Jul 212010
 

Lietuvoje vis dar siautėja telefoniniai sukčiai iš patiklių žmonių melžiantys pinigus ne šimtais o tūkstančiais ar dešimtimis tūkstančių litų (vakar per Balticum televiziją pranešė kad per parą žmonės prarado virš 20 tūkstančių litų. Gaila žmonių. Gaila tiek žmonių, praradusių pinigus, tiek valstybės, kurios piliečiai tiki, kad galima išsipirkti padarius bet kokį nusikaltimą. Toks nemažėjantis apgautųjų srautas rodo ne vien tautos naivumą, bet geriau už bet kokias apklausas parodo gyventojų požiūrį į teisėsaugą.

Beje, kažkada ir mane bandė panašiai „užkabinti“. Prisipažinsiu veikia gana stipriai: net ir žinant apie visas aferas pasąmonėje kirba mintis – o jei visgi tai tiesa ? Tokiais atvejais geriausias pagalbininkas yra logika: kiek iš mūsų mintinai žino bent porą savo artimiausių žmonių (mobiliojo) telefono numerius. Aš žinau tik savo.. ir tai ne visus.

Jul 202010
 

Laisvalaikiu perskaitinėjau valstybės sukūrimo (Mindaugo karūnavimo) dienos šventines kalbas. Gražūs, iškilūs žodžiai. Gaila kad už jų visai nebeliko nei turinio, nei prasmės. Apsidairius aplinkui susidaro kardinaliai priešingas įspūdis: didelė dalis Lietuvos gyventojų žiūri į savo valstybę – kaip į melžiamą karvę. Skundžiamasi sumažintomis pensijomis, motinystės išmokomis, kompensacijomis ir t.t. Valdžiažmogių požiūris į valstybę irgi panašus. Visi tie automobiliai kainuojantys šimtus tūkstančių, pasivažinėjimai „darbo reikalais“ po egzotiškas šalis iš šono atrodo kaip gyvenimas pagal šūkį: griebk viską ką gali, tol kol gali (aš čia net neminiu įstatymų, kurie iš šono žiūrint atrodo keistai). Mūsų visų mylimi emigrantai, rimčiau susirgę ar susižaloję, taip pat yra kartkartėmis linkę grįžti tėvynėn „apsilopyti“ (susimokėję nepilnai porą šimtų litų įgyja teisę į nemokamą gydymą) ar pasigimdyti vaikus.

Įvairios išimtys, mokesčių lengvatos ir panašūs reiškiniai – tai tik dar vienas būdas melžti valstybę (tiems kas prieiną ir tiems kas garsiausiai rėkia).

Nežinau, kodėl toks požiūris susiformavo. Galbūt tai vis dar tarybinės santvarkos atgarsiai, kuomet valstybė kuravo/kontroliavo didžiąją dalį piliečių veiklos ir viskas buvo visų (o vogimas iš valstybės net nuodėme nebuvo laikomas). Galbūt tai paprasčiausiai baimė prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ar „lengviausio kelio“ ieškojimas. Nežinau. Bet, mano nuomone, ilgai tai tęstis negali. „Melžėjų“ dalis šalyje sparčiai didėja, tų, kurie kuria vertę (ir moka mokesčius) – mažėja.

Kiek ilgai mes, kaip valstybė su tokiu požiūriu sugebėsime išgyventi ? Jau dabar tokio požiūrio pasekmės lopomos milijardinėmis paskolomis ir didinamais mokesčiais, bet ilgai tai irgi negalės tęstis. Kas bus tada ?

 Šį tekstą pradėjau rašyti skaitinėdamas proginę Mindaugo karūnavimo dienos žiniasklaidą. Tik šiandien radau laiko grįžti ir pabaigti. Per tas praėjusias keliolika dienų valstybės, kaip melžiamos karvės įspūdis tik stiprėjo. Nėra dienos, kai žiniasklaidoje nepasirodytų bent viena su tuo susijusi naujiena: pradedant pirmojo prezidento paskutinės žmonos išsikovota teisę gyventi Turniškėse (tikriausiai prašymą vyriausybei padavė neužilgo kai tik Prezidentas išėjo į amžintosios medžioklės plotus) ir baigiant vienos mamytės laimėta byla prieš Sodrą (įdomi istorija: studijavusi UK būsima mamytė dar negavus diplomo grįžta į Lietuvą, įsidarbina vadybininkę ir po poros mėnesių išeina į dekretines atostogas).

Mane labiausiai „minios“ reakcija. Visi vienbalsiai piktinasi, kai valstybę melžia „išrinktieji“, bet beveik taip pat vieningai yra džiūgaujama, kai valstybę melžia „eiliniai“.  Esminio skirtumo nėra ar tai daroma pasinaudojus įstatymo skylėmis, sukčiaujant ar elementai vagiant.

Gazdina mane toks požiūris.  20 nepriklausomybės metų atrodo neigiamai paveikė visuomenė. Formuojasi išlaikytinių ir siurbėlių mentalitetas.


Raktai: karvė, valstybe
Jun 152010
 

Būna kelionių, iš kurių nesinori grįžti. Būna atvirkščiai – atrodo tik atvykai į naują šalį, o jau traukia namo. Sekmadieni grįžau iš porą savaičių trukusios komandiruotės į Akrą (Ganą). Gal dėl to kad kelionė į abu galus buvo sunki, gal dėl to, kad vidurio Afrikoje jaučiausi nelabai saugus, bet ši kelionė man labai prailgo (nors dažniausiai būna atvirkščiai).

Nemalonumai prasidėjo Amsterdamo oro uoste, kur, tikriausiai, pietaudamas apsinuodijau maistu, taigi skrydis Amsterdamas-Akra buvo labai nemalonus. Prisidėjo ir įtampa – važiavau į šalį neturėdamas vizos, o Amsterdamo oro uoste kompiuteris primygtinai  nenorėjo krautis. Kelione atgal nors ir ne tokia ekstremali taip pat stipriai nuvargino. Iš Akros išskridau vakare, o Vilnių pasiekiau tik kitos dienos popietę. Šį kartą taip pat nelabai pasisekė: per dvi kėdes sėdėjo motina su kūdikiu, kuris visa kelią verkė. Tik atrodo pradedi snausti… ir kaip užbaubs.. (reikėtu uždrausti kūdikius skraidinti lėktuvais. Ypač naktiniais reisais). Kas įdomiausia – stiuardesės sugebėdavo kūdikį bent trumpam nuraminti.. kas pačiai motinai visiškai nesisekė.

O pačios šalies pamatyti taip ir neteko. Visas 2 savaites gyvenimas ėjo labai cikliškai: viešbutis-darbas-viešbutis. Vakarais su kolega iš Pakistano išeidavom pabindzinėti po apylinkes, bet tik trumpam: arti pusiaujo labai anksti temsta… o sutemus vietiniai pasidaro mano skoniui per daug draugiški. Tik savaitgali truputi pasivažinėjom po akrą, pamatėm vietines įžymybes (tarp kurių ir prekybos centras primenantis lietuvišką Akropolį).  Iš to ką pavyko pamatyti – Gana vis dar turistų nesugadinta šalis. Net sostinė, nors pirmieji požymiai ir ryškėja: prekeiviai turistų lankomose vietose labai įžūlūs, o vaikai kartkartėmis bando išmaldos prašyti. Bet dar nedrąsiai.

May 172010
 

 Mano, kaip ir daugelio šio blogo skaitytojų gyvenime bendravimas elektroniniu paštu (e-mail) užimą svarbią vietą. Išsiuntus elektroninį laišką dažniausiai automatiškai daroma prielaida, kad adresatas mūsų laišką (ir prie jo prisegtus failus) gaus. Gaila, bet realiame gyvenime ne visada tai tiesa. Žemiau pateiksiu situacijų savo praktikos, kai išsiustas laiškas dingsta arba nueina nepilnas:

  1. Laiškai dingsta, kai neteisingai užrašomas laiško gavėjo adresas. Primityvi, bet man dažnai pasitaikanti klaida. Tiesa, neteisingai užrašius adresą, dažnai gaunamas pranešimas, kad adresatas, kuriam rašėte laiką neegzistuoja, bet taip būna ne visada. Kai kurie pašto serveriai yra sukonfigūruoti taip, kad jie paprasčiausiai „suvalgo“ laiškus, kurių adresato negali rasti. Kartais, netyčia, pataikome į kitą, egzistuojantį adresą. Neteisingai parašyto pašto adreso problemą išspręsti yra labai nesunku naudojantis adresų knygelėmis arba paprasčiausiai atsakant į senesnį laišką.
  2. Kartais laiškai nepasiekia adresato vien dėl to, kad yra per trumpi (ir yra nufiltruojami kaip šiukšlės). Ne karta yra pasitaikę, kai laiškas nenueina kai siunčiamas vien tik telefono numeris, prisegta nuotrauka ar internetinės svetainės adresas. Tokiu atveju labai padeda senesni laiškai: atsakant į senesnį laišką (su citavimu), turime pakankamai teksto, kad pašto apsaugos programos laišką praleistų. Kitas variantas – prie siunčiamo numerio ar adreso pridėti nedidelę įžangą  ir parašą.
  3. Naudojant paprastesnes, užsienio rinkoms skirtas, pašto apsaugos nuo šiukšlių priemones pasitaiko, kad jos normalu, Lietuvišką, tekstą priimą kaip šiukšles. Kaip apsisaugoti nuo tokių „apsaugų“ – neįsivaizduoju.
  4. Siunčiant laišką keletui adresatų, jo dingimo internetinėse platybėse tikimybė yra tiesiogiai proporcinga adresatų skaičiui. Šią situaciją dar labiau komplikuoja tai, kad dalis adresatų, kurių serveriai sukonfigūruoti liberaliau, gali gauti Jūsų siustą laišką, dalis jo negauti (ir nėra jokios informacijos kas laišką gavo kas ne.). Be to, laišką „nufiltruoti“ gali ir Jūsų naudojamas serveris, palaikęs jį SPAM‘u. Šioje situacijoje kartais padeda BCC naudojimas, bet ir tai ne visada. Norint Jūsų išsiustam laiškui suteikti daugiau galimybių pasiekti adresatą – reikia jį rašyti kiekvienam adresatui individualiai
  5. Pašto serveriai, ypač didesnėse organizacijose, nelabai mėgsta prie laiško prisegamus failus (bylas). Beveik visada yra ribojamas prisegtų failų dydis. Ribojimai gali prasidėti nuo kelių megabaitų (mažiausią kurį mačiau – 3MB, bet gali būti ir mažesnių). Pikčiausia, kad dažniausiai per didelis laiškas tiesiog dingsta,  siuntėjas ar gavėjas nėra apie tai informuojami. Kita laiško dingimo priežastis gali būti siunčiamų bylų plėtiniai. Vieni pašto serveriai nemėgsta paleidžiamųjų failų (pvz. exe), kiti atmeta ofiso dokumentus (tiek doc, tiek xls), dar kiti nemėgsta archyvų. Dažniausiai prieš siųsdamas negali žinoti, ar siunčiamas failas praeis pro apsaugas. Tiesa, kartais prieš atmesdami tokį laišką serveriai apie tai informuoja siuntėja. Kartais gavėjas laišką gauna… tiesa be priedų. Šią problemą dažniausiai sprendžiu siųsdamas antrą laišką, prašydamas patvirtinti, kad pirmojo priedai adresatą pasiekė sėkmingai.

 Šias problemas iš dalies galima spręsti elektroninio pašto priemonėmis, leidžiančiomis prašyti gavėjo patvirtinimo apie gautą laišką. Egzistuoja du laiško gavimo patvirtinimo būdai (kurių galime pareikalauti siųsdami bet koki elektroninį laišką):

a)      pristatymo metu (siunčiamas serverio, kai jis gauna laišką). Šis patvirtinimas garantuoja, kad jūsų adresato serveris laišką gavo, bet tai nereiškia, kad jis bus pristatytas adresatui. Po šio patvirtinimo išsiuntimo Jūsų laiškas gali būti sėkmingai „nufiltruotas“.

b)      perskaitymo metu (siunčiamas adresato, kai jis tą laišką perskaito).  Jei gavote šį patvirtinimą – tai dažniausiai reiškia, kad adresatas Jūsų laišką perskaitė. Jei negavote… tai nereiškia nieko. Priklausomai nuo adresato pašto programos konfigūracijos, šis  pranešimas gali būti siunčiamas automatiškai, atmetamas automatiškai arba vartotojui leidžiama kiekviena karta pasirinkti.. nori jis siusti patvirtinimą ar nenori.

Reziumuojant: Prieš keletą metų negalėdavau suprasti, kodėl rimtesnės kontoros visada atsako į elektroninius laiškus, net ir tuos, kurie nereikalauja atsakymo. Dabar jau kuris laikas ir aš atsakinėju į visus svarbesnius laiškus. Dažniausiai trumpa fraze padėkodamas už ką nors ar pažadėdamas atsakyti vėliau. Vien dėl, kad rašantysis žinotų, kad aš jo laišką gavau. Taip pradėjau labai vertinti visus, kurie kaip nors parodo, kad mano rašytas laiškas juos pasiekė.

May 162010
 

Tiksliau gal 120‘tasis, bet iki šios vis neprisiruošiau prisėsti ir apibendrinti savo rašliavą – vis trūko laiko ar atsirasdavo aktualesnių temų rašymui..

Taigi, per 8 mėnesius parašiau 120 įrašų, surinkau 650 komentarus ir su Google adsence „uždirbau“ 7 eurus.

Prisipažinsiu prieš pradėdamas bloginti maniau kad rašysiu dažniau ir daugiau profesinėm temom. Paaiškėjo kad tam turiu per mažai laisvo laiko, dėl to kultūringas įrašas išeina geriausiu atveju vienas į mėnesi, ir tai ne visada.

Keisčiausia tai, kad vis dar nenusprendžiau dėl ko užsiiminėju bloginimu. Ateis ruduo, bus atostogos, galėsiu apie tai pagalvoti.

 Posted by at 21:55  Tagged with: