Jul 292012
 

Atostogaujant Austrijoje pradėjo skaudėti dantį. Kadangi esu „apsidradęs“ privalomuoju sveikatos draudimu, nutariau pasidomėti, kuo man gali padėti ligonių kasa. Su Google pagalba radau man reikiama informaciją (nes paieška VLK puslapyje ne tik paslėpta giliai giliai apačioje.. bet elementariai neveikia). Taigi, sužinojau:

“Norėdami gauti nemokamas būtinosios pagalbos paslaugas, kreipkitės į gydymo įstaigas, sudariusias sutartis su regionine ligonių kasa (Gebietskrankenkasse). Informaciją apie paslaugų teikėjus, sudariusius sutartį su regionine ligonių kasa, Jūs galite gauti ligonių kasose pagal gyvenamąją vietą.”

Jei teisingai supratau, Ligonių kasa man siūlo parskristi į Lietuvą, nueiti į vietinę ligonių kasą pasiimti sąrašus, ir vėl skristi atgal danties skausmo marinti ? Žinoma, sąrašai slapti ir dėti jų į internetą negalima.

Sutinku, kad jei važiuoji tik į vieną tašką užsienyje.. prieš išvažiuodamas gali pasirūpinti gydymo įstaigų sąrašais (nors tai ir baisiai nepatogu), bet jei vyksti skersai Europos, tuomet reikia specialios priekabos sąrašams, kiekvienos vietovės kurią žadi kirsti, vežtis ?

Toks subtilus pasityčiojimas iš nuosavų klientų, kurie grandine pririšti ir pabėgti pas kitą paslaugos tiekėją negali. Ir pinigų susitaupo: gal kas nesugebės rasti tos Gebietskrankenkasse ir susimokės savo pinigais ?

Papildyta: paaiškėjo kad “gyvenama vieta” turima galvoje šalį, kurioje prireikė medicininės pagalbos. Taip ir įsivaiduoju kur nors Italijos užkampyje.. nemokėdamas italų kolabos ieškai “teritorinės ligonių pasos”…

Jun 092011
 

Atsakymas vienareikšmiškas DUOTI. 

Jei kalba eina apie sveikatos apsaugą kito varianto praktiškai nėra. Nori gyventi – būk pasiruošęs kiekvienam žingsnyje taškyti pinigus kyšiams. Kitaip atsidursi trečio brolio vietoje. Ir lauksi… lauksi… lauksi…

Visa sveikatos apsaugos sistema yra sukurta taip, kad būtų patogiau reketuoti pacientus.

Norint pakliūti pas bet kokį gydytoją (specialistą) reikia siuntimo (tiesa, man šioje vietoje problemų nėra kilę, bet pasibaksčios po ligonine supratau kad man čia labai pasisekė). Siuntimų reikia ir tyrimams (kurie gali būti ir mokami ir nemokami). Patekti pas daugelį rimtų specialistų yra milžiniškos eilės. Net ir sulaukus savo eilės ir su siuntimu atvykus į ligoninę netikėtai paaiškėja kad vietų nebėra.

Visose sistemos grandyse esi pastatytas ne į kliento, o į prašytojo vietą.

Beje, daugeliui ligonių jau seniai nebereikia įtikinėti duoti pakišą.: nuo jauno iki seno visi jau žino kad reikia duoti. Klausimas kyla tik kiek ir kam.

Jei duodamas pakišą „keliukams“ gali sutaupyti keliasdešimt/kelis šimtus litų, tai neduodamas sveikatos apsaugoje dirbančiam personalui gali prarasti ne tik žymiai didesnius pinigus bet ir sveikatą. Aš tikrai netvirtinu, kad visas medicinos personalas yra kyšininkai ir jei neduosi.. jie tave paliks numirti gatvėje. Taip tikrai nėra. Dauguma jų yra normalus (kartais net geri) žmonės. Bet… „patepus“ dažniausiai gauni aukštesnės kokybės paslaugas. Pamojavus banknotais eilės netikėtai tirpsta nuo kelių mėnesių iki kelių dienų. Atsiranda papildomų vietų ligoninėse, galimybės atlikti tyrimus ar gauti nemokamas paslaugas. Buvau vos ne šokiruotas kaip Maironis keičia seselių ar slaugių elgesį.

Aš suprantu ir medicinos personalą. Talonų pas daktarus, vietų ligoninėje ir t.t. skaičius yra baigtinis ir netgi labai ribotas. Natūraliai kylą pagunda tuos talonus/siuntimus/vietas palaikyti dėkingiems pacientams. Normalūs rinkos dėsniai, kai ribotą resursą gauną už ji daugiausiai sumokėjęs (dėkingiausias pacientas).

 Žinoma, dar yra ir privatus sektorius, kuriame aukščiau išvardintų blogybių nėra.. Bet, net gaunant vidutines pajamas, jo kainos yra praktiškai neįkandamos.


Raktai: kiek duoti gydytojui uz operacija, kiek duoti gydytojui, kyšiai gydytojams, kiek duoti chirurgui, kysis daktarui, kiek duoti daktarui uz operacija, kiek duoti uz operacija, kyšis už operaciją, kiek moketi gydytojui uz operacija
Jun 082011
 

Jau gerą pusmetį aktyviai naudojuosi tautinę sveikatos apsaugos sistema. Jei visai tiksliai – nuo praeito rugsėjo. Iki tol – beveik visą mano šios srities patirtį sudarė profilaktiniai partikrinimai (dėl darbo). Žinojau, kad sveikatos apsaugos sistemoje klesti betvarkė ir korupcija.. bet niekada negalvojau kad ji tokio masto. Sistema sukurta taip, kad jei nori gyventi… turi mokėti. Dalį į kasą, dalį „į kišenę“.

Kol asmeniškai nusidūriau su Lietuvos medicina buvau sąžiningas pilietis. Negi policijai „ant arbatos“ nesu davęs.

Istorija trumpai: praeitą vasarą „pasigavau“ stuburo išvaržą. Po truputi paskaudėdavo nugarą ir kairią koją. Nieko labai tragiško, bet kai nepraėjo nuo rugsėjo mėnesio pradėjau vaikščioti „per daktarus“. Procesas gana ilgas. Užtruko beveik 2 mėnesius, kol man visgi diagnozavo stuburo išvaržą. Per tą laiką padarė rentgeno nuotrauką ir kompiuterinę tomografiją. Išgėriau kelias saujas tablečių, buvo suleista pora dešimčių ampulių. Ir čia prasidėjo visas įdomumas.

I lygio reabilitacija

Nustačius stuburo išvaržą poliklinikoje man buvo paskirta pirminė ambulatorinė reabilitaciją. Buvau nusiųstas pas reabilitologą, kuri paskyrė nemokamus: kineziterapiją (mankštą), fizioterapiją (elektrą), masažą ir rekomendavo „nusipirkti“ vertikalias vonias.

Viskas būtų lyg ir nieko… jei ne keli įdomūs „niuansai“: visos (3)nemokamai paskirtos procedūros buvo išdėstytos 6 savaičių laikotarpyje. T.y.  viena procedūra, po to savaitės ar dviejų pertrauka, kita procedūra ir t.t. Be to nemokamai paskiriama tik pusė (arba mažiau) rekomenduojamo procedūrų kiekio. Kitas (žinoma) reikia pasipirkti. Nesu medicinos ekspertas, bet man, kažkodėl atrodo, kad taip laike ištęstos procedūros yra neefektyvios. Bent jau man nuo jų nepagerėjo. Greičiau atvirkščiai. (Sklinda kalbos, kad „patepus“ reabilitologą galima visas procedūras gauti tą pačią savaitę.). Kitas įdomus niuansas, kad reabilitologas griežtai atsisakė rašyti rekomendaciją antrinei reabilitacijai (tipo nepriklauso), nors pirminė jokių rezultatų nedavė. (ir vėl sklinda kalbos… apie „tepimo“ privalumus).

 Patekimas pas specialistus (bent jau neurochirurgus klinikose. Kaune tai vienintelė vieta, kur daromos stuburo išvaržos operacijos.) eilės tvarka irgi nėra toks jau paprastas. Normaliai registruoja už kelių mėnesių (jei aplamai registruoja).

 II lygio reabilitacija

 Po stuburo išvaržos operacijos priklauso antrinė reabilitacija. Čia situacija ne ką geresnė nei su pirmine. Trečia dieną po operacijos (kai dar aktyviai leidžiami nuskausminantys) ateina reabilitologas, paklausia ar jautiesi geriau nei prieš operaciją ir kur gyveni. Tuomet paskiria… ambulatorinę reabilitaciją. Nesvarbu, kad po operacijos negalima ne tik kad vairuoti mašinos, bet ir sėdėti o man iki artimiausio autobuso stotelės – daugiau nei kilometras (plius dar važiavimo apie 40 minučių). Paklausus reabilitologo kaip jis įsivaizduoja tą ambulatorinę reabilitaciją.. kai ne tik kad toliau paeiti, bet ir ilgiau pastovėti sunku yra paaiškinama, kad norint galima „dasipirkti” stacionarą.

O ir taisyklės, verčiančios į reabilitaciją važiuoti tiesiai iš ligoninės atrodo keistos. Kol dar pilnai neužgijus žaizda negalima daryti jokių vandens procedūrų, taigi pirmoji reabilitacijos savaitė gaunasi kaip ir prarasta.

Pabaigai 

Prisipažinsiu, taip ir nesupratau, kam reikalingas reabilitologo etatas. Nebent pakišom rinkti. Visas darbas kurį jie atlieka, tai pasižiūri į ligos kodą ir nukopijuoja reabilitacinių procedūrų sąrašą. Viskas.

 Susidaro įspūdis, kad visa sistema sukurta speneliai kad išmušinėti iš ligonių kyšius. Pradedant registratūroje, norint papulti pas specialistą, ir baigiant visokiais reabilitologais, kurių galioje paskirti mokamas arba nemokamas procedūras. O gal ir visai nieko nepaskirti. Stengiamasi ne išgydyti pacientą, o pasiųsti jį. Kur nors toliau. Jau nekalbant apie kai kurių „procedūrininkų“ darbą. Ypač kineziterapeutų.


Raktai: reabilitacija po stuburo išvaržos operacijos, reabilitacija po stuburo operacijos, stuburo isvarza reabilitacija, reikalingas reabilitologas, reabilitologas, manksta po stuburo isvarzos operacijos
Apr 072011
 

Arba įspūdžiai iš ligoninės

Paskutines pora savaičių praleidau ligoninėje. Su tiek įvairių žmonių per tokį trumpą laiką tikriausiai niekada nesu bendravęs. Vyrauja grynai vartotojiškas požiūris tiek į aplinkinius, tiek į valstybę. Tiesa, daktarė taip pat žiūri į visus pacientus, tiek tuos, kurie „davė“, tiek tuos, kurie „nedavė“. Bet kelias iki „palatos“ labai skiriasi. Vieni laukia po kelis mėnesius. Kiti – po kelias savaites. Vieni į ligoninė gula.. nes kitaip neišeina. Kiti.. paprasčiausiai pailsėti.

Nors, pasitaiko ir tikrų žmonių.

Didžiausia nemokamos medicinos problema.. kad ji nėra visiškai nemokama. Paslaugas gauna ne vien tik tie, kam jų labiausiai reikia… O kai reikalas prieina prie „susimokėjimo“ nesi tikras nei kada „duoti“, nei kiek „duoti“. Aišku gandonešei dirba bet jų informacijos patikimumas žemas.

Kai pasižiūri kaip atrodo sveikatos apsaugos sistema „kliento“ akimis graudžiai skamba visokie papostringavimai apie reformas. Kol medicina bus nemokama jokios reformos nepadės. Niekada.