Šiandien delfi.lt (remdamasis vakarykščiu premjero pasisakymu) išspausdino dar vieną Kubiliaus išminties perliuką. Pasak premjero yra natūralu, kad ministrai „į savo komandą kviečiasi, be abejo, sau artimesnius žmones“, t.y. bendrapartiečius. Taip kompozitorius tampa vidaus reikalų ministro patarėju, o sveikatos apsaugos ministrui patarinėja.. dirigentas. Prieš Kubiliaus erą buvo tik tyliai šnekama, kad į ministerijas ir kitus postus žmonės renkami remiantis ne kompetencija ir/ar išsilavinimu, bet pagal pažintis ar „partinę liniją“. P. Kubiliui užteko drąsos (ar kvailumo) tai pareikšti garsiai.
Kai pediatrė tapo karšto apsaugos ministre, buvo teigiama, kad tai tik politinis postas (ir visą darbą atlieka komanda). Dabar buvo žengtas sekantis žingsnis pareiškiant kad ir komandoje svarbiausia pažintys. Jokių ten konkursų ar profesinių reikalavimų nereikia.
Šis delfi.lt rašinėlis pateikė ir dar vieną įdomią premjero mintį: ministrai prisiima „visą atsakomybę“ už kuruojamą sritį. Ankščiau politikų retorikoje buvo naudojama „politinė atsakomybė“. P. Kubilius pradėjo kalbėti apie „visą atsakomybę“, tik iš konteksto nelabai aišku ką tai reiškia. Kažkodėl nesitiki, kad „nepasitvirtinus“ vykdomai politikai ar priimtiems sprendimams ministrai su savo komandą papultų į cypę ar bent jau atlygintu nuostolius.
Susidaro toks įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau Lietuvos valdžios struktūros formuojamos kaip eilinis UAB, savininkas/direktorius kuris sprendžia kiek, kam ir ką. Jokios taisyklės nebegalioja. Vienintelis skirtumas, kad UAB savininkas rizikuoja savo pinigais, o ministras nerizikuoja niekuo. Lietuvos politinio gyvenimo patirtis rodo, kad net labai prisidirbęs politikierius po kelių metelių vėl sėkmingai grįžta į didžiąją politiką.
