Kas geriau žaliavų ar produktų eksportas ?
Šiandien spaudoje užkliuvo paverkšlenimai, kaip negeros valdžios institucijos Lietuvoje stabdo milžiniškas investicijas. Jei konkrečiau tai 200 milijonų litų į anhidrito kasyklas. Aš nesiruošiu diskutuoti apie biurokratinius barjerus ar valdininkų savivaliavimą. Šiuo konkrečiu atveju aš esu už tai, kad tas projektas būtų stabdomas (ir visai ne dėl to, kad savo kaimynystėje nenorėčiau radioaktyvių atliekų sąvartyno).
Visoje šitoje istorijoje man labiausiai nepatinka valstybinio požiūrio į naudingas iškasenas nebuvimas. Žinoma, pats paprasčiausias sprendimas yra paimti naudingas iškasenas ir jas kažkam atiduoti ir leisti eksportuoti. Šiuo konkrečiu atveju, jos bus atiduotos „užsienio investuotojui“ dar žemėje, taigi ne tik bus išvežtas naudingas mineralas iš šalies, bet ir dalis pelno taip pat išvažiuos paskui jas, t.y. bus prarasta net dalis kasybos kuriamos vertės.
Atrodo Lietuva nėra labai turtinga gamtos ištekliais, tai galėtu pilnai išnaudoti bent tuos, kuriuos turi. Jei apsidairysime aplinkui, naudingas iškasenas eksportuoja pagrinde tik trečiojo pasaulio šalys (paėmiau-pardaviau), o mažumėlę prakutę ir išsilavinę siekia pardavinėti ne žaliavas o produktus, turinčius didesnę pridėtinę vertę. Jei tikėsime projektą prastūminėjančios UAB Margasmiltė pateikta informaciją – anhidrito Lietuvoje yra tiek, kad jo užtektų net ne vienai perdirbimo įmonei. Pavyzdžiui statybines medžiagas galėtume gaminti ir jas eksportuoti. Ir būtų sukurta ne dabar žadamos 600-700 darbo vietų o keli tūkstančiai. Ir eksportuoti būtų galima jau produktą, o ne žaliavą. Būtų sukurta papildoma pridėtinė vertė, kurios bent dalis liktų Lietuvoje. Būtų…
Dabar pažiūrėkime ką Lietuva gaus iš to, kad bus eksploatuojami jos ištekliai. Visų pirma gaus bus sumokėta už teisę naudotis naudingomis iškasenomis. Jei tiksliau – 1,52 lito už toną iškasto anhidrido, kurio rinkos kaina… apie 750 litų. Mano nuomone gerokai per mažai. Praktiškai resursas atiduodamas dykai vienam ūkio subjektui. Taip pat vystytojai žada investuoti 160-200 milijonų litų. Iš kurių liūto dalis eis geležiai užsienyje pirkti, t.y. valstybė gaus tik PVM. Po to žadėtų 600-700 įdarbintų žmonių mokesčiai. Gal ir neblogai, bet vystant ne tik gavybą bet ir perdirbimą – būtų galima įdarbinti gerokai daugiau žmonių. Ir mokesčių būtų sumokėta daugiau. Na ir pelno mokestis 15%…
Pati kompanija stumianti šį projektą irgi nėra labai aiški. Plačiau galite pasiskaityti čia.
Reziumuojant: Visų pirmą, prieš leidžiant eksploatuoti šiuos (ir ne tik šiuos) gamtos išteklius, reikėtų nustatyti labiau realybę atitinkantį mokestį už naudojimasis valstybės ištekliais. 0,2% nuo rinkos kainos yra dovana o ne mokestis. Be to reikėtų siekti, kad būtų eksportuojamas produktas o ne ištekliai (ir čia kuriamos darbo vietos, o ne kur nors Vokietijoj).
Pabaigai: dėl tų nelemtų radioaktyvių atliekų saugojimą. Nors projekto svetainėje ir aiškinama, kad Lietuva jau stato radioaktyvių atliekų saugyklą Ignalinoje, šalia senosios jėgainės, bet tai nėra visiškai tiesa. Taip, saugykla statoma, bet tik trumpalaikiam saugojimui. Vėliau reikės kito sprendimo, kuriuo galės ir tapti panaudotos anhidrito šachtos. Parametrai labai panašūs į tuos, kurių reikia. Bet šitas įrašas ne apie tai.
Nezinau apie koki anhidrita cia kalbama, bet kiek zinau V.Europoje anhidrito kaina yra 30-50 €/tona.
Keista – labai idomu kas cia per anhidritas.
Kalnakasyboje nesu ekspertas. Tiksliau nelabai išmanau šią sritį.
Kainą paėmiau iš UAB “Margasmilte” direktoriaus interviu. Tiesa, pernai metų. Bet jei žmogus žada verslą iš to daryti.. tai gal kainą žino ?
(beje, nuoroda su kaina yra pateikta)
[…] http://dali.us/2009/ekonomika/anhidrito-eksportas-verslas-ar-neukiskumas/ […]