Pensijų reforma

Kai pirmą kartą vyriausybė paskelbė apie būsimą pensijų reformą – idėja man labai patiko. Truputi domiuosi ekonomikos, politikos ir demografijos tendencijomis, dėl to Sodros variantas man kelia daug įtarimų. Seniai panašią reformą reikėjo padaryti. Formatas buvo irgi neblogas trijų pakopų sistema leido išsaugoti išmokas dabartiniams pensininkams, o būbsimiesiems – bent dalinai valdyti savo santaupas pensijai. Procentas, pervedamas į antros pakopos pensijų fondą man pasirodė mažokas, bet kai pensija toli, ir gali kaupti savarankiškai (trečia pakopa) sistema atrodė gražiai. Bent jau teoriškai.

 Viskas pasikeitė atėjus krizei: p. Kubiliaus koalicija panaikino trečios pakopos pensijų fondų patrauklumą ir per du etapus praktiškai sustabdė pinigų pervedimą į antros pakopos pensijų fondus. Ypač patiko vyriausybės pozicija kodėl jie tai padarė. Buvo vardijamos kelios priežastys:

1. pensijų fondai nesugeba valdyti jiems patikėtų lėšų ir dėl to gyventojai prarado savo pinigus, skirtus pensijai. (protingieji valdžios kurmiai tikriausiai pamiršo.. kad visos rinkos krito ir konkretus pensijų fondų valdytojas turėjo nedaug galimybių tam kritimui pasipriešinti). Remiantis tuo, buvo sumažintas procentas, pervedamas į antros pakopos pensijų fondus. Logika nuostabi – jei jau karta nukrito, tai galim aplamai pinigu neduoti. Niekas nepastebės.
2. pensijų fondai didžiąją dalį investuotų lėšų nukreipia į užsienio rinkas, dėl to nukentėjo Vilniaus akcijų rinka. Žinoma, čia yra dalis tiesos, nepaisant to fakto, kad pagal galiojančias taisykles pensijų fondai nelabai turėjo pasirinkimą.

Taigi, dabar turime situacija: tuo metu kai akcijų rinkos dugne, ar netoli dugno (šiandien daugelis rinkų jau gerokai pakilo nuo žemiausio taško), į pensijų fondus pinigų pervedimai „užtrūko“. Galbūt jie bus atstatyti, bet tuomet jau akcijos vėl bus aukščiausiame taške ir geriausias laikas investuoti bus prarasta. Be to buvo skurtas bjaurus precedentas, kai valdžia laisva ranka nacionalizavo būbsimųjų pensininku pinigus ir išdalino dabartiniams.

 Lyg būtu maža to, VPK sugalvojo naują pensijų reformos „pagerinimą“. Padarius prielaidą, kad visi būsimi pensininkai yra avinų banda, nesugebanti mąstyti savo galva, sugalvojo juos suskirstyti pagal amžiaus grupes ir už juos nuspręsti, kokia rizika jie gali prisiimti, ir į kokius fondus jiems geriausia investuoti. Taip, yra galimybė pasirinkti „ne savo amžiaus grupės“ fondus, bet ir tuomet kasmet busi primygtinai skatinimas „neatitrūkti nuo bandos“, t.y. grysti į savo amžiui derančią pensijinis fondų grupę. Pati idėja sukurti su amžium judančius pensijų fondus nėra bloga. Jau dabar kai kurie bankai siūlo panašių investicinių produktų (t.y. su fiksuota „tiksline“ data), bet visus prievarta prie jų pririšti nėra gerai. Kodėl mano asmeninį rizikos toleravimo lygį turi teisti VPK nuomonė ? Negi visų, tarki, 40‘tmečių rizikos tolerancija yra vienoda ? Kuo detalesnis yra reguliavimas kur, kada ir kaip gali investuoti pensijų fondai, tuo mažiau galimybių jie turi uždirbti didesnę grąžą (ar net aplenkti infliaciją). O reikalavimas turėti fondus visoms amžiaus grupėms su 5 metų intervalu, mano nuomone, paprasčiausiai yra kvailas. Negi taip labai skiriasi VPK komisijos rizikos toleravimo samprata, kai tikslinis pensijos amžius nutolęs 20 ar 30 metų ? Aš taip nemanau (tiksliau mano nuomone… apie didesnę obligacijų dalį galima galvoti tik likus 5, max 10, metų iki pensijos). O ir priverstinis strategijos keitimas „pagal grafiką“, net jei ir turint tuos  2,5 ar 5 metus intervalą, tai tik eiliniai pančiai, kurie gali priversti toki „amžiaus fondą“ keiti akcijas į obligacijas tuomet, kai tam situacija yra visiškai nepalanki.

 

Jei manęs kas paklaustu, tai aš norėčiau tik dviejų dalyku antros pakopos pensijų reformoje:

1)      Indeksiniu fondų, pageidautina plačios geografinės apimties (tarkim pasaulio, ES ar šiaurės Amerikos) pasiūlą. Tokių fondų „palaikymo“ išlaidos yra minimalios: jiems nereikia brangiai kainuojančių analitikų armijos. Kai pagalvoji, toki fondą gali vadyti net kompiuteris. Be to, statistika negailestinga: aktyviai valdomi fondai ilgu ir labai ilgu laikotarpiu (koks ir yra pensijos kaupimas) tik su retomis išimtimis aplenkia lyginamąjį indeksą. Žymiai dažnesni atvejai, kai indeksas aplenkia fondus.

2)      Galimybės pinigus paskirstyti tarp keleto (kad ir to paties valdytojo) pensijų fondų. Tai man, kaip būsimam pensininkui, leistų pačiam, ir gan tiksliai nuspręsti kaip paskirstyti pinigus tarp rizikingų ir konservatyvių fondų (pvz. tarp indeksinio ES akcijų fondo ir  JAV obligacijų fondo). Be to tokia galimybė puikiai atitinka ir VPK „avių bandos“ politika (jei jie nori lygiuotis į dievus ir nuspręsti už visus): pasyviems būbsimiesiems pensininkams galima automatiškai nustatyti kintamą santykį tarp akcijų ir obligacijų fondų, kuris kistu su amžiumi. Taip būtų išvengta poreikio kurti daug fondų su tikslinėmis amžiaus grupėmis. Toki kintamą investicijų paskirstymo santykį galima pasiūlyti ir kaip atskirą produktą būsimam pensininkui. Vietoj mistinio „kai tau iki pensijos tik 40 metu“ fondo.

 

Pamąstymai pabaigai:

Ir kas galėtų paneigti, kad sekantis pensijų reformos žingsnis bus privalomas reikalavimas investuoti (tarkim ne mažiau 99%) TIK į Lietuvos Respublikos vyriausybės vertybinius popierius ? (Žinoma, galima antros pakopos pensijų fondus ir nacionalizuoti. Vis tiek pas mus valdžia viska žino geriausiai, tik bijau kad ES to neleis…). Arba nebus įvesta viršutinė įmokų į antros pakopos pensijų fondus riba: tarkim gali uždirbti daug ir sumokėti SODRAI milijoną, bet į tavo antros pakopos pensijų sąskaitą nebus pervesta daugiau nei 1000Lt. (su tokiom auksinėm mintimis aš labai tikčiau dabartinei koalicijai. Gaila kad nesu nei „prie savų“ nei aplamai „prie politikos“.

Raktai: pensiju reforma