Seniai yra kalbama, kad pagrindinis elektoratas Lietuvoje yra pensininkai. Jie aktyviau balsuoja, jų daug. O ir problemos pas juos panašios (ko negalima pasakyti apie dirbančiuosius). Bet kai šiandien verslo žiniose pasirodė straipsnis apie tai, kad 40 iš 45 „Sodros“ teritorijų dirbančiųjų yra mažiau nei pensijų gavėjų aš visgi buvau nustebintas. Ne vien dėl to, kad mažesnė visuomenės dalis turi išlaikyti (gerokai) didesnę bet ir dėl to, kad iš principo pensijinio amžiaus žmonės lemia praktiškai visų savivaldybių likimą. Panaši situacija ir rinkimuose į seimą. Dabar iš tikro supratau, kodėl konservatoriai taip bijojo judinti pensijas ir buvo pasiryžę geriau atimti pinigus iš būsimųjų pensininkų ir skolintis milijardus nei grįžti pusmetį atgal ir atšaukti pensijų didinimą.
Šie skaičiukai rodo ne tik elektorato pasiskirstymą tarp dirbančiųjų ir išlaikytinių, bet ir didelę ekonominę problemą. Neįmanoma užtikrinti „orios senatvės“, kai dirbančiųjų yra mažuma. O jei dar pridėsime 25% žmonių, didžiąją dalimi darbingo amžiaus, deklaruojančių norą emigruoti galima pradėti prognozuoti šalies defoltą, nepaisant ir atsigaunančios ekonomikos ir gerėjančių mokesčių surinkimo.
Lietuva seniai žongliruoja ant lyno ties bedugne. Vienoje pusėje globali ekonomika: žaliavų ir daugumos prekių kainos nesiskiria (o kai kuriais atvejais yra net aukštesnės), nei „išsivysčiusiame pasaulyje“. Iš kitos pusės atlyginimai (galbūt iš dalies lemiami darbo našumo) yra ženkliai (kartais) mažesni mūsų vakarinių kaimynių. Pridėkime ant pečių užsimestą nepakeliama įvairių įsipareigojimų naštą (pradedant sveikatos apsauga, švietimu ir baigiant nevisai veikiančiomis soc. garantijomis). Padėtis beveik beviltiška.
Kol sienos buvo uždarytos, situaciją buvo galima kažkaip valdyti, bet įstojus į ES ir atsivėrus darbo rinkai padėtis darosi kritiška. Visada nemylėjau emigrantų (kaip žiurkių, kurios bėga iš skęstančio laivo), bet kuo toliau… tuo labiau juos suprantu. Atšventus nepriklausomybės dvidešimtmetį , šalies situacija, nors ir ženkliai pagerėjus, ateičiai vilčių palieka nedaug.
Jei neklystu, kažkada yra buvus partija ar judėjimas kuri bandė eiti į politiką po pagyvenusių žmonių vėliava. Jiems nelabai sekėsi. Bet turiu negerą įtarimą, kad jei į sekančius rinkimus balotiruosis kokia nors „Pagyvenusi ų žmonių asociacija“, su karingąja ponia Grasilda M. priešakyje surinktų nemažą palaikymą. Daugumos tikriausiai negautų, bet turi didelį šansą tapti „parlamentine partija“. Po Lietuvos saule šūkiai „Visi jie vagys“ seniai madingi ir pritraukia nemažai gerbėjų, o jei dar pridėsime pažadą „Pakelti pensijas iki europinio lygio“ sėkmė garantuota. Bent jau vienai kadencijai. Visi jaučiasi nusipelnę gyventi geriau. Ir tai natūralu. Tik nedažnas pagalvoja… kaip tai padaryti ?
Lietuvos pilietis, dirbantis Lietuvoje ir čia mokantis mokesčius yra Lietuvos aktyvas (vertybė, ang. asset). Lietuvos pilietis emigravęs ir dirbantis užsienyje yra Lietuvos pasyvas (įsipareigojimai, ang. liability).