Mar 052012
 

Po truputi tvarkausi savo namuką: judinu antrą aukštą. Tikriausiai po metų jau ir vonią turėsiu 🙂 Kadangi pats nelabai galiu ką padaryti, tenka samdyti žmones. Per pora paskutiniu mėnesių teko kalbėti su ne viena dešimtimi žmonių pradedant profesionalais „patentininkais“ ar UAB‘ais ir baigiant padieniais „pagalbiniais“. Šiuo metu ne sezonas, dėl to kainos tikriausiai kiek krite, o ir darbininkai nėra tokie išrankūs. Bet nepaisant to, joks statybininkas „nelips iš lovos“ be 3000 Lt (į rankas), didelė dalis pageidauja gauti ne mažiau 4000 Lt (t.y 200 Lt/diena). Pagalbiniai pasitenkina už gerokai kuklesnę algą (pigiausias su kuriuo kalbėjau – 60 lt/diena jei darbas nesunkus, brangiausias – 120 Lt/diena), kuri, visgi bent du kartus viršija minimumą. Visi šitie skaičiukai paimti  iš realios praktikos, perskaičiavus iš kainų už metrą/kvadratą/tašką į kainas už 8 valandų darbo dieną, atmetus maždaug 10-20% patentams/įrankiams. Taigi realiai žmonės, pačiu blogiausiu atveju, sutinka dirbti ne mažiau kaip už 1200 Lt/mėn. Pernai, vasara, t.y. „sezino“ metu tai pat bandžiau ieškoti „pagalbinio“. Tuomet visos kainos prasidėjo nuo 100 Lt/d. ir siekė net iki 170 Lt/d.

Kitas įdomus pastebėjimas: žinau žmogų, kuris  jau antra mėnesį sėdi be darbo.. bet už „mažai“ (t.y. mažiau nei 120 Lt/dienai į rankas dirbti neina. Net nelegaliai. „Neapsimoka“.

Kita vertus kalbėjau su pora žmonių, kurie vasarom važinėja uždarbiauti užsienin, tai jų algos ten apie tris kartus didesnės nei Lietuvoj. Dėl to nenuostabu, kad darbas „už mažai“ jų visai netraukia.

Dėl to man ir kelia nuostabą besiskundžiantys, kad nėra darbo net už minimumą. Rašinėjantys, kaip sunku išgyventi iš pašalpos. Bent jau miestuose tokių atlyginimų tikrai nėra. Bent jau susidariau tokia nuomonę paskaitinėjęs skelbimus tų.. kurie realiai darbo ieško.

Kloti plyteles, klijuoti tapetus ar sukti gipsą gali didžioji dauguma. Tam didelio mokslo nereikia, užtenka tik tiesių rankų ir sveikatos. Pagal oficialią statistika jaunimo nedarbas siekia iki 31%. Vėlgi, aš ir esu sutikęs vieną žmogų, kuris baigė vadybą.. ir jau pora metų sėdi be realaus darbo, bet kai pasiūliau dirbti statybose.. įsižeidė. Taip ir gaunasi.. kad darbo yra, bet ne tokio kokio nori. Kažkada net per TV kažkoks darbo biržos funkcionierius aiškino… kad žmogaus su aukštuoju negalima siūsti šluoti gatvių ar kasti griovių (dirbti viešųjų darbų), nes taip nėra išnaudojamas jo potencioalas. Tiesa, koks tas potencialas pas ilgalaikį bedarbį. nepasakė.

Taigi, manyčiau, bent jau miestuose už minimumą dirba arba visiški kvailiai, arba tie, kas turi nelegalių pajamų ar gauna parama iš užsienio. Kitas ne mažiau įdomus klausimas, ką sau gal leisti žmogus Lietuvoje, uždirbdamas 2000 Lt į rankas?

P.S. statybos darbų kainos rinkoje gan plačiai išsibarsčiusios. Jei žmonių užsiimančių apdaila įkainiai svyruoja iki 50%, tai santechnikų ar betonuotojų kainos skiriasi kartais (Neseniai ieškojau betonuotojo… tai kainos už darbą svyruoja nuo 18 lt/m2 iki 45 lt/m2).


Raktai: minimumas lietuvoje, minimumas lietuvoje 2012, statybos darbu kainos 2012, apdailos darbų kainos 2012, apdailos darbu ikainiai 2012, koks yra minimumas lietuvoje
Nov 152009
 

Vakar rašydamas apie pabrangusią duoną nusprendžiau paskaičiuoti, kokie minimalūs mano poreikiai (įskaitant ilgalaikius įsipareigojimus).

 Pietūs valgykloje. Vidutiniškai į mėnesį išleidžiu apie         150 Lt.
Kitas maistas parduotuvėse)                                             300 Lt.
Transportas (į darbą ir atgal)                                             120 Lt.
Telefonas                                                                          20 Lt.
Internetas                                                                        60 Lt.
Elektra                                                                              40 Lt.

 Jei nereikėtų šildytis, mokėti paskolos bankui, praustis, rengtis ir t.t. – beveikt tilpčiau į būsimą maksimalią pašalpą – 650Lt. Jei nereikėtų dar ir į darbą važinėti bei valgyti valgykloje – tikriausiai pragyvenčiau ir už 450Lt… jei nereikėtų šildytis ir bankui mokėti ir t.t.. Atsisakius telefono, interneto, didžiosios dalies elektros, bei apribojus maistą (nors aš maisto ir nemėtau, bet būtų galima pilnai atsisakyti saldumynų, kavos, dalies mėsos ir t.t.) kad nemirti iš bado man reikėtų 280Lt.

Apibendrinant, mano šiandieninė poreikių piramidė atrodo taip:

Nemirti iš bado:                                         280 Lt.
Nekeisti maitinimosi būdo ir „ryšio“           690 Lt.
Susimokėti už šildymą ir                            1200 Lt.
Apsirengi, kažkuo laisvalaikiu užsiimti        1500 Lt.

 Skaičiukai pateikti pagal „programa minimum“. Kad galėčiau susimokėti už tai, kad gyvenu – man reikia „į rankas“ apie 1200Lt (maistas + būstas). Kad egzistavimą galėčiau bent iš dalies vadinti gyvenimu – bent 1500Lt.

 Jei kartais, netyčia, prarasčiau  darbą būtų labai nemalonu. Žinoma, santaupos ir sukaupti daiktai leistų kelis mėnesiukus pragyventi „kaip anksčiau“, bet tai netruktų ilgai. Ir kas liūdniausia – už minimalią alga nesugebėčiau išgyventi..

Nov 112009
 

Savaitgalį per TV stebėjau socialinių reikalų ministro pasisakymą, kuriame viena iš iškeltų idėjų, kaip taupyti (?!?) Sodros pinigus buvo – siūlymas mažinti bedarbio pašalpą. Idėja skamba labai racionaliai: jei bedarbio pašalpa yra didesnė už minimalią algą, tai toks žmogus ir neis dirbti už minimumą. Forumuose sklaido dar kardinalesnės idėjos: priversti gaunančiuosius bedarbio pašalpą dirbti viešus darbus (lyg tų darbų būtų).

Šiuo klausimu mano nuomonė kardinaliai priešinga: bedarbio pašalpa – tai dar viena socialinė garantiją, už kurią žmogus susimoka mokėdamas mokesčius Sodrai. Draudiesi Sodroj nuo galimybės prarasti darbą. Teoriškai, dėl to natūralu tikėtis išmokų bent kažkiek proporcingų įmokoms. Jei žmogus 10 metų mokėjo mokesčius gaudamas, tarkime, 3000 Lt. algą, manyčiau jis užsidirbo gauti „pašalpą“ bent po 1000 Lt kokius tris mėnesius. O gal ir visus 6. Pajamų sumažėjimas nuo 3000 Lt. iki 1000 Lt yra pakankamas šokas, verčiantis žmogų judėti ir ieškoti išeities. Absurdas yra tikėtis, kad toks žmogus savanoriškai atsisakys kito normalaus darbo ir gyvens iš pašalpos. Kita vertus nereikėtų tikėtis, kad jis griebs pirmą pasitaikiusį darbą „už minimumą“. Jei valdžios ponai ir ponios nežino – darbo paieškos yra procesas, užimantis laiko. Nevisi turi geru dėdžių ar tetų kuriems paskambinus iškart atsiranda laisva darbo vieta. Aišku, bado šmėkla ar peilis prie gerklės priverčia žmones suktis greičiau, bet nebūtinai taip pasiekiamas geriausias rezultatas.  Kam bus geriau dėl to, kad, tarkim, aukšto lygio šaltkalvis persikvalifikuos į sargus ?

Aš nesiginčiju – šiuo metu problemų su bedarbių pašalpomis yra (ir ne tik pašalpomis), bet nesugebėjimą problemos spręsti (ar jos identifikuoti) perkelti „solidariai“ ant visų bedarbių pečių nėra teisinga (nors šiandieniniai valdantieji ir labai pamėgo šį problemų „sprendimo“ būdą). Galbūt reikėtų peržiūrėti formules, daugiau atsižvelgiant į sumokėtų mokesčių sumą ar didinti stažo įtaką, bet padaryti maksimalią bedarbio pašalpą mažesnę už minimalią alga nėra geriausia išeitis.

Pagalvojus geriau, įkyriai peršasi išvada didžiausia bedarbių ir jų pašalpų problema – tai šešėlis. Dalis bedarbių nėra bedarbiai – jie dirba nelegaliai. Bedarbiais jie vadinas tik dėl pašalpų ir lengvatų. Gyvenimiškas pastebėjimas: vienas „trečios eilės“ pažystamas legaliai dirba tik šiltuoju metu laiku, o link žiemos, kai prasideda šildymo sezonas, tampa bedarbiu. Jam taip ekonomiškai naudinga. Bet vėlgi, tokius sukčius gaudyti reikia ir strategijos, ir pastangų, ir proto. O kam verstis per galą, ir bandyti problema spręsti, jei paprasčiau „solidariai“ sumažinti visas išmokas ir tiek. Visi atrodo turėtų būti laimingi: ir valdininkija su valdžios vyrais (bei moterimis) nepersidirba, ir solidariai (pjaunama visiems.. bet daugiau tiems kas gauna daugiau).  Bet kodėl aš, vis dar turintis darą ir neplanuojantis tapti bedarbiu, nesu patenkintas dabartine sistema ?