Oct 042009
 

Savo gyvenime esu domėjęsis labai daug kuo pradedant markučių ar degtukų etikečių kolekcionavimu ir baigiant fotografija ar pirotechnika, bet ankščiau ar vėliau tai pabosdavo. Ir tik susidomėjimas peiliais išliko. Pirmas mano peilis buvo bato formos, plastmasinėm kriaunom gal kokiu 2 cm. ašmenimis. Iš kur jį gavau – nepamenu. Gal kur kieme radau, arba kažkas atidavė. Nepamenu, bet peilis buvo tikrai prastas: net pieštuko pasirošt negalėjau. Bukas, su nulenktu galu. Po to buvo keletas rusišku, su anglinio (rūdijančio) plieno ašmenimis ir minkštos plastmasės kriaunomis. Kokybe jie irgi nepasižymėjo. Pasiknisęs po stalčius – dar koki galbūt ir rasčiau, bet tikrai dėmesio neverti tiek geležtės kokybe, tiek ergonomika nusileidžia dažnam kinetiniam peiliukui už 10-20 Lt.
Kai pradėjau gauti nuosavas pajamas (pradžioje stipendija, vėliau ir atlyginimas) galėjau daugiau leisti šiam savo pomėgiui. Pradžioje mane traukė peiliai „su bloga reputacija“: itališki stiletai, balisongai, automatika. Iš tų laikų liko tik pomėgis balisongams. Pirmasis mano automatinis stiletas po gero pusmečio žaidimų subyrėjo. Tikriausiai spyruokle buvo per stipri. Nežinau. Nuo to laiko gan kreivai žiūriu į automatiką. Savo kolekcijoje turiu tik vieną tikrai automatinį peilį – tai klasikinis Mikov‘as. Netgi taip vadinamų „assisted opening“ nelabai mėgstu.
Prieš kelias savaites, kai perdėliojau savo peilių kolekciją, pastebėjau, kad laikui bėgant mano pomėgiai ženkliai keitėsi. Pradžioje buvo dideli, agresyvūs peiliai. Taip pas mane atsirado Cuda (mad) Maxx, Cold Steel Vaquero grande. Vėliau pradėjau teikti pirmenybę funkcionalumui: kad būtų patogūs nešiotis ar naudoti. Daugelis mano peilių tikriausiai niekada nebus naudojami pagal paskirti, bet visada malonu žinoti, kad jei prireiks, galėsiu juos panaudoti ir jie manęs neapvils. Taip pat mano kolekcija dažnai papildo ir peiliai, kuriuose yra panaudoti nauji sprendimai, net jei tai ir būtų didžiausia kvailyste (turiu savo kolekcijoje lenktini peilį, kurio ašmenys fiksuojas užlenktoje pozicijoje. Net ir labai norėdamas jo su viena ranka neatlenksi. Net ir su abiem reikia „pasistengti“. Arba kad ir šis CRKT šedevras:

Van Hoy Snap Lock

Van Hoy Snap Lock

Pabaigai noriu parašyti pagiriamąjį žodi Leatherman Wave. Jau 7 metus nešiojuos šį įranki vos ne kasdien (tik kai reikia kur nors skristi – palieku namie). Tai pirmos kartos Wave, be galimybės keisti atsuktuvų antgalius (kartais to trūksta). Nors jis naudojamas toli gražu ne kasdiena, bet yra ne karta labai pravertęs. Galbūt tik pjūklą nelabai naudoju. Retai kada prireikia ką nors nedidelio ir dar medinio nupjauti. Beje, neseniai prie mano peilių „kolekcijos“ prisijungė ir Charge TTi. Taip pat labai smagus multifunkcinis įrankis, turintis tiek titano kriaunas tiek vieną S30V plieno geležtę tiek papildomų antgalių komplektą, bet jei kas rinksis tarp Wave ir Charge TTi – turiu parekomenduoti Wave. Bent jau mano atvejų abiejų šių įrankių funkcionalumas identiškas (nemanau kad man kada reikės specialaus kablio diržams pjaustyti), o Wave kaina yra ženkliai mažesnė.


Raktai: peiliai, automatiniai peiliai, automatinis peilis
 Posted by at 19:34  Tagged with:
Oct 022009
 

Yra toks reiškinys Marijos žemėje kaip vešieji pirkimai. Tai procesas, kuris turėtu užtikrinti, kad prekės ir paslaugos bus perkamos su didžiausia nauda pirkėjui (t.y. prekės kokybės ir kainos santykis bus optimalus). Realybėje viskas atrodo kiek kitaip. Žemiau pateikiu energetikos ministerijos (ūkio ministerija naudoja analogiškus) kriterijus pagal kuriuos vertinami pateikti pasiūlymai (pagal viešuosius kvietimus):

Kiekvienas pasiūlymas įvertinamas balais. Bendra balų suma negali viršyti 100. Pasiūlymai Paslaugos atlikimui bus vertinami pagal šiuos keturis kriterijus:

Eil. Nr.

Kriterijus

Svarba balais (iki)

1

Kaina

25

2

Paslaugos koncepcija ir naudojama metodika

40

3

Pretendentų ir (ar) ekspertų kvalifikacija

20

4

Pretendentų ir (ar) ekspertų patirtis

15

 Kaina balais apskaičiuojama pagal tokią formulę: C = (Cmin ´ X) / Cp;

            kur: Cmin – mažiausia pasiūlyta kaina;

            X – kainos svarba balais (iki 25);

            Cp – vertinamo pasiūlymo kaina.

 Iš naudojamu 4 kriterijų tik vienas yra objektyvus – tai kaina. Ir jis tesudaro 25% nuo viso pasiūlymo įverčio. Likę 75% daugiau ar mažiau subjektyvūs:

 Paslaugos koncepcija ir naudojama metodika. Koncepcija dar galiu suprasti: kas parašys gražesni rašinėli tema „kaip pulsim dirbti“ tas ir gaus daugiau balų. Su metodika yra sunkiau: jei bus pateikti du skirtingi pasiūlymai su skirtingomis metodikomis – kas pasakys kuri jų geriau tinka ? Bijau, kad ne visais atvejais ministerijos klerkų kompetencijos užteks. Mano nuomone tai labai subjektyvus kriterijus labai priklausantis nuo vertintojo pozicijos. O už jį skiriama 40% balų. T.y. jei rašinėlis bus parašytas gražiai, tai projektas su dvigubai didesne kaina nei minimali turi daug šansų laimėti.

 Pretendentų ir ekspertų kvalifikacija. Dėl šio kriterijaus subjektyvumo galima ginčytis, bet man nėra labai aišku, kieno kvalifikacija aukštesnė: trijų mokslo daktarų ar dviejų profesorių ? O gal vieno akademiko ? O gal penki inžinieriai konkrečiam darbui bus naudingesni ? Nelabai įsivaizduoju kaip objektyviai įvertinti šį kriterijų, kai darbui atlikti sudaromi platūs konsorciumai (siekiantys nuo kelių iki keliolikos žmonių). Jau nekalbant apie situacijas, kai konkurso laimėtojas samdo subrangovus nenurodytus pasiūlyme. Šis kriterijus sudaro 20% vertinimo balų.

 Pretendentų ir ekspertų patirtis. Patirtis galėtų būti objektyvus kriterijus, jei ji būtų apibrėžta. Kai to nėra padaryta – atsiveria plati erdvė priimti subjektyvius sprendimus. Patirtis levandų auginime irgi yra patirtis, nors ji nebūtinai siejas su teikiamu pasiūlymu. Ir dar: kuri patirtis yra vertesnė – kai per metus prabėgom sudalyvauji 10 projektų, ar kai du metus dirbi prie vieno ?

 Vertinant projektą pagal šiuos kriterijus žymiai daugiau šansų turi laimėti „teisingų žmonių“ pasiūlymai, net ir už kelis kartus aukštesnę kainą. Aš suprantu, kad yra labai sunku sukurti objektyvius tiriamųjų darbų vertinimo kriterijus. Kaina čia nėra pati svarbiausia, bet subjektyvumo taip pat turėtų būti gerokai mažiau. Šiuo metu negalėčiau pasiūlyti nieko geresnio, bet yra tikrai apmaudu, kai konkursą laimi kontora, pasiūliusi 50% aukštesnę kainą o vietoj ataskaitos pateikiančia esamų įstatymų kopijas + labai matyrų svetimų projektų rezultatus.

Oct 012009
 

Niekaip kitaip negalėčiau pavadinti šiandieninės situacijos Lietuvos energetikoje. Ir ne dėl to, kad uždaroma Ignalinos AE (nors tai irgi labai svarbus įvykis), o todėl kad Lietuvoje nėra, nebuvo ir atrodo nebus nuoseklios energetikos vystymo (politikos). Atrodė, kai p. Kubilius atkūrė energetikos ministeriją reikalai turėjo pasitaisyti, bet realiai nepasikeitė niekas. Tiksliau pasikeitė – retorika. Naujieji energetikos ministerijos darbuotojai labai mėgsta posakį: „mes tik neseniai pradėjom dirbti, dabar viskas bus kitaip“. Ir dar – naujoji ministerija labai aktyviai ėmė propaguoti atsinaujinančius energijos išteklius. Ypač biomasę. Tikriausiai dėl to kad aplinkos apsaugos komitetui pradėjo vadovauti p. Šimėnas  buvęs LITBIOMA direktorius. O p. Sekmoko kalbose pradėjo atsirasti labai jau spartūs atsinaujinančių energijos šaltinių įsisavinimo tempai (centralizuotai tiekiamos šilumos sektoriuje per Continue reading »

Sep 292009
 

Ilgai galvojau, kiek iš mano uždirbtų pinigų pasiima valdžia, kiek galiu išleisti aš pats. Vis nelikdavo laiko parašyti šia tema. Atrodo kokia čia problema ? Visi žino tuos mokesčius: pajamų (15%), Sodros(3%) ir „šviežiena“ privalomas sveikatos draudimas (6%). Viso 24%. Viskas labai gražiai ir aiškiai surašyta Nėra labai mažai, bet kai pagalvoji – ketvirtoji dalis pajamu – daugiau už biblijos dešimtinę, bet visgi nėra tai taip jau daug. Bet.. tai toli gražu nėra viskas ką valstybė „atsiriekia“ nuo mano „kruvinu prakaitu“ uždirbtų pinigų. Yra dar toks minties perlas kaip darbdavio sumokami mokesčiai už darbuotojo algą. Tikriausiai ponas darbdavys juos moka iš savo kišenės ir manęs jie neturėtų jaudinti. Deja, vadinamuosius „darbdavio mokesčius“ taip pat sumoka tas pats darbuotojas. Continue reading »


Raktai: kiek darbdavys moka mokesčiu už darbuotoja, kiek darbdavys moka uz darbuotoja, kiek darbdavys sumoka mokesciu, kiek moka darbdavys uz darbuotoja, darbdavio mokesciai, mokesciai uz darbuotoja
Sep 232009
 

Prieš pora minučių baigėsi LRT laida „Teisė žinoti“. Paliko labai slogu įspūdį. Tokia nuojauta, kad viskas eina velniop ir niekas nežino ką daryti. O ponas Kubilius tikrai labai jau arogantiškai išrodo. Pati laikysena: mes jus gelbėjam, o jus būkit tokie malonūs – nesimuistykit vien ko verta. Arba nuosavų klaidų neigimas. Tikriausiai užsikrėtė savo pirmtako nepamatuotu optimizmu. Arba rožines linzes užsidėjo. Taip, visas regionas smunkas, bet Lietuva smunka labiausiai, o tai jau dabartinės valdančiosios daugumos nuopelnai. Ypač patiko premjero išreikštas įsitikinimas, kad smukimo tempai sulėtės. Jis žinoma teisus – tokiais temais smukti ekonomika paprasčiausiai negali..

Smalsu dėl ko ponią Vėsaitę į šią laidą pakvietė ? Galėčiau spėti kad dėl šou. Moteris ji balsinga, bet pasisakymai – varo siaubą. Kaip galima džiaugtis ir laikyti pasiekimu, kad praeitos kadencijos valdžia milijardini Sodros perviršį pavertė milijardine skola ? Kaip galima tuo pačiu metu siūlyti mažinti įmokas Sodrai ir išlaikyti dideles pensijas ?

 Tiek valdantieji, tiek opozicija riejas dėl smulkmenų, o tuo tarpu ministerijų išlaidos auga. Taip, žemės ūkio ministras yra teisus: už darbą reikia teisingai atlyginti, bet taip tikriausiai mano ir ugniagesiai ar policininkai, ne vien ministrų patarėjai ? Solidarumas tikriausiai vienaip atrodo žiūrint pro limuzino (pirkto/nuomoto už mokesčių mokėtojų pinigus) langą ir, tarkim, stovint eilėje prie nemokamos sriubos dubenėlio.

P.S. Gal ir nėra taip blogai kaip aš čia parašiau. Pasivaikščiojus gatvėse pilna skubančiu žmonių o gatvėse mašinų. Tik kartkartėmis darosi apmaudu, kad visos reformos tenka tiems, kas pasipriešinti galių turi mažiausiai.