Dali.us

Dec 092010
 

Apie aviakompanijų lojalumo programas (1 kilometras = 0,6214 mylios)  .

Atrodo elementarus klausimas, ir kiekvienas stropus penktokas tikriausiai pasakys, kad mylia yra apytiksliai lygi 1,6 kilometro. Dar yra jūrmylė, kuri lygi 1,85 km. Tiesa, aviakompanijos turi savo supratimą, kas gi per biesas yra ta mylia (ir šis supratimas kinta priklausomai nuo to, už ką tos mylios skaičiuojamos).

Seniai, seniai, kai tik tapau vienos iš aviakompanijų lojalumo programos dalyviu, tikėjau, kad mylios skaičiuojamos pagal tavo nukeliautą atstumą: Jei tarp Vilniaus ir Frankfurto yra 930 mylių, tai suskraidžius šiuo maršrutu aviakompanija į mano lojalumo kortelę perves 930 mylių. Pasirodo aš labai klydau: paaiškėjo, kad skrendant ekonomine klase tiek Vilnius – Franfurtas, tiek Vilnius Kopenhaga, tiek Atėnai – Varšuva ir t.t. už visus skrydžius yra įskaitomos tik 125 mylios (kad pereiti prie aukštesnio lygio lojalumo kortelės reikia surinkti gal pie 45.000 mylių).

Vėliau tikėjausi kad sukauptos mylios reiškia atstumą, kurį galėsiu keliauti nemokamai. Pasirodo ir vėl klydau. Kelionė Vilnius – Frankfurtas – Vilnius yra įvertinta 28.000 myliomis (plius 15.000 mylių oro uosto mokesčiai), taigi šiuo atvejų norint nuskristi  1860 mylių.. reikia „išleisti“ 43.000 mylių.

Šiuo atveju, manyčiau, aviakompanijos naudoja žodį mylia sąmoningai klaidindamos vartotojus, nes jis nėra niekaip susijęs su atstumu, kurį iš principo ir reiškia.

 P.S. paprastiems mirtingiesiems aviakompanijų lojalumo programos yra praktiškai bevertės: net ir skraidant pakankamai dažnai, už skrydį „uždirbant“ po 125 mylias.. surinkti 43.000 reikalingu kad gauti nemokamą bilietą yra praktiškai neįmanoma.   


Raktai: mylia, mylia kiek km, 1 mylia kiek km, kiek mylia turi kilometru, 1 mylia kiek kilometru, mylia kiek kilometru, kiek mylia turi km, mylia km, viena mylia kiek kilometru, kiek yra viena mylia
Oct 142010
 

Man buvo keista sužinoti, kad Nigerija pretenduoja į turistinės valstybės statusą. Buvo/yra kuriamos įvairios turizmo populiarinimo programos, leidžiami milijonai šalies įvaizdžiui gerinti. Tiesa, programa Nigerija – Afrikos širdis buvo sustabdyta dar 2009 metais kaip nepateisinusi lūkesčių, bet dabar vystomi naujo šūkiai: „Turism is Life“ ar “Nigeria: Good People, Great Nation.“, bet šūkio pakeitimas tikrai šalies nepavertė  patrauklia turistams. Bent jau daugeliui iš jų.

Pirma didelė problema, norint pakliūti į Nigerija – viza. Jos negalima gauti paštu: būtina atvykti į ambasadą pokalbiui. Ir ne į bet kokią ambasadą, o tik į tą, kuri priskirta šaliai, kurios pilietybę turi (taip man nepavyko gauti vizos Lenkijoje). Be to vizos išdavimo kainą yra gerokai didesnė nei oficialiai skelbiama – kolegai iš Austrijos už vizą teko sumokėti 220 eurų (nors oficialiai ji tekainuoja 70, bet prisidėjo visokios papildomos rinkliavos). Nigerijoj taip pat nėra tokio dalyko kaip „visa on arrival“: imigracinės tarnybos atstovai oro uoste neturi teisės išduoti vizos. Tiesa, turint normalų vietinį palaikymą, galima į Nigerija ir be vizos važiuoti, bet tuomet procedūra yra nelabai maloni (bent jau man tikrai nepatiko): viskas prasidėjo nuo to, kad manęs nenorėjo išleisti iš Viliaus oro uosto (bilietų spausdinimo sistema rašo kad išvykstantis asmuo privalo turėti vizą, O raštas iš emigracinės neatrodė labai įtikinamai), vėliau, Nigerijoje, Abudžos oro uoste, imigracinės darbuotojai pasiėmė mano pasą (jis keliauja į centrinę būstinę, kur, vėliau, reikia nuvykti jo pasiimti). Taip dvi paras buvau nelegalas be jokių dokumentų. Gana nemalonus jausmas.

O pati šalis paliko geresnius įspūdžius nei tikėjausi. Prieš važiuodamas buvau prisikaitęs įvairios informacijos apie tai, kokia tai baisi šalis. Vos ne į gatvę be apsaugos nosies negalima kišti (JT rekomendacijos Nigerijai įspūdžio tikrai nepagerino). Realybėje tai šalis kaip šalis. Vietiniai, kiek teko bendrauti, draugiški. Jaučiasi gal kiek „vaikiškas“ požiūris į aplinkinius ir pasaulį. Tiesa, aš buvau tik sostinėje (pati saugiausia Nigerijos vieta, vienintelė turinti „Phase 1“ statusą) ir iš viešbučio ar ofiso retai nosį teiškišdavau.

 Vienintelis dalykas, kuris tikrai nepatiko – tai viešbutis. Gyvenom Akurą viešbutyje, kuris kadaise buvo pirmasis penkių žvaigždučių viešbutis Abudžoj, bet šiuo  metu jis siaubingai nutriušęs pradedant fontanu ir baseinu be vandens, ir baigiant kambariais, kur karštas vanduo bėga tik maždaug kas antrą dieną, o oro kondicionavimo sistema veikia tik tuomet, kai yra elektra (prie generatoriaus pajungtas tik apšvietimas). Ir viso šito malonumo kaina – 100$/parai neskaitant pusryčių. Žinoma, ten yra ir normalesnių viešbučių, bet mums „pasisekė“ nuvykti per šalies nepriklausomybės minėjimo penkiasdešimtmetį.

 Iš įdomesnių įvykių – porą „mašininių“ bombų sprogusių apie 50 metrų nuo pastato kuriame mes dirbome. Tikriausiai tikėjosi sugadinti tuo metu vykusį nepriklausomybės dienos paradą, o sugadino mums visą pusdienį: policija blokavo gatves apie sprogimo vietą ir mes negalėjome išvykti į suplanuotą ekskursiją po miestą. Apie keturias valandas teko laukti, kol gavom leidimą išvažiuoti. Jas išnaudojome stebėdami paradą per televiziją. Nenuilstamą žygiavimą.. darbininkų ir moksleivių. Priminė senus gerus tarybinius laikus ir Gegužės pirmąją (ar kada ten žygiuodavo). Ir visada pasąmonėje kirbėjo mintis.. kad tai vaikai žaidžiantys suaugusius.


Raktai: nigerija