Mar 132012
 

Aš esu inžinierius, aš  myliu techniką. Aš  jos garbintojas ir kūrėjas. Taip, kaip kažkas žavisi Salvadoro Dali paveikslais, aš žaviuosi įrengimais ir viskuo, kas yra sudėtinga. Kai važiuoju traukiniu, mėgstu žiūrėti į geležinkelio bėgius, kuo jų daugiau, tuo įdomiau, didžiulės stotys su dešimtimis kelių ir tūkstančiais vagonų- tai  atgaiva sielai, dangoraižiai – tai mano bažnyčios. Kai skaičiuoju į juos sudėtas metalo tonas ir žmonių darbą, tai   sukelia pasididžiavimo jausmą.  Didžiuotis mes turime kuo.

Mes kaip bitės supuolame ir kažką lipdome: bėgius, autostradas, laivus, lėktuvus. Kai matau kranus ir dangoraižius, aš matau kažką nepaprasto. Tada aš galvoju apie jungtis ir formules, atsparumą, tempimo jėgas, svyravimo amplitudes ir kitus iššūkius, kuriuos eilinį kartą įveikėme. Man neįdomu pastato spalva, bet visada žavi aukštis, nes kuo aukščiau –  tuo sudėtingiau. Mes padarome  viską, ko užsinorime. Pastatome laivą, paskui didesnį, dar didesnį, tada pastatą, dangoraižį ir kažką, kas yra neįsivaizduojamo 800 metrų aukščio, ir vis tiek nesustojame. Mes įpratome gyventi pasitikėdami savo jėgomis, nes mes visada laimime.

Mums nepaprastai sekėsi, mes sugebėjome pažaboti vėją ir jūrą, išmokome skristi į kosmosą ir skaldyti atomus. Bet tai yra viskas. Kokie garsūs bebūtų pasiekimai, atėjo laikas atiduoti gamtai tai, ką paėmėme.

Kodėl aš taip sakau?

Praeitais metais JAV erdvėlaivis „Atlantis“ atliko paskutinį savo skrydį. Atrodo, nieko ypatingo ar ne? Ne, tai ypatingas laikas. Kad šatlai baigs savo tarnybos laiką, buvo  aišku nuo pat jų sukūrimo,tačiau tada buvo tvirtas tikėjimas, kad tam laikui atėjus JAV turės kažką kitą – žymiai geresnį, tobulesnį ir, aišku, įspūdingesnį. Deja, taip nenutiko –  JAV neteko erdvėlaivių ir neturi kuo juos pakeisti. Kodėl taip yra? Galima sugalvoti daug priežasčių tokių, kaip „nėra poreikio”, „ekonomikos sunkmetis”, „nepasiteisino” ir pan.

Nors visi šie teiginiai galbūt teisingi, bet yra ir dar vienas dalykas. Tai paprastas dėsnis,  kuris skamba maždaug taip: „Kuo sudėtingesnė technologija, tuo mažiau mes jos turime. Labai sudėtingas technikos kūrinys gali pareikalauti visos tautos ar žmonijos pastangų bei išteklių jam įgyvendinti”.

Paimkime pavydį. Koks technikos stebuklas yra pats sudėtingiausiais? Atominis reaktorius? Didelių reaktorių turime kelis šimtus, mažų – tikrai virš tūkstančio. Lėktuvnešis? Pasaulyje yra kokios dvi dešimtys ar panašiai, be to, visi varomi branduoliniais reaktoriais. Kosminis laivas? Čia jau arti. Greičiausiai tai yra Tarptautinė Kosminė Stotis ir Didysis Hadronų Greitintuvas. Kuriam skirti pirmą vietą – nuspręskite jūs. Abu  jie yra žmonijos kūriniai ir, deja, vienetiniai egzemplioriai.

Kodėl aš apie tai kalbu? Todėl, kad dabar, kai mes pasiekėme savo augimo ribas, dažniausiai pasitaikantis argumentas ir  viltis yra technologija. Mes tikime technologijomis ir savo galia, mes manome, kad technologija išspręs energetikos, užterštumo ir eksponentiškai augančios žmonijos maisto problemas. Deja, ne. Šis paprastas dėsnis parodo, kad aukštos technologijos nebus visiem prieinamos. Mes neturėsime nešiojamų branduolinių baterijų, gravicapos ir skraidančių antigravitacinių kilimėlių. Artimiausioje ateityje mums reikės kažko paprastesnio, gal kauptuko, plūgo ar  plastikinio kibiro vandeniui laikyti. Pastarieji yra nesudėtingi, todėl plačiai prieinami. Bet netgi nesudėtingų įrankių pritrūksime, jei neturėsime iš ko juos gaminti. Ar gali nutikti taip, kad net plastikinio kibiro gamyba bus problema? Žinoma, gali, esu tuo visiškai tikras.

Mes gyvename technologijų ir pramonės pasaulyje, keliaujame greitai, miegame patogiai, valgome „gerą” maistą, esame specializavęsi ir  prisitaikę čia būti. Kiekviena diena įneša  į mūsų gyvenimą kažką naujo ir malonaus iš technologijų pusės, tai kur problema? Problema ištekliuose.

Mes esam paprasti, pirmiausiai imame tai, kas lengviausiai pasiekiama, kasame ten, kur didžiausia rūdos koncentracija, žvejojame ten, kur daugiau žuvies, sėjame ten, kur žemė derlinga. Tai racionalu ir aišku. Vėliau, kai išnaudojame tai, kas yra geriausia, mes nesikuklindami imame ir prastesnės kokybės dalykus, nes technologijos ir naftos energija  leidžia juos apdirbti ir pritaikyti. Iki šiol viskas taip ir vyko, tai kurį laiką dar tęsis.

Gamta koją mums pakiša subtiliai ir nekaltai. Tai energijos paslaptis, kuri laikui atėjus smogs žiauriai ir negailestingai. Pabandykime įsivaizduoti, kad  užšaldėme pasaulio ekonomiką ir gyventojų daugėjimą. Na, įvyko kažkas, dėl ko  vyriausybės išsigando ir liovėsi pliaukšti apie augimo būtinybę, suskaičiavo išteklius ir pasakė: „Gana, daugiau augti negalime, nėra kur, daugintis irgi negalime, neišmaitinsime 9 milijardų žmonių, todėl spaudžiam per stabdžius.“ Kažkaip šis planas pavyksta ir mes nebedauginame traukinių, lėktuvų  ir autostradų, nebestatome naujų tiltų, lėktuvnešių ir kosminių laivų. Gyvename tuo, ką turime, ir daugiau nenorime. Ar mes išsigelbėsime nuo žlugimo ir sugebėsime išlaikyti neaugančią ekonomiką? Tikriausiai, ne. Visa bėda – energija. Pateiksiu pavyzdį.

Tarkime, mums reikia išsaugoti autostradą Vilnius-Klaipėda. Kadangi ekonomikos augimo neplanuojame, užtenka tokios, kokia ji yra dabar. Ateina žiema ir asfaltas trūkinėja nuo šalčio ir ledo. Atėjus vasarai sunkvežimiai įspaudžia provėžas, karts nuo karto kažkas padaro avariją, išlaužo plastikinius stulpelius ir ženklus ir šalia to apskritus metus korozija dirba savo juodą darbą rūdimis versdama armatūrą ir atramas tiltų konstrukcijose. Kažkaip su tuo reikia kovoti, mes  tą  ir darome. Remontuojame, iš naujo klojame asfaltą, keičiame atramas ir t.t. Visam tam procesui reikalingi ištekliai – bitumas, skalda, žvyras,  plienas ir, aišku, energija.

Energija  turi savo ekonomiką. Tam, kad išgautume energiją, pirmiausia dalį energijos turime sunaudoti gavybos procese. Tai tarsi investavimas. Įdedi litą – gauni 3 litus.  Versliukas sukasi tol, kol gauni nors 1 centu daugiau nei įdedi.

Dabar pakalbėkime apie anglį. Anglis  plačiai naudojama elektrai  gaminti. Pagaminus elektrą, jos dėka Kinijoje gaminami visokie elektroniniai žaisliukai, mašinų detalės, tekstilė ir, aišku,  plienas bei kiti lydiniai.

Laikui bėgant anglies kasyklos gilėja. Tai reiškia, kad vis daugiau energijos reikia tam, kad anglis būtų iškelta iš šachtos (duobės) ir nuvežta iki elektrinės. Bet čia dar ne viskas. Anglis būna skirtingo kaloringumo. Gera anglis yra ta, kuri  turi mažai priemaišų ir yra kaloringa. Vadinasi, ji duoda daug energijos. Mes ,aišku, tokią anglį iškasėme pirmiausia. Yra ir kitokia anglis, ji  ne kiek juoda, bet labiau ruda dėl daugybės ten esančių priemaišų. tokia anglis duoda mažiau energijos, todėl ją kasam (kasim) vėliau. Mūsų nelaimei, abu šie gamtos  šposai susideda ir rezultate energijos likutis iš  1kg  anglies  mažėja. Tai vyksta kiekvieną mėnesį, savaitę, dieną. Kasdien sunkvežimis, vežantis anglį, nuvažiuoja keliais šimtais metrų daugiau nei  vakar,  sudegina daugiau kuro, vairuotojas dirba ilgiau,  o ekskavatorius semia iš gilesnės duobės.

 Šimtai tokių procesų susidedą į vieną, ir kažkada ateina momentas, kai anglis tampa nebereikalinga. Kasykloje gali būti dar daug anglies, bet mums ji taps nebereikalinga, nes visoje kasybos, transportavimo ir  infrastruktūros grandinėje mes sunaudosime  tiek pat  energijos, kiek gausime ją degindami.  Nelieka nieko, kas leistų išlydyti geležies rūdą ir paverstų ją į plieninę armatūrą tinkama tiltų konstrukcijoms. Neliks nieko, iš ko galėtume remontuoti autostradą Vilnius-Klaipėda. Nelieka energijos net šviesti elektros lemputei jūsų bute, veikti mikrobangų krosnelei ar  CD grotuvui.. Visa anglies turima energija bus išeikvojama gavybos procese.

Tai dar ne viskas. Nors anglies suteikiama atliekama energija mažėja lėtai, yra kitas dalykas, kuris kelia žymiai daugiau nerimo inžinierių kastai. Aš kalbu apie mažėjančią rūdų koncentraciją.

 Kažkada, kai mes pradėjome kasti  įvairius metalus, rūdų koncentracija buvo didelė -30 procentų, o geležiai ir daugiau. Tai reiškė, kad iškasus toną rūdos, gaudavome 300 kg metalo – vario, aliuminio,  sidabro ir kt. Laikui bėgant koncentracija mažėja. Geriausius telkinius išnaudojame pirmiausia. Taigi, laikui bėgant  rūdos koncentracija nukrito iki 15 procentų, tada dar ir dar. Šiuo metu yra visai normalu kasti kažką, kas yra 3proc. koncentracijos ar dar mažiau. Ar įsivaizduojate, kaip keičiasi energijos sąnaudos, kai rūdos koncentracija sumažėja dvigubai? Energijos sąnaudos išauga 4 kartus arba dar daugiau. Kuomet prekybos centre stovėsit šalia metalinės atramos, pabandykite įsivaizduoti, kiek karščio reikėjo beformę masę paversti į lygų, kietą, glotnų ir tvirtą paviršių. Jei jums tai atrodys nieko ypatinga, prisiminkite, kad nauja kolona „kainavo“ keturis kartus daugiau energijos nei jau yranti,  tokia pati kolūkio angaro atrama.

Tai yra tas žiaurus dėsnis, dėl ko amžinas ekonomikos augimas yra neįmanomas, o stabili būsena sunkiai pasiekiama. Ši taisyklė galioja visiems ištekliams.

Visa tai veda prie paprastos išvados. Darbo turėsime daug, ypač  mes, inžinieriai. Iš tikrųjų kartais mane ima neviltis. Mes, inžinieriai, turime dirbti po 40val. per savaitę, nemiegoti naktimis ir rasti idėjų bei  sprendimų tik tam, kad išloštume dar 10-20 metų. Dar 10 metų maitinti amžinai  augantį Ekonomikos monstrą. Aš žinau, kad amžinas variklis yra neįmanomas,  amžinas ekonomikos augimas taip pat. Esu įsitikinęs, kad įrodymus pamatysime greitai.

Kuomet protingos galvos aiškins apie ekonomikos augimo būtinybę, pagalvokite apie išteklius ir energiją. Pastaroji nuspręs viską.

Tekstas: Filosoffas 


Raktai: filosoffas
Jan 262012
 
  Aš esu valkata ir keistuolis. Aš čia užklydau. Tikriausiai netyčia, bet neatsitiktinai. Aš ieškau panašių į save, slankioju interneto skersgatviais ir užkampiais. Aš pasirodau gatvėse, prospektuose ir skveruose, bet nekenčiu ir bijau tokių vietų. Mane akina reklamos Delfyje ir blizgios „vitrinos“ Alfoje, kurtina pravažiuojantys sunkvežimiai ir minios šurmulys. Aš tikriausiai nemyliu šito pasaulio ir jo bijau. Bijau, nes jis netikras ir kažkoks keistas.

 Kartais aš užkalbinu praeivius: kai kurie netgi kantriai mane išklauso, bet aš nesu mėgstamas. Gal todėl, kad dvokiu kažkuo, ko nėra vitrinose ir reklamose. Aš esu atgrasus, nemoku bendrauti, nes sakau tai, kas man „užeina ant seilės“. Pastebėjau, kad prospektuose daug šurmulio, bet mažai manęs besiklausančių, todėl iš Bernardinų, VŽ ir AFTN ir BBC pasukau į užkampius – į interneto užkampius.

Prasidėjo viskas nuo gatvės, nuo šurmulio ir nuo smalsumo. Tikriausiai smalsumas mane veda ten, kur kiti nenori eiti. Sutikite – nėra malonu bristi per tepaluotus skudurus, raustis konteineryje ir kvėpuoti smarve ir dulkėmis.

Dulkės. Jos man primena Fukušimą – didžiausią žmonijos istorijoje nusikaltimą. Gal todėl ir tapau valkata, kad nusikaltimai, kurie padaromi tamsiuose skersgatviuose, skvereliuose ir už kampo, nė  iš tolo neprilygsta tam, ką sugeba padaryti žmogus, vilkintis melsvus marškinius ir dėvintis išlygintas kelnes…

Keista, bet sutinku mažai tokių kaip aš. Kai sutinku, bandau įrodyti savo tiesą, mane išklauso, bet nesupranta, nes aš esu valkata, aš esu įtartinas ir neįdomus, įkyrus ir sukto snukio. Keista, bet man patinka sąvartynas, kuriame gyvenu. Aš mėgstu skaityti šlapius pasenusius laikraščius ir žurnalus. Laikas, kol jie mirko ir džiūvo konteineriuose ar ant šaligatvio plytelių, jau būna sustatęs  daugelį dalykų į savo vietas, todėl „naujienos“ kelia šypseną. Kartais – liūdesį.

Aš nežinau, ar dar čia užklysiu, nes nemėgstu rašyti ir tikriausiai nusibodo kažką įrodinėti, bet kas žino, gal tai šansas rasti panašių į save… Tokio aš ieškau ir žinau, kad man reikia pagalbos tam, kad išbrisčiau iš internetinio alkoholizmo liūno, o gal tam, kad atlikčiau misiją. Kartais aš sergu didybės manija ir tikiu, kad esu gudresnis nei kiti. Man patinka būti pranašesniu ir jausti mazochistinį  pasitenkinimą, kylantį  iš to, kad manęs ir vėl nesuprato. Kai mane supras, aš išnyksiu, aš būsiu nereikalingas, nes ten, kur „praeis“  žinios, iniciatyva ir technologijos, vietos valkatai nebeliks. Gal ir gerai, gal pagaliau ką nors išmoksiu. O dabar apie tai, ko neišmokau mokykloje…

 Mokykloje aš mėgau istoriją. Rugsėjo pirmomis dienomis gavęs naują vadovėlį,  perskaitydavau jį per vakarą, na, – gal per du. Pats pirmas vadovėlio atvertimas sukeldavo nuotykių  jausmą ir norą nukeliauti ten, į praeitį, šimtą, penkis šimtus, o gal net tris tūkstančius metų. Vadovėlius rydavau greitai ir efektyviai. Kol mokytoja išaiškindavo naują pamokos temą, aš jau būdavau perskaitęs du tris skyrius į priekį. Man nereikėjo mokytis, jei paprašydavo papasakoti skyrelį, kaldavau iš atminties užtikrintai. Datos kartais užsimiršdavo, bet amžių skaičiavimo sistema ne. Aš mėgau istoriją, bet kažko neišmokau. Tas kažkas išryškėjo tik tada, kai tapau valkata. Jūs viską – tikiuosi – suprasite, kai užduosiu klausimą.

Nedidelė įžanga. Nežinau, kaip jums, bet man iš Lietuvos istorijos įstrigo LDK ir Vytautas. Kai žiūrėdavau į žemėlapį nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, aš didžiavausi, kad esu lietuvis. Aš didžiavausi, kad mes laimėjome Žalgirio mūšį, kad buvome didelė ir galinga šalis,  Bet aš nieko nesupratau ir neišmokau iš istorijos. Gal todėl, kad manęs nemokė vertinti ir galvoti? Mane mokė atsakyti į tai, ko klausdavo, ir niekas niekada neišaiškino, kaip iš fakto atrasti dėsnį. Taigi liūdniausi iš Lietuvos istorijos buvo LDK ir Lenkijos padalijimai. Kažkokia trumpa nyki pamoka: Prūsija ir Rusija pasidalino LDK bei Lenkiją. Aš to nesuvokiau. Skaičiau ir stebėjausi, – pasidalino kaip tortą. Buvo ir nėr. Taigi, klausimas jums. Kas bendro tarp LDK, Romos imperijos ir Sovietų Sąjungos? Tai pagrindinis klausimas. Tai mano rašinio esmė, tai esmė, kodėl esu valkata.

Bendra yra tai, kad nei LDK, nei Romos imperija, nei Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja.  Neegzistuoja ne tik šios imperijos. Nebėra Osmanų imperijos, Mingo dinastijos, majų, inkų, actekų ir Velykų salos čiabuvių, sukūrusių akmenines galvas… Tai, kad išnyko civilizacijos, yra faktas. To fakto interpretacija ta, kad žlugimas istorijos bėgyje yra kasdienybė.  Jei taip, ar jums nesmalsu, kiek ilgai „temps“ „Vakarų“ civilizacija? Man smalsu. Štai kodėl aš lankausi ten, kur jūs būti nemėgstate, – interneto užkaboriuose, nustatinėjančiuose, kokioje gi civilizacijos vystymosi stadijoje yra Vakarai. Kad būtų paprasčiau, susikūrimo stadiją atmeskime. Tada gyveno mūsų seneliai. Pakilimo stadija atiteko mūsų tėvams. O kur esame mes? Priešakyje tolesnis kilimas ar nuosmukio pradžia? Štai jums citatėlė iš „Vikipedijos“ apie ankstyvuosius viduramžius: „Prasidedant II a. Romos imperijoje pasireiškė ekonominis, politinis smukimo laikotarpis – pradėjo mažėti gyventojų, sumenko prekybos apyvarta. Tai iš dalies siejama su tamsiųjų amžių klimato atšalimu ir sumenkusiu derliumi. Nuo Baltijos pajūrio, tautų kraustymosi laikotarpiu į pietus patraukė germanų gentys (vandalai, gotai), iš rytų stepių atkeliavo hunai. Šios gentys pradėjo kurti savo valstybes ir sąjungas. Romėnams legionus išlaikyti buvo brangu, todėl ekonominio nuosmukio metu jų drausmė pakriko. Pakraščių armijas barbarai papirkdavo ir į imperijos teritoriją įsinešdavo ginklus.”

Neblogai, ką? – ir klimato problema, ir ekonomikos nuosmukis, ir  gyventojų mažėjimas, ir pakrikusi moralė – viskas kaip šiandien. Neįtikina romėnu atvejis? Pasirinkite kokį nors kitą, nesvarbu kokį, bet tyrinėdami praeitį rasite daug bendro su šiandiena.

 Kai žiūriu į šiandieninę „Vakarų“ civilizaciją, matau LDK, Romą, Osmanų imperiją ir visas kitas civilizacijas bei imperijas, kurios žlugo. Kodėl taip nutiko? Kaip būtent nutiko? Ar nenutiks tai mums? Atsakysiu iš karto. Žlugimo priežastys tos pačios. Galite tai vadinti stagnacija, korupcija, centralizacija, valiutos žlugimu etc. Viskas kažkada jau buvo nutikę.

 Pasaulis keičiasi ir nestovi vietoje, todėl nėra idealios valdymo formos (įskaitant ir demokratiją). Kartais pranašesnė ta šalis, kuri yra  atvira, sistemiška bei centralizuota,  o kartais ta, kuri susiskaldo, užsidaro nuo “laisvų“ rinkų ir nekontroliuojamo kapitalo judėjimo.

 O kaip būtent vyksta žlugimas? Paprastai, – žlugimo būdu. Žlugimas turi savo dėsnį. Dėsnį, kurio niekas neaiškino man mokykloje, bet kuris buvo patvirtintas faktais.

 Viskas prasideda nuo smulkmenos. Kažkur pralaimimos kautynės, kažkur, kur yra silpniausia imperijos grandis, kyla maištas, apiplėšiamas iždas ar paperkamas valdžios vietininkas. Tokie reiškiniai plinta iš periferijos link centro. Pavyzdžiui, pirmiausia Europos pakraštyje Graikijoje, tada Airijoje, Portugalijoje… Vis didesnės imperijos žemės pakliūva į bėdą – Ispanija, Italija. Vėliau viskas sugriūva. Staigiai – per metus, mėnesį,savaitę. Istorija tai patvirtina. Buvo LDK, turėjo savo imperijos piką (galybės viršūnę). Tai buvo Vytauto laikai, po jo valdymo LDK ėjo tik silpnyn ir silpnyn, kol galiausiai nusilpusi ir nukraujavusi paprasčiausiai pasidalinta per labai trumpą laiko tarpą. Su Roma buvo tas pats. Romos galybės viršūnė buvo Julijaus Cezario laikais, vėliau – smukimas ir galiausiai staigus kritimas. Romos imperija smuko   500 metų, o per paskutiniuosius 50 imperijos gyvavimo metų (V-ame m. e. amžiuje) Romos miestas neteko apie 75 procentų gyventojų. Įspūdinga, ar ne?

Prisiminkite: smukimas greitėja. Taip būna visada. O kaip yra šiandien? Mes tik šiek tiek smuktelėjome ar jau greitu tempu ritamės žemyn? Manau, krentame su dideliu pagreičiu. Kol krentame, mes plasnojame ir įsivaizduojame, kad skrendame. Skardis  be galo aukštas, todėl mes esame ramūs – kai taip ilgai  krenti, pamiršti pavojų, bet nusileidimas bus skaudus.

 Taigi mes krentame. Aš tai žinau tiksliai, nes kasdien matau, kaip byra langai ir pūva durys negyvenamuose ir ištuštėjusiuose kvartaluose, savo kūnu jaučiu, kaip dauginasi ir plinta ligos, parazitai ir žiurkės. Kai miegu laiptinėje, girdžiu, kaip girgžda surūdiję vyriai ir ašys. Centre vis dar gražu – jūs vaikštinėjate ir perkate, žavitės naujais žaisliukais ir skaitote naujienas. Visa tai yra tikra ir teisinga, bet teisinga yra ir tai, kad  čia ir dabar gali nutikti bet kas. Gali bankrutuoti Graikija, o kartu ir Italija, gali atskilti Jungtinė Karalystė, gali bankrutuoti visas žemynas. Valdžia gali įvesti nepaprastąją padėtį, apriboti internetą ir piliečių laisves. Gali dingti Lietuvos respublika ir atsirasti Lietuvos valstija, Vokietijos valstija, Briuselistanas ar Vieningoji Europos Imperija. Viskas vardan švento tikslo- išsaugoti status quo ir “visuomenės interesą”. Gali kilti riaušės karas, ir  suirutė. Manęs niekas nenustebins. Kai rudeni mane krečia šaltis aš paranojiškai tikiu kad taip ir nutiks.

Aš tai jau mačiau daugybę kartų istorijos vadovėliuose.

Kuo aš skiriuosi nuo jūsų? Tuo, kad aš netikiu, jog mes esame išskirtiniai ir sukūrėme kitokią civilizaciją nei anksčiau. Šis kartas yra lygiai toks pats kaip prieš 240 metų LDK ir toks kaip prieš 1500 metų Romoje. Mes skiriamės tuo, kad jūs tikite „augimu“, o aš ne.

Aš remiuosi paprastomis prielaidomis:

  1.  Vakarų valstybės yra nemokios (bankrutavusios). Tai akivaizdu, kai sudedi valstybės skolas, savivaldos skolas, įmonių skolas ir piliečių skolas. Susumavę jas, gauname, kad skolos viršija valstybių BVP 200 proc., 500 proc. ar net 1000 proc. (Jungtinės Karalystės atvejis). Esant tokioms didelėms skoloms valstybės arba bankrutuoja, arba spausdina pinigus sukeldamos hiperinfliaciją. Abu atvejai – tikra katastrofa.
  2. Korupcija egzistuoja. Tarp tų, kurie valdo didelius pinigus, yra didelė korupcija. Aš tikiu, kad dideli pinigai nupirko valdžią ir mes beveik nebeturime išrinktųjų, kurie gintų piliečius. Išrinktieji atidirbinėja už jiems „paaukotus“ pinigus. Jų darbas nenaudingas visuomenei, jie didina atotrūkį tarp skurstančių ir turtingųjų. Jie kelia įtampa.
  3. Valdžia niekada nesutinka ką nors keisti iš esmės – ji bijo permainų. Pirmiausia kyla permainos, po to jos įteisinamos valdžios aktais. Permainos dažnai išsikovojamos, jos neateina taikiai.
  4. Blogėjančios ekonominės sąlygos skatina socialinius neramumus ir nusikalstamumą. Yra tiesioginis ryšys tarp išlaidų mažinimo ir didėjančio nusikaltimų skaičiaus.
  5. Nuolatinis politikų kišimasis į ekonomiką ir jos “reguliavimas” duoda priešingą efektą – iškreipia rinką, didina įtampą, griauna produktyvumą ir iniciatyvą.
  6. Žmonės bėga ten, kur geriau su jais elgiamasi. Tuštėja kaimai, miestai, šalys.
  7. Tai ne pirmas kartas, kai šitaip nutinka. Taip jau buvo daug kartų, ir mes nesam kitokie.
  8. Mes pasiekėme „augimo“ ribas.

 Kuomet viską sudedu į vieną, matau, kad esame beveik toje pačioje būsenoje kaip 1989m., prieš sugriūvant Sovietų Sąjungai, todėl aš skubu. Aš vaikštau vakarais ir ieškau sprendimų. Žinau, kad nesu stiprus – jei naktį ieškodamas šilumos čia užklystų stipresnis, mane galėtų išmesti iš šiluminės trasos, todėl naktį duris į trasą užremiu. Susiradau dar vieną vietelę, kur galėčiau prisiglausti, jei šią atimtų… Ten palikau savo paltą. Žinau, kad ten saugu ir jo niekas neras, bet dėl visa ko susiveikiau ir daugiau skudurų. Juose gera miegoti ir šilta. Žinau, kad netrukus turėsiu daug konkurentų, jie valkataus gatvėse, atiminės pinigus iš praeivių ir šiltus paltus iš tokių kaip aš. Žinau, kad vienas neišgyvensiu, todėl buriu Gaują. Tai bus kova už išlikimą, išlikimą, kai visko trūks, o priešų daugės. Todėl aš esu čia ir ieškau Jūsų…

Tekstas: Filosoffas     


Raktai: valkata