Jul 222010
 

Šiandien delfi.lt  (remdamasis vakarykščiu premjero pasisakymu) išspausdino dar vieną Kubiliaus išminties perliuką. Pasak premjero yra natūralu, kad ministrai „į savo komandą kviečiasi, be abejo, sau artimesnius žmones“, t.y. bendrapartiečius. Taip kompozitorius tampa vidaus reikalų ministro patarėju, o sveikatos apsaugos ministrui patarinėja.. dirigentas. Prieš Kubiliaus erą buvo tik tyliai šnekama, kad į ministerijas ir kitus postus žmonės renkami remiantis ne kompetencija ir/ar išsilavinimu, bet pagal pažintis ar „partinę liniją“. P. Kubiliui užteko drąsos (ar kvailumo) tai pareikšti garsiai.

Kai pediatrė tapo karšto apsaugos ministre, buvo teigiama, kad tai tik politinis postas (ir visą darbą atlieka komanda). Dabar buvo žengtas sekantis žingsnis pareiškiant kad ir komandoje svarbiausia pažintys. Jokių ten konkursų ar profesinių reikalavimų nereikia.

Šis delfi.lt rašinėlis pateikė ir dar vieną įdomią premjero mintį: ministrai prisiima „visą atsakomybę“ už kuruojamą sritį. Ankščiau politikų retorikoje buvo naudojama „politinė atsakomybė“. P. Kubilius pradėjo kalbėti apie „visą atsakomybę“, tik iš konteksto nelabai aišku ką tai reiškia. Kažkodėl nesitiki, kad „nepasitvirtinus“ vykdomai politikai ar priimtiems sprendimams ministrai su savo komandą papultų į cypę ar bent jau atlygintu nuostolius.

Susidaro toks įspūdis, kad kuo toliau, tuo labiau Lietuvos valdžios struktūros formuojamos kaip eilinis UAB, savininkas/direktorius kuris sprendžia kiek, kam ir ką. Jokios taisyklės nebegalioja. Vienintelis skirtumas, kad UAB savininkas rizikuoja savo pinigais, o ministras nerizikuoja niekuo. Lietuvos politinio gyvenimo patirtis rodo, kad net labai prisidirbęs politikierius po kelių metelių vėl sėkmingai grįžta į didžiąją politiką.

Jul 202010
 

Laisvalaikiu perskaitinėjau valstybės sukūrimo (Mindaugo karūnavimo) dienos šventines kalbas. Gražūs, iškilūs žodžiai. Gaila kad už jų visai nebeliko nei turinio, nei prasmės. Apsidairius aplinkui susidaro kardinaliai priešingas įspūdis: didelė dalis Lietuvos gyventojų žiūri į savo valstybę – kaip į melžiamą karvę. Skundžiamasi sumažintomis pensijomis, motinystės išmokomis, kompensacijomis ir t.t. Valdžiažmogių požiūris į valstybę irgi panašus. Visi tie automobiliai kainuojantys šimtus tūkstančių, pasivažinėjimai „darbo reikalais“ po egzotiškas šalis iš šono atrodo kaip gyvenimas pagal šūkį: griebk viską ką gali, tol kol gali (aš čia net neminiu įstatymų, kurie iš šono žiūrint atrodo keistai). Mūsų visų mylimi emigrantai, rimčiau susirgę ar susižaloję, taip pat yra kartkartėmis linkę grįžti tėvynėn „apsilopyti“ (susimokėję nepilnai porą šimtų litų įgyja teisę į nemokamą gydymą) ar pasigimdyti vaikus.

Įvairios išimtys, mokesčių lengvatos ir panašūs reiškiniai – tai tik dar vienas būdas melžti valstybę (tiems kas prieiną ir tiems kas garsiausiai rėkia).

Nežinau, kodėl toks požiūris susiformavo. Galbūt tai vis dar tarybinės santvarkos atgarsiai, kuomet valstybė kuravo/kontroliavo didžiąją dalį piliečių veiklos ir viskas buvo visų (o vogimas iš valstybės net nuodėme nebuvo laikomas). Galbūt tai paprasčiausiai baimė prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ar „lengviausio kelio“ ieškojimas. Nežinau. Bet, mano nuomone, ilgai tai tęstis negali. „Melžėjų“ dalis šalyje sparčiai didėja, tų, kurie kuria vertę (ir moka mokesčius) – mažėja.

Kiek ilgai mes, kaip valstybė su tokiu požiūriu sugebėsime išgyventi ? Jau dabar tokio požiūrio pasekmės lopomos milijardinėmis paskolomis ir didinamais mokesčiais, bet ilgai tai irgi negalės tęstis. Kas bus tada ?

 Šį tekstą pradėjau rašyti skaitinėdamas proginę Mindaugo karūnavimo dienos žiniasklaidą. Tik šiandien radau laiko grįžti ir pabaigti. Per tas praėjusias keliolika dienų valstybės, kaip melžiamos karvės įspūdis tik stiprėjo. Nėra dienos, kai žiniasklaidoje nepasirodytų bent viena su tuo susijusi naujiena: pradedant pirmojo prezidento paskutinės žmonos išsikovota teisę gyventi Turniškėse (tikriausiai prašymą vyriausybei padavė neužilgo kai tik Prezidentas išėjo į amžintosios medžioklės plotus) ir baigiant vienos mamytės laimėta byla prieš Sodrą (įdomi istorija: studijavusi UK būsima mamytė dar negavus diplomo grįžta į Lietuvą, įsidarbina vadybininkę ir po poros mėnesių išeina į dekretines atostogas).

Mane labiausiai „minios“ reakcija. Visi vienbalsiai piktinasi, kai valstybę melžia „išrinktieji“, bet beveik taip pat vieningai yra džiūgaujama, kai valstybę melžia „eiliniai“.  Esminio skirtumo nėra ar tai daroma pasinaudojus įstatymo skylėmis, sukčiaujant ar elementai vagiant.

Gazdina mane toks požiūris.  20 nepriklausomybės metų atrodo neigiamai paveikė visuomenė. Formuojasi išlaikytinių ir siurbėlių mentalitetas.


Raktai: karvė, valstybe
Jul 012010
 

Dauguma seime turinčios vyriausybės ministras pirmininkas ginasi, kad jis tik vykdo seimo nutarimus. Ir jis tik vargšas atpirkimo ožys. Sprendimą priėmė Seimas. O jis tik uoliai vykdo kas priimta.

Žinoma, tie keturi milijonai valstybės neišgelbės, bet akivaizdžiai matomi dvigubi standartai: taupo tik padugnės (padugnė – skurdžiausi visuomenės sluoksniai, gyvenantis ekonominės duobės dugne).Valdžios žmonės gali savom partijom padėti išgyventi krizę.

Jun 262010
 

Jau rašiau kad man labai nepatinka svarstomas „atsinaujinančių energijos išteklių įstatymas“ ir jame formuojamos skylės piktnaudžiavimui. Vakar akis užkliuvo už diskusijos dėl miškų įstatymo pakeitimų. Galima susidaryti įspūdį, kad kažkas specialiai kuria skyles įstatyme siekdamas sau asmeninės naudos. Konkrečiai:

a)      Atsinaujinančių įstatyme numatyta, kad nedidelės galios atsinaujinančios energijos generatorius prijungti prie tinklų nemokamai (ir be jokių leidimų).

b)      Miškų įstatyme norima įteisinti statybas miško paskirties žemėje.

Sudėję abu įstatymus gausime situacija, kai bet kuris Jonas, Aloyzas ar Antanas nusipirkęs gabalą miško žemės (diskutuojama apie 5 ha), galbūt prie kokio ežeriuko ar upelio, galės praktiškai be leidimų įsirengti vasarnamį, o pasistatęs žaislinį vėjo malūnėlį jį elektrifikuoti (ir visai nesvarbu kad miške nelabai yra vėjo). Esmė tame, kad sumokėjęs kelis (keliasdešimt) tūkstančių litų už vėjo (ar kokia kitą atsinaujinančių išteklių jėgainę) jis įgyja teisę nemokamai prisijungti prie elektros energijos tinklų (nemokamai čia reiškią kad už prisijungimą sumokės visi elektros vartotojai). Beje, elektrifikuoti sodybą kur nors atokiame miškelyje kainuoja milijonus (kartais ir dešimtis milijonų): tiesti elektros linijas per miškus yra labai brangus užsiėmimas.

Manau, kad kažkam iš didelių ir galingų (plitverslininkų) pritrūko sklypų paežerėse ir jie nusprendė vasarnamius išsiplėsti į miškus. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje yra apie 200.000 miškų savininkų.. elektra turi potencialą stipriai brangti (tiksliau jos skirstymas). Manau atsinaujinančių įstatymų pasinaudos ir visi dar nespėję paežerėse pastatytų savo vasarnamių elektrifikuoti.

P.S. abiejuose šituose įstatymuose šmėžuoja tie patys žmonės…

Jun 202010
 

Mirties bausmė tai lakmuso popierėlis parodantis vyraujantį santykį tarp individo ir visuomenės. Šalyse, kuriose vis dar egzistuoja mirties bausmė visuomenės interesai iškeliami aukščiau individo interesų. Šalyse, kuriose mirties bausmė panaikinta – individo interesai iškeliami aukščiau visuomenės interesų.

Egzistuoja visuotinai priimtos žaidimo taisyklės (dar vadinamos įstatymais). Asmuo nenorintis žaisti pagal taisykles vadinamas nusikaltėliu. Asmenys grubiai (arba nuolat) pažeidinėjantys žaidimo taisykles turėtų būti šalinami iš žaidimo. Čia ir atsiranda konfliktas: visuomenės interesai prieš individo interesus. Vyrauja prietaras, kad gyvybė yra šventa, ir jos negalima atimti. Taigi, išsigimusios demokratijos valstybėse pripažintų žudikų ir prievartautojų „teisė“ į gyvenimą iškeliama aukščiau visuomenės interesus: toks individas dažniausiai yra visuomenės išlaikomas iki gyvenimo pabaigos, vietoj to kad būtų pašalintas (nužudytas).

Visuotinio „taupymo“ vajau kontekste siūlau grąžinti mirties bausmę, pritaikant ją visiems nuteistiems iki „gyvos galvos“. Šiandieninė vyriausybė įrodė sugebanti keisti taisykles viduryje žaidimo (pvz. sumažindama įmokas į privačius pensijų fondus). Kodėl ji negalėtų padaryti paslaugos tautai ir sunaikinti bent jau dalį nusikaltėlių ? Kiek biudžeto lėšų būtų sutaupytą ! O jei dar atlikę sveiki organai būtų panaudoti pagal paskirtį..

 Bet to niekada nebus, nes mes gyvename išsigimusios demokratijos sąlygomis, kai individo interesai iškelti aukščiau visuomenės, o pripažinti nusikaltėliai turi daugiau teisių ir mažiau pareigų nei likę, įstatymus gerbiantys piliečiai.


Raktai: mirties bausme