Pasiklausius laisvos rinkos ir „vakarietiško“ gyvenimo būdo apologetų darbo jėgos mobilumas tai viena iš pagrindinių darbuotojo vertybių. JAV tai vykstą jau ne vieną dešimtmetį, bet ES tai santykinai nesenas reiškinys.
Pagrindinis mobilaus darbuotojo privalumas (netgi remiamas ES struktūriniais fondais) tai… jo mobilumas. Galimybė bet kada susirinkti „manatkes“ ir persikelti dirbti į kitą vietą. Skamba patraukliai: migruojame ten kur labiausiai vertinami konkretūs įgūdžiai (ir kur tikriausiai alga geriausia). Sutikit, tikrai graži idėja: ir pasaulio pamatom ir uždirbam daugiau. Visi tokie gražūs kosmopolitai, pasaulio piliečiai.
Be tai tik fasadas. Gražus įpakavimas skirtas „parduoti“ mobilumą. Yra ir kita medalio pusė, o dvi pagrindinės:
Visų pirma, kad žmogus (arba darbo jėga) būtų mobilus jis neturi būti prisirišęs prie konkrečios vietos (t.y. jo su dabartine gyvenama vieta neturi niekas stipriai saistyti). Aš galiu sugalvoti tik kelias esmines priežastis, kurios riša žmogų prie vietos, kurioje jis gyvena: šeima (ypač su vaikais), nuosavybė (namas), patriotiškumas (galima vadinti įvairiai nuo nacionalizmo iki priimtinos socialinės aplinkos). Taigi, idealaus mobilaus darbuotojo niekas neriša su miestu ar šalimi, kuriame jis gyvena. Jis čia tiks svečias, pasiruošęs bet kada išvykti. Dėl to ir elgiasi ne kaip šeimininkas, o kaip svečias.
Kita didelė mobilumo blogybė – jis didina disproporcijas. T.y. turtingos šalys, galinčios mokėti didesniu pinigus už bet kokį darbą susirenka darbuotojų elitą. Tai ne tik darbininkai, bet ir vadovai, kūrėjai, mokslininkai. Taip esamas atotrūkis tarp „labai“ ir „nelabai“ išsivysčiusių (o tiksliau ekonomiškai pajėgių) šalių linkęs didėti (tiesa.. yra išimčių iš taisyklės, bet jos susijusios su intelektualinės nuosavybės vagystėmis, kurioms dabar paskelbtas karas iki sunaikinimo. Šiuo metu tuo gali sau leisti užsiiminėti tik didelės ir santykinai stiprios valstybės). Manau kiekvienas vis dar likęs Lietuvoje tai jaučia.
Toks mobilus darbuotojas yra idealus vartotojas ir ekonomikos variklis. Jis neturi realaus turto (real estate), dėl to visas pajamas arba išmėto naujiems blizgučiams (skudurai, auto, telefonai), arba atiduoda bankams. Tik kas laukia visuomenių, sudarytų iš idealių darbuotojų/vartotoji, kurie iš esmės tėra infantiliški vienišiai be nuolatinės gyvenamos vietos (bomžai).
Lygiai taip pat galima vartyti ant šeimų ir nekilnojamo turto įkaitų, kurie negali siekti savo gyvenimo svajonių, dėl to, kad savo laiku priėmė ilgalaikį sprendimą, o dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių situacija smarkiai pasikeitė. Jų be abejo nepavandinsi infantiliais bomžais, jie tiesiog depresuoti burbekliai, sraigteliai dideliam mechanizme.
Tas didelis mechanizmas ir suka pasaulį.. (tiesa, jame bankų kiek perdaug..)
That’s a sharp way of thinnikg about it.
Alrgiht alright alright that’s exactly what I needed!
You’ve got to be kidding me-it’s so transparently clear now!
Žiūrint į Šiandienines filosofijas ir “vertybes” giliau man taip pat kyla visokių panašių abejonių. Pamačius tokias grėsmes vis iškyla krikščioniškas mokymas, kaip geriausias sprendimas, būtent krikščioniškas socialinis mokymas, kuris kviečia rūpintis savo artimu, rūpintis silpnesniu, solidarizuotis su savo aplinka ir vertinti žmogaus orumą. Kartą teko diskutuoti apie Jono Pauliaus II-ojo Posinodinį apaštališkąjį paraginimą “ECCLESIA IN EUROPA” – gana ilgas ir koncentruotas tekstas, kuriame daug žinučių ir minčių. Bet man įstrigo viena – reikai gelbėti Europą iš vienatvės epidimijos. Kasdienybėj vis daugiau žmonių pastebiu, kurie neturi artimo ar bent truputį artimo žmogaus. Net bare galime pastebėti geriančius alų po vieną… Apie tai daugiau rašiau čia:
Kai snekejaus su studencioku is US, tai jis pasakojo, kad pas juos periodiskas gyvenamosios vietos pakeitimas yra ant tiek normalus ir svaime supr antams dalyks, kad vos jau ne tradicija.
Kas kali metai kraustosi seima ir Siauries i Piet us pav., paskui is Pietu i Rytus irt t.t. Kodel taip – nezinau, ir jis labai daug neaiskino. Tik sake, kad jie irgi neseiniai va taip persikele.
O siap – ka zinau. Nematau nieko blogo.
Dabar tas pasaulis jau taip susitrauke, vertybes irgi ne kaip pries simta metu. Tokiu parypavimu – vaj vajjj, cia dieduko zemele, bobutes ruteles, u-uu – jau kaip i neber. Kaip ir kaupt ta zeme bei trobesius uzsimustinai – juk irgi gryna mus provicialumo liekana. Pats turbut mielai taip (pa)gyvenciau, jei tik galimybe pasitaikytu.
visas pajamas arba išmėto naujiems blizgučiams (skudurai, auto, telefonai), arba atiduoda bankams.
Na cia jau kaip pasakius irgi. As tai nesieciau pavirsutiniskumo su mobilumu. Ir sesliai gyvendami daug kas juk irgi lygia ta pati daro.
O jeigu individo interesu ratas platesnis – nu taigi oho kokios galimybes atsiveria: apavzinet/apvaikstinet naujas vietas banaliausiai pardedant ir visokias muziejias, galerijomis, opepomis ir teatrais uzbaigiant.
Galu gale argi ne idomu bei smagu prisikimst vietiniu skanestu, uzsigeriant krasto vynuku ar aluciu…. 🙂 Kaskarta vis kitokiu. Mhmmm….
Čia jau viskas priklauso ką vertybe laikai. Jei alučio gurkšnojima.. tuomet taip. Idealus gyvenimas. Pažystu taip gyvenanti žmogų. Gyvena ir gyvenimu džiaugiasi. Tikriausiai alutį gurkšnojo bent jau 5 žemynuose.
Tarp amerikonų mobilumas gerokai didesnis, bet tikrai nėra taip kad darbus keistų kaip kojnes ypač jei yra šeima ir abu turi bent jau vidutiniškus ar lygeverčius darbus. Migruoja vienifi “profai”, šeimos, kurios turi 1 parindinį “maitintoją” ir “juodadarbiai”. Teko ten kelis metukus pasitrinti…