Šiandien ieškodamas seno straipsnio, perknisau krūva senu disku ir radau savo sena MP3 kolekciją. Gal kokių 1999 metų rinkinuką. Beveik 5 GB „mišrainė“ nuo Lietuviško popso iki sintetikos, nuo džiazo iki metalo. Beveik viskas prastos kokybes šlamštas nevertas užimamos vietos. Tiksliau viskas, išskyrus 1998 metų Big Bad Voodoo Daddy albumą „Americana Deluxe“. Continue reading »
Toliau tęsiam pasivaikščiojimus po Kaunietiškus rytų virtuvės restoranus. Vakar aplankėm barą „Sušių maniją“. Baru jie tikriausiai vadinas dėl to, kad turi tik tris staliukus. Atėjom mes gan anksti: apie 14 valandą, dėl to kurį laiką buvom vieninteliai klientai. Tiesa, po pusvalandžio jau visi staliukai buvo užimti.
Pirmas įspūdis teigiamas: maža jauki patalpa su minimalistiniu dizainu. Groja smagi muzika. Pradžioje nebuvom tikri ar imsim maistą išsinešimui ar valgysime vietoj, bet užsėję – nusprendėm pasilikti.
Nors „Sušių manija“ save vadina baru mes ten ėjome pavalgyti ir maistas mūsų nenuvylė. Meniu pateiktas internete ir siūlomas klientui yra identiškas (YAKATA tai buvo viena iš nusivylimo priežasčių). Paragavome visko, ką buvome suplanavę. Kainos labai normalios (tikriausiai vieni pigiausių sušių Kaune), kitų patiekalų kainos irgi nesikandžioja, o porcijos didelės. Maistu likome labai patenkinti. Gal tik sušis su porais buvo kiek keistokas: porai „užmušą“ visus likusius komponentus, ir Basmati ryžiai su kiaušiniu buvo kiek pervirę (sulipę), bet tai nesugadino bendro teigiamo įspūdžio.
Aptarnavimas irgi patiko. Vaikinukas kuris dirbo kelnerių buvo malonus ir neįkyrus. Nemėgstu nei tų kelnerių kurie pastoviai lenda ir klausinėja ar dar ką galima pasiūlyti nei tų, kurių reikia po pusvalandi laukti kol pasirodo. Šiuo atveju buvo aukso viduriukas: su savo pasiūlymais nelindo, bet kai prireikdavo dažniausiai būdavo kur nors netoli (čia tikriausiai prisidėjo ir tai, kad patalpa tikrai nėra didelė). Žinoma, iki idealo truputi pritrūko: vieną iš užsakytų patiekalų atnešė kiek per anksti (prieš tai buvusio dar nebuvom spėję pabaigti), bet atsižvelgiant į kainų ir maisto kiekio/kokybės lygį aptarnavimu skustis irgi negalėčiau.
Vienintelis dalykas, kuris iš tiesų nuvylė tai arbatos pasirinkimas: iš žaliosios arbatos „Sušių manija“ turėjo tik „paprastą“ arba „su jazminais“. Mano nuomone, jei jau orientuojamasi į japonišką maistą, tai buvo galima investuoti papildomus 30-50 litų ir klientams pasiūlyti platesnį arbatos asortimentą (bent jau klasikines japoniškas Senčia ir Genmaicha). Suprantu, kad jie save pozicionuoja kaip barą ir tikriausiai orientuojasi į alkoholinius gėrimus, bet nereikėtų pamiršti žmonių užsukusiu paprasčiausiai pavalgyti.
Iš smulkesnių trūkumų galima paminėti suskilusius indus ir internetinę svetainę (kuri padaryta atmestinai. Nėra net informacijos apie darbo laiką (tiesa, daugiau informacijos galima rasti baro facebook puslapyje).
Išvada: jei centre reikėtų su nedidele kompanija užkasti/pavalgyti – „Sušių manija“ tikrai būtų viena iš tų vietų apie kurias pagalvočiau.
Prieš porą savaičių baigėsi 11‘toji Europinė energetikos ekonomikos konferenciją . Man irgi teko truputi prikišti rankas prie šio renginio organizavimo, dėl to noriu pasidalinti įspūdžiais. Turiu pripažinti, kad tokio formato konferencijas organizuoti Vilnius nėra tinkama vieta. Pirma problema, su kuria susidūrėme – vietos konferencijai parinkimas. Buvo reikalingas viešbutis (pageidautina arčiau centro). Iš bėdos būtų tikęs ir salių kompleksas esantis netoli vieno/kelių didelių viešbučių. Reikalavimai salėms: viena didelė galinti sutalpinti iki 400 žmonių ir 8 mažos (20-120 žmonių). Tokias sales Vilniuje pavyko rasti 3: Vilono, Bevalio ir Litexpo. Litexpo atkrito iškarto dėl nepatogios vietos. Vilonas irgi nelabai tiko, nes yra toliau nuo miesto. Taigi šioje srityje Revalis yra praktiškai monopolistas ir jie tai žino: derėtis dėl kainų buvo labai sunku. Ne mažesnė problema yra ir maitinimas. Tradicija reikalauja, surengti vieną sėdimą vakarienę ir vakarienę furšetą (stovimą). Susodinti mums reikėjo apie 350 žmonių. Vilniuje yra vienintelė vieta, kur tai galima padaryti daugiau/mažiau vienoje erdvėje – Belmontas. Turiu pripažinti, kad jie turi nuostabiau atrodantį pastatų kompleksą. Visiems labai patiko. Bet va su maistu nepasisekė: gavom daug neoficialių nusiskundimų. Be to, kaip vieninteliai savo nišoje, kainų jie nebuvo linkę nuleisti. Su stovima vakariene neturėjom didesnių problemų, nes mums reikėjo „pamaitinti“ tik apie 250 žmonių. Jei būtų prireikę daugiau – tikriausiai vėl būtume susidūrę su problemomis.
Tiesa, bendravimas su galerijomis, kurios nuomoja patalpas tokiems renginiams irgi turi savu niuansu: kadangi didžiąja dalį gautų pajamų tenka atiduoti ministerijai.. suinteresuotumo, be papildomo paskatinimo taip pat nelabai yra. Beje, antrajai vakarienei maistą mums tiekė Taurakalnis. Likom sužavėti tiek maisto kokybe tiek aptarnavimu (tiesa, kainavo irgi nepigiai, nors tai ir buvo mažiausias pasiūlymas).
Apibendrinant – dalyvavimas šioje „košėje“ buvo įdomus. Pasižiūrėjus į konferencijos organizavimą iš vidaus, pradedi geriau suprasti kaip ir kodėl viskas vyksta.
Keletas pastebėjimų:
Jei biudžetas spaudžia – niekada nesinaudokite nei tarpininkų nei viešbučių paslaugomis. Pavyzdžiui pirminiame technikos (kompiuteriai, pelės, projektoriai) nuomomos pasiūlyme (tikriausiai viešbučio) kainos buvo ant tiek sukeltos, kad už 3 dienų kompiuterių nuomą, bes būtume galėję nusipirkti naujus ekonominės klasės nešiojamus kompiuterius, o už vienos dienos pelytės nuomą (čia ne pokštas.. pasiūlyme tikrai buvo išskirta kompiuterinė pelė) buvo galima nusipirkti 2 Logitech optines peles (pigiausias žinoma). Kadangi kompiuterius nuomojomės „patys“ sumokėjome 8-9 kartus pigiau. Panaši situacija buvo ir su projektoriais. Likus mėnesiui iki konferencijos.. viešbutis mažose salėse juos mums siūlė už 350, likus nepilnai savaitei jau už 100 :).
Beje, viešbutis prieš konferenciją mums nemažą kiaulystę iškrėtė: parsidavė kitai kompanijai, dėl to keitėsi pavadinimas, dingo vidutinės klasės kambariai ir t.t. Vienu žodžiu daug papildomos sumaišties.
Žinoma, būtų galima dar daug rašyti ir apie išalkusius tautiečius, ir apie būtinybę visus susitarimus patvirtinti parašais, bet gal geriau reik pasidžiaugti kad viskas praėjo sėkmingai .
Tvarkydamas šaldytuvą radau kelias riekeles „Agotos“ duonos (tai „Vilniaus duonos“ šviesi ruginė duona be konservantų. Pas mane šaldytuve ji pragulėjo jau beveik du mėnesius (pirkau ją dar prieš Kalėdas). Jokio pelėsio, santykinai minkšta, kvapas ir skonis kaip normalios duonos. Pažiūrėjus sudėtyje tikrai nesimato jokių E ar konservantų (nors ir nelabai žinau kas tai yra guaro derava ar riebalų rūgščių mono ir digliceridai ar ką jie duonoje veikia). Keista tai, kad normalus batonas pradeda pelyti po 1-2 savaičių, sūris – po 2-3, o duona, be konservantų, išsilaikė du mėnesius ir neprarado savo savybių. Keista.
P.S. anksčiau „amžina“ duona laikydavau Kaune kepta „Palangos duoną“. Ji dažnai atlaikydavo iki 2 savaičių komandiruotes. Dabar, tikriausiai, reiks pereiti prie „Agotos“.
Apsaugos sistemos šiandien yra neatskiriama gyvenamo namo dalis. Pasivaikščiojus po privačių namų kvartalus retai pastebėsi namą, neturintį signalizacijos. Tiesa, daugelis šių apsaugos sistemų „pasibaigia“ sirena, prikabinta ant namo sienos. Nesu šios srities ekspertas, bet norėčiau pasidalinti savo patirtimi.
Šįryt, apie 5:30 pabudau nuo kažkokio keisto cypimo. Nelabai garsaus, bet gana įkyraus. Po kurio laiko supratau, kad tai mano išorinė sirena cypia. Galbūt vėjas į vidų sniego pripūtė ir kažkas užsitrumpino. Nežinau – signalizacija veikė normaliai, nerodė jokių problemų, bet sirena cypė. Viskas baigėsi tuo, kad teko atsikasinėti taką iki garažo, traukt kopėčias ir fiziškai atjungti sireną. Dabar išvados:
Taigi, bent jau šiandienė mano patirtis vienareikšmiška – vietinė signalizacija tik nelabai brangi priemonė save apraminti ir realios apsaugos nuo apiplėšimo, kai savininko nėra namie, nesuteikia. Žmonės, šiuo metu naudojantys tik vintinę signalizaciją turėtų susimąstyti, ar tikrai tai pakankama apsauga jų turtui, ypač kai yra nebrangių priemonių jai prijungti jei ne prie apsaugos tarnybos pulto, tai bent prie kelių mobiliųjų telefonų (nuosavo, kaimyno ar draugo).
P.S. išorinė sirena pas mane normali. Kai pirkau – rinkausi sireną turinčia daugiausia decibelų 🙂