Praeitą savaitę grįžau iš Stambulo. Praktiškai savaitę praleidau „azijietiškoje“ miesto pusėje. Kadangi lėktuvai leidžiasi ir visos atrakcijos yra „europinėje“ pusėje, tai prieš išvykdamas visą savaitgalį skyriau Stambulo viešojo transporto sistemos studijavimui.. bet galiausiai paaiškėjo kad nebuvau pilnai pasiruošęs tam su kuo susidūriau.
Stambulo viešąjį transportą sudaro galybė įvairiausių transporto priemonių: autobusai (valstybiniai ir privatūs), maršrutiniai taksi, paprasti taksi, tramvajus, metro, merobus, keltai, traukiniai ir funikulierius. Egzotikos visai šiai įvairovei prideda vietinių gyventojų užsienio kalbų nežinojimas. Pora žingsnių (stotelių) nuo centro ir niekas nekalba nei angliškai, nei rusiškai, nei lietuviškai. O aš nekalbu turkiškai. Taigi paaiškinti ko noriu kiosko pardavėjui gana keblu. Bet apie viską nuo pradžių.
Iš oro uosto ir maltis po centrą geriausiai tinka metro ir/arba tramvajus. Greiti, švarūs, dažnai važinėja. Jokių problemų (neskaitant vienos girtos vokiečių kompanijos). Už kelionę mokama plastikiniais 2 Turkijos lyras kainuojančiais žetonais, kurių galima nusipirkti iš automato: įmeti į automatą piginėglį.. ir paspaudi raudona arba žalią mygtuką. Vienu atveju nusipirksite vieną žetoną, kitu – už visus. Kur kuris mygtukas ką reiškia – neįsivaizduoju (ten kur aš žetonus pirkdavau angliškų užrašų nebuvo). Geriausią „greitojo“ viešojo transporto žemėlapį radau wikipedijoje: http://upload.wikimedia.org/wikipedia/commons/3/30/Istanbul_Rapid_Transit_Map.png
Aiškiai sužymėta, kur galima perlipti iš metro į metrobus‘ą ar tramvajų ir panašiai. Eiliniam turistui beveik pakanka.
Kita labai patogi viešo transporto priemonė, ypač jei reikia „peršokti“ į „azijietišką“ Stambulo pusę – metrobus. Tai eiliniai dvigubi autobusai, važinėjantys jiems skirta specialia juostą. Kelionė metrobusu kainuoja 2,5 (5 liros už dukartinį bilietą) arba 3 lyras (už vienkartinį). Bilietus (vienkartinė elektroninė kortelė) pardavinėja automatai (kurių mačiau tik kelis ir nei vienas jų neveikė) arba žmonės kioskeliuose (nekalbantys angliškai),bet pirštais susikalbėti galima. Normaliai dienos metu metrobus‘ai važinėja kas 1-2 minutes. 34 numeris iki „tilto“ (Zincirlikuyu) ir 34Z per tiltą į Azijietišką pusę. Kai kurie būna sausakimši, bet plaukus kelias minutes visada gali susirasti polaisvį. Maršrutą galima pamatyti aukščiau pateiktame žemėlapyje.
Priemiestiniai traukiniai bene patogiausia transporto priemonė keliauti pajūriu, tiek „europinėje“ tiek „azijietiškoje“ miesto dalyse. Už kelione mokama metaliniais žetonais pardavinėjamais čia pat, stotyse. Žetonas kainuoja 2 lyras. Traukiniai važinėja maždaug kas 20 minučiu.
Autobusų važinėja devynios galybės. Numeriai, reiškiantys maršrutą sudaryti iš skaičių ir raidžių kurių kodavimo prasmės taip ir neperpratau. Pagrindinė autobusų ypatybė.. labai problematiška nusipirkti talonėlių. Tiksliau ne centre to padaryti tikriausiai nepavyks.. o autobusai grynųjų nepriima (išskyrus privačius). Tiesa, jei tikrai labai reikia pasivažinėti autobusu.. pasiūlai 2TL bet kuriam iš keleivių ir jie mielai tave su savo elektroniniu bilietu įsiveda. Šiaip labai draugiška liaudis tie turkai. Šiuo aspektu tikrai patiko. Visada linkę padėti.
Keltais keliauti neteko (nors prieplaukoje ir buvau). Nepavyko iš anksto susirasti grafikų, o ir laiko eksperimentams neturėjau.
Jei planuojate Stambule praleisti daugiau nei vieną dieną arba keliaujate ne vienas – rekomenduoju įsigyti elektroninį bilietą (Istabul card, pakeitusi prieš tai buvusi Akbil). Jis nėra labai pigus – 10 TL, bet apsaugo jus nuo galvos skausmo kur ir kokius bilietėlius viešajame transporte pirkti: elektroninis bilietas galioja VISAM Stambulo viešajam transportui (išskyrus taksi). Tik skirtingos transporto priemonės nuskaito skirtingą pinigų sumą. Turint elektroninį bilietą nereikia ieškoti kioskelio pardavinėjančiu papratus bilietus.. ženklais aiškintis ko nori. Be to, naudojantis elektroniniu bilietu važiavimas viešuoju transportu pigesnis nuo 10 % iki 30 % nei naudojant viernkartinius bilietus/žetonus
Dabar apie problemas, su kuriomis realiai susidūriau. Oro uoste turistų informavimo skyrius… tragiškas. Jame net elektroninio bilieto nepavyks nusipirkti. Teks metro važiuoti iki centro, o ten jau ieškoti kioskelio. Pavažiavus toliau nuo centro (ir neturint elektroninio bilieto) lengva papulti į situaciją, kai važiuoti nori.. o bilieto tau niekas neparduoda. Aš pats net du kartus buvau patekęs į panašią situaciją. Abu kartus išgelbėjo draugiški turkai, kurių, beje, nei vienas nemokėjo angliškai. Kiek toliau nuo centro susikalbėti nei angliškai, nei rusiškai, nei Lietuviškai man nepavyko. Teko pasitelkti gestų kalbą. Dėl to, dar kartą rekomenduoju arba turėti elektroninį bilietą (beje, vienu bilietu gali naudotis keližmonės) arba bent iš anksto apsirūpinti įvairiais žetonais ir kortelėm.
Važinėjant metrobus‘u kai kuriose stotelėse išlipimo ir įlipimo „peronai“ yra skirtingi.. dėl to išlipus ne savo stotelėje gali tekti susimokėti kaip iš naują kelionę.
Autobusų maršrutus ir tvarkaraščius galima pasižiūrėti internete: http://www.iett.gov.tr/ Tiesa, su angliška versija taip ir nesusitariau. Teko naudotis turkiška. O ir važinėti autobusais sudėtinga. Nematai stotelių pavadinimų.. sunku susigaudyti kur esi. Ne visose stotelėse stoja. O ir pačiose stotelėse nėra jokios informacijos kokie autobusai ten stoja (vėlgi išskyrus centrą).
Stambule gatvių su tuo pačiu pavadinimu gali būti net keliolika (je ne kelios dešimtys), dėl to GPS naudotis kebloka: įvedi gatvės pavadinimą.. o tavęs klausia – koks rajonas.
Reziumuojant. Metro, tramvajus, metrobus, priemiestiniai traukiniai paprasti naudoti, bet jei teks pasinaudoti autobusais ar maršrutiniais taxi – čia jau prasideda aukštasis pilotažas. Nors visi ir geranoriški.. bet kai kalbos nesupranti (o kartais net pavadinimo ištarti nesugebi) ką nors išsiaiškinti yra kelbu.
Raktai: stambulo žemėlapis, stambulo viešasis transportas, stambulo metro
