Aš esu inžinierius, aš myliu techniką. Aš jos garbintojas ir kūrėjas. Taip, kaip kažkas žavisi Salvadoro Dali paveikslais, aš žaviuosi įrengimais ir viskuo, kas yra sudėtinga. Kai važiuoju traukiniu, mėgstu žiūrėti į geležinkelio bėgius, kuo jų daugiau, tuo įdomiau, didžiulės stotys su dešimtimis kelių ir tūkstančiais vagonų- tai atgaiva sielai, dangoraižiai – tai mano bažnyčios. Kai skaičiuoju į juos sudėtas metalo tonas ir žmonių darbą, tai sukelia pasididžiavimo jausmą. Didžiuotis mes turime kuo.
Mes kaip bitės supuolame ir kažką lipdome: bėgius, autostradas, laivus, lėktuvus. Kai matau kranus ir dangoraižius, aš matau kažką nepaprasto. Tada aš galvoju apie jungtis ir formules, atsparumą, tempimo jėgas, svyravimo amplitudes ir kitus iššūkius, kuriuos eilinį kartą įveikėme. Man neįdomu pastato spalva, bet visada žavi aukštis, nes kuo aukščiau – tuo sudėtingiau. Mes padarome viską, ko užsinorime. Pastatome laivą, paskui didesnį, dar didesnį, tada pastatą, dangoraižį ir kažką, kas yra neįsivaizduojamo 800 metrų aukščio, ir vis tiek nesustojame. Mes įpratome gyventi pasitikėdami savo jėgomis, nes mes visada laimime.
Mums nepaprastai sekėsi, mes sugebėjome pažaboti vėją ir jūrą, išmokome skristi į kosmosą ir skaldyti atomus. Bet tai yra viskas. Kokie garsūs bebūtų pasiekimai, atėjo laikas atiduoti gamtai tai, ką paėmėme.
Kodėl aš taip sakau?
Praeitais metais JAV erdvėlaivis „Atlantis“ atliko paskutinį savo skrydį. Atrodo, nieko ypatingo ar ne? Ne, tai ypatingas laikas. Kad šatlai baigs savo tarnybos laiką, buvo aišku nuo pat jų sukūrimo,tačiau tada buvo tvirtas tikėjimas, kad tam laikui atėjus JAV turės kažką kitą – žymiai geresnį, tobulesnį ir, aišku, įspūdingesnį. Deja, taip nenutiko – JAV neteko erdvėlaivių ir neturi kuo juos pakeisti. Kodėl taip yra? Galima sugalvoti daug priežasčių tokių, kaip „nėra poreikio”, „ekonomikos sunkmetis”, „nepasiteisino” ir pan.
Nors visi šie teiginiai galbūt teisingi, bet yra ir dar vienas dalykas. Tai paprastas dėsnis, kuris skamba maždaug taip: „Kuo sudėtingesnė technologija, tuo mažiau mes jos turime. Labai sudėtingas technikos kūrinys gali pareikalauti visos tautos ar žmonijos pastangų bei išteklių jam įgyvendinti”.
Paimkime pavydį. Koks technikos stebuklas yra pats sudėtingiausiais? Atominis reaktorius? Didelių reaktorių turime kelis šimtus, mažų – tikrai virš tūkstančio. Lėktuvnešis? Pasaulyje yra kokios dvi dešimtys ar panašiai, be to, visi varomi branduoliniais reaktoriais. Kosminis laivas? Čia jau arti. Greičiausiai tai yra Tarptautinė Kosminė Stotis ir Didysis Hadronų Greitintuvas. Kuriam skirti pirmą vietą – nuspręskite jūs. Abu jie yra žmonijos kūriniai ir, deja, vienetiniai egzemplioriai.
Kodėl aš apie tai kalbu? Todėl, kad dabar, kai mes pasiekėme savo augimo ribas, dažniausiai pasitaikantis argumentas ir viltis yra technologija. Mes tikime technologijomis ir savo galia, mes manome, kad technologija išspręs energetikos, užterštumo ir eksponentiškai augančios žmonijos maisto problemas. Deja, ne. Šis paprastas dėsnis parodo, kad aukštos technologijos nebus visiem prieinamos. Mes neturėsime nešiojamų branduolinių baterijų, gravicapos ir skraidančių antigravitacinių kilimėlių. Artimiausioje ateityje mums reikės kažko paprastesnio, gal kauptuko, plūgo ar plastikinio kibiro vandeniui laikyti. Pastarieji yra nesudėtingi, todėl plačiai prieinami. Bet netgi nesudėtingų įrankių pritrūksime, jei neturėsime iš ko juos gaminti. Ar gali nutikti taip, kad net plastikinio kibiro gamyba bus problema? Žinoma, gali, esu tuo visiškai tikras.
Mes gyvename technologijų ir pramonės pasaulyje, keliaujame greitai, miegame patogiai, valgome „gerą” maistą, esame specializavęsi ir prisitaikę čia būti. Kiekviena diena įneša į mūsų gyvenimą kažką naujo ir malonaus iš technologijų pusės, tai kur problema? Problema ištekliuose.
Mes esam paprasti, pirmiausiai imame tai, kas lengviausiai pasiekiama, kasame ten, kur didžiausia rūdos koncentracija, žvejojame ten, kur daugiau žuvies, sėjame ten, kur žemė derlinga. Tai racionalu ir aišku. Vėliau, kai išnaudojame tai, kas yra geriausia, mes nesikuklindami imame ir prastesnės kokybės dalykus, nes technologijos ir naftos energija leidžia juos apdirbti ir pritaikyti. Iki šiol viskas taip ir vyko, tai kurį laiką dar tęsis.
Gamta koją mums pakiša subtiliai ir nekaltai. Tai energijos paslaptis, kuri laikui atėjus smogs žiauriai ir negailestingai. Pabandykime įsivaizduoti, kad užšaldėme pasaulio ekonomiką ir gyventojų daugėjimą. Na, įvyko kažkas, dėl ko vyriausybės išsigando ir liovėsi pliaukšti apie augimo būtinybę, suskaičiavo išteklius ir pasakė: „Gana, daugiau augti negalime, nėra kur, daugintis irgi negalime, neišmaitinsime 9 milijardų žmonių, todėl spaudžiam per stabdžius.“ Kažkaip šis planas pavyksta ir mes nebedauginame traukinių, lėktuvų ir autostradų, nebestatome naujų tiltų, lėktuvnešių ir kosminių laivų. Gyvename tuo, ką turime, ir daugiau nenorime. Ar mes išsigelbėsime nuo žlugimo ir sugebėsime išlaikyti neaugančią ekonomiką? Tikriausiai, ne. Visa bėda – energija. Pateiksiu pavyzdį.
Tarkime, mums reikia išsaugoti autostradą Vilnius-Klaipėda. Kadangi ekonomikos augimo neplanuojame, užtenka tokios, kokia ji yra dabar. Ateina žiema ir asfaltas trūkinėja nuo šalčio ir ledo. Atėjus vasarai sunkvežimiai įspaudžia provėžas, karts nuo karto kažkas padaro avariją, išlaužo plastikinius stulpelius ir ženklus ir šalia to apskritus metus korozija dirba savo juodą darbą rūdimis versdama armatūrą ir atramas tiltų konstrukcijose. Kažkaip su tuo reikia kovoti, mes tą ir darome. Remontuojame, iš naujo klojame asfaltą, keičiame atramas ir t.t. Visam tam procesui reikalingi ištekliai – bitumas, skalda, žvyras, plienas ir, aišku, energija.
Energija turi savo ekonomiką. Tam, kad išgautume energiją, pirmiausia dalį energijos turime sunaudoti gavybos procese. Tai tarsi investavimas. Įdedi litą – gauni 3 litus. Versliukas sukasi tol, kol gauni nors 1 centu daugiau nei įdedi.
Dabar pakalbėkime apie anglį. Anglis plačiai naudojama elektrai gaminti. Pagaminus elektrą, jos dėka Kinijoje gaminami visokie elektroniniai žaisliukai, mašinų detalės, tekstilė ir, aišku, plienas bei kiti lydiniai.
Laikui bėgant anglies kasyklos gilėja. Tai reiškia, kad vis daugiau energijos reikia tam, kad anglis būtų iškelta iš šachtos (duobės) ir nuvežta iki elektrinės. Bet čia dar ne viskas. Anglis būna skirtingo kaloringumo. Gera anglis yra ta, kuri turi mažai priemaišų ir yra kaloringa. Vadinasi, ji duoda daug energijos. Mes ,aišku, tokią anglį iškasėme pirmiausia. Yra ir kitokia anglis, ji ne kiek juoda, bet labiau ruda dėl daugybės ten esančių priemaišų. tokia anglis duoda mažiau energijos, todėl ją kasam (kasim) vėliau. Mūsų nelaimei, abu šie gamtos šposai susideda ir rezultate energijos likutis iš 1kg anglies mažėja. Tai vyksta kiekvieną mėnesį, savaitę, dieną. Kasdien sunkvežimis, vežantis anglį, nuvažiuoja keliais šimtais metrų daugiau nei vakar, sudegina daugiau kuro, vairuotojas dirba ilgiau, o ekskavatorius semia iš gilesnės duobės.
Šimtai tokių procesų susidedą į vieną, ir kažkada ateina momentas, kai anglis tampa nebereikalinga. Kasykloje gali būti dar daug anglies, bet mums ji taps nebereikalinga, nes visoje kasybos, transportavimo ir infrastruktūros grandinėje mes sunaudosime tiek pat energijos, kiek gausime ją degindami. Nelieka nieko, kas leistų išlydyti geležies rūdą ir paverstų ją į plieninę armatūrą tinkama tiltų konstrukcijoms. Neliks nieko, iš ko galėtume remontuoti autostradą Vilnius-Klaipėda. Nelieka energijos net šviesti elektros lemputei jūsų bute, veikti mikrobangų krosnelei ar CD grotuvui.. Visa anglies turima energija bus išeikvojama gavybos procese.
Tai dar ne viskas. Nors anglies suteikiama atliekama energija mažėja lėtai, yra kitas dalykas, kuris kelia žymiai daugiau nerimo inžinierių kastai. Aš kalbu apie mažėjančią rūdų koncentraciją.
Kažkada, kai mes pradėjome kasti įvairius metalus, rūdų koncentracija buvo didelė -30 procentų, o geležiai ir daugiau. Tai reiškė, kad iškasus toną rūdos, gaudavome 300 kg metalo – vario, aliuminio, sidabro ir kt. Laikui bėgant koncentracija mažėja. Geriausius telkinius išnaudojame pirmiausia. Taigi, laikui bėgant rūdos koncentracija nukrito iki 15 procentų, tada dar ir dar. Šiuo metu yra visai normalu kasti kažką, kas yra 3proc. koncentracijos ar dar mažiau. Ar įsivaizduojate, kaip keičiasi energijos sąnaudos, kai rūdos koncentracija sumažėja dvigubai? Energijos sąnaudos išauga 4 kartus arba dar daugiau. Kuomet prekybos centre stovėsit šalia metalinės atramos, pabandykite įsivaizduoti, kiek karščio reikėjo beformę masę paversti į lygų, kietą, glotnų ir tvirtą paviršių. Jei jums tai atrodys nieko ypatinga, prisiminkite, kad nauja kolona „kainavo“ keturis kartus daugiau energijos nei jau yranti, tokia pati kolūkio angaro atrama.
Tai yra tas žiaurus dėsnis, dėl ko amžinas ekonomikos augimas yra neįmanomas, o stabili būsena sunkiai pasiekiama. Ši taisyklė galioja visiems ištekliams.
Visa tai veda prie paprastos išvados. Darbo turėsime daug, ypač mes, inžinieriai. Iš tikrųjų kartais mane ima neviltis. Mes, inžinieriai, turime dirbti po 40val. per savaitę, nemiegoti naktimis ir rasti idėjų bei sprendimų tik tam, kad išloštume dar 10-20 metų. Dar 10 metų maitinti amžinai augantį Ekonomikos monstrą. Aš žinau, kad amžinas variklis yra neįmanomas, amžinas ekonomikos augimas taip pat. Esu įsitikinęs, kad įrodymus pamatysime greitai.
Kuomet protingos galvos aiškins apie ekonomikos augimo būtinybę, pagalvokite apie išteklius ir energiją. Pastaroji nuspręs viską.
Tekstas: Filosoffas
Raktai: filosoffas
