Prisiminus vaikystę skundikas buvo vienas iš labiausiai negatyvių epitetų. Nesvarbu tai tiesa ar melas, bet jei „aukštesnėms instancijoms“ perdavei kokią nors informaciją, kuri gali pakenkti bendraamžiui esi skundikas. Ir visai nesvarbu, ar mokytojai pasakei apie klasioką išdaužusį langą, ar „dėdei milicininkui“ apie iš parduotuvės vagiamą degtinę. Bet koks informacijos „nutekinimas“ valdžios atstovams buvo laikomas blogiu ir griežtai smerkiamas. „Nerašytos taisyklės“, tikriausiai atėjusios iš zonos, kuriomis mano jaunystės metais vadovavosi vaikai išliko ir „suaugusių“ pasaulyje. Tiesa, jos nėra taip griežtai ir garsiai įvardinamos kaip vaikystėje, bet jų įtaka yra milžiniška.
Tikriausiai kiekvienas iš mūsų pažįstame ne vieną vagį ar sukčių: dirbanti nelegaliai ir nemokanti mokesčiu, pardavinėjantį kontrabandinį dyzeliną, nusipirkusį nedarbingumo lapelį ar invalidumą, davusį pakišą, ar elementariai vagiantį iš parduotuvės. Bet nemanau kad nors vienas apie tai pranešė „atitinkamiems organams“. Mes gi ne skundikai.
Tarybiniais laikais beveik legaliai egzistavo „vagių kultūra“. Vogti iš valstybės nebuvo nuodėmė. Nepriklausomybės pradžioje kai kurie veikėjai tai apibūdino kaip pasyvų pasipriešinimą rėžimui. Turime unikalią situacija: aš vagiu, tu vagi, jie, jos vagia. Tokioje aplinkoje sąžiningai apie vagystę (sukčiavimą, korupciją) pranešęs žmogus tampa visuotiniu priešu: skundiku.
Beje, tokiose sistemoje skundiko padėtis nepavydėtina. Jo tikriausiai nepripjaus, kaip kad galėtų atsitikti kalėjime, bet problemų jis pasidarys su kaupu: jei tik sužinos aplinkiniai (o jie būtinai sužinos) būsi paženklintas skundiko etikete, turėsi problemų su darbu, su aplinkiniais, su „sistema“. Akivaizdūs pavyzdžiai – „vokelių“ skandalo auka, ar policininkų kryžiaus žygis prie kontrabandą (valdžią).
Neseniai gan nuodugniai perskaičiau delfi.lt komentarus po straipsnių apie Vilniuje sugautą „garažą“ prekiaujanti kontrabandiniu dyzelinu. Didžioji dalis komentatorių piktinasi.. valdžios veiksmais (ir skundikais), bei palaiko kontrabandininkus. Pridėkime gandus apie policininkus, nevengiančius užtraukti kontrabandinį dūmą ir turėsime „gražų vaizdelį“.
Gyvename pasaulyje, kur kontrabandininkai, vagys ir žudikai yra romantizuojami (palaikomi visuomenės), todėl keistai atrodo aukščiausių valdžios sluoksnių deklaratyvūs pareiškimai apie (sėkmingą) kovą su kontrabandą. Kol nepasikeis žmonių mąstymas – tai tik karas su vėjo malūnais: iš šono panašu į darbą, bet rezultato jokio.
Raktai: skundikas, nerasytos kalejimo taisykles