Apr 262010
 



Visi mes gyvename karo sąlygomis. Informacinio karo. Kasdieną mūsų protus atakuoja šimtai pranešimų (dažnai vadinamų žiniomis ar naujienomis) kurių pagrindinė paskirtis – formuoti mūsų pažiūras. Toks karas vyksta ir energetikoje. Tradiciška susiduria „žalios“ (arba atsinaujinančios) energijos šalininkai, su tradicinės energetikos rėmėjais. Tai jokia naujiena ir tai nieko nestebina. Įdomu kitkas – kokios pinigų sumos metamos į šį informacinį karą. Praeito savaitgalio „Europien energy review“ () straipsnis apie energijos efektyvumą ir energijos taupymą pateikia kelis įdomius skaičiukus. Pasak Green Peace, Koch Industries studijoms ir kitiems moksliniams tyrimams remiantiems tradicinę energetiką per vienuoliką metų (1997-2008) išleido 48,5 milijonus dolerių. Antroje vietoje „blogiukų“ sąrate ExxonMobil per tą patį laikotarpį išleidusį 24 milijonus dolerių. Palyginimui Green Peace 2008 bendras biudžetas viršijo 48 milijonus eurų, iš kurių 29 milijonai buvo skirti projektų vykdymui. Kitas stambus šio „karo“ dalyvis William and Flora Hewlett Foundation 2009 išdalinęs virš 345 milijono dolerių.

Skaičiai patys savaime įspūdingi. Aš negaliu tvirtinti, kad visi aukščiau paminėti pinigai buvo išleisti būtent propagandai (galbūt, išskyrus tik Green Peace, kurie užsiiminėja tik propaganda ir „akcijomis“ labai primenančiomis terorizmą), greičiau atvirkščiai: tikriausiai buvo daug ir sunkiai dirbama, atlikinėjami tyrimai, daromos studijos ir t.t. Problema tame, kad tie kas moka pinigus, tie ir muziką užsako: neįsivaizduoju situacijos, kai „žaliųjų“ užsakyto tyrimo rezultatai rodytų iškastinio organinio kuro patrauklumą, o „naftininkų“ tyrimai – kad reikia atsisakyti iškastinio kuro. Aš esu beveik įsitikinęs, kad nei viena pusė neklastojo rezultatų, paprasčiausiai yra pasirenkamos atitinkamos prielaidos, ir gaunamas užsakovą tenkinantis rezultatas. O atsižvelgiant į tai, kad „žaliosios“ tiesos tyrimams yra metamos ženkliai didesnės pinigų sumos – nenuostabu, kad atitinkamų studijų ir išvadų yra ženkliai daugiau. Man asmeniškai yra baisu žiūrėti, kai „apsinešusių“ paauglių minios daužo langus įrodinėdami kad reikia stabdyti klimato atšilimą, ar fanatikai taranuoja tanklaivius, siekdami įrodyti naftos produktų kenksmingumą. Ne ką geresnė situacija ir tarp kitų visuomenės sluoksnių. Jei per televiziją ar spaudoje paskelbė kad naujausių tyrimų rezultatai rodo, kad vėjo ar biomasės jėgainės išgelbės pasaulį (arba dėl jų naudojimo atpigs šiluma) didžioji dalis auditorijos tuo tiki. Tie kas per televizorių dar žiūri ne tik „žvaigždžių ar seimo šou“ ar skaitote ne tik kriminalinę kroniką spaudoje, pabandykit kritiškai įvertinti, kiek ir kokios informacijos yra pumpuojama į vartotojų smegenines. Pabandykit paanalizuoti, kaip formuojama viešoji nuomonė. Manyčiau akivaizdu, kad laimi informacinį karą (ir kieno finansavimas yra pastebimai geresnis).

Pasižiūrėjus į Lietuvą – situacija yra katastrofiška. „žaliosios“ energetikos lobistai mirga tiek TV, tiek laikraščiuose. Pilkajai žmonių masei yra peršama nuomonė, kad dėl didelių kainų kalti dujininkai, šilumininkai ar degalinių operatoriai, o šalį išgelbės tik atsinaujinantys energijos ištekliai (kurių paramai dabar bandoma „išsiderėti“ šimtus milijonų), praktiškai nepateikiant jokių alternatyvų ir labai retai paminint skaičius. Aš pats esu ne kartą apšauktas monopolistų atstovų vien už tai, kad paklausiau: „kiek tai kainuos vartotojui ar valstybei?“, „ar Lietuva gali tai sau leisti ?“. Nelabai kam tai įdomu.

  13 Responses to “Informacinis karas: žaliosios energijos frontas”

  1. Daliau, kokia yra tavo paties pozicija (1) globalinio atšilimo ir (2) atsinaujinančių šaltinių naudojimo klausimais?

    • Aš save laikau pragmatiku ir visada bandau sau užduoti klausimą: kokios bus to ar kito veiksmo/reikškinio pasėkmės.

      1. Dėl klimato atšilimo nieko negaliu pasakyti. Ne mano sritis, bet abejoju, kad pagrindinė temperatūrų svyramimo priežastis yra CO2.
      2. Atsinaujinančius energijos išteklius reikia naudoti ten kur tai ekonomiškai naudinga. Remti galima tik saikingai (ne taip kaip dabar su Saule).

      Ne pirma karta esu panašių dalykų klausiamas, dėl to pasistengsiu artimiausiu metu plačiau savo poziciją išdėstyti atskiru įrašu.

      • Ok, tada palauksiu atskiro įrašo prieš komentuodamas. Beje, Hewlett Foundation tavo paminėtus pinigus dalina toli gražu ne tik aplinkosauginiams (o aplinkosauginiai – ne tik susiję su klimato kaita), bet ir įvairių krypčių socialiniams projektams.

        • Sutinku, kad Hewlett Foundation tikriausiai tik nedidelę dalį savo biudžeto tiesiogiai skiria šimes projektams, bet tikriausiai ir Koch Industries ar ExxonMIbil išlaidos ne visos buvo skirtos pagrysti iškastinio kuro naudingumui.
          Kitavertus GreenPeacer metinis biudžetas yra didesnis nei Koch’o išlaidos per dešimtmetį, tikriausiai sutiksi kad “žalių” idėjų stūmimas turi nepalyginimai didesnį piniginį palaikymą.

          Ir dar. vakar perverčiau savo e-mail šiukšlyną. Radau 9 vasaros mokyklų pasiūlymus (susijusius su energetika). 7 iš jų buvo susiję su atsinaujinančiais ar darnia plėtra, vienas su infrastruktūra (dujos) ir vienas su atominę energetika.

          • Daliau, nei sutiksiu nei prieštarausiu. Nematau prasmės lyginti ir diskutuoti dėl skaičių, kai visiškai nėra aišku kas konkrečiai už jų stovi, tiek vienoje, tiek kitoje pusėje.

  2. gryna tiesa, man akys atsivėrė, kai pradėjau domėtis apie EROI arba paprastai tariant – kiek reikia energijos įdėti į “alternatyvias” energijos rūšis, kad gautumei 1 vienetą energijos. visais atvejais tas “alternatyviųjų” rodiklis yra didesnis už 1 – t.y. visada turi sueikvoti daugiau, nei gauni atgal. kas čia tada per energetika? čia tik išteklių eikvojimas..

    • Liutaurai,

      Jei EROI rodiklis didesnis už 1 – reiškia gaunamas teigiama “net energy”, todėl turbūt norėjai parašyti “mažesnis už 1”. Būtum teisus, jei kalbėtum apie pirmos kartos biokuro EROI, kaip kad buvo su kukurūzais JAV. Taip pat būtum teisus ir jei kalbėtum apie biokurą iš lignoceliuliozės (sumedėjusių augalų). PV paneliai taip pat turėjo tokią problemą prieš porą dešimtmečių. Daugelis smulkių (buitinių) vėjo malūnėlių ją tebeturi ir dabar. Daugeliu kitų atvejų, įskaitant kitas biomasės rūšis ir technologijas, vėjo ir saulės energiją, šis rodiklis yra gerokai didesnis (pramoninio dydžio vėjo turbinų, pvz., netoli 20, PV panelių – netoli 10).

      Betkokiu atveju, EROI palyginimui derėtų vartoti atsargiai. Esminis klausimas – ką įtraukti į skaičiavimus ir kaip vertinti skirtingos “kokybės” energiją, pvz. terminę ir elektros? Kiek giliai į gamybos ciklus derėtų lįsti? Ar energija naudojama plieno gamykloje gaminant generatorių turėtų būti įtraukta? O energija sunaudota tam plienui reikalingos geležies išgavimui ir transportavimui? O transporto priemonėms pagaminti sunaudota energija? Ir t.t.

      • EROI nėra labai objektyvus dydis. Visų pirma, kaip pats minėjai, galima sužaisti su gamybai naudojama energija. Po to galima sužaisti su nvk ar darmo laiku.

        Beje, skaičiuojant sąžiningai, kuo didesnė valstybės parama konkrečiai AEI technologijai, tuo tos technologijos EROI parastesnis.

      • Adomai, ačiū, tikrai turėjau mintį “mažesnis”

        kažkodėl aš neturiu nė menkiausių abejonių, ką reikia įtrauktiį EROI – reikia įtraukti visus procesus, kurie susiję su “alternatyvios” energijos gamybos procesu. todėl jeigu vėjo turbinai reikalingas plienas – tai reikia skaičiuoti ne to plieno kainą litais, bet visame to plieno gamybos procese (iki atvežimo montavimui) sunaudotą energiją – geležies rūdos kasimui, lydimui, perdirbimui, transportavimui ir t.t.

        savaime suprantama, jog manipuliuoti šiuo atveju labai lengva – ir, reikia pripažinti, abiem pusėm. tačiau kai teigi, jog vėjo turbinos EROI siekia 10, o PV net 20, tai man kyla pagrįstų abejonių. konvencinės naftos EROI rodiklis siekia apie 30, o saulė/vėjas sutariama ties 0,7-0,8 EROI. iš kur tie 10 ir 20?

        • Liutaurai,

          dėl vėjo ir pv sumaišei mano teiginius vietomis. Šiaip visada reikia turėti omenyje, kad energijos grąža tiesiogiai priklauso ir nuo instaliacijos vietos – jei laikysi pv modulį spintoje be saulės šviesos, jo EROI bus 0, kad ir kiek nedaug energijos būtų reikėję jam pagaminti. Šiaurės Afrikoje jis taip pat bus gerokai didesnis nei Šiaurės Suomijoje. Štai pora nuorodų (visada gali rasti daugiau info gūglindamas “net energy”, “energy payback” ir pan.):

          – Vėjas – http://www.sciencedirect.com/science?_ob=MImg&_imagekey=B6V4S-4VPCVFH-1-1&_cdi=5766&_user=10&_orig=browse&_coverDate=01%2F31%2F2010&_sk=999649998&view=c&wchp=dGLbVtb-zSkWb&_valck=1&md5=3e2d5e36efa0733295f3819e9a80eefb&ie=/sdarticle.pdf
          – PV – http://www.nrel.gov/docs/fy05osti/37322.pdf

          Beje, kaip Dalius teisingai pastebėjo, prognozuojamas tarnavimo laikas taip pat gali ženkliai įtakoti rezultatą. Ypač tai aktualu technologijoms, kurios dar nėra praktikoje išbandytos visą gyvenimo ciklą, kaip kad naujesni PV ar branduoliniai reaktoriai.

          Naftos energijos grąža smarkiai svyruoja ir kitame gale gali siekti tik 10:1 (pvz. giliuose offshore gręžiniuose). Prieš 80 metų naftą išgauti reikėjo labai nedaug energijos, grąža buvo daugiau nei 100:1, tačiau ji nuolat krenta, mažėjant lengvai prieinamiems rezervams.

          Taip pat džiugu girdėti, kad neturi abejonių dėl skaičiavimo metodų – man, deja, dar nėra viskas taip akivaizdu. Pavyzdžiui, ar turėtų būti įtraukti varžtų, kurie buvo naudojami plieno liejyklos, tiekiančios plieną vėjo turbinų bokštų gamyklai, krosnyje, fabriko darbininko pusryčių energetinę vertę? 😉 Ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

          • dėkui už nuorodas – panagrinėsiu

            dėl EROI priklausomybės nuo konkrečių aplinkybių – visiška tiesa, pritariu

            dėl “varžtų” ir “pusryčių” energetinės vertės – šiuo atveju mano požiūris gana radikalus. visa tai turi būti įskaičiuojama. idealiu atveju tikėčiausi, jog ateityje kiekvienas produktas/paslauga bus vertinami ne (tik?) pagal piniginį ekvivalentą, bet pagal energetines sąnaudas. tokiu atveju energija būtų mato vienetas – aišku, čia susiduriame su fiksuotų/kintančių kaštų problema (pvz. to paties varžto dedamoji intensyviai naudojamoje krosnyje mažesnė nei nuolatos prastovose esančioje). tokiu atveju energetinę vertę apspręstų “rinkos kaina” – t.y. reikėtų rinktis tą produktą/paslaugą, kurio energetinės sąnaudos mažesnės. ir galutinio produkto/paslaugos energetinė kaina būtų visų ankstesnių dedamųjų suma. bet čia idealus modelis – praktikoje pakaktų remtis “ne mažiau nei” santykiu, t.y. dalį energetinių sąnaudų apskaičiuoti galime pakankamai tiksliai ir su mažomis paklaidomis, todėl pakankamai patikimai galima teigti, jog produkto/paslaugos X energetinės sąnaudos yra NE MAŽESNĖS nei N energijos vienetų. tai jau rimtas duomuo lyginimui

          • Man atrodo tu nesupratai esmės – toks energijos grąžos skaičiavimas – tai bandymas prisemti vandens kibiru be dugno. Esmė, kad šiandien nėra jokių konvencijų, kaip atlikti tokius skaičiavimus ir nėra bendro susitarimo, kur turėtų būti ribos. Todėl klausimas kiek tikslios yra visos panašios studijos ir kiek jų rezultatus galima lyginti tarpusavyje. O ribas nustatyti būtina, jei nenori skaičiuoti energijos sąnaudų tam plienui iki pat Didžiojo Sprogimo. Jei nori galiu pratęsti kur sustojau – pusryčiams pagaminti buvo kepama duona, kuriai buvo auginami kviečiai, kurių derlius buvo nuimamas traktoriumi, kurio gamyklos darbininkas taip pat valgė pusryčius…

            Ekonomistai pasakytų, kad iš dalies energijos grąžą jau atspindi produkto kaina. Aš pasakyčiau, kad šiandien kaina atspindi toli gražu ne visus kaštus visuomenei.

  3. Išdėstytoms mintims pritariu 100 procentų.

Leave a Reply to nemunas Cancel reply

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>

(required)

(required)