Apr 252010
 

Šią savaitę teko pasivažinėti maršrutu Kaunas-Vilnius-Kaunas. Šiame ruože Lietuvos geležinkeliai siūlo greičiausią ir pigiausią kelionę. Iš principo labai maloni kelionė, tik mane nustebino išdegintos geležinkelių „sanitarinės zonos“. Aiškiai matyti kad vienuose ruožuose žolė yra nupjauta, o kituose išdeginta. Tiesa, deginta gana meistriškai: išdeginti lopai baigiasi su sanitarinės zonos pakraščiu. Galbūt šalyje, kur ugniagesiai užsiima žolės deginimu ir nėra labai keista, kai ir kitos valstybės valdomos kompanijos  tuo užsiima, bet visgi tai atrodo nepatraukliai. Kokie nors gamtosaugininkai ar kas ten kariauja su žolės deginimu galėtų užsiimti ir Lietuvos geležinkeliais. Tvarka turi būti.

Mar 212010
 

Šiandieniniame moderniame pasaulyje labai madinga (aktuali) tema – šiukšlių rūšiavimas. Šios tendencijos pamažu ateina ir į Lietuvą (teoriškai). Akivaizdu, kad, kad kuo daugiau atliekų bus išrūšiuotą ir kuo mažiau jų pateks į sąvartynus tuo visiems aplinkiniams bus geriau. Teoriškai taip turėtų būti, bet realiam pasaulyje yra visiškai kitaip: žmonės yra verčiami „gaminti“ šiukšles: kiekviena namų valda privalo turėti sutartį, su atliekų tvarkymo kompanija. Taip pat egzistuoja minimalūs konteinerių dydžiai (120 litrų) ir minimalūs jų išvežimo intervalai (2 karus per mėnesį). Tai reiškia, kad per mėnesį privalu sumokėti už  1/4 kubo šiukšlių išvežimą. Jei išmeti mažiau – tavo asmeninė tragedija: vistiek turii mokėti tiek pat.

Realiai aš per mėnesį sunkiai prirenku vieną konteinerį (maždaug 100 litrų): natūraliai išsirūšiuoja maisto atliekos (šuo), kitos bio-degraduojančios atliekos (kompostas), popierius/medis (pečius). Praktiškai lieka tik metalas, stiklas ir plastikas. Jas irgi galėčiau rūšiuoti (už puskilometrio, pakeliui į darbą stovi konteineriai), tik prasmės tai daryti nėra: tokiu atveju vietoj to, kad už šiukšlių išvežimą permokėčiau dvigubai… permokėsiu keturgubai ar dar daugiau. Taip įstatymai, normos ir nutarimai verčia žmones daugiau šiukšlinti: kam galvoti.. išmeti ir tiek. Vistiek konteineris stovi tuščias.

Gal dėl to,  kad minimalūs privalomi namų valdai skirti šiukšlių kiekiai ženkliai per dideli žmonės į tuos konteinerius ir krauna statybines atliekas, nupjautą žolę, sugrėbtus lapus ar nugaišusias kates. O ir nebereikalingą kompiuterį paprasčiau išmesti į konteinerį nei vežti priduoti: vistiek jis tuščias stovi. Kai yra pasakyta, kad per mėnesį turi „sugeneruoti“ 240 litrų šiukšlių.. kur tu žmogau dingsi.. stengiesi, „šiukšlini“.

Mar 162010
 

Naudotos mašinos pirkimas tai visada kova tarp pardavėjo, kuris nori kuo brangiau parduoti savo “laužą” ir pirkėjo, kuris stengiasi nelikti duriniaus vietoje.

Jau praėjo pusė metų kaip aš ieškau naudotos mašinos. Iš pradžių pinigų nelabai buvo, vėliau negalėjau apsispręsti kokio modelio noriu. Dar vėliau, kai išsirinkau tai, kas man labiausiai tinka – neradau norimos kainos/kokybės santykio. Dabar kardinaliai pasikeitė: renkuosi iš daugiau nei 10 modelių, plačiam kainų intervale, bet išsirinkti vis tiek nepavyksta. Šį savaitgali buvau Kauno automobilių turguj. Apžiūrėjau visai gražiai atrodanti Mitsubishi, kaina normali, variklis atrodo gerai, BET pardavėjas labai jau keistai elgiasi: į klausimus  ar mašina buvo daužta ir ar sveikos oro pagalvės iš viso neatsako (nors matosi kad prie abiejų sparnu buvo padirbėta ir priekinis stiklas keistas). Dar keista pasirodė pozicija kad patikrinti į servisą galima vežti tik pasirašius pirkimo pardavimo sutartį ir iš anksto detaliai aptarus kas bus tikrinama (o gal čia normalu ?). Kita mašina (Lancia) apžiūrėjau, suderinom kainas, nuvarėm į servisą patikrinti (daro 100.000 daugiau km nei rodė spidometras ir kelias „įprastas“ problemas), bet kai jau priėjom prie pirkimo procedūros, paaiškėjo kad pardavėjas nėra savininkas ir įgaliojimo neturi. Siūlo pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį (su žmogumi nieko bendro neturinčiu su parduodama mašina), kurią, vėliau, gal po mėnesio, patvirtins tikrasis auto savininkas.

Čia tik paskutiniu 4 dienų mano „nuotykiai“ perkant mašiną. Sugaišau galybes laiko (ir „išmečiau“ 100Lt), bet kol kas mašinos taip ir nenusipirkau. Pradedu linkti prie versijos kad galbūt vertą „atkrapštyti“ 20 metų senumo koltą…


Raktai: naudotos masinos, naudoto automobilio pirkimas, automobilio pirkimas olandijoje, devetos masinos, auto pirkimas olandijoje
Feb 132010
 

Tvarkydamas šaldytuvą radau kelias riekeles „Agotos“ duonos (tai „Vilniaus duonos“ šviesi ruginė duona be konservantų. Pas mane šaldytuve ji pragulėjo jau beveik du mėnesius (pirkau ją dar prieš Kalėdas). Jokio pelėsio, santykinai minkšta, kvapas ir skonis kaip normalios duonos. Pažiūrėjus sudėtyje tikrai nesimato jokių E ar konservantų (nors ir nelabai žinau kas tai yra guaro derava ar riebalų rūgščių mono ir digliceridai ar ką jie duonoje veikia). Keista tai, kad normalus batonas pradeda pelyti po 1-2 savaičių, sūris – po 2-3, o duona, be konservantų, išsilaikė du mėnesius ir neprarado savo savybių. Keista.

 P.S. anksčiau „amžina“ duona laikydavau Kaune kepta „Palangos duoną“. Ji dažnai atlaikydavo iki 2 savaičių komandiruotes. Dabar, tikriausiai, reiks pereiti prie „Agotos“.

Feb 102010
 

 Nesuprantu kodėl gamintojai slepia gaminių specifikacijas.

Atėjo laikas pakeisti savo 12 metų, senumo 16“ TV. Dėl to aktyviai pradėjau domėtis LCD televizoriais ir susidūriau su didele problema: iš gamintojų pateikiamos informacijos palyginti siūlomų televizorių modelių neįmanoma. Net to paties gamintojo pateikiami modelių palyginimai retai turi pakankamai naudingos informacijos. Paprastas pavyzdys: 22 colių LCD SAMSUNG televizoriai: LE22B650, LE22B541, LE22B450. Jei tikėsime gamintojo puslapyje pateikta informacija visi šie televizoriai identiški (skiriasi tik svoris ir rėmeliai), nors kaina skiriasi iki 30%. Aš maždaug įsivaizduoju, kuo skiriasi Samsung 4,5 ir 6 serijos gaminiai, bet ar tai galioja ir „mažiesiems“ televizoriams nežinau ? Kai kurių gamintojų (pvz. LG) mažesnių įstrižainių televizorių modeliai turi prastesnius techninius duomenis nei jų didesnės įstrižainės broliai..
Dažnai aplink girdžiu papostringavimus apie tos pačios kokybės prekių palyginimą, bet, mano nuomone, tos pačios kokybės prekės paprasčiausiai neegzistuoja (tiksliau duomenų nepakanka kokybei palyginti). Kiekvienas gamintojas daugeliui savo siūlomo produkto modeliui stengiasi kurti atskirą „nišą“, kurioje ta prekė pateikiama. Sukuriami izoliuoti segmentai ribojant vartotojo galimybes rinktis remiantis objektyviais kriterijais. Prekės pristatomos taip, kad būtų neįmanoma palyginti ne tik su analogiškai konkurento pasiūlymais (visokie gudrūs „technologijų“ pavadinimai saviti kiekvienam gamintojui ir dažnai akcentuojantys kokia nors nebūtinai reikšmingą produkto savybę: PixelPlius, TruMotion ir t.t.), bet netgi to paties gamintojo tos pačios prekių grupės skirtingus modelius sunku palyginti. Pardavinėjamos paprasčiausios „juodos dėžės“ su pridedamu tikėjimu sunkiai suprantamais terminais. Būna netgi kuriozų: pamenu SAMSUNG prieš porą metų gamino monitorių, kuriame skirtingos partijos buvo gaminamos su skirtingų tipų matricomis. Vartotojui parduodamas sukurtas „brandas“, už kurio dažniausiai slypi tik idėja supakuota į blizgančią dėžutę. Ir kuo mažiau bandysi aiškintis ką perki, tuo gamintojas bus laimingesnis (o galbūt ir vartotojas ?). Žinau apie rinkos segmentaciją, ir kitas gudrias teorijas, bet jei jau atsirado koks užsispyręs vartotojas norintis žinoti ką perką kodėl nepateikti detalesnės informacijos. Galiu tik spėti, kad jei vartotojas žinos ką perka – tai paaiškės, nėra esminių skirtumų ne tik tarp skirtingų gamintojų, bet ir to paties gamintojo skirtingų klasių produktų.
Grystant prie televizorių: atrodo elementaru – nueini į prekybos centrą ir išsirenki gražiausiai rodantį. Bet viskas nėra taip paprasta. Labai daug kas priklauso nuo paduodamo signalo kokybės, sureguliavimo, patalpos apšvietimo, bei nuo to, ar skiriasi komisiniai skirtingų gamintojų technikai. Todėl, bent jau man, ėjimas į parduotuvę „pasižiūrėti“ tai baigiamasis etapas, kai jau išsirinkti 2-3 modeliai ir reikia juos „pačiupinėti“ gyvai kad priimti galutinį sprendimą. Vienintelis kas gelbsti šioje situacijoje – apžvalgų portalai ir forumai, bet vėlgi Lietuvoje jų mažai ir jie nėra aktyvūs, o modelių gamos pas mus ir, tarkim, UK, RU ar US gali skirtis. Be to specifiniams produktams apžvalgų rasti gerokai sunkiau: kai visi perka 32“-46“ televizorius, rasti 22“ mažylio apžvalgą sudėtinga (bent aš neradau).
Pasirinkimo problemų turėjau ir kai bandžiau išsirinkti plaukų kirpimo mašinėlę ar barzdaskutę. Pardavėjai problemos taip pat nepadeda spręsti, dažnai tesugebantys pasakyti kad čia kita arba aukštesnė klasė ir nieko konkretaus.

Pabaigai keletas pastebėjimų „iš gyvenimo“:
Kai prieš penkis metus pirkau šaldytuvą (SNAIGĖ), buvo pasirodęs naujas modelis, kuris tuo metu kainavo 100litų brangiau (apie 10%). Paklausus pardavėjo, jis paaiškino kad naujasis modelis nuo senojo skiriasi rankenų dizainų. Aš nepatikėjau. Susisiekiau su gamintoju, kuris tai patvirtino: vienintelis skirtumas – rankenų forma.
Topocentras šiuo metu pardavinėja vieną TAURO modelį, kurio nėra nei gamintojo svetainėje nei randa paieška internete. Pas gamintoją esu neradęs ir kitų žinomų prekių ženklų gaminių (pvz. MSI nešiojamo kompiuterio).

P.S. teisus buvo dėdė Marksas: geriausias pasirinkimas yra iš vieno.

Papildyta (2010 02 10): katik gavau oficialų atsakymą iš samsung.

Klausimas (kadangi klausimo forma buvo angliška, tai klausiai irgi ta kalba):

Could you, please, specify difference between these 22′ LCD’s
LE22B650, LE22B541, LE22B450

From the descriptions on your site they all look like the same.

Atsakymas:

Didelio skirtumo tarp siu modeliu nera. Visus aprasymus ir palyginimus Jus galite rasti musu internetiniame puslapyje. Siu modeliu skiriasi klase, spalva, isvaizda.

Taigi, jokios naudingos informacijos negavau. Pasakė kad yra panašūs, ir kad skiriasi viskuo.

Papildyta (2010 02 13):  Į papildomą klausimą,kuo be dizaino skiriasi SAMSUNG 22″ LCD televizorių  4 serija  nuo 6 serijos taip ir negavau. Galbūt todėl kad jos skiriasi tik dizainu ir kaina ?