Didžiosios statybos. Vienu metu statoma ar planuojama statyti:

1. Nauja atominė elektrinė
2. Senos atominės panaudoto kuro saugykla
3. Naujas blokas Elektrėnų elektrinėje,
4. Naujas agregatas Kruonio HAE
5. Dujų junktis su Lenkiją,
6. Dujų importo terminalas
7. Dujų saugykla
8. Elektros linija su Lenkija
9. Elektros linija su Švedija

Kai kurie šių projektų pradėti seniau, kai kurie dar tik „ant popieriaus“. Vieni jų reikalingi , kiti – galbūt nelabai, dar kiti – „nuoga“ propaganda. Bet mane labiausiai gąsdina milžiniškas jų kiekis. Krizės sąlygomis mėtomi milijonai įvairios studijoms ir konsultacijoms (dažniausiai samdant užsienio ekspertus). Ir tikriausiai ateityj bus leidžiami milijardai statyboms. Ar tikrai reikia visko ir iškarto ?

Kadrų valymas

Procesas prasidėjo tik atėjus konservatoriams ir sukūrus energetikos ministeriją. Jau esu rašęs, kad ten beveik nėra tikrų energetikų (o tie kurie dar dirbo ano įrašo publikavimo metu.. nebedirba). Vėliau nuosekliai įmonių vadovai buvo keičiami „vadybininkais“. Galima paminėti garsiausiai nuskambėjusias Ignalinos AE, Elektrėnų elektrinės, bet tai toli gražu ne vieninteliai faktai (pažiūrėkit kad ir į baltpool‘ą, kainų komisiją ir t.t. niekur aukštuose postuose energetikų neliko). Paskutinius energetikos iš šio sektoriaus bandoma išguiti vykdant dar vieną, eilinę, energetikos sektoriaus pertvarką, kuri, mano nuomone, ne tik kad nesumažins išlaidų – o jas padidins (reikės daugiau „aukštų valdininkų“).

Rinkos monopolizacija

Energetikos rinkoje niekada nebuvo tikros konkurencijos, bet buvo dvi skirstomųjų kompanijos (kurios jei ir nekonkuravo tarpusavyje, bet buvo galima lyginti jų veiklos rezultatus), buvo keletas energijos gamintojų.. nors ir priklausančių tam pačiam savininkui.  Dabar prasidėjo pertvarką, kuria siekiama panaikinti net nominalią konkurencija: visas perdavimas atiduodamas į vienas ranka. Visas paskirstymas atiduodamas į vienas rankas, visa gamyba atiduodama į vienas rankas ir visa aptarnavimas.. atiduodamas taip pat į vienas rankas. Ir visą ši košė atiduota kontorai kuri žada statyti naują atominę. Praktiškai gauname tą patį LEO prieš kurį atėję i valdžią konservatoriai taip kovojo. Vienintelis skirtumas: po visų tu „perstumdymų“ išleisti milijonai (jei ne milijardai), o rezultatas minusinis.

Ir vėl apie USB mokesčius (O gal geriau jį vadinti Zvonkės ar Cicino mokesčiu ?).

Visgi gajos Lietuvoje komunizmo idėjos. Visiems pagal poreikius, ir visai nesvarbu, kad tavo siūlomas produktas niekam neįdomus. Tiesa, šiuo atveju visiems – tai išskirtinei žmonių grupei save vadinančiai menininkai. Tiesa, kas yra menininkas nėra labai aišku. Vieni menininku laiko visus kurie užsiregistravę visokiose organizacijose „ginančiose“ autorių teises. Kiti – turinčius oficialų kūrėjo statusą (pripažinta nomenklatūros).

Šiandien spaudoje pasirodęs kultūros ministro pareiškimas „autorių socialinė padėtis tragiška, platesnis tuščios laikmenos apmokestinimas pagražintų jų būtį“ – užmušantis. Arba dar geriau: „klestintis technologijų verslas turėtų dalintis pelnu su tais, kurie įprasmina jų produktą“. Tikriausiai kaltas menkas mano išsilavinimas, bet tikrai nematau, kaip mano telefoną įprasmina Lietuvos „kūrėjai“. Arba darbinį kompiuterį. Arba fotoaparato atminties kortelę.

Suprantu, kad Lietuvos kūrėjai nori gyventi geriau. Aš irgi nieko prieš būčiau pasigrąžinti savo buitį. Ypač kitų sąskaita. Tikriausiai dėl to kad aš esu labai ne meniškos sielos žmogus, bet niekaip nesuprantu, jei žmogus kuria meną, kurio NIEKAM nereikia (t.y. jis nesugeba parduoti savo produkcijos), tai kam toks menininkas aplamai reikalingas ?

Iš ministro bei suinteresuotų organizacijų platinamos pozicijos galima susidaryti įspūdį, kad šis mokestis bus skirtas išimtinai pop muzikos atlikėjams (nes jei ir yra pažeidinėjamos kažkokių Lietuvos kūrėjų autorinės teisės, tai tik popsininkų, nes į minimas laikmenas neįrašinėjamos nei skulptūros nei teatro spektakliai), tik ar juos galima vadinti kūrėjais. Ateityje galbūt prisidės keli rašytojai. Taigi, šis mokestis bus skirtas popso kūrėjams ? Arba tai tik eilinė priemonė (labai tikėtinas variantas) gauti papildomų pajamų organizacijoms ginančioms tuos „kūrėjus“. Kas liks.. gal nubyrės ir tiems patiems kūrėjams.

Žinoma negražu skaičiuoti pinigus kitų kišenėje, bet kai kas nors lenda į maniškę.. visgi galima žvilgtelti į svetimas. Kam atrodo kad Cicinas su Zvonke skursta ? Iš mano varpinės žiūrint nepanašu.

Rinkos ekonomikoje jei nesugebi parduoti savo produkto (pvz. koncerto ar CD), tai eik dirbti kito darbo. Tikrai nuo to Lietuvos kultūra ženkliai nenukentės. Galbūt tada tavo buitis bus gražesne ?

Nepavykus susitarti su TEO dėl telefono linijos įvedimo, teko ieškoti kitų interneto tiekėjų. Pasižiūrėjęs į Mezon.lt pateikiamą žemėlapį pastebėjau, kad mano namas jau papuolą į “rudą sektorių” (t.y. kad galbūt ir galiu naudotis 4G internetu.). Tą pačią dieną užsisakiau planą “Nesivaržyk” ir pasiėmiau USB modemą Samsung SWC-U200.

Realybė pasirodė kiek kitokia nei lūkesčiai: kambaryje, prijungus modemą tiesiogiai prie kompiuterio – prie interneto prisijungti nepavyko. Tiksliau kartkartėmis prisijungdavo bet dažnai atsijunginėdavo, o speedtest.net rodydavo keturženklį ping’ą o greitį apie 0.1 Mb/s. Kiek stipresnį signalą buvo galima pagauti tik lauke. Porą vakarų pažaidęs išsiaiškinau, kad visai padoriai internetu galima naudotis jei USB modemą jungi ne tiesiogiai į kompiuterį, bet per prailgintuvą. Be to skirtingose namo vietose signalo stiprumas (ir interneto kokybė) labai skyrėsi. O palėpėje pakabinus modemą ant stogo skersinio, pavyko rasti tašką, kuriame signalas buvo “geras” (trys padalos iš keturių).

Namo viduje, nors internetu ir buvo galima naudotis (modemą pakabinus palubėje), signalas buvo silpnas (viena padala iš keturių) ir internetas kartkartėmis dingdavo.

 Pasiknisęs po internetą nusprendžiau, kad vienintelė gera išeitis – nusipirkti maršrutizatorių, kurį galėsiu pakabinti palėpėje (kur signalas stipriausias) o name naudosiu belaitį WiFi internetą. Mezon’o siūlomas sprendimas – maršrutizatorius už 500 litų man nepatiko. Išsirinkau paprastesnį: D-Link DIR-320 (160 litų), kuris nors ir originali neturi WiMax palaikymo (tiksliau jo neturi Lietuvoje pardavinėjamos versijos), bet turi USB (prie kurio galima prijungti modemą) ir galimybę įdiegtį Linux.

 Tikriausiai paprasčiausias variantas šį maršrutizatorių prikalbinti dirbi su WiMax tinklu – orginali D-Link programinė įrangą sukurta rusų WiMax tinklo Yota užsakymu (ją galima rasti čia: ftp://ftp.dlink.ru/pub/Router/DIR-320/Firmware/Yota/). Kitas labai populiarus variantas – modifikuota Olego ”firmware”, kuri oficialiai pilnai veikia su mezon.lt tinklu Lietuvoje. Tiesa, ji pritaikyta tik Asus maršrutizatoriams, bet viena iš versijų tinka ir D-Link DIR320. Ją galima parsisūsti čia:  http://code.google.com/p/wl500g/downloads/list. Aš pats pasirinkau trečia varianta – OpenWRT Backfire versiją. Šį pasirinkimą lėmė viltis ateityje prie maršrutizatoriaus papildomai prijungti išorinį kietąjį diską ir pasidaryti tinklinę failų saugyklą prieinama tiek iš išorės, tiek iš vidaus, o gal ir torrentus pasileisti. Bet čia ateityje. O dabar esu visai patenkintas kaip veikia mano naujas internetas. Katik tįstelėjau viena gigabaitą, tai vidutinis greitis svyruoja apie 150 kb/s Visai neblogas variantas atsižvelgiant į tai, kad prieš tai buvęs mano internetas veikė daugiau nei 10 kartų lėčiau. Vienintelis trūkumas, kurį artimiausiu metu žadus spręsti – šiuo metu maršrutizatorius stovi priešingame namo kame, dėl to ateinantis WiFi signalas silpnokas.

Pabaigai keletas paveiksliuku:

Modemas metriniu USB kabeliu prijungtas tiesiai prie kompiuterio

Modemas metriniu USB kaberliu prijuntas prie maršrutizatoriau. Kompiuteris prijungtas per WiFi.

Mašrutizatoriaus rodomas srautas siunčiantis didelį failą (torrent)

Organizuojam konferenciją. Didelę. Tikriausiai vieną didžiausių skirtų energetikai per paskutinius 10 o gal ir 20 metų (Lietuvoje). Darbo kalnai (nors man nuo jo ir pavyksta dažnai išsisukti), bet ir patirties naujos nemažai.

Šiandien stipriai supykdė viena moteriškė iš Lietuvos (dirbanti valdiškoj kontoroj, bet su labai įspūdinga biografija), kuri labai norėjo nemokamai sudalyvauti mūsų konferencijoje. Kaip ir visiems atvejais atsakėme neigiamai. Po to sekė gana ilgas susirašinėjimas (kol kas nebaigtas nes neatsakyti į laišką neišeina), kurio metu sužinojome ir apie Lietuvišką mentalitetą, ir mūsų nelankstumą bei kitų įdomių dalyku.

Aš suprantu kad žmogui norisi sudalyvauti konferencijoje, bet viskas šiame gyvenime kainuoja. Konferencijos irgi. Jei negali gauti finansavimo pasiklausyt gyvai – visa medžiaga yra sudėta internete. Eik ir skaityk. Kam visiems iš eilės rašinėti e-mailus, kaulijant nemokamo saldainio (arba dalyvavimo konferencijoje). Neturi ką veikti valdiškų kontorų darbuotojai, tai ir rašinėja laiškus visiems iš eilės. Labai nemaloni situacija. Ypač po to, kai buvo pagrasinta, kad bus rengiami „privatūs susitikimai“ su konferencijoje dalyvaujančiais mokslininkais (turiu negerą įtarimą, kad bus išsiųsta krūva e-mail‘ų ir mes liksime kalti, kad viešai prieinamuose dokumentuose palikome kontaktinius duomenis).  

 Kiekvienas konferencijos dalyvis tai išlaidos. Ir gan nemažos, dėl to nesuprantu, kodėl mes turėtume mokėti už visus „norinčius tik pasiklausyti“.

Bjauriausia jei ir toliau bus aktyviai bombarduojama e-mailais gali kam nors iš valdžios baigtis kantrybė ir jai bus leista dalyvauti konferencijoje. Kad tik nuo galvos nuliptų ir netrukdytų gyventi. Taip ir skatinami visokie įkyruoliai ir kaulytojai..

Prisiminus vaikystę skundikas buvo vienas iš labiausiai negatyvių epitetų. Nesvarbu tai tiesa ar melas, bet jei „aukštesnėms instancijoms“ perdavei kokią nors informaciją, kuri gali pakenkti bendraamžiui esi skundikas. Ir visai nesvarbu, ar mokytojai pasakei apie klasioką išdaužusį langą, ar „dėdei milicininkui“ apie iš parduotuvės vagiamą degtinę. Bet koks informacijos „nutekinimas“ valdžios atstovams buvo laikomas blogiu ir griežtai smerkiamas. „Nerašytos taisyklės“, tikriausiai atėjusios iš zonos, kuriomis mano jaunystės metais vadovavosi vaikai išliko ir „suaugusių“ pasaulyje. Tiesa, jos nėra taip griežtai ir garsiai įvardinamos kaip vaikystėje, bet jų įtaka yra milžiniška.

Tikriausiai kiekvienas iš mūsų pažįstame ne vieną vagį ar sukčių: dirbanti nelegaliai ir nemokanti mokesčiu, pardavinėjantį kontrabandinį dyzeliną, nusipirkusį nedarbingumo lapelį ar invalidumą, davusį pakišą, ar elementariai vagiantį iš parduotuvės. Bet nemanau kad nors vienas apie tai pranešė „atitinkamiems organams“. Mes gi ne skundikai.

Tarybiniais laikais beveik legaliai egzistavo „vagių kultūra“. Vogti iš valstybės nebuvo nuodėmė. Nepriklausomybės pradžioje kai kurie veikėjai tai apibūdino kaip pasyvų pasipriešinimą rėžimui. Turime unikalią situacija: aš vagiu, tu vagi, jie, jos vagia. Tokioje aplinkoje sąžiningai apie vagystę (sukčiavimą, korupciją) pranešęs žmogus tampa visuotiniu priešu: skundiku.

Beje, tokiose sistemoje skundiko padėtis nepavydėtina. Jo tikriausiai nepripjaus, kaip kad galėtų atsitikti kalėjime, bet problemų jis pasidarys su kaupu: jei tik sužinos aplinkiniai (o jie būtinai sužinos) būsi paženklintas skundiko etikete, turėsi problemų su darbu, su aplinkiniais, su „sistema“. Akivaizdūs pavyzdžiai – „vokelių“ skandalo auka, ar policininkų kryžiaus žygis prie kontrabandą (valdžią).

Neseniai gan nuodugniai perskaičiau delfi.lt komentarus po straipsnių apie Vilniuje sugautą „garažą“ prekiaujanti kontrabandiniu dyzelinu. Didžioji dalis komentatorių piktinasi.. valdžios veiksmais (ir skundikais), bei palaiko kontrabandininkus. Pridėkime gandus apie policininkus, nevengiančius užtraukti kontrabandinį dūmą ir turėsime „gražų vaizdelį“.

Gyvename pasaulyje, kur kontrabandininkai, vagys ir žudikai yra romantizuojami (palaikomi visuomenės), todėl keistai atrodo aukščiausių valdžios sluoksnių deklaratyvūs pareiškimai apie (sėkmingą) kovą su kontrabandą. Kol nepasikeis žmonių mąstymas – tai tik karas su vėjo malūnais: iš šono panašu į darbą, bet rezultato jokio.

Paveiksliukas pasiskolintas iš http://www.zurich-airport.com/

Oro uosto taxi

Kad taksistai, vežiojantys keleivius iš/į oro uosta lupikauja niekam nenaujina. Pamenu pažystamas lietuviukas taksuojantis NY pasakojo, kad jei negalėtų keleivių mulkinti – nepragyventų. Viena iš jo istorijų: vežė japonus/kintiečius iš oro uosto į viešbutį, pasakius kelionės kainą vienas iš keleivių pasidomėjo ar čia bendra suma ar tiek reikia mokėti kiekvienam. Spėkit kas jam buvo atsakyta ?

Kultūringose šalyse tiek ES, tiek JAV dažnai yra nustatyti fiksuoti tarifai, kiek kainuoja kelionė taxi iš/į oro uostą iš miesto centro. Jei tokių tarifų nėra – atvykėlis gali nuogąstauti, kad taxistas jį vežios aplinkiniais keliais (taip didindamas kainą), bet kad važiavimo tarifai aerouosto ir miesto taxi skirtųsi kartais – su tuo neteko susidurti (tiesa, aš taxi retai važinėju, bet pasitaiko). Nuskridus į Vieną ar Milaną kažkaip nekyla mintis pirš sėdant į taxi išsiaiškinti kiek kainuos įsėdimas, kilometras ar ieškoti kuris taksisastas pigiausias. Automatiškai darau prielaidą kad visų jų kainos panašios (visai kitas reikalas jei tenka keliauti į kokį Kijevą ar Accrą. Ten prieš lipdamas tvirtai susitari dėl kainos.). Daugelio miestų valdžia, ypač tų, kurie nors kiek rūpinasi turizmu, stengiasi kad jų svečiai (klientai) galėtų pasiekti miestą už normalią kainą. Lietuvoje yra atvirkščiai. Ypač baisiai skamba Romualdo Bieliausko pasamprotavimai :

„Taksistas yra verslininkas: jeigu jis sugebėjo paimti tuos pinigus, tai valio!“,

„Jeigu sako, kad yra laisva konkurencija, o klientas sumoka už paslaugą tiek, tai ko pykti ant to taksisto?“

Pagal tokia logiką kiekvienas keleivis įlipęs į taxi ir iki galo neišsiaiškinęs visų tarifų gali būti apiplėštas. Įdomų kodėl tuomet už kelionę nuo oro uosto iki Aušros Vartų buvo paimta tik 90Lt o ne 900 ? 9000 ?

Darbo reikalais nemažai tenka bendrauti su užsieniečiais. Dažniausiai jiems nėra suprantama, kodėl mūsų iš anksto jiems užsakytas taxi, net jei lauks pusvalandį su įjungtu skaitikliu, jiems kainuos kelis kartus pigiau nei sėsti į pirmą pasitaikiusią mašiną prie išėjimo iš oro uosto. Užjaučiu visus turistus ar šiaip žmones atskridusius į Lietuvą ir nežinančius čia galiojančios tvarkos. Viešasis transportas praktiškai neegzistuoją (autobusas važiuojantis kartą į valandą nesiskaito). Po tokių taxi kainų ir pradeda sklisti kalbos, kad Lietuvos taxsistai – plėšikai. Vieną kartą iš oro uosto į viešbutį nuvažiavęs taupesnis užsienietis toliau taxi vengs kaip velnias kryžiaus.

Eilinis valdžiažmogių nekompetencijos pavyzdys. Gaivinam turizmą, o atvykstančius žmones apiplėšinėjam tik išėjus iš oro uosto. Triukšmas dėl nepagrįstai didelių taxi kainų kilo jau senokai, bet nei susisiekimo ministras, nei naujasis TVOU vadovas tikriausiai tame nemato jokios problemos. Tik džiaugiasi kad brangiai pardavė prestižines vietas, o apie jokias kitas pasekmes kaip visada nepagalvojo. Retorinis klausimas: kada postus valdžioje ir valdiškose įmonėse užims žmonės pagal kompetenciją o ne pagal partinę priklausomybę ar pažintis.

Rugpjūčio 25-28 Vilniuje organizuojame tarptautinę energetikos ekonomikos konferenciją. Pagal preliminarius skaičiavimus atskristi turėtų 250-300 užsieniečių. Nesinori kad juos masiškai apiplėšinėtų taksisatai tik įkėlus koją į Lietuvos žemę. Daugelis jų pirmą karta bus Lietuvoje. Galima įsivaizduoti koks bus jų pirmasis įspūdis. Kai organizuojame 10-20 žmonių seminarus jiems suorganizuoti taxi iš oro uosta sąlyginai paprasta, bet kai atvykstančių keli šimtai – čia jau papildomas galvos skausmas.

Yra tokia bendrovė TEO (ankščiau buvo žinoma Telekomo vardu). Priklauso ji didžiai gerbiamai skandinavų grupei TeliaSonera. Skandinaviškas mentalitetas ir menedžmentas ir tarybinis požiūris į klientą.

Paprasta situacija: nusprendžiau įsivesti internetą, ir palyginęs kainas nusprendžiau kad Zebra DSL‘as siūlo geriausią kainos ir greičio santykį. Pasiknaisiojęs po įvairius TEO puslapius, kurie yra pakankamai suvelti, visgi išsiaiškinau, kad pasirašius 3 metų naudojimo sutartį fiksuotam ryšiui ir internetui telefono linijos įvedimas yra nemokamas. Visos kainos gražiai surašytos internete. Jokių žvaigždučių ar teksto smulkiu šriftu. Paslaugas galima užsisakyti internetu. Paprasta ? Nevisai…

Nuo prašymo užpildymo praėjus savaitei man paskambino malonaus balso mergina ir paaiškino, kad jiems telefono linijos įvedimas į mano namą kainuos 3150 litų (t.y. jokio nemokamo linijos įvedimo, nors jie tai ir žada savo internetiniame puslapyje). Tiesa, čia paminėta suma yra jų darbų savikaina, ir man reikės mokėti mažiau, bet vis tiek nemalonu: pirma pažada nemokamą telefono linijos įvedimą, vėliau paaiškina kad man tokią paslaugą suteikti per brangu. Keista tai, kad pas mane telefono įvedimas yra gana elementarus: veiksmas vyksta mieste (Kaunas), TEO paskirstymo dėžutė stovi ant mano sklypo ribos.

Juokingiausia pasirodė tai, kad kai paprašiau paaiškinti kaip čia taip gaunasi, kad savo www jie skelbią nemokamą telefono linijos įvedimą, o realiai tokios paslaugos neteikia, man buvo paaiškinta:

„Internete nurodomos paslaugų įrengimo kainos, esant techninėms galimybėms.“

Nelabai suprantu ką šiame kontekste reiškia techninės galimybės, nes kalba eina tik apie pinigus. Moki.. galimybės yra. Nemoki – nėra.

Beje, yra toks Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimas Nr. 699 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimo Nr. 699 „Dėl universaliųjų telekomunikacijų paslaugų teikimo taisyklių patvirtinimo ir universaliųjų telekomunikacijų paslaugų kainų aukščiausios ribos nustatymo“ pakeitimo“ (Žin., 2006, Nr. 23-749). Jo 1 punktas skelbia, kad maksimalus telefono linijos įrengimo mokestis 250 litų su PVM. Kai bandžiau tai užsiminti TEO klientų aptarnavimo specialistei.. ji pradėjo aiškinti, kad čia tik preliminari kaina, kad galbūt galima pasiderėti (!?!). Be to, jie sumažintų įvedimo kainą (o gal ir įvestų nemokamai), jei aš pats atlikčiau žemės darbus.

Papildyta: pabendravus su labai maloniu Ryšių reguliavimo tarnybos atstovu paaiškėjo (labai operatyviai atsakė į porą užklausų), kad pasaulis nėra toks paprastas kaip aš apie jį galvojau. Pasirodo vadinamoji „universalioji“ fiksuoto telefono įrengimo paslauga.. nebūtinai reiškia fizinę telefono liniją. „Nepajungtiems“ namams TEO dažniausiai naudoja stacionarius GSM modulius, kurie atitinka „universaliąją“ paslauga, t.y. galima skambinti, siūsit faxus ir perduoti duomenis… 32 kbps greičiu.