Jan 262012
 



  Aš esu valkata ir keistuolis. Aš čia užklydau. Tikriausiai netyčia, bet neatsitiktinai. Aš ieškau panašių į save, slankioju interneto skersgatviais ir užkampiais. Aš pasirodau gatvėse, prospektuose ir skveruose, bet nekenčiu ir bijau tokių vietų. Mane akina reklamos Delfyje ir blizgios „vitrinos“ Alfoje, kurtina pravažiuojantys sunkvežimiai ir minios šurmulys. Aš tikriausiai nemyliu šito pasaulio ir jo bijau. Bijau, nes jis netikras ir kažkoks keistas.

 Kartais aš užkalbinu praeivius: kai kurie netgi kantriai mane išklauso, bet aš nesu mėgstamas. Gal todėl, kad dvokiu kažkuo, ko nėra vitrinose ir reklamose. Aš esu atgrasus, nemoku bendrauti, nes sakau tai, kas man „užeina ant seilės“. Pastebėjau, kad prospektuose daug šurmulio, bet mažai manęs besiklausančių, todėl iš Bernardinų, VŽ ir AFTN ir BBC pasukau į užkampius – į interneto užkampius.

Prasidėjo viskas nuo gatvės, nuo šurmulio ir nuo smalsumo. Tikriausiai smalsumas mane veda ten, kur kiti nenori eiti. Sutikite – nėra malonu bristi per tepaluotus skudurus, raustis konteineryje ir kvėpuoti smarve ir dulkėmis.

Dulkės. Jos man primena Fukušimą – didžiausią žmonijos istorijoje nusikaltimą. Gal todėl ir tapau valkata, kad nusikaltimai, kurie padaromi tamsiuose skersgatviuose, skvereliuose ir už kampo, nė  iš tolo neprilygsta tam, ką sugeba padaryti žmogus, vilkintis melsvus marškinius ir dėvintis išlygintas kelnes…

Keista, bet sutinku mažai tokių kaip aš. Kai sutinku, bandau įrodyti savo tiesą, mane išklauso, bet nesupranta, nes aš esu valkata, aš esu įtartinas ir neįdomus, įkyrus ir sukto snukio. Keista, bet man patinka sąvartynas, kuriame gyvenu. Aš mėgstu skaityti šlapius pasenusius laikraščius ir žurnalus. Laikas, kol jie mirko ir džiūvo konteineriuose ar ant šaligatvio plytelių, jau būna sustatęs  daugelį dalykų į savo vietas, todėl „naujienos“ kelia šypseną. Kartais – liūdesį.



Aš nežinau, ar dar čia užklysiu, nes nemėgstu rašyti ir tikriausiai nusibodo kažką įrodinėti, bet kas žino, gal tai šansas rasti panašių į save… Tokio aš ieškau ir žinau, kad man reikia pagalbos tam, kad išbrisčiau iš internetinio alkoholizmo liūno, o gal tam, kad atlikčiau misiją. Kartais aš sergu didybės manija ir tikiu, kad esu gudresnis nei kiti. Man patinka būti pranašesniu ir jausti mazochistinį  pasitenkinimą, kylantį  iš to, kad manęs ir vėl nesuprato. Kai mane supras, aš išnyksiu, aš būsiu nereikalingas, nes ten, kur „praeis“  žinios, iniciatyva ir technologijos, vietos valkatai nebeliks. Gal ir gerai, gal pagaliau ką nors išmoksiu. O dabar apie tai, ko neišmokau mokykloje…

 Mokykloje aš mėgau istoriją. Rugsėjo pirmomis dienomis gavęs naują vadovėlį,  perskaitydavau jį per vakarą, na, – gal per du. Pats pirmas vadovėlio atvertimas sukeldavo nuotykių  jausmą ir norą nukeliauti ten, į praeitį, šimtą, penkis šimtus, o gal net tris tūkstančius metų. Vadovėlius rydavau greitai ir efektyviai. Kol mokytoja išaiškindavo naują pamokos temą, aš jau būdavau perskaitęs du tris skyrius į priekį. Man nereikėjo mokytis, jei paprašydavo papasakoti skyrelį, kaldavau iš atminties užtikrintai. Datos kartais užsimiršdavo, bet amžių skaičiavimo sistema ne. Aš mėgau istoriją, bet kažko neišmokau. Tas kažkas išryškėjo tik tada, kai tapau valkata. Jūs viską – tikiuosi – suprasite, kai užduosiu klausimą.

Nedidelė įžanga. Nežinau, kaip jums, bet man iš Lietuvos istorijos įstrigo LDK ir Vytautas. Kai žiūrėdavau į žemėlapį nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, aš didžiavausi, kad esu lietuvis. Aš didžiavausi, kad mes laimėjome Žalgirio mūšį, kad buvome didelė ir galinga šalis,  Bet aš nieko nesupratau ir neišmokau iš istorijos. Gal todėl, kad manęs nemokė vertinti ir galvoti? Mane mokė atsakyti į tai, ko klausdavo, ir niekas niekada neišaiškino, kaip iš fakto atrasti dėsnį. Taigi liūdniausi iš Lietuvos istorijos buvo LDK ir Lenkijos padalijimai. Kažkokia trumpa nyki pamoka: Prūsija ir Rusija pasidalino LDK bei Lenkiją. Aš to nesuvokiau. Skaičiau ir stebėjausi, – pasidalino kaip tortą. Buvo ir nėr. Taigi, klausimas jums. Kas bendro tarp LDK, Romos imperijos ir Sovietų Sąjungos? Tai pagrindinis klausimas. Tai mano rašinio esmė, tai esmė, kodėl esu valkata.

Bendra yra tai, kad nei LDK, nei Romos imperija, nei Sovietų Sąjunga nebeegzistuoja.  Neegzistuoja ne tik šios imperijos. Nebėra Osmanų imperijos, Mingo dinastijos, majų, inkų, actekų ir Velykų salos čiabuvių, sukūrusių akmenines galvas… Tai, kad išnyko civilizacijos, yra faktas. To fakto interpretacija ta, kad žlugimas istorijos bėgyje yra kasdienybė.  Jei taip, ar jums nesmalsu, kiek ilgai „temps“ „Vakarų“ civilizacija? Man smalsu. Štai kodėl aš lankausi ten, kur jūs būti nemėgstate, – interneto užkaboriuose, nustatinėjančiuose, kokioje gi civilizacijos vystymosi stadijoje yra Vakarai. Kad būtų paprasčiau, susikūrimo stadiją atmeskime. Tada gyveno mūsų seneliai. Pakilimo stadija atiteko mūsų tėvams. O kur esame mes? Priešakyje tolesnis kilimas ar nuosmukio pradžia? Štai jums citatėlė iš „Vikipedijos“ apie ankstyvuosius viduramžius: „Prasidedant II a. Romos imperijoje pasireiškė ekonominis, politinis smukimo laikotarpis – pradėjo mažėti gyventojų, sumenko prekybos apyvarta. Tai iš dalies siejama su tamsiųjų amžių klimato atšalimu ir sumenkusiu derliumi. Nuo Baltijos pajūrio, tautų kraustymosi laikotarpiu į pietus patraukė germanų gentys (vandalai, gotai), iš rytų stepių atkeliavo hunai. Šios gentys pradėjo kurti savo valstybes ir sąjungas. Romėnams legionus išlaikyti buvo brangu, todėl ekonominio nuosmukio metu jų drausmė pakriko. Pakraščių armijas barbarai papirkdavo ir į imperijos teritoriją įsinešdavo ginklus.”

Neblogai, ką? – ir klimato problema, ir ekonomikos nuosmukis, ir  gyventojų mažėjimas, ir pakrikusi moralė – viskas kaip šiandien. Neįtikina romėnu atvejis? Pasirinkite kokį nors kitą, nesvarbu kokį, bet tyrinėdami praeitį rasite daug bendro su šiandiena.

 Kai žiūriu į šiandieninę „Vakarų“ civilizaciją, matau LDK, Romą, Osmanų imperiją ir visas kitas civilizacijas bei imperijas, kurios žlugo. Kodėl taip nutiko? Kaip būtent nutiko? Ar nenutiks tai mums? Atsakysiu iš karto. Žlugimo priežastys tos pačios. Galite tai vadinti stagnacija, korupcija, centralizacija, valiutos žlugimu etc. Viskas kažkada jau buvo nutikę.

 Pasaulis keičiasi ir nestovi vietoje, todėl nėra idealios valdymo formos (įskaitant ir demokratiją). Kartais pranašesnė ta šalis, kuri yra  atvira, sistemiška bei centralizuota,  o kartais ta, kuri susiskaldo, užsidaro nuo “laisvų“ rinkų ir nekontroliuojamo kapitalo judėjimo.

 O kaip būtent vyksta žlugimas? Paprastai, – žlugimo būdu. Žlugimas turi savo dėsnį. Dėsnį, kurio niekas neaiškino man mokykloje, bet kuris buvo patvirtintas faktais.

 Viskas prasideda nuo smulkmenos. Kažkur pralaimimos kautynės, kažkur, kur yra silpniausia imperijos grandis, kyla maištas, apiplėšiamas iždas ar paperkamas valdžios vietininkas. Tokie reiškiniai plinta iš periferijos link centro. Pavyzdžiui, pirmiausia Europos pakraštyje Graikijoje, tada Airijoje, Portugalijoje… Vis didesnės imperijos žemės pakliūva į bėdą – Ispanija, Italija. Vėliau viskas sugriūva. Staigiai – per metus, mėnesį,savaitę. Istorija tai patvirtina. Buvo LDK, turėjo savo imperijos piką (galybės viršūnę). Tai buvo Vytauto laikai, po jo valdymo LDK ėjo tik silpnyn ir silpnyn, kol galiausiai nusilpusi ir nukraujavusi paprasčiausiai pasidalinta per labai trumpą laiko tarpą. Su Roma buvo tas pats. Romos galybės viršūnė buvo Julijaus Cezario laikais, vėliau – smukimas ir galiausiai staigus kritimas. Romos imperija smuko   500 metų, o per paskutiniuosius 50 imperijos gyvavimo metų (V-ame m. e. amžiuje) Romos miestas neteko apie 75 procentų gyventojų. Įspūdinga, ar ne?



Prisiminkite: smukimas greitėja. Taip būna visada. O kaip yra šiandien? Mes tik šiek tiek smuktelėjome ar jau greitu tempu ritamės žemyn? Manau, krentame su dideliu pagreičiu. Kol krentame, mes plasnojame ir įsivaizduojame, kad skrendame. Skardis  be galo aukštas, todėl mes esame ramūs – kai taip ilgai  krenti, pamiršti pavojų, bet nusileidimas bus skaudus.

 Taigi mes krentame. Aš tai žinau tiksliai, nes kasdien matau, kaip byra langai ir pūva durys negyvenamuose ir ištuštėjusiuose kvartaluose, savo kūnu jaučiu, kaip dauginasi ir plinta ligos, parazitai ir žiurkės. Kai miegu laiptinėje, girdžiu, kaip girgžda surūdiję vyriai ir ašys. Centre vis dar gražu – jūs vaikštinėjate ir perkate, žavitės naujais žaisliukais ir skaitote naujienas. Visa tai yra tikra ir teisinga, bet teisinga yra ir tai, kad  čia ir dabar gali nutikti bet kas. Gali bankrutuoti Graikija, o kartu ir Italija, gali atskilti Jungtinė Karalystė, gali bankrutuoti visas žemynas. Valdžia gali įvesti nepaprastąją padėtį, apriboti internetą ir piliečių laisves. Gali dingti Lietuvos respublika ir atsirasti Lietuvos valstija, Vokietijos valstija, Briuselistanas ar Vieningoji Europos Imperija. Viskas vardan švento tikslo- išsaugoti status quo ir “visuomenės interesą”. Gali kilti riaušės karas, ir  suirutė. Manęs niekas nenustebins. Kai rudeni mane krečia šaltis aš paranojiškai tikiu kad taip ir nutiks.

Aš tai jau mačiau daugybę kartų istorijos vadovėliuose.

Kuo aš skiriuosi nuo jūsų? Tuo, kad aš netikiu, jog mes esame išskirtiniai ir sukūrėme kitokią civilizaciją nei anksčiau. Šis kartas yra lygiai toks pats kaip prieš 240 metų LDK ir toks kaip prieš 1500 metų Romoje. Mes skiriamės tuo, kad jūs tikite „augimu“, o aš ne.

Aš remiuosi paprastomis prielaidomis:

  1.  Vakarų valstybės yra nemokios (bankrutavusios). Tai akivaizdu, kai sudedi valstybės skolas, savivaldos skolas, įmonių skolas ir piliečių skolas. Susumavę jas, gauname, kad skolos viršija valstybių BVP 200 proc., 500 proc. ar net 1000 proc. (Jungtinės Karalystės atvejis). Esant tokioms didelėms skoloms valstybės arba bankrutuoja, arba spausdina pinigus sukeldamos hiperinfliaciją. Abu atvejai – tikra katastrofa.
  2. Korupcija egzistuoja. Tarp tų, kurie valdo didelius pinigus, yra didelė korupcija. Aš tikiu, kad dideli pinigai nupirko valdžią ir mes beveik nebeturime išrinktųjų, kurie gintų piliečius. Išrinktieji atidirbinėja už jiems „paaukotus“ pinigus. Jų darbas nenaudingas visuomenei, jie didina atotrūkį tarp skurstančių ir turtingųjų. Jie kelia įtampa.
  3. Valdžia niekada nesutinka ką nors keisti iš esmės – ji bijo permainų. Pirmiausia kyla permainos, po to jos įteisinamos valdžios aktais. Permainos dažnai išsikovojamos, jos neateina taikiai.
  4. Blogėjančios ekonominės sąlygos skatina socialinius neramumus ir nusikalstamumą. Yra tiesioginis ryšys tarp išlaidų mažinimo ir didėjančio nusikaltimų skaičiaus.
  5. Nuolatinis politikų kišimasis į ekonomiką ir jos “reguliavimas” duoda priešingą efektą – iškreipia rinką, didina įtampą, griauna produktyvumą ir iniciatyvą.
  6. Žmonės bėga ten, kur geriau su jais elgiamasi. Tuštėja kaimai, miestai, šalys.
  7. Tai ne pirmas kartas, kai šitaip nutinka. Taip jau buvo daug kartų, ir mes nesam kitokie.
  8. Mes pasiekėme „augimo“ ribas.

 Kuomet viską sudedu į vieną, matau, kad esame beveik toje pačioje būsenoje kaip 1989m., prieš sugriūvant Sovietų Sąjungai, todėl aš skubu. Aš vaikštau vakarais ir ieškau sprendimų. Žinau, kad nesu stiprus – jei naktį ieškodamas šilumos čia užklystų stipresnis, mane galėtų išmesti iš šiluminės trasos, todėl naktį duris į trasą užremiu. Susiradau dar vieną vietelę, kur galėčiau prisiglausti, jei šią atimtų… Ten palikau savo paltą. Žinau, kad ten saugu ir jo niekas neras, bet dėl visa ko susiveikiau ir daugiau skudurų. Juose gera miegoti ir šilta. Žinau, kad netrukus turėsiu daug konkurentų, jie valkataus gatvėse, atiminės pinigus iš praeivių ir šiltus paltus iš tokių kaip aš. Žinau, kad vienas neišgyvensiu, todėl buriu Gaują. Tai bus kova už išlikimą, išlikimą, kai visko trūks, o priešų daugės. Todėl aš esu čia ir ieškau Jūsų…

Tekstas: Filosoffas     


Raktai: valkata

  18 Responses to “Valkata”

  1. Kas yra šiandieninė “Vakarų” civilizacija?

    • Tikriausiai JAV + EU ?

      • Greičiausiai, tačiau būtų įdomu sužinoti autoriaus pasirinktą apibrėžimą.

        Man užkliūna, jog kaip autorius peršoka nuo prielaidų prie išvadų. Pagal apibrėžimą, prielaidos yra teiginiai reikalaujantys įrodymų, kurių man nepavyko pastebėti šiame rašinyje.

        Tekstas neblogas, tačiau galėtų būti geresnis, jei daugiau dėmesio skirtų paremti arba atmesti prielaidas.

        • Kas yra “vakarų” civilizacija – visai nesvarbu. Apibrėžimas reikalauja kažką skirstyti ir klasifikuoti, o aš tam neturiu laiko. Mano nuomone tai netik JAV ir EU bet ir Japonija, Australija, Kanada ir kitos šalys.. Galima sakyti tai “išsivysčiusios” šalys, bet jei reikėtu kurią nors atmesti būtu sunku. Esmė ne skirstimas, esmė tokie klausimai: Ar aš gyvenu šalyje kuri yra saugi? Ar šalis apsaugota nuo globalių pavojų (pav. EU bankroto, naftos trūkumo ir pan. )? Jei pavojus yra ar jis pakankamai realus kad reikėtu imtis priemonių ir nuo jo apsisaugoti? Jeigu griūtu EU ar aš nenukentėčiau finansiškai, fiziškai? Įrodymų aš nepateikiau tyčia. Jei įdomu iš kur aš visa tai ištraukiau, aš turiu atsakymus ir nuorodas. Jų yra gana daug ir skirtingomis temomis(apie skirtingus pavojus) jei sukonkretintum kas būtent tau yra įtartina ar įdomu, iš kur tavo nuomone galėtu kilti pavojus aš nuorodą ta tema pateiksiu.

          • Vengimas apibrėžti pagrindines sąvokas neretai vėliau diskusijoje sukelia nereikalingą painiavą.

            Tarkime, jog neklystate – mes, gyvenantys Lietuvoje, esame griūnančios imperijos dalis. Įdomesnis klausimas – ką siūlote daryti, ką keisti?

            • Pirmiausia pasiruošk pats. Neimk skolų, turėk maisto ir kuro atsargą. kad apsisaugot nuo finansinės bankų griūties, turėk grynųjų, kokiems 3-6 mėn pragyvenimui. pagalvok ką veiktum jei netektum darbo ir pan. Galiausiai pasidalink savo žiniom su draugais, giminėm kad ir jie pasiruoštu galimam netikėtumui. jei turi atliekamų pinigų pirk tai kas reikalinga gyvenimui o ne pramogoms pav. dirbamos žemės.

              • reikia turėti netik žemės bet ir sėklos

                • Žemės , sėklos įsigijimas, tai tik vienas iš galimų sprendimų. Kai kas galvoja kad artėjant griūčiai visai verta turėti dvi pilietybes. Jei problemos ( karas, šalies bankrotas, blokada) kyla Lietuvoje, Lenkijoje ar Baltarusijoje. turint užsieniečio pasą galima palyginti nesunkiai išvažiuoti į ramesnę šalį.
                  JAV kai kas galvoja kad reikia turėti džipą “patobulintą” važiuoti deginant malkas ir mantos kuria galėtum vežtis – katiliuką, šaukštą, prožektorių, sauso maisto ir pan. žodžiu ruoštis galima visaip. Pagrindas netikėtumams yra. sakykim kad ir skolų problema. Realiai daugelis Europos šalių yra bankrutavusios, skolų išmokėti neįmanomą, bet kuri bus pirma po Graikijos niekas nežino.

  2. Už fukušimą jus mušti reikėtų.

    Istorija juda spirale arba banguoja. Taip yra ne tik ekonomikoje, bet ir literatūroje. Ten jaučiamas pastovus svyravimas tarp žmogaus vertybių ir pinigų/godumo. Su istorija tas pats.
    Turime standartinę matematinę švytuoklę, kurios sustabdymui ir laikymui ties punktu „gerovė“ reikėtų itin daug energijos. Jos sustabdyti ties punktu „neutralu“ irgi neįmanoma, nes vis vien kada nors atsiras kas nors, kuris ją stumtelės į vieną kažkurią pusę.

  3. Užkabino, net visa perskaičiau.

  4. Dar vienas pasaulio pabaigos pranašas ?

  5. Pradėjau skaityti ir supratau, kad autorius gali būti aš… tik protingesnė ir rimtesnė mano pusė. Buvo įdomu, kaip įdomu būna žiūrint į veidrodį.

    Jau minėjo dėl Fukušimos – tai yra klaida, jei vertintume kaip faktą, o ne simbolį, bet čia ne bėda. Bėda yra pesimizmu persismelkęs realizmas. Atrodo, pakeitus akinius iš juodai-baltų į rožinius, viską galima būtų vertinti ir kitaip. Pradedant paskutiniu teiginiu apie “augimo” ribas, iš tikro labai diskutuotina, ar tikrai. Istorija moko, kad šios ribos egzistuoja, bet istorija dabar valdoma informacijos, kurios srautai begaliniai ir nuolat gausėja. Informacija, technologijos, raida – tai ribos priešai. Jie ją stumia tolyn.

    Dėl žmonių migracijos… Ar tikrai ši tendencija jau tokia ryški? Taip, daugelis emigravo, bet globalizacija, demokratija, pagarba žmogaus teisėmis plinta pasaulyje, sąlygos visur panašėja. Lėtai, bet užtikrintai. Gal mes to nesulauksime, bet vieną dieną galima tikėtis, nebebus nei kur, nei dėl ko bėgti. Naivus idealizmas? Gal…

    Ekonomika… Krizė… Tačiau bendras gerbūvis kyla. Tai įrodo ir augantys poreikiai. Rinkodara, prekių ženklai, pop’sas – tai kas valdo visuomenę. Poreikis. Alkis. Ne šiaip maistui, o nevaržomam ir laisvam gyvenimui.

    Politika irgi kinta. Žmogus vis daugiau gali įtakoti. Net ir valkata. Mes turim žodžio ir veiksmų laisvę. Mes atsakome prieš save ir artimuosius. Civilizacija nebetelpa valstybių ar kultūrų rėmuose. Civilizacija… tai paprasčiausiai žmonija.

    • Mantai,
      Viską galima vertinti kitaip .Esmė, kas bus, jei žiūrėsi pro rožinius akinius ir staiga aplink viskas sugrius? Atrodo nuo to kokius akinius užsidedame priklauso ir mūsų veiksmai. Aš deduosi realistinius akinius gal jie juodi, bet tai skatina mane veikti. Aš žiūriu kur esu pažeidžiamas, ir kokie pavojai manęs tyko. Aš svarstau ką daryčiau jei netekčiau darbo, jei bankas kurio naudojuosi išeitu ” ilgų atostogų”, kur gyvenčiau jei šildymą išjungtu ir pan. Tai ne pesimizmas – tai praktiškumas. Jei turi mašiną, joje tikriausiai yra atsarginis ratas, vaistinėlė ir gesintuvas ar ne? Jei mašinos neturi, gal pažįsti žmonių kurie jas turi? Ar jie pesimistai jei vežiojasi visus tuos daiktus? Manau ne. Tai paprasčiausiai draudimas nuo nelaimių. Atrodo jos pakankamai realios, kad verta visa tai turėti. Kai vairuoji juk nebūni paniuręs nes tuoj kažkas nutiks, ar ne?
      Rožinius akinius aš nešiojau ilgai, ir supratau kad jie pavojingi. Jie užmigdo mane, tave, visuomenę. Kai ateina sukrėtimai, daugelis to nesitiki ir tada būną daug pykčio, smurto ir nevilties.
      Gaila nesupratau tavo nuomonės dėl Fukušimos, o dėl ekonomikos ir gerbūvio manau neįvertini turto pasiskirstymo. Bendras gerbūvis sakykim kyla, jis gali kilti visiem lygiai (kuo aš netikiu) arba tik turtingiesiems(realus atvejis). Kuomet sudedi turtingųjų pagerėjusį gerbūvį ir “normalių” žmonių nekintantį gerbūvį, aišku gauni padidėjusį gerbūvį. Tai visai ne gėris, tai pavojus. Tai situacija kai 10 proc. pačių turtingiausių parazituoja likusiųjų 90 proc. sąskaita.
      Nevaržomas ir laisvas gyvenimas reikalauja kainos. Ta kaina yra ištekliai. Išteklių lieka vis mažiau ir mažiau. Mes turime ribotus kiekius retųjų metalų, gėlo vandens ,anglies , deguonies, naftos. Ištekliai nustatė augimo ribas. Šito niekaip neįmanoma apeiti. Dėl išteklių kils peštynės, tai dar viena priežastis nesidėti rožinių akinių. Reikia raktodžių? Prašom: Overconsumption ,Overfishing, Peak Oil,species extinction rate ir tt.
      Civilizacija tai tikrai žmonija. Labai gaila kad nuo problemų nėra kur bėgti, jas teks spręsti,bet norint spręsti problemas, pirmiausia jas reikia įvardinti.

  6. Modeliuoti ateitį remiantis praeitimi būtų daug galima, bet reikia atsižvelgti į svertinius dalykus. Tai yra, kad vienos prielaidos yra reikšmingesnės kitos mažiau reikšmingos arba visai nereikšmingos.
    1. Korupcija – dėl teisinės sistemos mastai ir būdai jai viešėti stipriai apriboti. Ir ypatingai “Vakarų šalyse” tuo tarpu augančiose šalyse Kinija, Indija ir t.t. korupcija yra milžiniška.
    2. Sukčiavimas, finansinės manipuliacijos – tai ankstesniųjų krizių kilimo priežastys (pvz. Didžioji JAV depresija machinacijos vertybiniai popieriais, augimo burbulas ir pan.), tas pats nutiko ir Graikijai, kuri klastojo ekonominius rodiklius, bet daugelyje valstybių šie elementai kontroliuojami.
    3. Nereikia pamiršti, kad senosios civilizacijos plėtesi nerealiais tempais tačiau neturėjo nei gabumų nei reusrsų tokį išsiplėtimą suvaldyti. Dabar būtų tas pats nes visi žino (gali sužinoti) kiek JAV kainuoja konfliktai Afganistane ir Irake. Šiuolaikinės civilizacijos plėtros nevykdo, tobulina tik esančia infrastruktūrą ir komunikaciją.
    4. Senąsias civilizacijas stikriai apkarpydavo ir įvairios epidemijos ir pandemijos taip pat karai dabar tai sunkiai neimanoma (žr. punktą 3).
    5. Viskas priklauso nuo požiūrio jei esi studentas ir turi dvidešimt litų esi daug laimingesnis nei būdamas samdomas darbuotojas ir turėdamas tik du tūkstančius.
    6. Ateis pavasaris ir valkata išlys iš savo šiluminės trasos ir parašys optimistinį straipnį apie karjeros perspertyvas PET taros rūšiavimo versle…

    • su daugeliu idėju sutinku, tik manau kad klysti dėl:
      a) korupcijos. Ji yra visur.. tk “vakarų šalyse” egzistuoja tik didelė korupcija.. pas mus tai gyvenimo norma.
      b) šiandieniame pasaulyje vyksta ne mažesnės kolonizacijos nei senovėje. Tiesa, fiziškai užkariauti šalių nebereikia. Jos paprasčiausiai… nuperkamos.

  7. Everybody is always remarking about how stuck our society feels these days. The music doesn’t change, the political parties are all exactly the same, and films and TV dramas are almost always set in the past.

    We are also stuck with an economic system that is not delivering the paradise that it once promised – but is instead creating chaos and hardship. Yet no-one can imagine a better alternative, so we remain static – paralysed by a terrible political and cultural claustrophobia.

    http://www.bbc.co.uk/blogs/adamcurtis/2012/01/the_years_of_stagnation_and_th.html

Leave a Reply to filosoffas Cancel reply

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>

(required)

(required)