Dec 042009
 

(arba kaip nusipirkti tą patį daiktą du kartus už svetimus pinigus)

Tikriausiai visi girdėjot apie vakarų skirstomuosius (VST) tinklus ir kaip juos įsigijo „NDX energija“. Jei nežinot – tai VST buvo nupirkta už bankų paskolas, po to išsimokėti dividendai, už kuriuos tos paskolos buvo gražintos. Kad išmokėti dividendus VST pasiėmė paskola. Taip VST buvo nupirkta už pačios VST pinigus, ir vėliau paskola buvo grąžinama iš „tarifo“ t.y. tų pinigų, kuriuos sumokėjo vartotojai už elektrą (gal dėl to Lietuvoje elektros energijos skirstymas/tiekimas yra vienas brangiausių ES ? ). Taip vyko pirmasis VST pardavimas (privatizavimas), už kurį sumokėjo visi elektros vartotojai, o pinigai „įkrito į biudžetą“.

Dabartinei vyriausybei toks privatizavimas labai patiko: ir pinigu neišleidi ir „daigą turi“. Gal dėl to šiuo metu siūlomas VST „atpirkimo“ planas yra identiškas ? Su NDX energija norima atsikaityti LEO Lt. pinigais (kitais žodžiais tariant vėl už tai sumokės elektros energijos vartotojai. Solidariai.).

Atrodo turėtų būti visi laimingi:

a)      NDX energija praktiškai be realių investicijų iš pradžių gavo VST. Po to kelis metelius ją melžė (dividendų pagalbą) ir pagaliau pardavė, šį karta už „realius“ pinigus. Aš suprantu, jie tikriausiai tikėjosi gauti daugiau, nei gaus dabar, bet tai esmės nekeičia.

b)      Vyriausybė po privatizacijos gavo „realių“ pajamų į biudžetą (tikiuosi kad pajamos buvo tik į biudžetą). Dabar, atpirkdama VST iš NDX‘o neišleidus nei cento atgauną kompanijos kontrolę į savo rankas.

Tik va, vartotojai į šią schema nelabai tinka. Jie du kartus sumokėjo už tą patį daiktą ir negavo NIEKO.

Pabaigai: o kas gali pakomentuoti, kas per slapti protokolai numatyti prie VST nacionalizavimo sutarties ? Ar nebus taip, kad VST valstybės, o valstybė… 

Nov 292009
 

Lietuvos_zenklas

Pirma kartą perskaičius apie M. Jovaišos pristatytą prekės ženklą „Lietuva – Baltijos širdis“ jis man patiko. Gintas, vytis, geltona ir žalia spalvos – viskas dera prie to, kaip aš įsivaduoju Lietuvą. Be tai tik pirmas įspūdis, kuris vėliau labai greitai išsisklaidė. Pradedant nuo to, kad naujasis prekės ženklas  vizualiai primena Glaxo Smith Kline  logotipą, ir baigiant nieko nepasakančiu šūkiu.

Viena iš priežasčių, pasak M. Jovaišos, paskatinusiu sukurti naują Lietuvos prekės ženklą buvo Lietuvos vardo nežinomumas už ES ribų. Iš savo asmenine patirties galiu pastebėti, kad net ir ES nevisi žino Lietuvą, bet pavadinus Lietuvą Baltijos širdimi – problema nėra sprendžiama. Baltijos kaip regiono žinomumas kai kuriais atvejais yra net mažesnis nei šalies Lietuvos. Mano nuomone žymiai geresnis šūkis būtų „Lietuva – Europos širdis“. Pretenzinga, nieko nepasako, bet užtat visi žino Europą. Galima ginčytis ir apie ginkluoto kareivio panaudojimo priimtinumą.

Privati iniciatyva yra skatintinas reiškinys, bet ar tikrai šalies prekės ženklas gali būti privataus žmogaus (ar jų grupės) nuosavybė ? Sutinku, kad dabartinė ženklo naudojimo sutartis yra labai liberali ir palanki jos naudotojams. Nepaisant to, joje yra ir prierašas, apie bet kada galimus pakeitimus tiesiogiai neinformuojant ženklo naudotojų. Mano galva tai reiškia, kad ateityje, pasikeitus aplinkybėms šis ženklas gali pasidaryti mokamas, arba juo bus leista naudotis tik ribotam skaičiui naudotojų.

Pradiniame ženklo gyvavimo etape, kol jo dar niekas nežino kiekvienas naujas jo vartotojas – papildoma reklama. T.y. ne ženklas reklamuotų prekę bet prekė ženklą (nebent valdiškos ar dar kas nors skirtų finansavimą tikrai reklamai). Jei verslas priimtų šią idėją – ženklas iš tiesų galėtų tapti „de facto“ Lietuvos prekės ženklu. Bet kas toliau ? Jis būtų nuomojamas visiems vartotojams ? Parduotas valstybei už xxx milijonų ? Toliau dalinamas neatlygintinai ?

Man nepatinka oficialus Lietuvos prekės ženklas, aš gerbiu M. Jovaiša (ypač kaip fotografą), bet šalies simboliai, tokie kaip herbas, vėliava, šalies prekės ženklas ir t.t. turi priklausyti visiems (valstybei).


Raktai: lietuvos prekes zenklas