Spekuliacijos centrinio šildymo tematika

 Komentarai  11 Responses »
Jul 152010
 

Kaunas

Viešai diskutuojama idėja Kauną šiluma aprūpinti iš Lietuvos (Elektrėnų) termofikacinės elektrinės (TE). Idėja elementari: daroma prielaida, kad šiluma gaminama Elektrėnuose yra šalutinis produktas ir kainuoja labai pigiai, dėl to, galbūt, atsipirktų 60 kilometrų šilumos trasos tiesimas (turiu keistą įtarimą, kad tai būtų labiausiai nuo vartotojo nutolęs šilumos šaltinis. Gal net Kaunas į Gineso rekordų knygą patektu ?). Tiesa, pasižiūrėjus atidžiau idėja neatrodo tokia patrauki: kam dujas deginti ir 60 kilometrų karštą vandenį varinėti, kai šalia yra panaši jėgainė, galinti gaminti šilumą iš tų pačių dujų (ir planuojama statyti dar viena). Be to šiluma atrodo pigi, tik tuomet, jei Lietuvos TE išlaikytų dabartinį elektros supirkimo tarifą (vos ne dvigubai didesnį nei rinkos kaina). Jei elektros ir šilumos kainas perskaičiuoti pagal galiojančias kainų komisijos metodikas – Elektrėnuose pagamintos šilumos kaina būtų panaši kaip ir Kauno TE, o ją dar reikėtų varinėti 120 km (pirmyn/atgal). Prieštarauja tiek ekonomikos tiek termodinamikos dėsniams.

Keista ir tai, kodėl prie Elektrėnų esantys šiltnamiai šilumos gamybai naudoja gamtines dujas o neperka jos iš Lietuvos TE.

Ne mažiau keisti atrodo skaičiukai minimi kartu su šiuo projektu: pavyzdžiui nuostoliai trasose tik 4%-6%. Atsižvelgiant į atstumą – įmanoma, bet vis tiek įspūdinga. Minimos investicijos 400 milijonų (nors kažkur plaukioja ir skaičiai artimesni milijardui) litų. Mano nuomone tai eilinis „didžiųjų vaisiukų“ projektas (arba pinigų skalbyklėlė). Arba bandoma „perspjauti“ prieš tai buvusio Vilniaus mero gondolų idėją.

 Įspūdžiai iš: delfi.lt

Vilnius

Vilniaus meras nusprendė (galbūt susapnavo kaip kažkada Gediminas) kad pigiausia šildytis Vilniečiams būtų biokuru (nes jis du kartus pigesnis nei dujos, tiesa, vertinant tik kuro dedamąją). Remdamasis tokia vizija buvo be konkurso paskirtam „konsultantui“ atseikėti 100 tūkstančių. (jis turi padėti rasti investuotoją perėjimui prie biokuro). Įdomu tai, kad mero minimose „Skandinavijos šalyse“ cšt biokuras ne daugiau penktadalio, o pagrindinė priežastis dėl ko pas juos mažesnės šilumos kainos – optimaliai paskaičiuotos šilumos trasos (su minimaliais nuostoliais). Keista, kad modernizacijomis taip susirūpinta baigiantis savivaldybės kadencijai ir iki esamos Vilniaus šilumos ūkio nuomos sutarties likus dar 7 metams. Net jei būtų įgyvendinta ši graži idėja, kalbama apie 700 milijonų investicijų poreikį (kuris taip pat pateks į tarifą) abejoju ar šilumos kaina vilniečiams sumažės. O ir minimos 2000 naujų darbo vietų tikriausiai atsiras ne Lietuvoje (nes jau dabar Vilniaus TE nemažą dalį biokuro perka… Baltarusijoje). Mano nuomone tai eilinis priešrinkiminis šou (jei ne blogiau), ir pinigų padalinimas nelabai reikalingoms konsultacijoms, nors pažvelgus giliau.. galima įžvelgti ir Rubikono šmėklą.

 Įspūdžiai iš: delfi.lt

Du ruošiami įstatymai kuria viena didelę skylę

 Komentarai  6 Responses »
Jun 262010
 

Jau rašiau kad man labai nepatinka svarstomas „atsinaujinančių energijos išteklių įstatymas“ ir jame formuojamos skylės piktnaudžiavimui. Vakar akis užkliuvo už diskusijos dėl miškų įstatymo pakeitimų. Galima susidaryti įspūdį, kad kažkas specialiai kuria skyles įstatyme siekdamas sau asmeninės naudos. Konkrečiai:

a)      Atsinaujinančių įstatyme numatyta, kad nedidelės galios atsinaujinančios energijos generatorius prijungti prie tinklų nemokamai (ir be jokių leidimų).

b)      Miškų įstatyme norima įteisinti statybas miško paskirties žemėje.

Sudėję abu įstatymus gausime situacija, kai bet kuris Jonas, Aloyzas ar Antanas nusipirkęs gabalą miško žemės (diskutuojama apie 5 ha), galbūt prie kokio ežeriuko ar upelio, galės praktiškai be leidimų įsirengti vasarnamį, o pasistatęs žaislinį vėjo malūnėlį jį elektrifikuoti (ir visai nesvarbu kad miške nelabai yra vėjo). Esmė tame, kad sumokėjęs kelis (keliasdešimt) tūkstančių litų už vėjo (ar kokia kitą atsinaujinančių išteklių jėgainę) jis įgyja teisę nemokamai prisijungti prie elektros energijos tinklų (nemokamai čia reiškią kad už prisijungimą sumokės visi elektros vartotojai). Beje, elektrifikuoti sodybą kur nors atokiame miškelyje kainuoja milijonus (kartais ir dešimtis milijonų): tiesti elektros linijas per miškus yra labai brangus užsiėmimas.

Manau, kad kažkam iš didelių ir galingų (plitverslininkų) pritrūko sklypų paežerėse ir jie nusprendė vasarnamius išsiplėsti į miškus. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje yra apie 200.000 miškų savininkų.. elektra turi potencialą stipriai brangti (tiksliau jos skirstymas). Manau atsinaujinančių įstatymų pasinaudos ir visi dar nespėję paežerėse pastatytų savo vasarnamių elektrifikuoti.

P.S. abiejuose šituose įstatymuose šmėžuoja tie patys žmonės…

Mano požiūris į atskiras atsinaujinančių energijos išteklių rūšis

 Energetika  5 Responses »
Apr 282010
 

(Jų panaudojimo galimybes Lietuvoje)

Biomasė –  bene ekonomiškai patraukliausia atsinaujinančios energijos forma, kuri Lietuvoje vis dar išnaudojama nepilnai. Kertant miškus paliekama (supuvimui ar sudeginimui) nemaža dalis medienos (šakos, kelmai ir pan.), kuri galėtų būti panaudojama energetikoje. Taip pat šiuo metu beveik neišnaudojamas šiaudų ir grudų energetinis potencialas. Tiesa, norint įsisavinti miško atliekas, reikia gerokai aukštesnių malkinės medienos kainų (nes dabar tai neapsimoka).Į energetinių augalų plantacijas žiūrių gan skeptiškai (jiems reikia arba geros žemės arba daug trašų). Beje, pamenu kai prieš kelis metus vienas švedas pakraupo, kai pas mus pamatė, kad į „čipsus“ keliauja normalūs rąstai o ne atliekos.

Biodujos – Mano nuomone kiekviena vandenvalos įmonė, sąvartynas  ar didesnė ferma privalo turėti biodujų gamybos įrenginius. Ir nebūtinai dėl to, kad tai ekonomiškai patrauklus energijos gamybos būdas (pinigine prasme ne visada tai apsimoka), bet kaip priemonė surinkti metaną ir kitą brudą, kuris yra išskiriamas.   

Šilumos siurbliai – „poniška“ technologija, reikalaujanti didelių investicijų. Lietuvoj populiariausi šilumos siurbliai žemė-vanduo, bet naudojami ir kiti (pvz. oras-oras kondicionieriuose). Tai „pagerintas“ šildymasis elektra (gaunant iki 500% naudingo veiksmo koeficientą). Mano nelabai skaičiais paremta nuomone, ne pats geriausias variantas tiek ekologiškumo tiek ekonomijos prasme (išskyrus nebent tuos atvejus, kuomet reikia žiemą šildyti, o vasara vėsinti patalpas).

Vėjas – Labai kontraversiška technologija. Kai prieš maždaug 10 metų apie vėjo elektrines kalbėjau su keliais danais, tai juos palaikiau Donkichotais. Dabar mano požiūris kiek nuosaikesnis. Remiantis pačių vėjininkų asociacijų pateiktais duomenimis, vėjo elektrinės (net nevertinant rezervavimo ir kitų problemų) Lietuvoje yra ekonomiškai nepatrauklios. Didieji vėjo elektrinių parkai šaliai kainuoja pastebimai daugiau, nei jie teikia naudos. Kita vertus, man labai bendruomenių ar privačių žmonių iniciatyvos statytis vėjo jėgaines savo reikmėms (puikus Smalininkų bendruomenės pavyzdys ). Aš pats vis pasvarstau galimybę savo kieme pasistatyti nediduką vertikalios ašies agregatą.

Vanduo – Lietuvoje jau užtvenkta pakankamai upių, o ir pats lygumų kraštas nėra palankus hidro elektrinėms. Galbūt galima žaisti su plaukiojančiomis elektrinėmis, bet jų galia, lyginant su Lietuvos poreikiais yra nykstamai maža.

Saulė – Saulę reikėtų išskirti į dvi dedamąsias. Pirmoji saulės energijos panaudojimas elektrai gaminti, mano nuomone, yra absurdas ir bereikalingas pinigų mėtymas (ar persiskirstymas). Antroji – saulės kolektoriai (skirti šiltam vandeniui ruošti), mano nuomone Lietuvoje galėtų tapti patrauklia alternatyva nuosavų namų gyventojams padedanti šiltuoju metu laiku apsirūpinti karštu vandeniu. Kiek pats bandžiau skaičiuoti savo namukui ši alternatyva ekonomiškai nėra labai patraukli, bet  atotrūkis nėra didelis.

Aš neteigiu, kad viskas, ką čia parašiau yra tiesa. Galbūt padėliojus skaičiukus ar panagrinėjus konkrečius projektus, mano nuomonė kai kuriais atvejais gali pasikeisti, nes labai daug kas priklauso nuo smulkmenų, kurias apibendrinti yra sunku.

P.S. čia pateikti mano asmeniniai samprotavimai, kurie ne visada pagrįsti konkrečiais skaičiavimais.

Mano požiūris į atsinaujinančius energijos šaltinius

 Komentarai  10 Responses »
Apr 272010
 

Paskutiniu metu esu dažnai kaltinamas tuo, kad atstovauju dujininkus, šilumininkus, rusus ar didžiąją energetiką.  Šį įrašą norėčiau skirti savo pozicijos atsinaujinančių energijos išteklių atžvilgiu išdėstymui:

  1. Aš dažniausiai aš atstovauju tik pats save (ir kitus vartotojus). Kartais orientuojuosi į tai, „kaip Lietuviai būtų geriau“ ir neturiu jokių sąsajų nei su šilumos nei su elektros gamintojais/tiekėjais, resursų importuotojais ir t.t.
  2. Niekur nedingsi – atsinaujinančius energijos šaltinius naudoti reikia (energetinis saugumas, tvari plėtra, priklausomybė nuo importo, vietinė rinka, dosnūs politikų įsipareigojimai ES ir t.t.). Vienintelis klausimas kuriuos ir kiek.  Nepritariau ir nepritarsiu „pionieriškom“ idėjom be saiko skatinti visus iš eilės atsinaujinančius energijos išteklius: remti/skatinti reikia tik atsižvelgiant į gaunamą naudą ir tik tiek, kad įvykdytume įsipareigojimus.
  3. Pats savaime atsinaujinančių išteklių naudojimas yra teigiamas reiškinys, ypač kai tuo pačiu tvarkoma aplinka (ar surenkamos „šiukšlės“), bet atsinaujinančių išteklius naudojimas negali tapti savitiksliu reiškiniu, kuomet siekiama kuo daugiau ir kuo greičiau, bet nesirūpinama pasekmėmis. Atsinaujinančių energijos išteklių integracija turėtų būti bendros energetikos strategijos dalis.
  4. Su retomis išimtimis atsinaujinančių energijos išteklių naudojimas didina elektros/šilumos/kuro kainas (viena iš retų išimčių – biomasė) ir tai man nepatinka.
  5. Mano nuomonę paramą reikia organizuoti remiantis rinkos principais (pvz. sertifikatais, kvotom ar pan.), o ne pasenusia komandine sistema, kur tarifas tvirtinamas valdžios struktūrų, o jo dydis be kitų veiksnių priklauso nuo juos tvirtinančių valdininkų „geranoriškumo“.
  6. Atsinaujinančių energijos išteklių nepamatuotas rėmimas skurdina Lietuvos žmones (ir mane) bei kenkia pramonės konkurencingumui.
  7. Aš nesu prieš atsinaujinančius energijos išteklius ir jų naudojimą, bet man labai nepatinka kaip šiuo metu jie yra remiami Lietuvoje.

P.S. aš suprantu, kad norint vystyti atsinaujinančius energijos juos reikia vienaip ar kitaip paremti, bet parama turėtų priklausyti nuo šių išteklių teikiamos naudos, o ne remiantis vystytųjų pageidavimais. Remti visų pirma reikia tas kuro rūšis, kurios yra ekonomiškai patraukliausias, ar sprendžia kitas, papildomas, problemas (tokias kaip miškų valymas ar pan.).

P.P.S. nesuprantu ir nepalaikau žmonių, kurie reklamuodami atsinaujinančius energijos šaltinius kalbą apie jų ekonomiškumą ir naudą remdamiesi esamomis ar būsimomis paramos schemomis (pvz. kaip pramoninkų atstovai gyrėsi kad jie įrodys saulės elektros ekonominį patrauklumą Lietuvoje). Tai elementarus pinigų perpumpavimas iš vienos kišenės į kitą ir su ekonomiškumu neturintis nieko bendro.  Visada galima padaryti „auksinį“ verslą jei užsitikrini savo gaminamos produkcijos privalomą supirkimą už fiksuotas, iš anksto žinomas kainas, bet ar tokią veiklą galima vadinti verslu nesu tikras.

 


Raktai: atsinaujinantys energijos saltiniai problemos

Informacinis karas: žaliosios energijos frontas

 Energetika  13 Responses »
Apr 262010
 

Visi mes gyvename karo sąlygomis. Informacinio karo. Kasdieną mūsų protus atakuoja šimtai pranešimų (dažnai vadinamų žiniomis ar naujienomis) kurių pagrindinė paskirtis – formuoti mūsų pažiūras. Toks karas vyksta ir energetikoje. Tradiciška susiduria „žalios“ (arba atsinaujinančios) energijos šalininkai, su tradicinės energetikos rėmėjais. Tai jokia naujiena ir tai nieko nestebina. Įdomu kitkas – kokios pinigų sumos metamos į šį informacinį karą. Praeito savaitgalio „Europien energy review“ () straipsnis apie energijos efektyvumą ir energijos taupymą pateikia kelis įdomius skaičiukus. Pasak Green Peace, Koch Industries studijoms ir kitiems moksliniams tyrimams remiantiems tradicinę energetiką per vienuoliką metų (1997-2008) išleido 48,5 milijonus dolerių. Antroje vietoje „blogiukų“ sąrate ExxonMobil per tą patį laikotarpį išleidusį 24 milijonus dolerių. Palyginimui Green Peace 2008 bendras biudžetas viršijo 48 milijonus eurų, iš kurių 29 milijonai buvo skirti projektų vykdymui. Kitas stambus šio „karo“ dalyvis William and Flora Hewlett Foundation 2009 išdalinęs virš 345 milijono dolerių.

Skaičiai patys savaime įspūdingi. Aš negaliu tvirtinti, kad visi aukščiau paminėti pinigai buvo išleisti būtent propagandai (galbūt, išskyrus tik Green Peace, kurie užsiiminėja tik propaganda ir „akcijomis“ labai primenančiomis terorizmą), greičiau atvirkščiai: tikriausiai buvo daug ir sunkiai dirbama, atlikinėjami tyrimai, daromos studijos ir t.t. Problema tame, kad tie kas moka pinigus, tie ir muziką užsako: neįsivaizduoju situacijos, kai „žaliųjų“ užsakyto tyrimo rezultatai rodytų iškastinio organinio kuro patrauklumą, o „naftininkų“ tyrimai – kad reikia atsisakyti iškastinio kuro. Aš esu beveik įsitikinęs, kad nei viena pusė neklastojo rezultatų, paprasčiausiai yra pasirenkamos atitinkamos prielaidos, ir gaunamas užsakovą tenkinantis rezultatas. O atsižvelgiant į tai, kad „žaliosios“ tiesos tyrimams yra metamos ženkliai didesnės pinigų sumos – nenuostabu, kad atitinkamų studijų ir išvadų yra ženkliai daugiau. Man asmeniškai yra baisu žiūrėti, kai „apsinešusių“ paauglių minios daužo langus įrodinėdami kad reikia stabdyti klimato atšilimą, ar fanatikai taranuoja tanklaivius, siekdami įrodyti naftos produktų kenksmingumą. Ne ką geresnė situacija ir tarp kitų visuomenės sluoksnių. Jei per televiziją ar spaudoje paskelbė kad naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad vėjo ar biomasės jėgainės išgelbės pasaulį (arba dėl jų naudojimo atpigs šiluma) didžioji dalis auditorijos tuo tiki. Tie kas per televizorių dar žiūri ne tik „žvaigždžių ar seimo šou“ ar skaitote ne tik kriminalinę kroniką spaudoje, pabandykit kritiškai įvertinti, kiek ir kokios informacijos yra pumpuojama į vartotojų smegenines. Pabandykit paanalizuoti, kaip formuojama viešoji nuomonė. Manyčiau akivaizdu, kad laimi informacinį karą (ir kieno finansavimas yra pastebimai geresnis).

Pasižiūrėjus į Lietuvą – situacija yra katastrofiška. „žaliosios“ energetikos lobistai mirga tiek TV, tiek laikraščiuose. Pilkajai žmonių masei yra peršama nuomonė, kad dėl didelių kainų kalti dujininkai, šilumininkai ar degalinių operatoriai, o šalį išgelbės tik atsinaujinantys energijos ištekliai (kurių paramai dabar bandoma „išsiderėti“ šimtus milijonų), praktiškai nepateikiant jokių alternatyvų ir labai retai paminint skaičius. Aš pats esu ne kartą apšauktas monopolistų atstovų vien už tai, kad paklausiau: „kiek tai kainuos vartotojui ar valstybei?“, „ar Lietuva gali tai sau leisti ?“. Nelabai kam tai įdomu.

 Older Entries  Newer Entries