(Jų panaudojimo galimybes Lietuvoje)
Biomasė – bene ekonomiškai patraukliausia atsinaujinančios energijos forma, kuri Lietuvoje vis dar išnaudojama nepilnai. Kertant miškus paliekama (supuvimui ar sudeginimui) nemaža dalis medienos (šakos, kelmai ir pan.), kuri galėtų būti panaudojama energetikoje. Taip pat šiuo metu beveik neišnaudojamas šiaudų ir grudų energetinis potencialas. Tiesa, norint įsisavinti miško atliekas, reikia gerokai aukštesnių malkinės medienos kainų (nes dabar tai neapsimoka).Į energetinių augalų plantacijas žiūrių gan skeptiškai (jiems reikia arba geros žemės arba daug trašų). Beje, pamenu kai prieš kelis metus vienas švedas pakraupo, kai pas mus pamatė, kad į „čipsus“ keliauja normalūs rąstai o ne atliekos.
Biodujos – Mano nuomone kiekviena vandenvalos įmonė, sąvartynas ar didesnė ferma privalo turėti biodujų gamybos įrenginius. Ir nebūtinai dėl to, kad tai ekonomiškai patrauklus energijos gamybos būdas (pinigine prasme ne visada tai apsimoka), bet kaip priemonė surinkti metaną ir kitą brudą, kuris yra išskiriamas.
Šilumos siurbliai – „poniška“ technologija, reikalaujanti didelių investicijų. Lietuvoj populiariausi šilumos siurbliai žemė-vanduo, bet naudojami ir kiti (pvz. oras-oras kondicionieriuose). Tai „pagerintas“ šildymasis elektra (gaunant iki 500% naudingo veiksmo koeficientą). Mano nelabai skaičiais paremta nuomone, ne pats geriausias variantas tiek ekologiškumo tiek ekonomijos prasme (išskyrus nebent tuos atvejus, kuomet reikia žiemą šildyti, o vasara vėsinti patalpas).
Vėjas – Labai kontraversiška technologija. Kai prieš maždaug 10 metų apie vėjo elektrines kalbėjau su keliais danais, tai juos palaikiau Donkichotais. Dabar mano požiūris kiek nuosaikesnis. Remiantis pačių vėjininkų asociacijų pateiktais duomenimis, vėjo elektrinės (net nevertinant rezervavimo ir kitų problemų) Lietuvoje yra ekonomiškai nepatrauklios. Didieji vėjo elektrinių parkai šaliai kainuoja pastebimai daugiau, nei jie teikia naudos. Kita vertus, man labai bendruomenių ar privačių žmonių iniciatyvos statytis vėjo jėgaines savo reikmėms (puikus Smalininkų bendruomenės pavyzdys ). Aš pats vis pasvarstau galimybę savo kieme pasistatyti nediduką vertikalios ašies agregatą.
Vanduo – Lietuvoje jau užtvenkta pakankamai upių, o ir pats lygumų kraštas nėra palankus hidro elektrinėms. Galbūt galima žaisti su plaukiojančiomis elektrinėmis, bet jų galia, lyginant su Lietuvos poreikiais yra nykstamai maža.
Saulė – Saulę reikėtų išskirti į dvi dedamąsias. Pirmoji saulės energijos panaudojimas elektrai gaminti, mano nuomone, yra absurdas ir bereikalingas pinigų mėtymas (ar persiskirstymas). Antroji – saulės kolektoriai (skirti šiltam vandeniui ruošti), mano nuomone Lietuvoje galėtų tapti patrauklia alternatyva nuosavų namų gyventojams padedanti šiltuoju metu laiku apsirūpinti karštu vandeniu. Kiek pats bandžiau skaičiuoti savo namukui ši alternatyva ekonomiškai nėra labai patraukli, bet atotrūkis nėra didelis.
Aš neteigiu, kad viskas, ką čia parašiau yra tiesa. Galbūt padėliojus skaičiukus ar panagrinėjus konkrečius projektus, mano nuomonė kai kuriais atvejais gali pasikeisti, nes labai daug kas priklauso nuo smulkmenų, kurias apibendrinti yra sunku.
P.S. čia pateikti mano asmeniniai samprotavimai, kurie ne visada pagrįsti konkrečiais skaičiavimais.
Man asmeniskai patrauklios yra dvi: biomase ir saules kolektoriai. Biomase galima labai puikiai sunaudot siltnamiui ar siaip belenkur, kad ir veja irengiant ar darzui, o saules silumos nenaudot vandeniui sildyt net labai neekonomiska. Nebutina juk pirkt paciu brangiausiu ir navarotniausiu kolektoriu, galima labai paprastai ir nebrangiai paciam pasidaryt kad ir is radiatoriu 🙂
Daliau, taip ir neatsakei – kodėl manai, kad miško kirtimo “atliekos” yra nepanaudojamos? Mano supratimu supūdamos jos atlieka svarbią, nors ir dalinę, ekologinę funkciją.
Biomasės esminė problema – ji tampa ekonomiškai pagrįsta tik būdama pakankamo dydžio. Tačiau tuo pačiu prie didelės mąsto ekonomijos problema tampa žaliavų logistika dėl mažo biomasės energetinio tankio. Tai taip pat įtakoja ir bendras CO2 emisijas.
Biodujos – ok, bet jų potencialas Lietuvoje ganėtinai mažas, nes nedaug didelių ūkių, maisto pramonės įmonių ir sąvartynų.
Ko nepaminėjai, bet mano supratimu turėtų čia būti – energija iš atliekų deginimo.
Taigi, jei manai, kad CO2 emisijos nėra problema (aš taip nemanau), bet norimte tik pasiekti įsipareigotus 23% galutinės energijos suvartojimo iki 2020 (nepamirštant, kad planas yra vėliau kartelę kelti dar aukščiau), kaip tu tai įsivaizduoji?
Dalis miško kirtimo atliekų privalo būti palikta (kad būtų išlaikyta kažkokia pusiausvyra, aš čia ne specialistas. Jei gerai pamenu, tai tą, paliekmą, dalį galima stipriai mažinti, jei medienos pelenai grįžta į kirtavietę), Man ši tema labai kliūna dėl to, kad esu matęs kaip atrodo laukymė po “plyno” kirtimo ir kiek ten medienos lieka. Beje, miškininkai taip pat sako, kad iš to ka paliekama labai didelią dalį galima panaudoti kaip kurą.
Biodujų panaudojimas (mano nuomone), tai tik antrinis atliekų tvarkymo produktas.
Atliekų deginimas labai opi problema. Sutinku, kad atliekos “atsnaujinantis” išteklius, bet jis tokiu labai retai laikomas. Aš asmeniškai esu už šiukšlių deginimą (po pirminio rūšiavimo), bet stipriai tuo klausimu nesidomėjau.
co2 neturi tiesioginio ryšio su 23% atsinaujinančių. Juos galima pasiekti įvairiais būdais (pvz. benziko/dyzelino kaina pakelti iki 15lt už litrą, uždaryti akmenės cementą ir mažeikių naftą). O jei rimtai, tai vien sutvarkius statistiką, medienos suvartojimas individuoliuose namuose tikriausiai padvigubėtų. Kitavertus, tie 23% yra mūsų politikų nekompetencijos įrodymas (skaičius galbūt galėjo būti ir mažesnis). Paskutiniu metu nedėliojau siaučiukų Lietuvos mastu, dėl to tiksliau ką pasakyti negaliu. Jei gerai pamenu, tai kolegos neseniai šiaudų energetikai šviesią ateitį prognozavo (net paramos praktiškai nereikia).
Atliekų deginimas (tų, kurių negalima perdirbti arba kurioms perdirbti reikia daugiau energijos nei pagaminti naują daiktą), jei realizuotas protingai (o ne tik kuo pigiau), yra nepalyginamai geriau nei vežimas į savartynus (net ir panaudojančius metaną energijai) visais atžvilgiais – tiek ekonominiu, tiek tiesioginės žalos gamtai, tiek ir šiltnamio dujų aspektu.
Beje, ar Lietuvoje yra kažkokie apribojimai medienos deginimo taršai buitiniame lygyje? Ar aš galiu ramiai mieste kūrenti pečių ir paversti tą miestą XVII amžiaus Londonu su savo garsiuoju “amžinu rūku”?
Dėl medienos deginimo mieste, nesu 100% tikras bet manau yra taip:
a) jei turi namuka “priduota” su kieto kuro katilu – gali deginti mediena angli ar kas tik tau patinka (gamtosauga teoriskai gali prikibti jei deginsi pabegius, padangas ar dar koki kitą brudą).
b) su naujai pastatytais namukais kiek sudėtingiau. Kiek žinau miestų planuose yra nustatytos zonos, kuriose kuriose yra “rekomenduojamas” šildymosi būdas. dėl to naują nam mieste besikurenanti kietu kuru bus labai sunku “priduoti”.