Oct 242011
 

Praeitą savaitę grįžau iš Stambulo. Praktiškai savaitę praleidau „azijietiškoje“ miesto pusėje. Kadangi lėktuvai leidžiasi ir visos atrakcijos yra „europinėje“ pusėje, tai prieš išvykdamas visą savaitgalį skyriau Stambulo viešojo transporto sistemos studijavimui..  bet galiausiai paaiškėjo kad nebuvau pilnai pasiruošęs tam su kuo susidūriau.

Stambulo viešąjį transportą sudaro galybė įvairiausių transporto priemonių: autobusai (valstybiniai ir privatūs), maršrutiniai taksi, paprasti taksi, tramvajus, metro, merobus, keltai, traukiniai ir funikulierius. Egzotikos visai šiai įvairovei prideda vietinių gyventojų užsienio kalbų nežinojimas. Pora žingsnių (stotelių) nuo centro ir niekas nekalba nei angliškai, nei rusiškai, nei lietuviškai. O aš nekalbu turkiškai. Taigi paaiškinti ko noriu kiosko pardavėjui gana keblu. Bet apie viską nuo pradžių.

Iš oro uosto ir  maltis po centrą geriausiai tinka metro ir/arba tramvajus. Greiti, švarūs, dažnai važinėja. Jokių problemų (neskaitant vienos girtos vokiečių kompanijos). Už kelionę mokama plastikiniais 2 Turkijos lyras kainuojančiais žetonais, kurių galima nusipirkti iš automato: įmeti į automatą piginėglį.. ir paspaudi raudona arba žalią mygtuką. Vienu atveju nusipirksite vieną žetoną, kitu – už visus. Kur kuris mygtukas ką reiškia – neįsivaizduoju (ten kur aš žetonus pirkdavau angliškų užrašų nebuvo). Geriausią „greitojo“ viešojo transporto žemėlapį radau wikipedijoje: http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/3/30/Istanbul_Rapid_Transit_Map.png

Aiškiai sužymėta, kur galima perlipti iš metro į metrobus‘ą ar tramvajų ir panašiai. Eiliniam turistui beveik pakanka.

Kita labai patogi viešo transporto priemonė, ypač jei reikia „peršokti“ į „azijietišką“ Stambulo pusę – metrobus. Tai eiliniai dvigubi autobusai, važinėjantys jiems skirta specialia juostą. Kelionė metrobusu kainuoja 2,5 (5 liros už dukartinį bilietą) arba 3 lyras (už vienkartinį). Bilietus (vienkartinė elektroninė kortelė) pardavinėja automatai (kurių mačiau tik kelis ir nei vienas jų neveikė) arba žmonės kioskeliuose (nekalbantys angliškai),bet pirštais susikalbėti galima. Normaliai dienos metu metrobus‘ai važinėja kas 1-2 minutes. 34 numeris iki „tilto“ (Zincirlikuyu) ir 34Z per tiltą į Azijietišką pusę. Kai kurie būna sausakimši, bet plaukus kelias minutes visada gali susirasti polaisvį. Maršrutą galima pamatyti aukščiau pateiktame žemėlapyje.

Priemiestiniai traukiniai bene patogiausia transporto priemonė keliauti pajūriu, tiek „europinėje“ tiek „azijietiškoje“ miesto dalyse. Už kelione mokama metaliniais žetonais pardavinėjamais čia pat, stotyse. Žetonas kainuoja 2 lyras. Traukiniai važinėja maždaug kas 20 minučiu.

Autobusų važinėja devynios galybės. Numeriai, reiškiantys maršrutą sudaryti iš skaičių ir raidžių kurių kodavimo prasmės taip ir neperpratau. Pagrindinė autobusų ypatybė.. labai problematiška nusipirkti talonėlių. Tiksliau ne centre to padaryti tikriausiai nepavyks.. o autobusai grynųjų nepriima (išskyrus privačius). Tiesa, jei tikrai labai reikia pasivažinėti autobusu.. pasiūlai 2TL bet kuriam iš keleivių ir jie mielai tave su savo elektroniniu bilietu įsiveda. Šiaip labai draugiška liaudis tie turkai. Šiuo aspektu tikrai patiko. Visada linkę padėti.

Keltais keliauti neteko (nors prieplaukoje ir buvau). Nepavyko iš anksto susirasti grafikų, o ir laiko eksperimentams neturėjau.

Jei planuojate Stambule praleisti daugiau nei vieną dieną arba keliaujate ne vienas – rekomenduoju įsigyti elektroninį bilietą (Istabul  card, pakeitusi prieš tai buvusi Akbil). Jis nėra labai pigus – 10 TL, bet apsaugo jus nuo galvos skausmo kur ir kokius bilietėlius viešajame transporte pirkti: elektroninis bilietas galioja VISAM Stambulo viešajam transportui (išskyrus taksi). Tik skirtingos transporto priemonės nuskaito skirtingą pinigų sumą. Turint elektroninį bilietą nereikia ieškoti kioskelio pardavinėjančiu papratus bilietus.. ženklais aiškintis ko nori. Be to, naudojantis elektroniniu bilietu važiavimas viešuoju transportu pigesnis nuo 10 % iki 30 % nei naudojant viernkartinius bilietus/žetonus

 Dabar apie problemas, su kuriomis realiai susidūriau. Oro uoste turistų informavimo skyrius… tragiškas. Jame net elektroninio bilieto nepavyks nusipirkti. Teks metro važiuoti iki centro, o ten jau ieškoti kioskelio. Pavažiavus toliau nuo centro (ir neturint elektroninio bilieto) lengva papulti į situaciją, kai važiuoti nori.. o bilieto tau niekas neparduoda. Aš pats net du kartus buvau patekęs į panašią situaciją. Abu kartus išgelbėjo draugiški turkai, kurių, beje,  nei vienas nemokėjo angliškai. Kiek toliau nuo centro susikalbėti nei angliškai, nei rusiškai, nei Lietuviškai man nepavyko. Teko pasitelkti gestų kalbą. Dėl to, dar kartą rekomenduoju arba turėti elektroninį bilietą (beje, vienu bilietu gali naudotis keližmonės) arba bent iš anksto apsirūpinti įvairiais žetonais ir kortelėm.

Važinėjant  metrobus‘u kai kuriose stotelėse išlipimo ir įlipimo „peronai“ yra skirtingi.. dėl to išlipus ne savo stotelėje gali tekti susimokėti kaip iš naują kelionę.

Autobusų maršrutus ir tvarkaraščius galima pasižiūrėti internete: http://www.iett.gov.tr/ Tiesa, su angliška versija taip ir nesusitariau. Teko naudotis turkiška. O ir važinėti autobusais sudėtinga. Nematai stotelių pavadinimų.. sunku susigaudyti kur esi. Ne visose stotelėse stoja. O ir pačiose stotelėse nėra jokios informacijos kokie autobusai ten stoja (vėlgi išskyrus centrą).

Stambule gatvių su tuo pačiu pavadinimu gali būti net keliolika (je ne kelios dešimtys),  dėl to GPS naudotis kebloka: įvedi gatvės pavadinimą.. o tavęs klausia – koks rajonas.

Reziumuojant. Metro, tramvajus, metrobus, priemiestiniai traukiniai paprasti naudoti, bet jei teks pasinaudoti autobusais ar maršrutiniais taxi – čia jau prasideda aukštasis pilotažas. Nors visi ir geranoriški.. bet kai kalbos  nesupranti (o kartais net pavadinimo ištarti nesugebi) ką nors išsiaiškinti yra kelbu.


Raktai: stambulo žemėlapis, stambulo viešasis transportas, stambulo metro
Aug 132011
 

Katik grįžau iš atostogų Turkijoje, Antalijos regiono (Alanya miestelio). Pasidalinsiu savo praktiniais pastebėjimais, gal kam pravers. Nors susidaro įspūdis, kad Turkijos kurortai patapo vos ne antrąją Palanga pagal Lietuvių lankomumą, bet kai kurių atsakymų į mane dominančius klausimus i-nete prieš važiuodamas  neradau.

 Visa žemiau išdėstyta informacija yra paremta mano asmeniniais įspūdžiais Alanijos kurorte.

 Kalba. Buvo labai keista, kai mieste beveik niekas nekalba/nesupranta rusiškai. Yra kelios agentūros parduotuvės ir kelionių „agentūros“, kurios kalba rusiškai, bet vyrauja anglų/vokiečių/danų (?) kalbos. Jei tikitės susikalbėti rusiškai gali būti problematika.

Iš lietuviškai kalbančių radom tik vieną „tašką“, ir tai kalba apsiribojo maždaug 10 žodžių.

 Valiuta. Turkijos oficialus piniginis vienetas naujoji Turkijos lyra. 2011 08 08 dienos kursu už dolerį duodavo 1.7 lyros. Kainos miesto parduotuvėlėse dažniausiai surašytos eurais arba doleriais, supermarketuose – lyrom. Atsiskaityti visur galima įvairiom valiutom. Net viešajame transporte vairuotojai mielai priima dolerius ar eurus. Tik „keitimo kursas“ keleiviui nelabai palankus. Įdomu tai, kad pardavėjai perskaičiuodami kainas taiko labai įvairius valiutos keitimo kursus (kurie retai būna panašūs į oficialius). Pavyzdžiui turguje moteriškė pardavinėjanti čili pipirus naudojo 1:1 keitimo kursą: lyra = doleris = euras. Mano buvimo Turkijoje metu beveik visada labiau apsimokėdavo mokėti liromis nei užsienio valiuta. Gaudavosi apie 10% pigiau. Važiuojant rekomenduočiau aprūpinti smulkiais tiek eurais tiek doleriais. Pirmomis dienomis labai praverčia, tiek norint nusipirkti atsigerti, tiek arbatpinigiams. Valiutos keityklos išsidėstę tik miestelio centre (kursas pastebimai geresnis nei viešbutyje), be to jos netaiko komisinių mokesčių. Pastebėjimas: dėl nepalankaus valiutos keitimo kurso viešbutyje daugeliu atveju nebeapsimoka naudoti vietinės valiutos: doleriais ar eurais gausis pigiau.

 Kainos. Turkijoje yra 2 tipų parduotuvės: a) su fiksuotomis kainomis (kur derėtis nepavyks) ir b) visos kitos. Tiesa.. atskirti kur kuri ne visada yra paprasta: daugelis parduotuvių turi surašytas kainas.. Beje, kainos Turkijoje nesveikai aukštos. Vien benzinas kainuojantis 6-7 litus už litrą daug ką pasako.

Taigi nedidelis sąrašiukas kiek ir už ką mes mokėjome:

  • Mineralinis vanduo: 1/3 liros už 0.5l
  • Tabakas (geras): 7-8 liros už 125g pakelį. Įtariu kad tai dar ne dugnas (oro uoste – 3.5 euro).
  • Tabakas (pigus): 4-5 liros. Tiek pat kainuoja ir kiti mišiniai kaljanui (be tabako).
  • Raki (anyžių degtinė): nuo 29 lirų už 0.75l butelį (oro uoste 20.5 eurai už 2×0.75)
  • Baklava – nuo 12 iki 20 lirų už kilogramą (jei centre tai iki 40 lirų).
  • Lokum – sveriami nuo 20 lirų/kg
  • „Turkish deligh“ – dėžutėse nuo 1.5 liros (prasti). Nepirkit nieko, ko negalima apžiūrėti (dežudčių be „langelio“).
  • Duona – nuo 0.75 (pailgas kepalas) iki 1 liros (apvalus kepalas)
  • Šafranas – nuo 40 eurų/kg
  • Pistacijos – nuo 30 lirų/kg
  • Čili (džiovinti) – nuo 15 eurų/kg
  • Čili (švieži) – nuo 5 lirų/kg
  • Ledai – 1-3 liros.
  • „Magnetukai“ nuo 1.5 liros.
  • „marškinėliai“ nuo 3 eurų (kur pasirinkimas kokybė geresnė apie 5 eurus)..

 Kainos viešo maitinimo įstaigose pasakiškos. Pietūs žmogui kainuoja nuo 10 iki 30 eurų. Alkoholis nuo 3 eurų. Kebabai – nuo 3 iki 10 lirų. Tiesa, viešbutis mūsų buvo AI, tai valgyt „mieste“ neteko, bet tokios kainos buvo surašytos meniu.

 Jei ką nors domina, galiu pasidalinti vienos neblogos kepyklėlės  koordinatėmis (GPS). Maždaug1.2 kmpėstute nuo Bazaro (pats turgus irgi įdomi lankytina vieta, ypač penktadieni tarp 6 ir 20 valandų).. Baklava ten šviežutėlė, o ir kainos mažesnės nei kitur (kilogramas nuo 12 iki  20 lyrų, priklausomai nuo „modelio“.), bei labai skani duona (apvali). Parsivežėm į Lietuvą 2 kepaliukus.. pasirodė kad reikėjo paimti bent 5…. Tiesa, ten nelabai kalba angliškai: pirma karta mums pavertėjavo kitas kepyklos klientas turkas.. antrą kartą kažkas iš „kepėjų“.  

 Derybos. Lyginant Egipto Hurgadą su Turkijos Alanya, turkų prekeiviai nėra tokie agresyvūs. Per 10 dienų (gyvenom netoli centro, tai kasdien bent po kelias valandas pamaklinėdavom po „prekybinius kvartalus“ gal tik pora kartų buvo bandyta jėga sustabdyti ir įsitemti į savo krautuvę (Egipte tai vykdavo kas keli žingsniai). Aišku, visi vietiniai apsimetinėja mano draugais (nors aš jų gyvenime nematęs) ir t.t. bet palyginus su egiptiečiais – jie visai neagresyvūs.

Kaip jau minėjau, kainos, kurias siūlo pardavėjai dažniausiai neturi daug bendro su realybe, dėl to prieš einant ką nors pirkti… reikia bent įsivaizduoti kiek ir kas gali kainuoti. Kainų lygį aš nustatinėjau maždaug taip:

Įeini į parduotuvę ir pradedi apžiūrinėti kažkokią prekę. Prisistačius pardavėjui paklausi kainos ir ją išgirdęs nutaisai pasipiktinusi veidą (mol tyčiojies ?) ir eini lauk. Tokiu atveju pardavėjas dažniausiai klausia o kiek nori mokėti (arba ima pats numetinėti kainą). Tuomet pabandai pardavėjui pasiūlyti trečdalį (arba ketvirtadalį) jo siūlytos pirminės kainos. Pardavėjas tokiu atveju dažniausiai nebesileidžia į kalbas (reiškia kaina tikrai per žema) ir tu išeini. Tada sekančiam pardavėjui pasiūlai mažėle daugiau… neparduoda – eini pas trečią ir t.t. :). 

Tiesa, geriau nepradėkit derybų jei šalia kas nors perka. Palaukit kol nupirks ir išeis. Taip ne tik sužinosit už kiek perka kiti.. bet ir suteiksit pardavėjui daugiau laisvės deryboms (mačiau kaip viena švedė/davė nupirko 3 pakelius tabako už 20 eurų… kol toks klientas neišeis.. niekas neparduos to paties tabako po 3 eurus/pakelis).

 Viešas transportas. Iš vietinio viešojo transporto teko susipažinti tik su vadinamais „dolmušais“. Kažkoks hibridas tarp autobuso ir mikriuko: dydis kaip autobuso.. važinėja kaip mikriukas. Nors egzistuoja oficialios stotelės, bet stabdant stoja bet kur. Išleidžia irgi bet kur. Net beveik viduryje sankryžos (norint išlipti reikia paspausti mygtuką įtaisyta ant lubų) ir jis momentaliai stoja (pirma karta mums buvo siurprizas kad stoja ne stotelėje.. o ten kur paspaudei). Kaina tokio malonumo – 1.25 liros žmogui. Priima ir dolerius, ir eurus. Net grąžos turi įvairia valiuta. Po miestą maltis praktiškai užtenka 1 numerio, jei norite nuvažiuoti iki pilies – 4 numeris. Pagrindinis sunkumas yra žinoti kur esi – stotelių pavadinimų niekas nepranešinėja (teoriškai turėtų pranešinėti vairuotojas.. bet kiek važiavom gal tik pora stotelių girdėjom pranešant).

 


Raktai: atostogos turkijoje, kainos turkijoje, turkijos valiuta, ka pirkti turkijoje, valiuta turkijoje, kur atostogauti turkijoje, kainos turkijoje 2011, turkija valiuta, ka galima nusipirkti turkijoje, turkija kainos