Lietuvoje elektra perdaug pigi

 Energetika  13 Responses »
Mar 222011
 

Taip aš vertinčiau premjero pasamprotavimus, kad reikia apmokestinti „nesaugios“ elektros energijos importą iš trečiųjų šalių.

Jau ne pirmi metai sklando idėjos apie tai, kaip gerai būtų pabranginti elektros energiją vartotojams. Tai daroma netiesioginiais būdais:

Idėjos apie „pelno spaudimą“ iš valstybės įmonių (įskaitant ir energetinių): gražios pasakaitės apie veiklos skaidrinimą, efektyvinimą ir t.t. yra ne daugiau nei pasakaitės… taip „sutaupytas“ pajamas galima panaudoti dvejopai: mažinti paslaugos kainą arba išsimokėti dividendus. Jei „suefektyvinti“ nepavyks.. kaina kils. Gal ne šiandien ir ne rytoj, bet kils. Pasekmės tikriausiai bus panašios kaip su Vilniaus šiluma.. Politikai prisižaidė, o gyventojai moka daugiau.

Machinacijos su energetikos įmonių turtu: visas turtas nesusijęs su tiesiogine veikla buvo nemokamai perduotas specialiai įsteigtai įmonei (pavadintai NT, nors ji valdo ne tik NT bet ir visą likusį turtą pradedant automobiliais ir baigiant biuro kėdėmis).Šiuo metu „NT valdos“ už jai perduotą turtą ima nuomos mokestį (ankščiau turtas priklausė pačioms įmonėms ir nuomos nemokėjo). Siūlau pasigrožėti šios kontoros internetine svetaine: www.valdos.eu. Užsakomųjų paslaugų (Outsourcing) naudojimas pasaulyje paplitusi praktika.. bet pirmą kartą matau jį tokioje formoje.

Grandiozinės statybos. Apie tai jau esu ne kartą rašęs. Priminimui: 2 elektros jungtys, 1 atominė, 1 LNG terminalas, 1 dujų jungti… Tikriausiai kažką pamiršau.

Naujausios tendencijos šioje srityje – siūlymai įvesti papildomus mokesčius.

Pernai, renginiuose susijusiuose su atsinaujinančiais energijos ištekliais, pradėjo viešoje erdvėje sklandyti pasiūlymai apmokestinti gamtines dujas naudojamas energetikai. Idėja paprasta: apmokestinam importuojamas dujas (kartais buvo siūloma apmokestinti ir elektrą). Gautas pajamas buvo siūloma skirti atsinaujinančių energijos išteklių skatinimui (pagrinde dotacijoms „geležiai“). Idėja kažkodėl nesusilaukė didelio palaikymo iš valdančiųjų.

Vakarykštis premjero p. Kubiliaus pareiškimas apie būtinybę apmokestinti importuojamą elektros energiją iš trečiųjų šalių (jei visai tiksliai – iš nesaugių ar aplinkai nedraugiškų jėgainių). Motyvacija labai graži: kovojam su Baltarusių ir Rusų statomomis jėgainėmis Lietuvos pasienyje. Retorika aiškina, kad būtent iš šių jėgainių ir nepirksime pigios (ir nesaugios elektros). Žinant elektros energijos tekėjimo dėsnius galimi du variantai: arba apmokestinama visą elektros energiją iš UPS/IPS (įskaitant, Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą), arba leidžiama uždirbti tarpininkams, registruotiems „saugioje“ šalyje. Kitų variantų nėra. Bet kokiu atveju elektra Lietuvos vartotojams brangs (nes importas šiuo metu pigiausia alternatyva).

Kuo toliau, tuo baisiau darosi žiūrėti, kaip dabartiniai valantieji bet kokia kaina stengiasi pastatyti naują atominę. Dar prieš paskelbiant investuotojo paieškas, jau buvo kišamos milžiniškos lėšos į naujos atominės „statybą“. Teisingumo dėlei reikia pastebėti, kad šį procesą pradėjo p. Kirkilo vyriausybė. Kita vertus, p. Kubilius ne tik kad proceso nebandė pristabdyti, bet viskas įgavo dar didesnį pagreitį. Ir nesvarbu net tai, kad fiasko baigėsi plačiai išreklamuotas investuotojo paieškos konkursas, kad niekaip nepavyksta net be konkurso rasti norinčių investuoti. Dabar, pasinaudojant proga, bandoma „gerinti investavimo sąlygas“ ribojant pigios elektros energijos importą.

Aš suprantu, kad Baltarusijos AE šalia Vilniaus yra tikrai nepageidautinas objektas. O kur dar planai reaktorių aušinti Neries vandeniu (mažiausio „incidento“ atvejų radiacija nutekės Nerimi į Lietuva. Netikiu, kad nėra kitų poveikio priemonių (Ir kodėl paskutinius pora metų buvo aktyviai tvirtinama kad ta elektrinė tik blefas ir nieko nedaroma. Visi sujudo tik kai buvo pagaliau pasirašyta sutartis). Beje, nemanau kad net mokesčių įvedimas sutrukdys Baltarusijai pasistatyti savo atominę: jiems elektrinė reikalinga vidaus poreikiui tenkinti, o ne menamam eksportui į Lietuvą. Kiek kitokia situacija su galima Kaliningrado AE.

Pabaigai: neblogas straipsniukas apie atominės energetikos „kryžkeles“.

Pamąstymai apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę – II

 Energetika  5 Responses »
Mar 182011
 

Taigi, to tokios vakarykštės ilgos įžangos pateiksiu pamąstymus kaip aš įsivaizduoju energetinę nepriklausomybę (ir jos priekį) trijuose pagrindiniuose „energetiniuose“ sektoriuose: transporte, šilumos bei elektros sektoriuose.

I.  Transportas

Transporto sektorius Lietuvoje šiuo metu yra visiškai „nepriklausomas“. Galima atsigabenti naftos per Būtingės terminalą ir ją perdirbti Mažeikių gamykloje. Gali atsigabenti jau pagaminto automobilinio kuro. Tiesa, beziną/dyzeliną Mažeikiuose gamina Lenkijos įmonė iš Rusiškos naftos, o už kurą mokame kiek daugiau nei kaimynai, bet „kranelio“ niekas nebeužsuks, kaip kad buvo po nepriklausomybės paskelbimo. Kad kuras sunkiai įperkamas didesnei tautos daliai akivaizdu, bet kaltinti monopolisto niekaip neišeina. Taigi kaltinama rinka (pamąstymui: kuro kainoje mokesčiai sudaro daugiau apie pusę). Realiai galimybių sumažinti šią kainą Lietuvoje nėra (nebent sumažinti akcizą ar naudoti daugiau biopriedų), bet ir kaina didėti dėl „apsistumdymo“ vietinėje rinkoje taip pat neturėtų. Mano subjektyvia nuomone šiame sektoriuje jokių „investicijų“ nereikia.

II. Elektra

Elektros sektorius: Lietuva šiuo metu turi pakankamai nuosavų gamybinių pajėgumų pasigaminti visą reikiamą elektros energiją. Dar daugiau: visą (ar beveik visą) elektros energiją Lietuva galėtų pasigaminti nenaudodama iš Rusijos importuojamo kuro (dujų). Tiesa… yra vienas didelis BET: tokia elektros energiją kainuotų kelis kartus daugiau nei dabar, plius iškiltų daug aplinkosauginių problemų (tektų deginti mazutą). Reikia pastebėti: nesibaidant elektros importo (iš Rusijos), o tik atsisakius dujų ir visą trūkstamą energiją perkant rinkoje – elektros kaina vartotojams galėtų net kristi.

Taigi, bent formaliai Lietuvos elektros sektorius yra nepriklausomas nuo vieno šaltinio/tiekėjo. Jei pasižiūrėti į kainas: Lietuva elektros energiją importuoja santykinai pigiai:(kad ir kaip per galvą vesies, už tiek pats nepasigaminsi. Nutiesus linijas į Lenkiją ir Skandinaviją problemą būtų galima sakyti kad išsprendėm. Visi pasamprotavimai apie atominę ar atsinaujinančių dalies didinimo įtaką elektros energetiniam saugumui yra spekuliacijos: tiekimo saugumą šie sprendimai padidintu neženkliai (formaliai žiūrint jis ženkliai padidėtų tik visiškos blokados atveju), o elektros kainą tikriausiai pakeltų (atsinaujinantys, lyginant su importuojama elektra yra brangesni), o pigi atominė tik Sekmoko ir Kubiliaus svajonėse, bet ne realybėje. Neneigiu, kad žiūrint ilgą perspektyvą situacija turės keistis (bent jau atsinaujinančių srityje: jie kažkada taps pigesni už iškastinį kurą), ypač vertinant planuojamus akcizus energetikai bei mokesčius už aplinkos taršą, bet šiandienai situacija yra tokia.

Rašant apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę elektros energijos srityje būtina paminėti ir svajones atsijungti nu IPS/UPS (valdomo Rusijos) ir prisijungti prie europinio UCTE(ENTSO-E) sinchroniškai. Tuomet situacija keistųsi: būtų prarasta galimybė importuoti šiuo metu pigesnę elektros energiją iš RUSIJOS/Ukrainos/Baltarusijos. O ir bendras jungčių pralaidumas (net ir pastačius šiuo metu planuojamas jungtis) būtų nepakankamas užtikrinti pikinį Lietuvos poreikį.  

Mano subjektyvia nuomone, iki pilnos laimės (nepriklausomybės) mums užtektų junties su Švedais. Jungtis su Lenkija irgi nekenktų.

III. Šiluma

Šilumos sektoriuje: situacija yra kiek prastesnė. Šiluma perduoti didesniais atstumais ar importuoti yra praktiškai neįmanoma. Dėl savo specifikos šis sektorius, trumpuoju laiku, energetinio saugumo prasme, yra iš dalies pažeidžiamas. Tiksliau, staigiai nutraukus dujų tiekimą, dalis privačių namų savininkų ir mažųjų šilumos tinklų gali fiziškai nesugebėti pasigaminti reikiamo šilumos kiekio. Didieji šilumos gamintojai privalo turėti alternatyvas ir, bent teoriškai, galėtų atlaikyti dujų tiekimo nutraukimą. Vėlgi turime situacija, kai galima konstatuoti, kad techninis (arba fizinis) energetinis saugumas beveik pasiektas. Iškilti problema gali tik ekonominei saugumo pusei: staigų kainų šuolį šilumos sektoriui atlaikyti būtų žymiai sunkiai nei elektros. Prie to ypač prisideda didelis šildymo kompensacijas gaunančių žmonių kiekis. Jei esama šilumos sektoriaus energetinio saugumo būklė netenkina – Lietuva turi gana neblogą alternatyvą: naudoti vietinius išteklius. O jei tiksliau – biomasę. Tiesa, svajonės, kad perėjus prie biomasės centralizuotai tiekiamas šildymas pigs, mano nuomone, yra nepagrįstos (nebent būtų naudojamos dotacijos ar ES parama). Greičiau suminės gyventoju išlaidos šildymui kils (dėl brangstančių malkų privačiame sektoriuje), bet su esamais resursais galima padidinti energetinę nepriklausomybę. Ar to reikia ? Ar tai ekonomiškai naudinga ? Reikia dėlioti skaičiukus. Iš paskutinių kolegų darytų skaičiavimų – panaudojant žemės ūkio atliekas šilumos gamybai – tai būtų tikslinga. Naudojant vien mediena – dujos tikriausiai pigiau. Manyčiau kad tikslinga būtų vystyti vietinius resursus, nors jie ir mažumėle brangesni.

IV Dujų sektorius

Pat savaime dujų sektorius yra niekam neįdomus (išskyrus Achemą, kuri dujas naudoja kaip žaliavą). Visiems kitiems – dujos tai viena iš kuro rūšių, naudojamų elektros ir šilumos gamyboje, ir po truputi – transporte. Taip, dujos šiuo metu užima didelę Lietuvos energetikos dalį, bet tai tik viena iš kuro rūšių.

O visas tas ėjimas iš proto dėl dujų ir drabstymasis purslais kilo tik dėl to, kad dujos šiuo metu yra pigiausias kuras energetikos sektoriuje (išskyrus anglis, bet su anglimi yra atskira istorija). Jį lengvą naudoti, dujų deginimo įrenginiai yra santykinai pigūs ir greitai pastatomi. Beveik idealus kuras. Vienintelė problema – kad importuojamas jis tik iš vieno šaltini. Gauname tradicinę monopoliją, su labai mažomis galimybėmis ją kontroliuoti. Su vamzdynais paprasta: jie „guli“ Lietuvos teritorijoje, ir dujų perdavimas turi būti vykdomas pagal Lietuvos įstatymus (taip ir nesupratau, kam tas savininkų atskyrimas ir grasinimai nacionalizacija, nebent pripažįstama, kad šalis nepajėgi paruošti veikiančius įstatymus reglamentuojančius dujų perdavimo rinką). Žymiai keblesnė situacija su pačių dujų importų: Gazprom „vietiniais“ įstatymais sunku privesti mažinti kainą, ypač atsižvelgiant į tai, kad Lietuva perka nykstamai mažą jų eksportuojamų dujų kiekį: netinka kaina – nepirk..

Aš niekaip nesuprantu paskutinio skandaliuko ir apsižodžiavimas tarp Sekmoko ir Gazprom dėl „neteisingų“ dujų kainų. Kiek man žinoma, yra sutartis tarp Lietuvos dujų ir Gazprom, kurioje yra „įsiūta“ formulė, kaip skaičiuojama dujų kaina Lietuvai. Jei neklystu, ji per koeficientus suriša išorinių veiksnių (tokių kaip nafta ir mazutas) kainas ir gauname tai ką gauname. Ar gauta kaina „teisinga“ čia jau filosofinis klausimas.

Beje, žiūrint tiesai į akis, dėl aukštos dujų kainos Lietuvai reikėtų kaltinti OPEC. Jie kontroliuoja naftos kainas, nuo kurių priklauso dujų (kaip ir benzino) kaina Lietuvoje. Žinoma, dėl mažesnės kainos su Gazprom derėtis galima (ir reikia), bet vieši kaltinimai nėra labai gera derybų pradžia. O paduoti valdybos narį į tesimą už tai kad jis atstovaują jį paskyrusį akcininką… yra juokinga. Toks juokas pro ašaras.

Bijau, kad šią problemą gali išspręsti tik vieninga ES kainodara. Gaila kad ja nesuinteresuotos didžiosios Gazprom klientės, tokios kaip Vokietija.

Reziumuojant: tikroji problema yra ne Gazprom ar dujų kiną, o šalies nesugebėjimas vystyti savo energetikos sektoriaus proporcingai. Galima tiek Rusiją, tiek Gazprom kaltinti politikavimu, šantažu ar dar kokiomis baisybėmis, bet esmės tai nekeičia: bet kuri kita monopolija elgtųsi lygiai taip pat: stengusi maksimizuoti pelną. O Lietuvos atveju tai reiškia dujų kainas tokiame lygyje, už kurį dar Lietuva pajėgia mokėti. LNG terminalas iš esmės situacijos nepakeis (tik nubrėš maksimalią kainos ribą). Nepaisant to, manau kad terminalas būtų gera investicija, galinti įnešti stabilumo.

Išvados:

Taigi, Lietuva šiuo metu yra praktiškai energetiškai nepriklausoma (technine prasme). Investavus milijardą ar kelis galima padidinti kainų stabilumą (tikriausiai jas pakeliant), bet tik tiek. Per visą nepriklausomybės laikotarpį nebuvo stengiamasi diversifikuoti naudojamus kurus, reikalingi sprendimai nebuvo laiku daromi, dėl to ir turime tokia situaciją kokią turime (ne pačią blogiausią). Bet verstis per galvą ir keisti viską iš karto (statyti ir atominę, ir terminalą ir jungtis) taip pat nėra sprendimas. Reikia gyventi pagal savo išgales (kišenę), o skolintis milijardus vien dėl to, kad apsidrausti nuo nelabai tikėtinos rizikos – neūkiška.

P.S.  Pripažinsiu – nesuprantu ko siekia Sekmokas & Co. Naivu būtų tikėtis, kad su Rusų ir Vokiečių kompanijomis pavyktų tas pats fokusas kaip su Leo Lt. Nemanau kad jie savo akcijas atiduos. Derybų strategija rėkiant kad „mane mušą“ ir bėgant skųstis tėveliui į Briuselį irgi nerimta. Ypač kai susidaro įspūdis, kad bendraujama yra išimtinai per spaudą ir teismus.

Pamąstymai apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę – I

 Energetika  13 Responses »
Mar 172011
 

Įžanga.

Šią temą prisiminiau kai prasidėjo diskusijos dėl Sekmoko interpeliacijos, naudojant iki skausmo pažystamą retorika: tie kas prieš Sekmoką yra Gazprom statytiniai, Lietuvos priešai ar penktoji kolona kovojanti prieš Lietuvos (energetinę) nepriklausomybę. Užsigulėjo jis pas mane juodraščiuose, bet kai ta pati energetikos nepriklausomybės korta vėl buvo mesta ginant būtinybę statyti atominę jėgainę (praktiškai bet kokia kaina) prisiverčiau šį įrašą pabaigti.

Nepriklausomybė. Energetinė.

Ar energetinė nepriklausomybė yra gerai tikriausiai toks klausimas nekyla niekam: visi nori būti nepriklausimi: politiškai, ekonomiškai, energetiškai. Nepaisant to, kiekvienam turėtų kilti klausimas ar aš galiu sau tai leisti (arba kiek tai kainuos). Skaitinėjant energetikos ministro, o ir šiaip valdančiųjų bloko pasisakymus atrodo kad toks klausimas jų nekamuoja. Nelaimė Japonijoje kardinaliai pakeitė situaciją: atominė energetika vėl tapo baubu, prie kurio nenori niekas net prisiliesti, bet Lietuvos tai neliečia. Yra tikslas (o gal tiksliau svajonė): noriu būti energetiškai nepriklausomas !!!!. Visiškai, absoliučiai, negrįžtamai. O kiek tai kainuos – jau ne “tautos” reikalas. Kuriamos strategijos numatančios milijardines statybas. O ar tų milijardinių investicijų, esamų kompanijų draskymo ir akivaizdaus tyčiojimosi iš vieno pagrindinių energetinių resursų tiekėjo  tikrai reikia ? Tokia diskusija kažkodėl nevyksta. „Tauta“ pastatoma prieš faktą: darysime TAIP, o kam tai nepatinka – esat tautos priešai. Penkta kolona.

Kažkur užkulisiuose gimdomi grandioziniai projektai, kurie pilkajai masei pateikiami patraukliai apipavidalinti: reikalavimas atimti vamzdynus ar nustatyti „teisingą“ kainą iš Gazprom perkamoms dujoms, pasistatyti atominę elektrinę, kuri gamintų pigią elektros energiją (ir dar ją eksportuotų), pereiti prie atsinaujinančių energijos išteklių ir taip sumažinti elektros/šilumos kainą… O kai deklaruojamos priemonės duos priešingą rezultatą – tuomet vėl bus ieškoma kaltų.

Kodėl yra žaidžiami tokie žaidimai, pristatinėjamos rožinės vizijos atitrūkusios nuo realybės –  aš neįsivaizduoju. Nesinori tikėti, kad valdžios olimpe sėdi vieni dundukai, kurie nelabai supranta ką daro ar sako… Net jei veiksmas vyksta tik dėl to, kad kažką daryti, reikėtų bent mažumėle pagalvoti apie pasekmes, net ir tas, kurios ateis jau būnant opozicijoje..

Kas yra energetinė nepriklausomybė

Teko nemažai gilintis į energetinės nepriklausomybės problematiką. Iš pažiūros elementarus klausimas: kas yra energetinė nepriklausomybė ir kuo ji matuojama nėra toks jau paprastas. Ypač kai reikia išmatuoti tą nepriklausomybę. Man labiausiai patinkantis energetinės nepriklausomybės apibrėžimas: „patikimas energetinių resursų tiekimas už prieinamą kainą“. Jei energetinio resurso nesugebi įpirkti, tuomet techninis tiekimo patikimumas jau nebeaktualus. Peržiūrėjus energetikos ministerijos atstovų pasisakymus, galima susidaryti įspūdį kad siekiama tik techninės energetinės nepriklausomybės (nes naudos/išlaidų analizė nedaroma: iškeliamas politinis tikslas ir ieškoma techninių sprendimų jam pasiekti). Tiesa, pasakymas „už prieinamą kainą“ yra labai slidus: vienam ji gali būti prieinama.. kitam nelabai. Mano subjektyvia nuomone, visi energetinio saugumo projektai privalo būti analizuojami, vertinant jų kaštus ir potencialiai laukiamą naudą, bei analizuojant ar tai geriausias sprendimas. Pavyzdžiui, tarkim, LNG terminalas dujų kainą (nors, remiantis viešai prieinama informacija, pastačius suskystintų gamtinių dujų importo terminalą a didės ne dujų o elektros, bet tai esmės nekeičia) padidėtų kokiais 3%, bet Lietuva padidintų techninį gamtinių dujų tiekimo patikimumą (kad kaina kris – netikiu). Bet apie tokias „smulkmenas“ niekas nekalba. Liaudžiai pateikiami tik šūkiai apie (techninę) energetinę nepriklausomybę. O jei visai tiksliai apie nepriklausomybę nuo pikto ruso, kuris konkrečiu laiko momentu yra tapatinamas su Gazprom.

Rytoj pratęsiu apie pagrindinius energetinius sektorius atskirai…


Raktai: energetinė nepriklausomybė

Kieto kuro katilo apsauga nuo perkaitimo

 Kita  2 Responses »
Feb 212011
 

(Gaminame perkaitimo signalizacija)

 Vienas didžiausių kieto kuro katilų eksploatacijos košmarų – sistemos perkaitimas (ir užvirimas). Tai gali atsitikti dėl įvairių priežasčių: užsikirtusi oro padavimo reguliatoriaus sklendė, sugedės pats reguliatorius, nesandariai uždarytos durelės, sugedęs cirkuliacinis siurblys ir t.t. Dėl šių priežasčių, katilui pasiekus darbinę temperatūrą oras yra ir toliau tiekiamas, katilas vis labiau kaista, kol užverda.

Jei šildymo sistema suprojektuota teisingai, užvirimas dažniausiai baigiasi vandens išbėgimu iš šildymo sistemos (per apsauginius vožtuvus). Tiek dalis vamzdyno, tiek pats kieto kuro katilas tokiu atveju dirba aukštesnėje nei numatyta temperatūroje. Dėl to mažėja jų tarnavimo laikas, atsiranda didesnė tikimybė elementariai prakiurti.

Kai kurie, nauji, kieto kuro katilai turi apsaugas nuo užvirimo: juose į pakurą įmontuotas apsauginis vožtuvas, kuris, sistemos slėgiui pakilus virš 1,5 atmosferos atsidaro ir vandeniu užpila pakurą. Toks sprendimas turi savo privalumus ir trūkumus, bet jis apsaugo sistemą. Bet ką daryti tiems, kurių katilai neturi tokios sistemos.

Aš šią problemą išsprendžiau pasidarydamas katilo perkaitimo signalizaciją. Šiuo metu pas mane stovi pats primityviausias variantas: termo rėlė (piešinuko kairėje) prijungta prie sirenos su akumuliatorium. Kad ir ką veikčiau (dažniausiai pečius kurenasi kai miegu) šią signalizaciją visada išgirsiu. Kai esu namie. Tokia primityvi apsaugos priemonė nėra brangi: termo rėlė kainuoja apie 7-8 Lt, automobilinė sirena 12-15 Lt, o besimetanti pusiau gyva akumuliatorių dažnai galima rasti nemokamai (arba naudoti baterijas). Vienintelė problema – termo rėlės parinkimas. Kadangi ji dedasi ant vamzdžio, jos „suveikimo“ temperatūra reikėtų rinktis žemesnę nei prie kokios norite kad apsauga suveiktų. Aš teisingą reikšmę pataikiau tik iš 3 karto. Dabar turiu „pakabinęs“ 75 laipsnių termo rėlę, kuri užsitrumpina, kai katilo temperatūra pasiekia 90-95 laipsnius. Šis paprastas sprendimas man jau vieną kartą padėjo: pasirodo buvau nesandariai uždaręs pakuros dureles, ir katilas būtų galėjęs užvirti. Tiesa, tokia sistema turi ir trūkumų: ji neveiks, jei išsikraus baterijos ar akumuliatorius. Jei bus blogas kontaktas tarp rėlės ir vamzdžio. Beje, jei darysite tokią sistemą nepamirškite į ją įdėti ir išjungimo mygtuko, kitaip teks kokį 20 minučių klausytis sirenos (arba atjungti bateriją kitais būdais).

Aukščiau aprašytas būdas iš principo nėra blogas, bet, jei namuose įrengta apsaugos signalizacija jį galima patobulinti. Šiai vasarai esu numatęs patobulinti aukščiau aprašytą sistemą: į katilą įmontuosiu dešinėje paveiksliuko pusėje esančią reguliuojamą termorėlę, kuri matuos nebe vamzdžio o vandens katile temperatūrą. Rėlės išėjimą prijungsiu prie signalizacijos 24h zonos (prie jos paprastai kabinami priešgaisriniai davikliai). Tokiu būdu nebereikės jaudintis dėl išsikrovusių akumuliatorių ir kontakto su vamzdžiu. Be to informaciją apie katilui gesiantį perkaitimą sužinosiu ne tik būdamas namie.

P.S. Kaip apsaugoti šildymo sistemą nuo užšalimo galite rasti čia.


Raktai: termorelė, katilo apsauga nuo perkaitimo, termoreles, kieto kuro katilo apsauga nuo perkaitimo, termo rele, termo reles, temperaturos rele

Atominė aušra

 Energetika  11 Responses »
Feb 042011
 

Šiandien KTU vyko konferencija „Mokslas ir pramonė 2011“, kurios vienas iš pranešėjų buvo UAB „Visagino atominė elektrinė“ išorinių reikalų direktorius R. Vaitkus. Jo pranešimą galite paklausyti čia  tiesa, su skaidrėmis ten kažkas ne taip: rodo ne tas kurias reikia ir dar mirksi.

Iš principo nebuvo pasakyta nieko naujo: pacituoti IAEA ir, atrodo, IEA skaičiukai, rodantys, kad atominė elektra yra pigiausia, paaiškinta, kad mums trūksta/truks galios (abejotina prielaida), kad patys mes galime pasigaminti tik brangią elektrą (apie 30 ct/kWh), ir kad būti atomine valstybe yra prestižas. Priėjas prie klausimo, o kiek gi galėtų kainuoti atominės pagaminta elektra p. Vaitkus pareiškė, kad tai komercinė paslaptis (ne jūsų reikalas) ir tuo pačiu nusistebėjo kad žiniasklaidoje ir tautoje atominės palaikymas blėsta. Beje, buvo paminėtos ir privalomos valstybės garantijos (norint pastatyti atominę), tik neaiškų ką valstybė turės garantuoti ar kreditus ar stabilias elektros supirkimo kainas. Čia vėl, nenorom, iškyla klausimas: kam tas strateginis investuotojas.. jeigu valstybę ne tik į projektą įneša VISĄ Lietuvos energetikos sektorių (Visagino UAB‘as yra akcijų valdytojas), bet dar ir turi suteikti garantijas…

 Iš tiesų aš nesu visiškai tikras, ar naują atominę „tauta“ kada nors rimtai palaikė. Nuolat buvo formuluojamas klausimas: ar jūs norite pigios atominės elektros. Žinoma, dauguma atsakydavo teigiamai. Aš, asmeniškai, irgi noriu pigios elektros. Jeigu galima – geriau visai veltui. Nesvarbu ar atominės, ar žalios, ar oranžinės. Tik va problema – aš netikiu kad atominės pagaminta elektra bus pigesnė nei šiuo metu importuojama iš Rusijos (jau nekalbant apie galvos skausmą dėl saugumo, stabilumo ir branduolinių atliekų). 6-8 centai, kuriais kažkada švaistėsi energetikos ministras yra iš pasakų šalies (gal dėl to labiau patyrę kalbėtojai vengia net užsiminti apie kainą: tai komercinė paslaptis !!)..

Aš nesu nusistatęs prieš atominę energetiką. Jei būtų galimybė pratęsti Ignalinos AE darbą – aš būčiau tik už, bet naujos atominės statymas, visiško slaptumo sąlygomis man kelia nerimą. Ypač prisiminus kaip buvo statomas „Būtingės“ terminalas, o vėliau privatizuota „Mažeikių nafta“. Aš netvirtintu kad taip atsitiko būtinai tik dėl politikų ir kitų „atsakingų“ asmenų korupcijos, bet statant tokį objektą už svetimus pinigus ir dar be jokios atsakomybės gerų rezultatų tikėtis sunku (net jei normaliomis sąlygomis toks objektas ir būtų ekonomiškai naudingas, kuo aš, vėlgi, nesu įsitikinęs).

Keista, bet jei gerai pamenu, diskusija ar Lietuvai reikia atominės elektrinės niekada nevyko. Iš karto buvo nuspręsta kad reikia (o visi kurie manė kitaip – apšaukti tautos priešais ir Rusų šnipais). Ir dabar, atominės reikalingumas tvirtinamas „nepriklausomybės strategijomis“, skambiais šūkiais apie valstybės garbę ir prestižą, o kiek visas tas malonumas kainuos – ne tavo, mužike, reikalas: kiek kainuos tiek mokėsi, o jei nemokėsi.. prisiminsi „balanos gadynę“.

Gąsdina ir noro sinchroniškai dirbti su UCTE „priplakimas“ prie atominė statybos. Šis „projektukas“, kuri pagal savo investicijas tikriausiai bus tokios pačios eilės kaip ir atominės statybos, o pagrindinis privalumas bus tas, kad bus prarasta galimybė importuoti pigesnę Rusišką elektrą (ir teks imti brangesnę Lenkišką). Žinoma, jei atominę visgi pastatys, elektros importas kurį laika bus neaktualus, bet vis tiek nelabai matau prasmės laužyti šiuo metu esančią sistemą ir jungtis prie kitos.

 Older Entries  Newer Entries