Dec 072009
 

Kas geriau žaliavų ar produktų eksportas ?

Šiandien spaudoje užkliuvo paverkšlenimai, kaip negeros valdžios institucijos Lietuvoje stabdo milžiniškas investicijas. Jei konkrečiau tai 200 milijonų litų į anhidrito kasyklas. Aš nesiruošiu diskutuoti apie biurokratinius barjerus ar valdininkų savivaliavimą. Šiuo konkrečiu atveju aš esu už tai, kad tas projektas būtų stabdomas (ir visai ne dėl to,  kad savo kaimynystėje nenorėčiau radioaktyvių atliekų sąvartyno).

 Visoje šitoje istorijoje man labiausiai nepatinka valstybinio požiūrio į naudingas iškasenas nebuvimas. Žinoma, pats paprasčiausias sprendimas yra paimti naudingas iškasenas ir jas kažkam atiduoti ir leisti eksportuoti. Šiuo konkrečiu atveju, jos bus atiduotos „užsienio investuotojui“ dar žemėje, taigi ne tik bus išvežtas naudingas mineralas iš šalies, bet ir dalis pelno taip pat išvažiuos paskui jas, t.y. bus prarasta net dalis kasybos kuriamos vertės.

 Atrodo Lietuva nėra labai turtinga gamtos ištekliais, tai galėtu pilnai išnaudoti bent tuos, kuriuos turi. Jei apsidairysime aplinkui, naudingas iškasenas eksportuoja pagrinde tik trečiojo pasaulio šalys Continue reading »

Dec 062009
 

Įspūdžiai po keturių mėnesių naudojimo

ASUS N10J

Vasaros pabaigoje mano darbinis Acer Travelmate nusprendė parodyti charakterį ir atsisakė su manim bendrauti. Reikėjo greitai jį kažkuo nebrangiu pakeisti. Taip pas mane namie atsirado Asus N10J netbook‘as. Nors ASUS jį pozicionuoja kaip notebook‘ą, bet pagal visus parametrus tai eilinis netbook (gal tik video korta kiek geresnė). Pagrindiniai parametrai:

Procesorius Atom N270 (1,6 GHz)
Ekranas 10,2 colio
Video: GeForce 9300 GS (512 MB) + GMA 950
Atmintis 2 GB
Kietas diskas: 250 GB
Baterija 6 elementų
Malonios smulkmenos, kurios iš dalies lėmė apsisprendimą rintis šį modelį: išorinis DVD-RW, pelė, krepšys.

 Prieš pirkdamas netbook‘ą labiausiai bijojau mažo jo ekrano. Buvau pripratęs prie 15.4“ pas Acer ir prie 22“ + 17“ darbiniame kompiuteryje, dėl to 10“ atrodė labai mažai. Pasirodo klydau. Labai greitai pripratau prie mažo ekrano: išmokau maksimizuoti IE darbinį langą, išmečiau MS office nereikalingas įrankių juostas ir pasidarė visai normalu dirbti. Klaviatūra pas maniškį Asus beveik standartinė: klavišų dydžiai panašus į normalios klaviatūros, išdėstymas analogiškas. Trūksta tik papildomos skaičių klaviatūros, bet jos pasigendu retai. Ekrano dydžio kartais trūksta tik dirbant su didesnėmis lentelėmis (pagrinde Excel, bet būna ir Word), bet šią problemą nesunkiai išsprendžiu prisijungęs papildomą monitorių, klaviatūrą ir pelę. Tuomet dirbi kaip su normaliu staliniu kompiuteriu. Parke ar aerouoste to nepadarysi, bet namuose ar ofise – paprasta, o ir prisireikia to ne kiekvieną diena.

Nors maniškis Asus ir tapo mano pagrindiniu „naminiu“ ir kelioniniu kompiuteriu jis turi ir viena didelį trūkumą: labai labai  silpną procesorių. Mano keturių metų senukas Acer nors ir turėjo tą patį taktinį dažnį dirbo nepalyginamai geriau. Iš pradžių buvo keista, kad atsidarius  10 skirtingų interneto puslapių viskas ženkliai sulėtėja, bet pasižiūrėjus procesoriaus apkrovimą tapo – 100% – tapo aišku kas kaltininkas. Išbandžiau tiek IE, tiek Opera, tiek FireFox.  Niekas nepadėjo: atsidarius kiek daugiau puslapių vienu metu kompiuteris stoja. Dirbant dažnai tenka rinkti informacija, dėl to esu įpratęs vienu metu turėti atvertus keliasdešimt puslapių. Su netbook to padaryti man nepavyko. Panaši problema ir žiūrint kai kuriuos filmus. Su avi problemų nekylą, bet kai kurie mkv filmus pažiūrėti nepavyko: arba vaizdas nuo garso atsilieka, arba labai daug kadru numėtoma.

Dar vienas maniškio netbook trūkumas: silpnai gaudo beaidį ryšį: šalia padėta Nokia N51 mato gerokai daugiau prieigos taškų ir gali prisijungti net prie tų, kurių netbook net nemato.

 Reziumuojant: jei netbook turėtų normalų procesorių jie pilnai galėtų pakeisti antrąjį kompiuterį. Klasikinių stalinių kompiuterių jie nepakeis: ekranas per mažas, bet kaip antrasis arba namų kompiuteris būtų geras variantas, jei tik turėtų normalų procesorių.


Raktai: mazieji kompiuteriai, mazieji nesiojami kompiuteriai, mazasis nesiojamas kompiuteris, nesiojami kompiuteriai netbook, netbook kompiuteriai
Dec 042009
 

(arba kaip nusipirkti tą patį daiktą du kartus už svetimus pinigus)

Tikriausiai visi girdėjot apie vakarų skirstomuosius (VST) tinklus ir kaip juos įsigijo „NDX energija“. Jei nežinot – tai VST buvo nupirkta už bankų paskolas, po to išsimokėti dividendai, už kuriuos tos paskolos buvo gražintos. Kad išmokėti dividendus VST pasiėmė paskola. Taip VST buvo nupirkta už pačios VST pinigus, ir vėliau paskola buvo grąžinama iš „tarifo“ t.y. tų pinigų, kuriuos sumokėjo vartotojai už elektrą (gal dėl to Lietuvoje elektros energijos skirstymas/tiekimas yra vienas brangiausių ES ? ). Taip vyko pirmasis VST pardavimas (privatizavimas), už kurį sumokėjo visi elektros vartotojai, o pinigai „įkrito į biudžetą“.

Dabartinei vyriausybei toks privatizavimas labai patiko: ir pinigu neišleidi ir „daigą turi“. Gal dėl to šiuo metu siūlomas VST „atpirkimo“ planas yra identiškas ? Su NDX energija norima atsikaityti LEO Lt. pinigais (kitais žodžiais tariant vėl už tai sumokės elektros energijos vartotojai. Solidariai.).

Atrodo turėtų būti visi laimingi:

a)      NDX energija praktiškai be realių investicijų iš pradžių gavo VST. Po to kelis metelius ją melžė (dividendų pagalbą) ir pagaliau pardavė, šį karta už „realius“ pinigus. Aš suprantu, jie tikriausiai tikėjosi gauti daugiau, nei gaus dabar, bet tai esmės nekeičia.

b)      Vyriausybė po privatizacijos gavo „realių“ pajamų į biudžetą (tikiuosi kad pajamos buvo tik į biudžetą). Dabar, atpirkdama VST iš NDX‘o neišleidus nei cento atgauną kompanijos kontrolę į savo rankas.

Tik va, vartotojai į šią schema nelabai tinka. Jie du kartus sumokėjo už tą patį daiktą ir negavo NIEKO.

Pabaigai: o kas gali pakomentuoti, kas per slapti protokolai numatyti prie VST nacionalizavimo sutarties ? Ar nebus taip, kad VST valstybės, o valstybė… 

Dec 022009
 

(arba kaip formuojama žmonių nuomonė ir prastūminėjami įstatymai)

 Vakar VPK (vertybinių popierių komisija) išplatino savo tyrimą „Pensijų fondų dalyvių migracijos tyrimas“ (pilnas tekstas čia). Žiūrėdami į praeities duomenis, jie nustatė du laiko tarpus, kuomet buvo palankiausia rinktis rizikingus fondus ir kuomet konservatyvius, ir priėjo išvados, kad dauguma (99.9 %) II pakopos pensijų fondų dalyviai, tinkamu metu nesugebėjo nuspėti rinkos ir pakeisti fondo (kiek profesionalių investuotojų tai sugebėjo ?).

Dar daugiau: kaip išvadą jie pateikia rekomendaciją, kad geriausiai rizikos valdymą galėtų vykdyti „gyvenimo ciklo fondai“, t.y. kai geras dėdė, pasižiūrėjęs kiek tau metų nusprendžia kokia riziką tu gali prisiimti.  Man toks požiūris nepriimtinas. O ir pats tyrimas labai jau pritemtas prie norimų išvadų (kad reikia pereiti prie „gyvenimo ciklo fondų“).

 Visų pirma šios toli siekiančios išvados padarytos remiantis 13 tūkstančių žmonių, pakeitusių fondus duomenimis (iš viso sistemoje dalyvauja beveik milijono dalyvių). Tai viso labo 1.3% visų dalyvių. Remiantis 1.3% fondų dalyvių galimai neracionalia elgsena primesti naują fondų valdymo modelį yra mažų-mažiausiai keista. Jei 1% Lietuvos gyventojų mėgsta kumysą, tai negi dėl to visus priversime jį gerti ?

 Ataskaitoje gražiai aprašomi ekonomikos, akcijų rinkų ciklai ir panaši beletristika. Pateiti pelningumo grafikai, priklausmybės nuo to ar pataikai įeiti/išeiti iš rinkos prieš/po krizės ir t.t. Neblogas skaitalas. Juos paanalizavus galima padaryti išvadą, kad paprasčiausias būdas gauti vidutinę grąžą yra nuosekliai investuoti nesimėtant tarp akcijų ir obligacijų. Tą patį teigia ir visuotinai pripažintos investavimo tiesos: turintis pakankamai išskaidytą portfelį investuotojas vidutiniu ir ilgu periodu gaus vidutinę grąžą jei investuos tolygiai, nepriklausomai nuo akcijų rinkos “kalnelių”. Dar daugiau – žiūrint į ilgalaikę perspektyvą didžioji aktyviai valdomų fondų dalis nepralenkia indekso su kuriuo yra lyginami. Trumpuoju laikotarpiu vieno ar kito fondo valdytojas atspėja rinką ir laimi, bet ilguoju laikotarpiu indeksą aplenkia tik vienetai. Nepaisant to, VPK kažkodėl siūlo kad: „dalyvių prisiimamos investicinės rizikos keitimu rūpintųsi profesionalai“. Patys pateikia skaičiukus, kad dažnai rizikos laipsnį kaitalioti nenaudinga ir tuo pačiu siūlo aktyviai valdyti riziką. Keista ?

Toks vaizdas, kad VPK į II pakopos pensijas kaupiančius žmones žiūri kaip į spekuliantus, nors didžioji dalis jų – ilgalaikiai investuotojai.

 O visų keisčiausia, kad VPK stebisi tų 1.3%, pakeitusių II pakopos pensijų fondą neracionalumu bei siūlo tai patikėti profesionalams. Šią krizę stebėjau labai akylai. Tais laiko momentais minia elgėsi būtent taip, ir niekas tvirtai negalėjo pasakyti kas bus rytoj, po savaitės ar mėnesio. Įdomumo dėlei, gal būtų galima sužinoti bent kelis profesionalus, kurie bent jau apytiksliai atspėjo tiek išėjimo iš rinkos, tiek grįžimo į ją taškus ir būtų galėją gauti savo investuotojams maksimalų pelną ? Aš turiu galvoje iš Lietuvos pensijų fondus valdančių specialistų. Tokiu atveju jie jau turėtų būti milijardieriai. Ypač jei tokios įžvalgos pas juos būtų nuolatines. Beje, apie Warren Buffett fenomeną aš žinau, bet jis neužsiiminėja Lietuviškų pensijų fondų valdymu.

 Pabaigai. Dar karta grįšiu prie savo pasiūlymo. Nereikia man aktyviai valdomų pensijų fondų ! Sudarykite galimybes II pakopos pensiją investuoti į indeksinius fondus ir bus ne tik sutaupyta visokių brokerių ir analitikų algoms, bet ir rezultatai bus stabiliai vidutiniški, t.y. geresni nei daugumos aktyviai valdomų fondų.

Dec 012009
 

Vakar prieš miegą pažiūrėjau LRT laidą „Paskutinis klausimas“ ir buvau šokiruotas. Pati laidos tema absurdiška „ar išgelbės pensijų mažinimas „Sodrą““ .  Keistai skambėjo pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkės raginimas stabdyti valstybės investicinius projektus (ir ne tik) ir sumokėti pensininkams ką jie užsidirbo (giliname krizę kad tik pensininkas būtų sotus). Keistai atrodė ir laidos vedėja nelabai kontroliuojanti padėtį studijoje (laidos metu pensininkai į mitingą tautą pakvietė net tris kartus). Bet baisiausiai atrodė ponas Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Rimantas Dagys (apie p. B. Vėsaite kalbėti neverta), kuris žalio supratimo neturi apie pensijų reforma: iš pradžių pareiškė, kad sumažintos įmokos į pensijų fondus bus pilnai kompensuojamos (melas), po to užsipuolė vieną iš studijos svečių pareikšdamas, kad į privačius pensijų fondus pervedami „Sodros“ pinigai (o iš kur jie į „Sodrą“ pateko ?) vos ne dovana.. kurios tikėtis sunkmečiu negalima. Visiškas nesigaudimas situacijoje (ką domina – laidą galima rasti LRT archyve). Žinojo gi kad eina į diskusiją apie pensijas – galėjo nors kiek pasidomėti.

 Čia buvo tik įžanga, o iš tikro dar  karta norėjau parašyti apie pensijų reformą (o tiksliau jos nebuvimą) ir siūlomą pensijų mažinimą. Daugeliui akivaizdu, kad „Sodra“, tokia kokia ji yra dabar ilgai nebeišgyvens. Tiems kam neakivaizdu pabandysiu paaiškinti:

  1. „Sodra“ pinigų nekaupia. Ji tik juos skirsto.
  2. Lietuvoje dirbančių žmonių nuolat mažėja, o pensininkų – daugėja, t.y. vienam dirbančiajam reikia išlaikyti vis daugiau pensininkų. Pridėkim kad žmonės gyvena vis ilgiau ir ilgiau.. ir gausim pilną vaizdą.

 Iš čia galima daryti išvada, kad palikus galioti esamą sistemą pensininkų padėtis nuolat BLOGĖS, nes vidutinė pensija vis labiau tols nuo vidutinės algos. Šį atotrūkį galima mažinti tik didinant mokesčius arba šelpiant „Sodra“ pinigais iš valstybės biudžeto (Žinoma, galima ir pensijinį amžių prailginti. Iki kokio 100 metų. Tuomet problemos beveik neliktų.). Mano nuomone, nei vienas iš šių būdų nėra priimtinas, dėl to kito kelio nėra: reikia greitai (ir skausmingai) reformuoti „Sodrą“.

Socdemų pradėta pensijų reforma teoriškai turėjo bent nežymią pensijos dalį paversti kaupiamąją, bet Konservatoriai & co. šią reformą sužlugdė. Taigi, grįžome prie išeities taško, kai STABILIĄ pensiją nustato seimas, o „Sodra“ ją išmoką paskirstydama surinktus pinigus. Sumažėjus „Sodros“ įplaukoms pradeda trūkti pinigų joms išmokėti. „Sodra“ skolinas. Be to egzistuoja Konstitucinio teismo nutarimas, kad pensija yra nuosavybė ir negalima jos atimti. Problemą  komplikuoja dirbančiųjų ir pensijas gaunančių žmonių priešpriešą: BET KOKS „Sodros“ skylių lopymas gula papildoma našta tik ant dirbančiųjų pečių. Jiems teks papildomi „Sodros“ mokesčiai, jei tokius įves. Jie privalės grąžinti valstybės vardu paimtas paskolas.  Už socdemų vyriausybės padarytas klaidas (pensijų didinimą), dabar priversti atsakyti visi dirbantieji.

Kita vertus, aš pilnai suprantu ir pensininkus. Jie (nors ir visai nepelnytai) savo gaunamą pensiją laiko savo užsidirbta nuosavybę. Bet koks pensijos mažinimas tiesiogiai veikia jų gerbūvį ir jie visom išgalėmis kovos, kad taip nenutiktu. Kiekvieną pensijos padidinimą jie priima kaip savaime suprantamą reiškinį. Jei šiandien pensiją buvo padidinta 30%, o rytoj kas nors bandys ją sumažinti 5% pensininkai kryžium kris, bet nesutiks: tai pasikėsinimas į jų nuosavybę. Situacija dar labiau komplikuoja tai, kad pensininkai neturi ką prarasti. Jų niekas neišmes „iš darbo“.  Daugumai jų 5 litai prie pensijos yra žymiai svarbiau nei kaip gyvens Lietuva po 5 metų (graudu, bet panašiai galvoja ir labai didelė dalis jaunimo). Tai labai žmogiška ir natūralu. Daugelis iš mūsų egoistai ir čia pakeisti ką nors yra sunku.

 Problemą siūlyčiau spręsti keturiais žingsniais:

 Pirma: pripažinkime, kad visi pensininkai yra išlaikytiniai. Aš nieko nenoriu įžeisti. Taip dirba mūsų „Sodra“. Kai jie gavo darbines pajamas – jie išlaikydavo savo tėvus ir senelius. Dabar juos išlaiko jų vaikai ir anūkai. Ne asmeniškai, o per bendrą „katilą“, bet tai esmės nekeičia.

Antra: Visos bazinės pensijos mokamos tik iš „Sodros“. Jokių valstybinių ar kitokių privilegijuotų pensijų mokamų iš biudžeto (taip sutaupysim truputi daugiau nei 1 milijardą litų per metus).

Trečia: Jokių pastovių (fiksuotų) pensijų. Visos kiekvieno mėnesio išmokėtos pensijos neturi viršyti praėjusio mėnesio „Sodros“ pajamų. Jokių išimčių.

Ketvirtą: Grąžinti kaupiamąjį taupymą pensijai (II pakopos pensiją). Gerai būtų palaipsniui didinti kaupiamąją dalį bent iki 10%, bet to reikalauti jau gali būti per daug.

 Pirmąjį tokios reformos dešimtmetį dabartinių pensininkų padėtis pablogėtų. Ypač ekonominio nuosmukio laikais, bet būtų sukurtas savireguliacinis mechanizmas, leidžiantis ateityje išvengti panašių problemų.

 Pabaigai: Pensininkai nėra skurdžiausiai gyvenanti žmonių grupė Lietuvoje, bet jie labiausiai girdimi, nes jų daug, ir jie, dažnai, neturi ką veikti (kuo užsiimti), dėl to gali užsiimti patriukšmavimu ar pamitingavimu. Dirbantis už minimumą (tie patys 650Lt „į rankas“) jaunas žmogus dažniausiai neturi laiko „kovoti už savo teises“. Jam reikia tuos pinigus užsidirbti. O kur dar neišbręstos būsto problemos.. O jei dar jis ir studijuoja ? Laiko visokiom kvailystėms tokioms kaip protestai nelieka.

P.S. Taip, iš karto sutinku: aš šališkas. Esu pakankamai jaunas ir iki pensijos man liko dar pora dešimtmečių (per kuriuos tikiuosi sukaupti šiokį tokį asmeninį rezervą).