.

Autotrol/Logix – tai General Electrics gaminys, tiksliau jie jų prieš keletą/kelioliką metų nusipirko (jeigu vėl neperpardavė). Valdiklio konstrukcija viena seniausių ir turinti daugiausiai judančių dalių, bet laikoma patikima, ypač ten, kur vanduo smarkiau užterštas. Norint turėti valdiklį kuris regeneruoja priklausomai nuo suvartoto vandens kiekio tėra vienintelis varijantas Lietuvoje: Logix 760 + autotrol 255.

 Tiesa, dar yra nepertraukiamo veikimo filtrai, bet nuosavuose namuose tai neaktualu.

 Istoriją kaip rinkausi/pirkau filtrą ir kodėl paėmiau būtent tokį papasakosiu kitą savaitę, kai tikiuosi filtras jau stovės pas mane.

 Tęsinys čia.

 


Raktai: vandens minkstinimas, vandens minkštinimo filtrai kaina, vandens minkštinimo filtras kaina, minkštinimo filtrai kaina

Apie alų, aludarius ir patriotizmą

 Laisvalaikis  9 Responses »
Jul 142011
 

Kada aš didesnis patriotas, kai prisiliuobiu lietuviško „Žaibo“ alaus, pusiau lietuviško „Švyturio“, „Alytaus brendžio“ ar kai „ragauju“ tautinį skysti langams plauti ?

Ši savaitė alaus „pasaulyje“ turininga. Atrodo pagaliau pradėjo streikuoti „Švyturio“ darbininkai (kuriuos prie konvejerių žadėjo pakeisti administracija). Be to Lietuvos aludariai nusprendė imtis reklaminės kampanijos skatinančios Lietuvos vartotojus pirkti lietuvišką alų. Nors pačios reklamos nemačiau, bet akivaizdu kad bus bandoma žaisti patriotiniais jausmais, galbūt pasitelkiant ir truputi ekonomikos: vietinės darbo vietos, mokesčiai mokami Lietuvoje ir t.t.

Streikas gamykloje man neįdomus. Tai darbuotojų ir įmonės vadovybės reikalas, bet patriotinė kampanija skatinanti vartoti tautinį alų turėtų atrodyti įdomiai. Ypač turint galvoje alkoholio reklamos draudimą ir krepšinio čempionatą. Aludariai turi gan nemažą patirtį manipuliuojant patriotizmu, bus įdomu pasižiūrėti kaip jie tai darys dabar.

Nors ir manau kad aludariai sugebės sukurti patrauklų reginį, netikiu, kad ši kampanija galėtų būti efektyvi.

Mano supratimu alaus rinką galima skirstyti 3-4 segmentus (pagal gėrėjų pajamas ir jų tikslą).

I segmentas alų vartoją kaip vieną pigiausių alkoholio rūšių (pasiklausius Lietuvos aludarių retorikos jie orientuojasi būtent į šį segmentą). Išgert alaus kad apsineštum. Šiame segmente ir yra svarbiausia kaina. Jei koks lenkiškas birzgalas kainuos 10 ct. pigiau tokio paties stiprumo (kokybės) lietuviškas… bus perkamas lenkiškas. Beje, jei pigiausio alaus puslitris kainuoja tiek pat kiek pigiausio mineralinio vandens puslitris (apie 1Lt) tai kokia tokio alaus savikaina ? 5 ct. ? 10 ct.?. Čia skatink neskatinęs patriotizmo… nemanau kad rezultatų įmanoma pasiekti.

II segmentas – barų lankytojai. Jie dažnai nelabai ir turi pasirinkimą: arba pirkti „masinį“ lietuvišką alų (ala Kalnapilis/Švyturys/Utena) arba imti ką nors buteliais/skardinėm (kurių vėlgi pasirinkimas retai nudžiugina). Taigi, tarp barų lankytojų karaliauja vietinės gamybos alus ir nedidinant vartojimo/neplečiant asortimento čia toliau nepasistūmėsi. Beje, ar pastebėjote, kad kavinėse, picerijose ir t.t. sunku rasti tamsaus alaus ?

III segmentas – „poilsiautojai“. Dažniausiai alus perkamas dideliais kiekiais ir vežamasi į gamtą ar šiaip kur susirenka didesnė kompanija „pasėdėti“. Alus dažniausiai perkamas dėžėm, vidutinio kainų segmento (apie 2 lt). Galbūt į šį segmentą ir orientuojasi aludariai, nes vasara jis tikriausiai ir yra pagrindinis. Mano subjektyvia nuomone šį segmentą labiausiai ir veikia visokios akcijos/atrakcijos: gamtoje ar su gera kompanija sueina ir prastesnis alus, ant didesnio kiekio jaučiasi visokios akcijos ir pan. Keista, bet palyginus kainas vietinio ir importinio alaus šiame segmente jos yra panašios (dažnai lietuviškas nežymiai pigesnis). Tai gal tikrai už panašią kainą žmonės paprasčiausiai renkasi kokybiškesnį produktą ? Gal tikrai pasinaudojant krepšinio beprotybę ir suaktyvėjusiu psiaudo patriotizmu bus bandoma didinti savo rinkos dalį. Tik bijau, kad efektas bus labai trumpalaikis: atšalus orui (ir/ar pasibaigus kampanijai) žmonės automatiškai grįš prie kokybiškesnio produkto.

IV segmentas – gurmanai. Žmonės vertinantis alaus skonį, o ne alkoholio kiekį jame. Va šiame segmente manyčiau net ir pasikinkę patriotizmą didieji aludariai neturi jokių šansų. Jei žmogus gali už alaus bonką mokėti 3 (ir daugiau) litų.. jis rinksis kokybiškesnį produktą. Net ir vidutiniame ( 2lt kainų segmente) yra kokybiško tiek vietinio tiek importinio alaus, tai kainai šoktelėjus aukščiau pasirinkimas yra platesnis, bet ten Lietuvos gamintojų vienetai. Paleidus agresyvią „patriotinę“ kampaniją gal ir susigundys kas nors vėl paragauti „lietuviško“ alaus, bet turiu negerą įtarimą… tuo viskas ir pasibaigs.

Reikia pastebėti, kad „ekonominė“ motyvacija turėtų taip pat veikti prieš didžiuosius aludarius (kurie ir sudaro aludarių asociacijos „stuburą“). Tai didelės užsienio kapitalo įmonės (kas reiškia kad pelnas iškeliauja užu Baltijos jūros), o „Švyturio“ darbininkų streikas sudaro įspūdį, kad atlyginimai pas aludarius nėra dideli). Norint iš tiesų prisidėti prie Lietuvos ekonomikos skatinimo, reikėtų rinktis mažųjų daryklų siūlomą alų (geriausia pilstomą). Tokiu būdų didesnė Jūsų sumokėtų pinigų dalis bus „paskirstyta“ kaip darbo užmokestis. Be to pelnas irgi liks Lietuvoje.

Kitas klausimas, ar Švyturį, Kalnapilį, Uteną galima laikyti lietuvišku alumi ? Mano subjektyvia nuomone tai eilinė „štampofkė“, produktas be jokio identiteto.

P.S. su alaus pramone nieko bendro neturiu. Suvartojimo statistikos (pagal skirtingas kainų rūšis/stiprumą) taip pat neturiu. Visas šitas rašinėlis paremtas mano asmeniniais stebėjimais ir subjektyviu skoniu, dėl to su realybe gali neturėti nieko bendro. Beje, pats kartais atsigeriu ir „didžiųjų“ „ekstra“. Karštą vasaros diena atsigaivinti visai neblogai (ašaldytas), bet normaliom aplinkybėm dažniausiai jo nesirenku.

 P.P.S. nemokamas patarimas aludariams: investuokit į „užstato“ sistemos išplėtimą ir importuojamam alui.

 


Raktai: Dalius Tarvydas, lietuviskas alus
 Older Entries  Newer Entries