Laisvalaikiu perskaitinėjau valstybės sukūrimo (Mindaugo karūnavimo) dienos šventines kalbas. Gražūs, iškilūs žodžiai. Gaila kad už jų visai nebeliko nei turinio, nei prasmės. Apsidairius aplinkui susidaro kardinaliai priešingas įspūdis: didelė dalis Lietuvos gyventojų žiūri į savo valstybę – kaip į melžiamą karvę. Skundžiamasi sumažintomis pensijomis, motinystės išmokomis, kompensacijomis ir t.t. Valdžiažmogių požiūris į valstybę irgi panašus. Visi tie automobiliai kainuojantys šimtus tūkstančių, pasivažinėjimai „darbo reikalais“ po egzotiškas šalis iš šono atrodo kaip gyvenimas pagal šūkį: griebk viską ką gali, tol kol gali (aš čia net neminiu įstatymų, kurie iš šono žiūrint atrodo keistai). Mūsų visų mylimi emigrantai, rimčiau susirgę ar susižaloję, taip pat yra kartkartėmis linkę grįžti tėvynėn „apsilopyti“ (susimokėję nepilnai porą šimtų litų įgyja teisę į nemokamą gydymą) ar pasigimdyti vaikus.
Įvairios išimtys, mokesčių lengvatos ir panašūs reiškiniai – tai tik dar vienas būdas melžti valstybę (tiems kas prieiną ir tiems kas garsiausiai rėkia).
Nežinau, kodėl toks požiūris susiformavo. Galbūt tai vis dar tarybinės santvarkos atgarsiai, kuomet valstybė kuravo/kontroliavo didžiąją dalį piliečių veiklos ir viskas buvo visų (o vogimas iš valstybės net nuodėme nebuvo laikomas). Galbūt tai paprasčiausiai baimė prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą ar „lengviausio kelio“ ieškojimas. Nežinau. Bet, mano nuomone, ilgai tai tęstis negali. „Melžėjų“ dalis šalyje sparčiai didėja, tų, kurie kuria vertę (ir moka mokesčius) – mažėja.
Kiek ilgai mes, kaip valstybė su tokiu požiūriu sugebėsime išgyventi ? Jau dabar tokio požiūrio pasekmės lopomos milijardinėmis paskolomis ir didinamais mokesčiais, bet ilgai tai irgi negalės tęstis. Kas bus tada ?
Šį tekstą pradėjau rašyti skaitinėdamas proginę Mindaugo karūnavimo dienos žiniasklaidą. Tik šiandien radau laiko grįžti ir pabaigti. Per tas praėjusias keliolika dienų valstybės, kaip melžiamos karvės įspūdis tik stiprėjo. Nėra dienos, kai žiniasklaidoje nepasirodytų bent viena su tuo susijusi naujiena: pradedant pirmojo prezidento paskutinės žmonos išsikovota teisę gyventi Turniškėse (tikriausiai prašymą vyriausybei padavė neužilgo kai tik Prezidentas išėjo į amžintosios medžioklės plotus) ir baigiant vienos mamytės laimėta byla prieš Sodrą (įdomi istorija: studijavusi UK būsima mamytė dar negavus diplomo grįžta į Lietuvą, įsidarbina vadybininkę ir po poros mėnesių išeina į dekretines atostogas).
Mane labiausiai „minios“ reakcija. Visi vienbalsiai piktinasi, kai valstybę melžia „išrinktieji“, bet beveik taip pat vieningai yra džiūgaujama, kai valstybę melžia „eiliniai“. Esminio skirtumo nėra ar tai daroma pasinaudojus įstatymo skylėmis, sukčiaujant ar elementai vagiant.
Gazdina mane toks požiūris. 20 nepriklausomybės metų atrodo neigiamai paveikė visuomenė. Formuojasi išlaikytinių ir siurbėlių mentalitetas.
Raktai: karvė, valstybe